V.A. Vaičaitis. Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvados Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio apkaltos byloje komentaras
Kaip žinia, 2024 m. balandžio 25 dieną Konstitucinis Teismas pagal Seimo prašymą pateikė jam išvadą, kad Seimo narys Remigijus Žemaitaitis savo viešais pasisakymais sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją[i]. Visgi, pagal Konstitucijos 107 str. 4 dalį, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, šį klausimą galutinai turėtų spręsti Seimas. Kaip jau ne kartą buvo minėta, vadinamoji konstitucinė atsakomybė Seimo nariui pagal Konstituciją kyla (t.y. jo įgaliojimai nutrūksta[ii] ir jis dešimčiai metų diskvalifikuojamas iš politinės veiklos[iii]) ne po atitinkamos Konstitucinio Teismo išvados, o po to, kai Seimas panaikina Seimo nario mandatą apkaltos proceso tvarka.
Vertinant šį apkaltos procesą, reikia pasakyti, jog tai buvo jau šešta Konstitucinio Teismo išvada Seimo narių apkaltos bylose nuo Konstitucijos galiojimo pradžios, tačiau šiuo atveju pirmą kartą Lietuvoje apkaltos byla buvo iškelta ir Konstitucinis Teismas nagrinėjo bylą ne dėl Seimo nario fizinių veiksmų (pvz., dėl jo nedalyvavimo Seimo posėdžiuose ar balsavimo už kitus Seimo narius ir pan.), o dėl jo 2023 m. gegužės-birželio mėnesiais įrašytų viešų komentarų (pasisakymų) socialiniame tinkle ir kitur[iv]. Kaip žinia, pagal Konstitucijos 105 str. 3 dalį, Seimo nario apkalta gali būti pradėta tik dėl jo “konkrečių veiksmų” galimo prieštaravimo Konstitucijai vertinimo, tačiau minėtoje Konstitucijos nuostatoje vartojamas terminas “veiksmai” apima ir Seimo nario žodinius ar rašytinius pasisakymus (žr. pvz., 25 str. 4 d.[v] ir 117 str. 3 d.[vi]), t.y. šiuo atveju – ir penkis viešus pasisakymus, kurie, be kita ko, buvo padaryti, kaip reakcija į kai kurių portalų publikacijas ar užsienio valstybių ambasadorių pasisakymus.
Čia reikia pasakyti, jog ši apkaltos byla dėl viešų Seimo nario pasisakymų vertinimo konstituciniam kontekste susijusi su dviem aspektais: iš vienos pusės, ji susijusi su žodžio laisve, kaip konstitucine žmogaus teise, bendrąja prasme, o iš kitos pusės – su specialiu parlamentaro teisiniu statusu, garantuojančiu jam tam tikrą didesnę teisinę apsaugą. Taigi, demokratinių valstybių konstitucijos tautos atstovams paprastai garantuoja ne tik žodžio laisvę, kaip visiems kitiems asmenims, bet taip pat suteikia jiems ir specialią apsaugą, kaip nuo politinio persekiojimo, apimančią parlamentaro imunitetą ir indemnitetą. Analogiškos nuostatos numatytos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurias čia atskirai aptarsime.
