L. Meškauskaitė Apie žodžio laisvės sampratą, dezinformaciją ir cenzūrą (1 dalis)

Žodžio laisvę neužtenka vien įrašyti į Konstituciją ar įstatymus, ją būtina užtikrinti kiekvieną dieną kiekvienam demokratinės šalies laisvam piliečiui. Sovietų Lietuvos 1978 m. Konstitucijos 48 straipsnis nors ir skelbė, kad „Lietuvos TSR piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės“[1], tačiau žodžio laisvės sovietinėje tikrovėje nebuvo.

Formaliai sovietinė valdžia neigė cenzūros egzistavimą, todėl pagrindiniame įstatyme apie ją nebuvo rašoma, tačiau tuo metu klestėjo institucinė cenzūra ne tik žiniasklaidoje, bet ir mene, o žodžio laisvė buvo suteikiama su politinio pobūdžio išlygomis: „sutinkamai su liaudies interesais ir siekiant stiprinti bei vystyti socialistinę santvarką“. Tokia formuluotė leido bet kokią valdžios kritiką ar režimui netinkamą informaciją traktuoti kaip „priešingą socialistinei santvarkai“ ir ją drausti. Spaudos ir žodžio kontrolę vykdė ne teismai pagal įstatymus, o Glavlitas (Vyriausioji valstybinių paslapčių saugojimo spaudoje valdyba)[2] ir Komunistų partijos aparatas per vidines instrukcijas, poįstatyminius aktus bei griežtą leidinių kontrolę.

Taigi, tik po Nepriklausomybės atkūrimo galime kalbėti apie realios žodžio laisvės atkūrimo funkcionavimo pradžią Lietuvoje. Beje, draudimas vykdyti cenzūrą Lietuvos teisėje atsirado tik priėmus 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją (žr. 44 straipsnį). Tai vienas didžiausių Nepriklausomybės atstatymo pasiekimų ir demokratinės teisinės valstybės pagrindų. Demokratinėje teisinėje valstybėje galioja principas, jog teisingumą vykdo tik teismas, todėl kilus ginčui dėl žodžio laisvės ribojimo, sprendimą turi priimti nepriklausomi teismai, vadovaudamiesi rungtyniškumo principu.

Be to, pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, riboti žodžio laisvę demokratinėje šalyje galima tik laikantis taip vadinamo trijų pakopų testo, kuris reiškia, kad bet koks žodžio laisvės apribojimas turi būti 1) aiškiai numatytas įstatyme (teisėtumo testas); 2) būtinas apsaugoti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 10 straipsnio 2 dalyje nurodytas vertybes (pagrįstumo testas) bei 3) būtinas demokratinėje valstybėje (proporcingumo testas). Tai žodžio laisvės ribojimo pradžiamokslis, kuris, beje, yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminėje jurisprudencijoje, aiškinant Konstitucijos 25 straipsnį[3].

Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta nuomonės raiškos ir žodžio laisvės samprata apima ne tik galimybę laisvai reikšti savo nuomonę, bet taip pat ši samprata apima piliečių teisę gauti informaciją be cenzūros, vadovaujantis pamatiniais nuomonių pliuralizmo principais. Tai reiškia, kad jeigu žodžio laisvė bus nepagrįstai ribojama, tai tuo pačiu bus pažeidžiama ir visos visuomenės teisė žinoti.

Žodžio laisvė demokratinėje visuomenėje piliečiams negali būti laiduojama su tam tikromis išlygomis, o nuomonės negali būti legitimizuojamos ar klasifikuojamos kaip teisingos ar neteisingos priklausomai nuo valdžios ar atskirų grupių primetamų ideologijų.

Deja, praėjusios pandemijos metu atsiradęs ir Rusijos karinės agresijos metu sustiprėjęs noras žodžio laisvę susieti su tam tikromis naujomis išlygomis įgauna naują pagreitį. Geopolitiniai iššūkiai,  kitų valstybių skleidžiama dezinformacija, naujų informacinių technologijų bei socialinių tinklų suklestėjimas prisideda prie tokių siekių apriboti žodžio laisvę atsiradimo. Tačiau kova prieš kitų valstybių vykdomą propagandą bei dezinformaciją negali virsti dingstimi apriboti žodžio laisvę demokratinės šalies piliečiams.

