J. Bartkus, J. Drakšas. Teisės taisyklės prieš teismų diskreciją: teisės viršenybė kaip teisės taisyklių ar kaip teismų teisės viršenybė?

Įvadas

Teisės taisyklių ir teismo diskrecijos santykio problema yra, greičiausiai, tokia pati sena kaip ir pati teisė. Ar teisės viršenybės principu grindžiamoje teisės sistemoje turėtų dominuoti aiškios, iš anksto nustatytos teisės taisyklės, ar lanksti ir prie aplinkybių leidžianti prisitaikyti teisinė diskrecija? O jeigu pripažįstame, kad privalome derinti šiuos teisinius instrumentus, kokiais kriterijais turėtume vadovautis sprendžiant dėl to, kurį iš šių teisėkūros instrumentų pasirinkti?

Ši diskusija Lietuvos teisės doktrinoje, toli gražu, nėra nauja. Šia tema galime rasti  nemažai mokslinių publikacijų[1]. Be to, daugiau nei prieš metus Teisė.pro portale vyko įdomi prof. dr. V. Mikelėno pranešimo „Principas v. taisyklė: konfliktas tarp teisinio neapibrėžtumo ir teisinio aiškumo“ pagrindu pradėta diskusija apie teisės taisyklių ir teisės principų santykį[2]. Galų gale, užsienio teisės doktrinoje pripažįstama, kad teismo sprendimai gali būti skirstomi į dvi teismo sprendimų koncepcijas. Pirma teismo sprendimų koncepcija asocijuojasi su ex ante nustatytomis teisės taisyklėmis, kurios atsako į teisinį klausimą dar prieš jam iškylant. Ši koncepcija asocijuojasi su tokiais teisininkais kaip A. Scalia ar J. Bentham. Antra koncepcija, kuri asocijuojasi su W. Blackstone, J. M. Harlan, A. Barak darbais, koncentruojasi į poreikį teisėjui leisti prisitaikyti prie konkrečios faktinės situacijos ir priimti sprendimus kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgus į visas faktines aplinkybes[3].

Šio komentaro tikslas pateikti trumpą indėlį į šią ilgaamžę diskusiją. Šis komentaras yra paremtas mūsų šią vasarą skaitytu pranešimu Côte d’Azur universitete Kanuose, Prancūzijoje. Komentaras suskirstytas į tris dalis. Pirmoje dalyje pateikiama pozicija, kuri pagrindžia teisės taisyklių naudą teisės sistemoje. Antroje dalyje išryškinami teisės taisyklių trūkumai ir pateikiami argumentai už teisinę diskreciją. Trečioje dalyje pateikiamos apibendrinančios išvados, kurios suformuoja tam tikrus kriterijus, leidžiančius teisėkūros subjektui tikslingiau nuspręsti, kada turėtų būti pasirinktos teisės taisykles, o kada tam tikrus klausimus galėtume palikti teismo diskrecijai.

1. Argumentai už teisės taisykles

Toliau pateikiami penki argumentai, kurie pagrindžia teisės taisyklių naudą teisės sistemoje.

Pirma, teisės taisyklės užtikrina teisinį aiškumą, kuris yra vienas iš pagrindinių teisės viršenybės principo sudedamųjų dalių.

Dar XVII a. Johno Locke Antrajame traktate apie valdžią nurodoma, kad natūralioje žmonių būsenoje: „reikia, kad būtų nustatyta, nusistovėjusi ir žinoma teisė, priimta ir leidžianti… bendruoju mastu spręsti visus ginčus tarp [žmonių]“[4]. Naujesnę teisinės valstybės sampratą, atitinkančią šiuos samprotavimus, pateikė ekonomistas F. von Hayek: „Tai reiškia, kad valdžia visuose savo veiksmuose vadovaujasi iš anksto nustatytomis ir paskelbtomis taisyklėmis, t. y. taisyklėmis, leidžiančiomis pakankamai tiksliai numatyti, kaip valdžia tam tikromis aplinkybėmis panaudos savo prievartos galias, ir, remiantis šiomis žiniomis, planuoti savo asmeninius reikalus“[5].