Konstitucinė žodžio laisvė ir jos ribos
Visų pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje žodžio laisvė tiesiogiai neįvardinta, tačiau labiausiai su ja susijęs yra Konstitucijos 25 straipsnis, kuris kalba apie laisvę reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, o 26 straipsnis garantuoja minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę. Čia reikia pastebėti, jog žodžio laisvė, įtvirtinta Konstitucijos 25 ir 26 straipsniuose, Konstitucijos yra traktuojama, kaip pagrindinė žmogaus teisė[vii]. Be jokios abejonės, žodžio laisvė, kaip ir bet kuri kita konstitucinė teisė, turi savo ribas, kurias nustato pati Konstitucija ir ją detalizuojantys įstatymai. Štai, Konstitucijos 25 str. 3 dalyje įvardijamos tos konstitucinės vertybės, kurios leidžia riboti žodžio laisvę, t.y. žmogaus sveikata, žmogaus garbė ir orumas, jo privatus gyvenimas, dorovė ir konstitucinės santvarkos apsauga. Kadangi Konstitucija yra vientisas sisteminis teisės aktas, todėl konkretaus asmens žodžio laisvė gali būti ribojama ir kitomis Konstitucijoje numatytomis konstitucinėmis vertybėmis, susijusiomis su teisine valstybe, demokratija ir kitų asmenų konstitucinėmis teisėmis, tačiau, manytina, jog kitos konstitucinės vertybės žodžio laisvės ribojimui neturi tokios pat reikšmės, kaip kad tos, kurios konkrečiai įvardintos Konstitucijos 25 str. 3 dalyje. Bet kuriuo atveju, norint riboti žodžio laisvę, kaip ir kitas konstitucines žmogaus teises, tie ribojimai turi būti nustatyti įstatyme, be to, teismai turėtų taikyti tokio ribojimo būtinumo, pagrįstumo ir proporcingumo testą, kurį galima kildinti iš konstitucinio teisingumo principo.
Tačiau čia reikia pastebėti, jog Konstitucijos 25 str. 4 dalyje yra įvardinta ir tai, jog „laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Kitaip tariant, pagal Konstituciją, tautinės neapykantos kurstymas (kuris yra svarbus šioje byloje) nėra konstitucinės žodžio laisvės sampratos dalis bei nėra jos saugomas ir todėl įstatymo leidėjo įtrauktas net į Baudžiamojo kodekso draudžiamų veikų sąrašą.
Seimo nario imunitetas ir indemnitetas
Jau buvo minėta, kad Seimo narys pagal Konstituciją turi ypatingą teisinį statusą, tautos atstovą saugantį nuo politinio persekiojimo dėl jo veiklos ir pasisakymų, apimantį taip vadinamą parlamentaro imunitetą ir indemnitetą. Seimo nario imuniteto turinys detalizuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 str. 1 ir 2 dalyse, įtvirtinant jo asmens neliečiamybės principą, reiškiantį, jog jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn suimtas ar kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo sutikimo. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalis numato Seimo nario indemnitetą, teigiant, kad „Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas, [t]ačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka“. Taigi, kaip jau buvo minėta, Seimo nario, kaip tautos atstovo, statusas – per indemnitetą suteikia jam platesnį žodžio laisvės turinį nei kitiems asmenims ar valstybės pareigūnams. Teismų praktikoje kartais teigiama, jog parlamentaro, kaip tautos atstovo, indemnitetas apima ir aštresnių nei įprasta pasisakymų galimybę, jei tokiais pasisakymais tautos atstovas siekia iškelti visuomenei ir valstybei svarbius klausimus. Visgi, šios bylos kontekste reikia pastebėti, jog Seimo nario indemnitetas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra siejamas su jo „kalbomis Seime“, bet negalioja Seimo nario privačioje erdvėje, įskaitant jo socialinių tinklų paskyras.
Seimo nario pasisakymų vertinimo kriterijai
Taigi, šios apkaltos bylos kontekste reikia pasakyti, jog, jei Konstitucinis Teismas vertintų Seimo nario pasisakymų dėl galimo asmens orumo įžeidimo ar dėl kitų žmogaus teisių pažeidimų prieštaravimą Konstitucijai, tai tokių Seimo nario pasisakymų ribojimą jis turėtų pagrįsti ne tik per jų ribojimo teisėtumo, bet ir per ribojimo būtinumo, pagrįstumo bei proporcingumo testą. Ir tik tokiu būdu pagrindus žodžio laisvės ribojimo galimybę, galima būtų pereiti prie galimo Konstitucijos pažeidimo nagrinėjimo, vertinant (pavyzdžiui, šmeižto ar garbės ir orumo įžeidimo atveju) tokių pasisakymų turinį pagal nuomonės ir tiesos bei pagal pasisakymais siekiamo tikslo kriterijus, o taip pat – ir pagal tai, ar tokie pasisakymai yra spontaniški ir/ar tęstiniai. Taigi, tik konstatavus, kad tokiais pasisakymais buvo pažeistos kito asmens konstitucinės teisės ir kartu – Konstitucija, Konstitucinis Teismas galėtų vertinti, ar toks Konstitucijos pažeidimas buvo šiurkštus, aišku, prieš tai nustatęs tokio pažeidimo šiurkštumo kriterijus. Todėl šia prasme Konstitucinio Teismo šios išvados motyvai, kai jis iš karto ėmėsi nustatyti Konstitucijos pažeidimo šiurkštumą, neleidžia suprasti skirtumo tarp eilinio ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo.