Neturime pamiršti, kad geriausias būdas kovoti su dezinformacija yra žodžio laisvė  ir kad dar prieš daugiau nei šimtą metų suformuluotas Volterui priskiriamas posakis, kad nors ir „nesutinku su tuo, ką tu sakai, bet aš iki mirties ginsiu tavo teisę pasakyti tai“[4] – nepraranda aktualumo visais laikais ir demokratinėje valstybėje negali būti ignoruojamas.

Seimui pateiktų pataisų dėl žodžio laisvės ribojimo, esmė

2026 metų gegužės 12 d. Seimas po pateikimo pritarė penkių įstatymų pataisų paketui[5], kuriuo siekiama kriminalizuoti dezinformaciją, agresyvaus karo propagandą ir užkardyti vadinamųjų „SIM spiečių“ naudojimą,  sukurti aiškesnį ir veiksmingesnį valstybės atsaką į informacines atakas, kurios kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, visuomenės atsparumui ir pasitikėjimui valstybe bei jos institucijomis. Kaip teigia pataisų iniciatoriai, „tai svarbus žingsnis kuriant Lietuvos informacinį skydą ir apginkluojant mūsų tarnybas ir teisėsaugą kovai su dezinformacija. Siunčiame aiškią žinią, kad dezinformacija, agresyvaus karo propaganda, koordinuotos informacinės atakos, kuriomis siekiama pakenkti šalies saugumui, konstitucinei santvarkai ar viešajai tvarkai toleruojami nebus, mes tai laikysime nusikaltimu už kurį numatyta aiški atsakomybė“[6].

Nors įstatymų pakete yra vertingų ir savalaikių teisinio reguliavimo pokyčių, tačiau siūloma pernelyg plati bei neapibrėžta dezinformacijos sąvoka, o taip pat  nukrypimas nuo teisinės valstybės principų, deleguojant teisingumo vykdymo funkciją administracinėms struktūroms, bet ne teismui, kelia abejonių dėl žodžio laisvės ribojimo teisėtumo, pagrįstumo bei proporcingumo.

Šiame straipsnyje aptarsime siūlomus trijų teisės aktų pakeitimus, kurie skirti apriboti žodžio laisvę: Visuomenės informavimo įstatymo, Administracinių nusižengimo kodekso bei Baudžiamojo kodekso nuostatose. Pirmojoje šios publikacijos dalyje aptarsime siūlomus Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus o antrojoje publikacijos dalyje – Administracinių nusižengimo kodekso bei Baudžiamojo kodekso pakeitimus.

Dėl Visuomenės informavimo įstatymo siūlomų pakeitimų

Visuomenės informavimo įstatymąsiūloma papildyti tokiu nauju dezinformacijos apibrėžimu – tyčia kuriama, pateikiama, skleidžiama ar platinama melaginga arba klaidinanti informacija, kuria siekiama apgauti visuomenę, paveikti Seimo, Prezidento, Savivaldybių tarybų, Europos parlamento rinkimus, referendumus, pakenkti Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, konstitucinei santvarkai, viešajai tvarkai ar kitiems svarbiems visuomenės interesams. Be to, pataisomis siekiama išplėsti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos įgaliojimus, duodant privalomus nurodymus platformoms dėl informacijos pašalinimo arba prieigos panaikinimo.

Taigi, žodžio laisvei numatomos naujos ribojimų išlygos. Aiškinamajame rašte pataisų autoriai nurodo, kad gyvename hibridinio karo sąlygomis, patiriame informacines atakas, kad Konstitucija įpareigoja užpildyti spragą, nes Konstitucijos 25 straipsnis ir Visuomenės informavimo įstatymas draudžia dezinformaciją, tuo tarpu įstatymuose tokio draudimo nėra, kad išanalizuota ir panaudota net 9 Europos šalių patirtis ir kt.[7]

Įstatymų paketo kontekste ypač aktualūs trys dalykai: a) žodžio laisvės samprata; b) dezinformacijos sąvoka ir c) cenzūros draudimo principas.

Kyla logiškas klausimas, ar tikrai siūlomi žodžio laisvės ribojimai yra būtini ir proporcingi?

Taip pat kyla klausimai, ar Konstitucijos 25 straipsnis įpareigoja tokiu būdu „užpildyti spragą“? Ar tikrai įstatymuose nėra atsakomybės už dezinformacijos atskiras rūšis?