Teisinį aiškumą, kaip neatsiejamą teisinės valstybės principo dalį, pripažino ir garsus mokslininkas L. L. Fuller. Savo garsiajame veikale „The Morality of Law“ L. L. Fuller išskyrė aštuonis teisės reikalavimus, kurių visuma sudaro vidinę teisės moralę. Vienas iš šių reikalavimų yra teisinis aiškumas. Pasak L. L. Fuller: „Aiškumas yra viena iš svarbiausių teisėtumo sudedamųjų dalių“[6].

Kaip matyti iš aukščiau, teisinis aiškumas ir atitinkamai teisės viršenybės principas yra užtikrinami konkrečiomis ir iš anksto nustatytomis teisės taisyklėmis. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad tam tikrame kelyje draudžiama važiuoti didesniu nei 100 km/val. greičiu, o tada įsivaizduokite, kad tame pačiame kelyje leidžiama važiuoti protingu greičiu. Pirmasis pavyzdys yra konkreti teisės taisyklė, kuri siunčia aiškią žinutę teisės subjektams, šiuo atveju – automobilių vairuotojams, koks elgesys yra teisėtas, o koks ne. Antras pavyzdys sukuria visiškai priešingą situaciją – kas yra tas protingas greitis? 100, 110, 150, 200 km/h? Ši diskrecijos teisę suteikianti nuostata teisės subjektus palieka „pilkoje zonoje“, kuri taip ir nepateikia konkretaus atsakymo, koks elgesys yra teisėtas.

Antra, teisės taisyklės užtikrina, kad teisė viršenybė nevirstu žmonių viršenybe. Vien iš pažodinio teisės viršenybės principo aiškinimo galime matyti, kad teisės viršenybė yra grindžiama būtent teisės, o ne žmonių, jų jausmų, įsitikinimų, pojūčių viršenybe. Teisės taisyklės leidžia užtikrinti teisės, o ne žmonių viršenybę. Prisiminkime leistino greičio kelyje situaciją. Diskrecijos teisę suteikiančios nuostatos dažnai tik ir kviečia sprendimų priėmėjus spręsti teisinę problemą vadovaujantis ne ex ante nustatyta teisės taisykle, o savo asmenine patirtimi, jausmais, įsitikinimais. Pradedančiajam vairuotojui protingas greitis bus iki 100 km/h. Iš kitos pusės, patyręs vairuotojas bus įsitikinęs, kad protingas greitis šiame kelyje gali siekti 150 km/h ar net 200 km/h greitį. Tuo tarpu aiškiai suformuluota teisės taisyklė, nustatanti konkrečius greičio reikalavimus, padeda eliminuoti subjektyvų sprendimų priėmimą ir taip išsaugo teisės viršenybės principą.

Trečia, teisės taisyklės padeda užtikrinti vienodą teismų praktiką. Kita svarbi teisės taisyklių savybė yra ta, kad jos užtikrina sprendimų vienodumą. Kitaip tariant, užtikrina dar vieną svarbų teisinės viršenybės aspektą – panašios bylos turi būti sprendžiamos panašiai.

Grįžkime prie mūsų pavyzdžio: jei vairuotojas važiuoja greičiau nei 100 km/val., teismų sprendimai greičio viršijimo bylose bus daugiau ar mažiau vienodi. Tuo tarpu reikalavimo važiuoti neviršijant protingo greičio interpretavimas neišvengiamai atneš įvairių rezultatų. Teisėjai, turėdami plačią diskreciją, neišvengiamai, ypač sudėtingose bylose, prieis prie skirtingų, o kartais ir prieštaringų rezultatų.

Ketvirta,  teisės taisyklės užtikrina efektyvesnę prevenciją prieš neteisėtus veiksmus. Kitas teisės taisyklių, lyginant jas su teisine diskrecija, privalumas yra tai, kad teisės taisyklė ex ante nustatydama, koks elgesys yra laikomas neteisėtu, veikia kaip prevencija prie tokį elgesį.