Tuo tarpu, jei Konstitucinis Teismas konstatuotų, jog Seimo nario pasisakymai yra susiję su tautinės neapykantos kurstymu, tuomet, pagal Konstituciją, vien to užtektų tokių pasisakymų, kaip šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, faktui konstatuoti. Taigi, panašiai kritiškai reikėtų vertinti Konstitucinio Teismo motyvus šioje apkaltos byloje, kai jis pagal tą patį kriterijų vertino Seimo nario pasisakymus, susijusius su galimais žmogaus teisių pažeidimais (pvz., žmogaus orumo žeminimu) ir tuos pasisakymus, kurie siejami su galimu tautinės neapykantos kurstymu. Tuo pačiu čia reikia pastebėti, jog Konstitucinio Teismo išvadoje pateikiamas tautinės neapykantos kurstymo sampratos turinio vertinimas ir jo kriterijai gali skirtis nuo baudžiamojo teismo atitinkamo vertinimo, jam taikant Baudžiamąjį kodeksą, nes Konstitucinis Teismas nesprendžia asmens kaltumo baudžiamosios atsakomybės klausimo.
Visgi, šios Konstitucinio Teismo išvados skaitytojas galėtų pasigęsti motyvų aiškumo, kuriais remiantis galima būtų Seimo nario išsakytus įžeidžiančius žodžius užsienio valstybės ir tautos atstovų atžvilgiu vertinti ne tik kaip Valstybės politikų kodekso pažeidimą, bet ir kaip konstitucinio draudimo kurstyti tautinę neapykantą ir tuo pačiu – šiurkštų Konstitucijos pažeidimą. Be to, Konstitucinio Teismo motyvai ir vertinimo kriterijai dėl tautinės neapykantos kurstymo negalėtų skirtis priklausomai nuo to, kokios tautos atžvilgiu jie yra išsakyti. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl konkrečių pasisakymų priskyrimo tautinės neapykantos kurstymo sąvokos turiniui, turi turėti omenyje, kad po šios išvados gali atsirasti Seimo narių grupė, kuri panorės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl analogiškų pasisakymų kitų tautų atžvilgiu priskyrimo tautinės neapykantos kurstymo konstituciniam turiniui. Pastaruoju atveju Konstituciniam Teismui būtų sunku taikyti skirtingus tokių pasisakymų vertinimo kriterijus.
Seimo Specialiosios tyrimo komisijos sudarymo teisėtumas
Seimo Statuto 232 str. 3 dalyje teigiama, jog Specialiosios tyrimo komisijos narius “siūlo Seimo dauguma ir Seimo mažuma”, kas pakartota ir Statuto 71 str. 7 dalyje, kur teigiama, jog “komisijos negali būti sudarytos iš vienos frakcijos ar vieno komiteto atstovų, taip pat turi būti užtikrinta Seimo mažumos ir opozicijos teisė turėti savo atstovus laikinosiose komisijose”. Reikia pastebėti, jog 2023 m. rugsėjo 19 d. Seimo nutarimu buvo sudaryta Seimo specialioji tyrimo komisija tik iš 6 Seimo narių, priklausančių Seimo daugumos frakcijoms (Raimundas Lopata, Matas Maldeikis, Bronislovas Matelis, Andrius Navickas, Arūnas Valinskas ir Artūras Žukauskas)[viii], todėl abejotina, ar tokia jos sudėtis atitiko Seimo statuto reikalavimą „užtikrinti Seimo mažumos ir opozicijos teisę turėti savo atstovus laikinosiose komisijose”. Tiesa, beveik po mėnesio Seimo nutarimu ši komisija buvo papildyta trimis Seimo mažumos atstovais (Viktoras Fiodorovas, Dovilė Šakalienė ir Tomas Tomilinas)[ix]. Nors Seimo statutas nedetalizuoja, koks tokiose komisijose turėtų būti Seimo mažumos nuošimtis, visgi, norint atsakyti į klausimą, ar toks komisijos narių papildymas užtikrino “Seimo mažumos ir opozicijos teisę turėti savo atstovus laikinosiose komisijose” (kaip tai numatyta Seimo Statuto 71 straipsnyje) reikėtų atskiro tyrimo.