Nors Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis nurodo, kad „laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, tačiau tai nereiškia, kad prisidengiant siekiu kovoti su kitų valstybių skleidžiama propaganda, galima plėsti dezinformacijos sąvoką, numatant neapibrėžtus tokios informacijos požymius ir tokiu būdu susiaurinti žodžio laisvės turinį demokratinės šalies piliečiams bei jį susieti su tam tikromis išlygomis.

Primintina, kad Lietuva yra ratifikavusi Konvenciją, pagal kurios 10 straipsnio 2 dalies nuostatas Lietuvai, kilus ginčui dėl žodžio laisvės apribojimo, Europos Žmogaus Teisių Teisme pagal trijų pakopų testą tektų pagrįsti, kad toks apribojimas yra ne savitikslis, o skirtas ginti Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nurodytas  vertybes bei yra proporcingas ir būtinas demokratinėje valstybėje.

Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų vertybių, kurias ginant galima būtų riboti žodžio laisvę,  sąrašas yra toks: a) valstybės saugumas, teritorinis vientisumas ar visuomenės apsauga; b) siekis užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams; c) siekis apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises; d) siekis užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba e) siekis užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Šių vertybių sąrašas yra galutinis ir valstybė (Konvencijos dalyvė) šio sąrašo įstatymuose negali praplėsti, jei tai nėra numatyta Konstitucijoje.

Manytina, jog siūlymas įstatymų leidėjui riboti žodžio laisvę demokratinėje valstybėje dėl poreikio didinti visuomenės atsparumą ar pasitikėjimą valstybe bei jos institucijomis, o taip pat siekiant suteikti institucijoms daugiau galimybių greitai reaguoti į nacionaliniam saugumui grėsmę keliančią informaciją bei siekiant įtvirtinti draudžiamos skleisti informacijos klasifikatorių, kaip teigiama projekto autorių pranešime spaudai, yra Konvencijoje ir Konstitucijoje numatytų žodžio laisvės ribojimo pagrindų išplėtimas. Tokius tikslus galima pasiekti kitomis priemonėmis, neribojant savo šalies piliečių žodžio laisvės.

Primintina, kad Europos Sąjungos strategija dezinformacijos srityje yra neatsiejama nuo saviraiškos ir kitų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos garantuojamų teisių ir laisvių apsaugos. Europos Sąjungos strategijos tikslas yra didinti turinio moderavimo praktikos skaidrumą, suteikti galių piliečiams ir skatinti atviras demokratines diskusijas siekiant užtikrinti internetinės aplinkos ir jos subjektų skaidrumą ir atskaitomybę, vengiant paties dezinformacijos kriminalizavimo ar visiško jos uždraudimo[8].

Dėl dezinformacijos sąvokos

Kertinis klausimas, vertinant siūlomą įstatymų paketą, tenka dezinformacijos sąvokai. Šiuo metu ši sąvoka yra apibrėžta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje, kurioje nurodyta, kad dezinformacija – tyčia viešai paskleista melaginga informacija.

Nors teisės aktai neapibrėžia melagingos informacijos sąvokos, tačiau Lietuvių kalbos žodynas pateikia žodžio melagingas, melaginga reikšmes[9] ir teisminėje praktikoje informacija galėtų būti pripažinta dezinformacija tik tuo atveju, kai ji yra ne tik neteisinga (tikrovės neatitinkanti), bet  ir melaginga. Tai reiškia, kad dezinformaciją skleidžiantis asmuo 1) turi žinoti, kad informacija yra neteisinga, ir 2) turi ją skleisti sąmoningai meluodamas bei apgaudinėdamas. Taigi, kvalifikaciniam požymiui (melagingumui) konstatuoti būtinas elementas yra apgaulė.

Pirma, labai svarbus aspektas yra tai, kad kalbant apie dezinformaciją mes turime turėti omenyje tik duomenis (faktus), bet ne nuomones. Nuomonės negali būti patikrinamos tiesos kriterijumi ir nuomonė negali būti kvalifikuojama kaip dezinformacija. Tai ne vieną kartą yra akcentuota tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ir tai yra žodžio laisvės sampratos esmė. Antai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas  2020 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020 yra išaiškinęs, kas „Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas“[10]. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendime byloje Eigirdas ir VĮ „Demokratijos plėtros fondas“ prieš Lietuvą yra išaiškinęs, kad „reikia atskirti faktinius teiginius nuo vertinamųjų teiginių. Faktų egzistavimą galima įrodyti, o vertinamųjų teiginių teisingumas negali būti įrodytas. Reikalavimo įrodyti vertinamojo pobūdžio teiginio teisingumą neįmanoma įvykdyti, ir tokiu reikalavimu pažeidžiama pati nuomonės laisvė, kuri yra esminė Konvencijos 10 straipsniu garantuojamos teisės dalis“.[11]