Pavyzdžiui, kaip pastebima teisės doktrinoje, dėl neaiškių baudžiamųjų įstatymų potencialūs nusikaltėliai bus linkę daryti nusikalstamas veikas ne tik dėl įsitikinimo, kad nebus sugauti, bet ir dėl įsitikinimo, kad jų veiksmai gali būti nelaikomi nusikaltimu dėl neaiškaus įstatymo pobūdžio[7].

Penkta, teisės taisyklių naudą pagrindžia ir ekonominės teisės analizė. Ekonominės teisės analizės literatūroje pripažįstama, kad vienas iš teisės taisyklių privalumų yra tai, kad teisės taisyklės iš anksto suteikia visą reikiamą informaciją, reikalingą priimti teisinį sprendimą[8]. Pasitelkime kitą pavyzdį, įsivaizduokite teisės taisyklę, kad šalies neteisėtai surinktas įrodymas yra per se neleistinas civilinėje byloje. Teismui civilinėje byloje susidūrus su neteisėtai surinktu įrodymų, pakaktų konstatuoti, kad įrodymas yra surinktas neteisėtai ir įrodymas turės būti pripažintas neleistinu. Kitaip tariant, teisėjas iš anksto žino, kokios informacijos jam reikia priimti sprendimą.

Iš kitos pusės, įsivaizduokite diskrecijos teisę suteikiančią nuostatą, kad šalies neteisėtai surinktas įrodymas gali būti pripažintas neleistinu, atsižvelgiant į teisingumo ir sąžiningumo principus. Ši nuostata suteikia ženkliai mažiau informacijos. Teisėjui ne tik reikės nustatyti, ką sako sąžiningumo ar teisingumo principas, bet ir atskleisti jų konkretų turinį neteisėtai surinktų įrodymų kontekste. Atitinkamai, teisės taisyklės mažina vadinamuosius informacijos kaštus, t. y. kaštus, naudojamus surinkti informaciją, reikalingą sprendimui priimti.

Taigi, aukščiau pateikti penki argumentai, toli gražu, nėra baigtiniai. Nepaisant to, šie argumentai pagrindžia teisės taisyklių naudą ir privalumus teisinėje sistemoje, grindžiamoje teisės viršenybės principu. Kaip matyti, teisės taisyklės ne tik užtikrina pamatinius teisės viršenybės elementus, bet ir atlieka prevencinę ir ekonominę funkcijas.

2. Argumentai už teismų diskreciją

Nors aukščiau pristatyti argumentai kritikuoja teismų diskreciją, kritika gali būti nukreipta ir į teisės taisykles. Žemiau pateiktais argumentais bus siekiama įrodyti, kodėl diskrecijos pasitelkimas, o ne griežtų teisės taisyklių nustatymas, gali suteikti daugiau naudos efektyviam teisės sistemos funkcionavimui.

Pirmasis ir, galbūt paprasčiausias, argumentas yra tai, kad teisės taisyklės gali prieštarauti viena kitai. Teisėjams gali tekti sudėtingiems teisiniams santykiams taikyti skirtingas taisykles, kurios neretai kyla iš skirtingų šaltinių, ir kartais gali skirtingai reguliuoti santykius. Tokiais atvejais diskrecija padeda išspręsti susiklosčiusias situacijas pasirenkant tinkamą taisyklę arba randant būdą, kaip šios taisyklės galėtų papildyti viena kitą, o ne veikti prieštaroje. Tą patį galima pasakyti ir apie teisės spragas, ar situacijas, kai nėra jokio reguliavimo. Kai kurie santykiai gali vystytis taip greitai, kad reguliavimas nespėtų paskui juos, kaip dažnai būna, tarkime, naujų technologijų srityje. Šiose situacijose diskrecija galėtų padėti lanksčiau spręsti sudėtingus, daug faktinių aplinkybių apimančius klausimus bei įveikti kai kurias kliūtis, su kuriomis taisyklės gali susidurti dėl savo ribotumo. Diskrecija galėtų padėti reguliuoti santykius taikant protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir kitus atitinkamus principus, kai negalima rasti tikslių ir apibrėžtų taisyklių. Tačiau tai, žinoma, reikalautų kūrybingo, sąžiningo ir protingo teisės aiškintojo.