Nors apkaltos byloje, pagal Konstituciją, Konstitucinis Teismas turi pasisakyti, ar Seimo nario „konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai“, tačiau, visgi, stebina tai, kad Konstitucinis Teismas išvadoje konstatavo, jog Teismas šioje išvadoje nenagrinės Seimo specialiosios tyrimo komisijos sudarymo teisėtumo – ne todėl, kad šios komisijos sudarymo tvarka Teismui nekelia abejonių, o todėl, kad niekas į jį nesikreipė dėl minėto Seimo nutarimo, kuriuo ši komisija buvo sudaryta, teisėtumo ir konstitucingumo. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks „prašymas Konstituciniam Teismui nebuvo pateiktas“ ir todėl minėto Seimo nutarimo „teisėtumo prezumpcija nėra paneigta“. Čia tik reikia pasakyti, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra nagrinėjęs paklausime neginčytų, bet jo manymu susijusių kitų teisės aktų nuostatų konstitucingumą, jei jis manė, kad tai buvo būtina konkrečioje byloje[x]. Todėl čia kyla klausimas, ar iš viso šioje byloje buvo galima pasisakyti apie Konstitucinio Teismo vertinimui pateiktų Seimo nario pasisakymų, jei neatsakytas klausimas dėl pačios Seimo komisijos sudarymo teisėtumo, t.y. ar jos sudarymo metu buvo laikomasi Seimo Statuto reikalavimų dėl „Seimo mažumos ir opozicijos teisės turėti savo atstovus laikinosiose komisijose“. Taigi, jei, visgi, ateityje Konstituciniame Teisme būtų iškeltas Seimo nutarimo dėl šios Seimo specialiosios komisijos sudarymo teisėtumo klausimas, Konstituciniam Teismui būtų sunku priimti objektyvų ir nešališką sprendimą, nes jis jau pateikė išvadą dėl Seimo nario pasisakymų prieštaravimo Konstitucijai. Kaip jau buvo minėta, galbūt šiuo atveju Seimo Statutas ir nebuvo pažeistas (nes jame nėra nurodyta, koks Seimo mažumos ir/ar opozicijos narių procentas tokioje komisijoje turėtų būti), tačiau, visgi, Konstitucinio Teismo pasisakymas dėl komisijos sudarymo teisėtumo šioje išvadoje būtų tik pasitarnavęs apkaltos proceso skaidrumui ir atėmęs argumentus iš asmenų, teigiančių priešingai.
Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas
[i] Beje, Konstitucinio Teismo išvados nepasirašė Konstitucinio Teismo teisėjas, kuris iki jo paskyrimo Konstitucinio Teismo teisėju ėjo Seimo nario pareigas, todėl galima daryti prielaidą, jog jis šioje Seimo nario apkaltos byloje nusišalino.
[ii] 63 straipsnis. Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai […] 5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka.
[iii] 74 straipsnis. (2) Asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, gali užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu, kai nuo Seimo sprendimo, kuriuo jis buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario mandatas, yra praėję ne mažiau kaip dešimt metų.