Antra, dezinformaciją kvalifikuojantis subjektyvusis požymis yra tai, kad dezinformacija turi būti skleidžiama tiesiogine tyčia: asmuo, viešai skleidžiantis dezinformaciją, turi aiškiai žinoti, kad tai yra melaginga (apgaulinga) informacija ir vis tiek ją skleisti[12], o taip pat dezinformacijos atveju privalo būti objektyvusis požymis – skleidžiami melagingi faktai ar įvykiai, o nuomonė iš viso negali būti dezinformacijos objektas.

Taip pat svarbu pastebėti, jog Pataisų autoriai klysta teigdami, kad šiuo metu nėra atsakomybės už dezinformacijos skleidimą ir kad „būtina užpildyti Konstitucijos spragą“. Administracinė atsakomybė už dezinformacijos skleidimą yra numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 2 dalies 1. ir 2. punktuose (įspėjimas arba bauda – iki 3 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, o tais atvejais, kai bendrąsias metines pajamas apskaičiuoti sunku arba neįmanoma, – iki vieno šimto tūkstančių eurų) ir ji gali būti taikoma radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojams bei užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjams. Dėl administracinės atsakomybės už dezinformaciją skleidimo jau yra nagrinėjamos pirmosios bylos administraciniuose teismuose. Taip pat Lietuvoje yra teisinė atsakomybė už dezinformaciją plačiąją prasme (žr. išvadas).

Nors manytina, jog dezinformacijos sąvoka šiuo metu nėra tinkamai apibrėžta (t.y. per plačiai suformuluota), tačiau ji turi būti įstatymo leidėjo dar labiau susiaurinta, bet ne praplėsta neapibrėžtomis formuluotėmis, kaip kad siūlo įstatymų paketo autoriai. Kitaip tariant, nors Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad dezinformacija, kaip tam tikra informacijos rūšis, su kuria nesuderinama laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, yra „konstitucinis institutas  ir konstitucinių informacijos laisvės pagrindų subinstitutas“[13], visgi tenka pripažinti, kad Lietuvos teisėje šis konstitucinis institutas yra nepakankamai ištirtas nei Konstitucinio Teismo, nei administracinių teisimų jurisprudencijoje.

Konstitucinis Teismas savo doktrinoje dezinformacijos sąvoką supranta plačiąja prasme, t. y. kaip tikrovės neatitinkančią informaciją ir šią sąvoką aiškina daugiau pagal galiojančius įstatymus, bet ne pagal Konstituciją. Antai, 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime Konstitucinis Teismas teigia, kad „įstatymų leidėjas turi pareigą įtvirtinti reagavimo teisę, kuria, paneigdamas neteisingą informaciją (faktus), galėtų veiksmingai pasinaudoti žmogus, apie kurį visuomeninio transliuotojo (ir kitų transliuotojų) programose ar laidose buvo paskleista dezinformacija (galėjusi pažeisti ir jo orumą)[14]. Iš tokio išaiškinimo seka, kad Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad viena iš dezinformacijos rūšių yra tikrovės neatitinkančių žinių skleidimas, galintis pažeisti asmens garbę ir orumą (dalykinę reputaciją). Primintina, kad tokią neteisingų faktų paneigimo galimybę nukentėjusiam asmeniui įtvirtina garbės ir orumo gynimo institutas (Civilinio Kodekso 2.24 straipsnis bei Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnis).

2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas dezinformacijai priskyrė netgiklaidinančią informaciją apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), kuri „tam tikrais atvejais gali būti iš esmės tolygi dezinformacijai, kurios skleidimo <…> konstitucinė reklamos laisvės samprata neapima“[15], o 2019 m. gegužės 16 d. nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad „iš Konstitucijos, inter alia jos 25 straipsnio 4 dalies, 135 straipsnio 2 dalies, kyla valstybės pareiga imtis veiksmingų priemonių prieš informacijos, kuria būtų kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija ar šmeižiama, sklaidą, taip pat prieš dezinformaciją, ypač organizuotą melagingos ar klaidingos informacijos skleidimą siekiant manipuliuoti visuomene, taip darant žalą Konstitucijos ginamoms ir saugomoms vertybėms, bei prieš karo propagandą, ypač agresijos tarptautinių santykių srityje kurstymą“[16] (pabraukta autorės).