Kas priveda prie antrojo argumento. Diskrecija gali pasirodyti ne tik kaip naudingas instrumentas (kaip kad pildant teisės spragas), tačiau ji apskritai yra neišvengiama. Teisėjai nuolatos susiduria su teisės aiškinimu, kuris yra neišvengiama teisėjo darbo dalis. Juk net teiginys, kad tam tikrą taisyklę reikia aiškinti arba ne, taip pat savaime yra tos taisyklės aiškinimas. O ten, kur atsiranda galimybė aiškinti tam tikrą taisyklę, taip pat atsiranda ir diskrecija[9]. Todėl galima būtų teigti, kad jos atsisakymas apskritai yra neįmanomas ir bet kokie siūlymai tai padaryti – nerealistiški. Diskrecija išliks, kol liks teisę aiškinančios bei įgyvendinančios institucijos. Vienintelis dalykas, kurio šioje vietoje galima būtų klausti – kaip tinkamai įgyvendinti šią diskreciją? Tai gali priklausyti nuo daugybės kriterijų, tarp kurių labai didelę svarbą užima teisėjų asmeninės savybės bei visokeriopas (moralinis, akademinis, praktinis) pasiruošimas atlikti teisėjo pareigas. Vien tai, kad tam tikras teisėjas gali netinkamai įgyvendinti savo pareigas, nereiškia, kad taip pat negali egzistuoti ir „teisėjas filosofas“, galintis tinkamai įgyvendinti diskreciją ir konkrečią bylą išspręsti teisingu, racionaliu bei nagrinėjamų santykių dalyviams priimtinu keliu. O manant, jog reikiamos teisėjų asmeninės savybės gali būti išugdomos bei tinkamas pasirengimas būti suteikiamas, šių „teisėjų filosofų“ atsiradimas tuomet tampa tam tikros politikos įgyvendinimo, išteklių paskirstymo klausimu, kuris, preziumuojama, gali būti vienaip ar kitaip išspręstas.

Trečia, pirmojoje šio komentaro dalyje pateikta teisės viršenybės koncepcija remiasi vien formaliu požiūriu, pabrėžiančiu teisės nuspėjamumą ir jos vienodą taikymą. Tačiau šios koncepcijos oponentai galėtų iškelti klausimą, ar teisės viršenybė turi būti siejama tik su teisiniu aiškumu, o galbūt teisės viršenybė taip pat suponuoja ir tam tikrą protingumo bei racionalumo elementą taikant teisę žmonių santykiuose[10]? Ar tai, kad teisėjas priimtų teisingą, nors nebūtinai nuspėjamą sprendimą, reikštų teisės viršenybės principo pažeidimą? Remiantis minėtu požiūriu, atrodytų, jog ne. Todėl ir plačios diskrecijos pritaikymo galimybės savaime neprieštarautų teisės viršenybės principui.

Galiausia, kaip ketvirtą, ir kiek šalutinį argumentą galima paminėti ir tai, kad šiandienos perspektyvoje daugumoje visuomenių galima pastebėti didelį susiskaldymą, kai skirtingos visuomenės dalys pasižymi radikaliai skirtingais požiūriais, dėl kurių vieningų taisyklių priėmimas tam tikrais klausimais gali būti ypač sudėtingas. Tuo tarpu individualios situacijos (kaip kad konkretūs ginčai), turinčios ribotą skaičių dalyvių, gali būti daug paprasčiau išsprendžiamos pasiekiant bendrą požiūrio tašką ir pritaikant teismų diskreciją. Suteiktus teismams galias lanksčiai įvertinti tam tikrą situaciją bei rasti kūrybingą, tiksliausiai konkrečią situaciją atliepiantį sprendimą, būtų geriau išpildomi nagrinėjamų santykių dalyvių lūkesčiai, poreikiai ir suteikta didesnė satisfakcija dėl suteiktų atsakymų nei ribotų bendrai taikomų taisyklių atveju.