[iv] Seimo Specialioji tyrimo komisija Konstitucinio Teismo vertinimui pateikė šiuos penkis Seimo nario pasisakymus: „Reikia tik konstatuoti, kad ši mokykla buvo pastatyta ES finansų dėka. Po tokių įvykių, nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasakymai: Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką… Kas turi dar nutikti, kad Izraelis suprastų, kad tokios provokacijos ir tokie veiksmai tik dar labiau kelia pyktį ir kartu neapykantą žydams ir jų tautai“ (1 pasisakymas); „Gal kitą kartą Izraelis numes bombą ant Palestiniečių ligoninės su prierašu susprogdinome, nes bijojome, kad jie mus puls <…> AŠ JUMS NORIU SUTEIKTI ŠANSO MIELI IZRAELIO ŽYDAI ATSIPRAŠYTI PALESTINOS IR ES, UŽ JŪSŲ ŠLYKŠČIUS VEIKSMELIUS SVETIMOJE ŠALYJE Ir pasikartosiu „Po tokių įvykių, nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasakymai: Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“ (2 pasisakymas); „Vienas barbaras gyvena Rusijoje, dabar, pasirodo, Izraelis yra barbarai“, „Jei komunistuojanti ambasadorė labai jau atgailauja ir prašo atsiprašymo, tikiuosi, ta komunistuojanti ambasadorė viešai atsiprašys palestiniečių žmonių, palestiniečių vaikų už sugriautą mokyklą, kuri buvo pastatyta už mano pinigus ir už jūsų pinigus, nes tie pinigai buvo skirti iš Europos Sąjungos“ (3 pasisakymas); „Šlykščiau mūsų Ministrė Pirmininkė I. Šimonytė ir negalėjo nepasakyti savaitgalį būdama Izraelyje! I. Šimonytė „Premjerė susitiko su Izraelio prezidentu: mūsų istoriniai saitai ir šalių draugystė yra tai, kuo didžiuojamės.“ Šlykštu yra tai, kad I. Šimonytė tokias kvailystes kalba, kai 1944 m. birželio 3 dieną Lietuvos ŽYDAI kartu su RUSAIS IŠŽUDĖ PIRČIUPŲ KAIMĄ IR TEN GYVENUSIUS ŽMONES <…> KIEK DAR ILGAI MŪSŲ POLITIKAI TOLIAU KLAUPSIS ŽYDAMS, KURIE ŽUDĖ MŪSŲ TAUTIEČIUS, PRISIDĖJO PRIE LIETUVIŲ SEKIMŲ, KANKINIMŲ IR MŪSŲ VALSTYBĖS NAIKINIMO <…> Buvo HOLOKAUSTAS ŽYDŲ, bet dar DIDESNIS HOLOKAUSTAS LIETUVIŲ BUVO LIETUVOJE!“ (4 pasisakymas); „Mes Lietuvių tauta niekada neturi pamiršti žydų ir rusų, kurie labai aktyviai prisidėjo prie mūsų TAUTOS NAIKINIMO!“ (5 pasisakymas).
[v] 25 straipsnis. (4) Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
[vi] 117 straipsnis. (3) Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.
[vii] Štai Konstitucijos 26 straipsnyje teigiama, jog minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė gali būti ribojama ir „kitomis asmens pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis“.
[viii]https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/fed8ef7256ea11ee8e3cc6ee348ebf6d?jfwid=gil8eor3q
[ix] https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=72374680676f11ee9fc7ee37cec6fc59
[x] Pvz., 2002 m. lapkričio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarime – Teismo buvo prašoma ištirti, ar Diplomatinės tarnybos, Valstybinio socialinio draudimo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymų nuostatos ta apimtimi, kuria nustatė diplomatų sutuoktinių – senatvės pensininkų privalomą valstybinį socialinį pensijų draudimą tuo laikotarpiu, kurį jie praleido užsienyje dėl to, kad ten gyveno kartu su sutuoktiniu diplomatu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog Konstitucijai neprieštarauja minėtos įstatymo nuostatos, tačiau savo iniciatyva antikonstitucinėmis pripažino visai kitas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, kurios, nors ir nebuvo ginčytos pareiškėjo, tačiau, Teismo manymu, buvo susijusios su šia byla. Žr. https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta312/content