Taigi Konstitucinio Teismo doktrinoje, nors pati dezinformacijos sąvoka nėra apibrėžta, o dažnai taikoma plačiąja prasme, ją traktuojant kaip tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau išskiriamostam tikros tokios informacijos, prieš kurią įstatymų leidėjas turėtų  imtis veiksmingų priemonių, savybės, t. y. 1) kėsinamasis iš esmės paneigti atitinkamas konstitucines vertybes ir 2) „ypač organizuotas melagingos ar klaidingos informacijos skleidimas siekiant manipuliuoti visuomene, taip darant žalą Konstitucijos ginamoms ir saugomoms vertybėms“[17].

Manytina, kad pastarieji Konstitucinio Teismo tiesiogiai įvardinti dezinformacijos požymiai yra reikšmingi ir jie turėtų atsispindėti dezinformacijos sąvokos konstrukte. Apibrėžiant dezinformacijos sąvoką svarbu įvertinti kitų šalių patirtį, o taip pat būtina atsižvelgti į sąvokos semantinę bei etimologinę reikšmes.

Dezinformacijos semantinė ir etimologinė reikšmės

Tarptautinių žodžių žodynas dezinformaciją apibrėžia kaip klaidinančių žinių skleidimą propagandos sumetimais, karyboje – siekiant suklaidinti priešą[18].

Visuotinė Lietuvos enciklopedija dezinformaciją apibrėžia kaip klaidinančių žinių skleidimą dažniausiai politinės propagandos tikslais. Jai skleisti paprastai naudojama žiniasklaida[19].

Ieškant dezinformacijos sąvokos optimalios išraiškos, reikėtų apžvelgti šio reiškinio etimologines šaknis. Dezinformacijos sąvokos etimologinė reikšmė kyla iš dviejų pagrindinių dėmenų: lotyniško priešdėlio (dez), reiškiančio neigimą ar atskyrimą, ir daiktavardžio (informacija), reiškiančio žinią ar supratimo suteikimą. Šis terminas modernia forma susiformavo XX amžiuje, pritaikius prancūzų ir rusų kalbų žodžių darybos modelius.

Istorikų teigimu, būtent Stalinas sugalvojo ir įteisino patį rusišką terminą „dezinformacija“ (rus. дезинформация)[20]. 1923 m. Sovietų Sąjungoje buvo įkurtas specialus GPU (vėliau KGB) dezinformacijos biuras. Kai Stalinas patvirtino šį padalinį, jis sąmoningai parinko žodį, kuris skambėtų prancūziškai (désinformation). Jo tikslas buvo įtikinti pasaulį, kad dezinformacija yra Vakarų kapitalistų, o ne sovietų išradimas. 1952 m. Didžiojoje sovietinėje enciklopedijoje dezinformacija oficialiai buvo apibrėžta tik kaip „Vakarų kapitalistinių valstybių taikomas melagingos informacijos skleidimo metodas, siekiant apgauti visuomenę“.

Dezinformacijos terminas pasauliniu mastu išplito ypač šaltojo karo metais (apie 1950–1960 m.). Sovietų Sąjungoje tai buvo oficialus KGB taktikos pavadinimas (dezinformacija), skirtas tyčiniam priešų klaidinimui ir viešosios nuomonės manipuliavimui.

Anglų kalboje žodis disinformation pirmą kartą pasirodė 1939 m. žurnalo „Saturday Evening Post“ straipsnyje. Jį parašė Walter Krivitsky – į JAV pabėgęs sovietų karinės žvalgybos pareigūnas, kuris paaiškino Vakarams, kaip veikia Raudonosios armijos vykdomos informacinės operacijos[21].