Apibendrinant galima būtų paminėti, kad argumentų, kurie pagrįstų diskrecijos taikymą, galima būtų pateikti ir daugiau. Nepaisant to, jau ir dabar galima teigti, kad teiginys, jog teisės taisyklės turėtų būti vienintelis teisinės sistemos įrankis, yra neteisingas. Taisyklės taip pat pasižymi tam tikrais trūkumais, kurių padeda išvengti teismų diskrecija, o tam tikrais atvejais ji taip pat gali suteikti ir didesnę naudą nei bendrų ir nelanksčių taisyklių taikymas.

Išvados

Išvada, kad tiek teisės taisyklės, tiek diskrecija yra reikalingos tinkamam teisės sistemos funkcionavimui, turbūt nenustebins nei vieno. Tačiau esminiu klausimu čia gali tapti, kokiose situacijose geriausia ir naudingiausia būtų taikyti vieną arba kitą iš pristatytųjų teisinių instrumentų? Apmąstydami šį klausimą mes išskyrėme žemiau nurodytus penkis kriterijus, kurie padėtų nustatyti balansą tarp teisės taisyklių bei diskrecijos taikymo bei suteiktų tam tikras pradines gaires, kurios toliau galėtų būti tobulinamos:

1. Valstybės galių pažabojimas. Kaip ir buvo nurodyta šio komentaro pirmojoje dalyje, teisės taisyklės gali veikti kaip tam tikras saugiklis nuo piktnaudžiavimo galios pozicija, ypač turint omenyje valstybės turimas priemones įgyvendinti priimtus sprendimus. Todėl viešosios teisės sritys, kurios reguliuoja santykius, kuriuose valstybė veikia kaip viršesnis teisinių santykių dalyvis, galėtų dažniau pasitelkti konkrečias ir aiškias teisės taisykles, sukuriančias rėmus valstybės teisėtam veikimui;
2. Santykių sudėtingumas. Nuolat besivystantys ar ypač sudėtingi visuomeniniai santykiai gali būti sunkiai reguliuojami bendro pobūdžio taisyklėmis, kurios negali detaliai reglamentuoti kiekvienos faktinės situacijos. Be to, kaip nurodome antroje komentaro dalyje teisės taisyklės gali dažnai nespėti pasivyti naują faktinę tikrovę. Todėl komplikuotiems, greit besivystantiems santykiams, pavyzdžiui, komercinės teisės, naujųjų technologijų srityje, yra ypač naudingas teisinės diskrecijos suteikiamas lankstumas bei teismų novatoriškumas;
3. Pasitikėjimas teismine valdžia. Valstybės, susiduriančios su piktnaudžiavimo teismine valdžia atvejais, išplėsdamos teisėjų diskreciją galėtų prisidėti prie problemos gilinimo. Tinkamas diskrecijos įgyvendinimas priklauso nuo daugybės faktorių, tarp jų – švietimo sistemos, visuomenės mentaliteto, tradicijų, teisėjų asmeninių savybių. Dažnai teisinėje literatūroje sutinkamas „teisėjo filosofo“ standartas gali būti realus, nors ir nelengvai pasiekiamas. Todėl diskrecija turėtų būti plečiama atsargiai ir tik tose sistemose, kuriose galima sutikti užtikrintą ir pagrįstą pasitikėjimą teismine valdžia;
4. Demokratijos branda. Deja, bet, net ir Vakarų teisės tradicijoje, skirtingos valstybės pasižymi skirtinga demokratijos branda. Parlamentinės demokratijos tradicijų stoka, nedidelė pamatinių žmogaus teisių svarba visuomenėje ir susiję aspektai gali nulemti tai, kad nei vykdomoji, nei įstatymų leidžiamoji valdžia nėra pajėgios užtikrinti aukščiausius žmogaus teisių standartus. Todėl šiuo atveju didesnis dėmesys turi būti skiriamas teismų sistemai. Atitinkamai, jaunos demokratijos, kurios, bent jau kol kas, nepasižymi giliomis demokratijos tradicijomis, turėtų suteikti platesnę diskrecijos teisę teisėjams, kaip žmogaus teisių ir teisės viršenybės standartų gynėjams;
5. Teisės šaka. Diskrecijos ribų išplėtimas gali būti naudingas teisės šakose, kuriose naudojamas dispozityvus reguliavimo metodas (pavyzdžiui, civilinė teisė). Santykiai, kurių dalyviai turi didelę laisvę reguliuoti tarpusavio santykius, taip pat galėtų gauti ir naudos iš diskrecijos suteikiamo lankstumo bei paslankumo, ypač atsižvelgiant į tokių santykių galimą įvairovę. Iš kitos pusės, tokios imperatyviu reguliavimo metodu pasižyminčios teisės šakos, kaip kad baudžiamoji teisė, turėtų pasižymėti aiškiomis ir iš anksto nustatytomis teisės taisyklėmis.

Justinas Drakšas yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantas. Jurgis Bartkus yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir Gento universiteto Teisės ir kriminologijos fakulteto doktorantas. Komentaras parengtas pranešimo „Legal Rules v. Judicial Discretion: Rule of Law as a Law of Rules or as a Law of Judges?”, skaityto konferencijoje „Civil society under the rule of law, reflections on European values“ Kanuose, Prancūzijoje, pagrindu.

---

[1] Pavyzdžiui, žr. Gumbis, J. (2018). Teisinis argumentavimas: realistinis požiūris. p. 202 – 209. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://web.vu.lt/tf/j.gumbis/teisinis-argumentavimas/.

[2] Pavyzdžiui, žr. Lastauskienė, G. Kur dėti kablelį? Teisės principai – taikyti pavojinga netaikyti. Teisė.pro. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.teise.pro/index.php/2022/03/22/g-lastauskiene-kur-deti-kableli-teises-principai-taikyti-pavojinga-netaikyti/; Murauskas. D. Kodėl teisės principai neturi pakeisti teisės normų? Teisė.pro. [interaktyvus], Prieiga per internetą: https://www.teise.pro/index.php/2022/02/23/d-murauskas-kodel-teises-principai-neturi-pakeisti-teises-normu/.

[3] Žr. detaliau Sunstein, C. (1995). Problems with Rules. California Law Review, Vol. 83, No. 4, p. 956–957.

[4] Žr. Epstein, R. A. (2011). Design for Liberty. Private Property, Public Administration, and the Rule of Law. Harvard University Press, p. 17.

[5] von Hayek, F. A. (2002). Kelias į vergovę. Translator A. Degutis. Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, p. 53.

[6] Fuller, L. L. (1964). The Morality of Law. New Haven: Yale University Press, p. 63.

[7] Žr. Posner, R. A. (1986). Economic Analysis of Law. 3rd Edition. Little, Brown and Company, p. 513.

[8] Ehrlich, I., Posner, R. A. (1974). An Economic Analysis of Legal Rulemaking. Journal of Legal Studies, Volume 3, No. 1, p. 265–266.

[9] Barak, A. (2005). Teismo diskrecijos prigimtis ir jos reikšmė vykdant teisingumą. Justitia. 2005 m. Nr. 3 (57), p. 22.

[10] Waldron, J. (2022). The Rule of Law. The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2023 Edition), Edward N. Zalta & Uri Nodelman (eds.) [Interaktyvus], prieiga internetu: https://plato.stanford.edu/archives/fall2023/entries/rule-of-law/.