​Laisvose demokratinėse valstybėse dažniausiai baudžiama tik už tam tikras itin pavojingas dezinformacijos formas (karo propagandą, neapykantos kurstymą ar grėsmę visuomenės sveikatai), o autoritariniuose režimuose – už bet kokią valdžiai neįtikusią informaciją. ​Šalys, kuriose dezinformacija baudžiama griežčiausiai (įskaitant kalėjimą) yra ​Singapūras: pagal POFMA (Protection from Online Falsehoods and Manipulation Act) įstatymą už tyčinį melagingų žinių skleidimą internete gresia didžiulės piniginės baudos arba laisvės atėmimas iki 10 metų[22], taip pat ​Rusijoje ir Baltarusijoje po 2022 m. įvesti griežti įstatymai už „melagienų apie kariuomenę“ platinimą[23]. Už tokią veiką gresia iki 15 metų laisvės atėmimo. ​Panašios bausmės yra Haityje, Nikaragvoje, Venesueloje, Jordanijoje ir kt.

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento tyrimų skyrius analitinėje apžvalgoje Nr. 25/77 išanalizavo Europos Sąjungos šalių patirtį dėl dezinformacijos teisinio reguliavimo[24]. Iš šios apžvalgos seka, kad nė vienoje nurodytoje Europos Sąjungos šalyje nėra optimalaus dezinformacijos apibrėžimo ir nė vienoje iš jų nėra tiesioginės, o tuo labiau baudžiamosios atsakomybės už dezinformacijos, kaip ją apibrėžia pataisų autoriai, skleidimą.

Taip pat analitinėje medžiagoje nepavyko rasti nė vienos Europos Sąjungos šalies, kurioje dezinformacijai būtų priskirta kuriama melaginga ar klaidinanti informacija, kaip kad siūlo pataisų autoriai.

Kai kuriose šalyse (Airija, Lenkija ir kt.) dezinformacijos sąvoka yra siejama išimtinai su rinkimais. Antai, Airijojedezinformacija apibrėžiama kaip bet kokia melaginga arba klaidinanti informacija apie rinkimus, kuri gali sukelti žalą visuomenei ir dėl savo pobūdžio, konteksto ar kitų svarbių aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad ji buvo sukurta ar paskleista siekiant apgauti. Šios šalies Rinkimų reformos įstatymo 166 straipsnis tik vienu atveju numatyto atsakomybę už taip suprantamą dezinformaciją asmeniui, kuris rinkimų ar rinkimų kampanijos laikotarpiu, siekdamas paveikti rinkimų ar referendumo rezultatus arba pakenkti rinkimų ar referendumo teisingumui ar sąžiningumui, pateikia ar paskelbia melagingą pareiškimą apie kandidato pasitraukimą iš rinkimų, melagingą pareiškimą, siekiant priversti rinkėjus susilaikyti nuo balsavimo rinkimuose, arba apsimetęs kitu žmogumi paskelbia pareiškimą internete[25].

Kai kuriose šalyse (Pvz., Čekijoje) dezinformacija apibrėžiama kaip „sistemingas ir tyčinis melagingos informacijos skleidimas, kurį dažniausiai vykdo kitos valstybės arba su jais susiję subjektai ir kuris būna nukreiptas prieš kitą užsienio valstybę arba žiniasklaidą, siekiant paveikti sprendimų priėmimą arba sprendimus priimančių asmenų nuomonę“[26]. Tokiu atveju dezinformacijos subjektais yra valstybės arba su jomis susiję subjektai.

Keletas apibendrinimų

Pirma, nors dezinformacija gali būti suprantama plačiąja prasme, kaip neskelbtina informacija: šmeižtas, įžeidimas, tikrovės neatitinkančių žeminančio pobūdžio žinių skleidimas, neapykantos kurstymas, melagingas pranešimas ir pan., tačiau 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ši sąvoka įtvirtinta, kaip organizuotas, kryptingas tyčinis žinomai melagingos informacijos skleidimas, kurį paprastai organizuoja nedemokratinių valstybių institucijos tikslu susilpninti kitos valstybės, kurios visuomenė manipuliuojama, konstitucinius pagrindus bei pakirsti nacionalinį saugumą.

Lietuvos nacionalinėje teisėje pakanka teisinio reguliavimo instrumentų kovoti su dezinformacija plačiąja prasme: Baudžiamojo kodekso 122 straipsnis (Vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą); 154 straipsnis (šmeižtas); 170 straipsnis (Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę); 170² straipsnis (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas); 285 straipsnis (Melagingas pranešimas apie visuomenei gresiantį pavojų ar ištikusią nelaimę); asmens garbės ir orumo (dalykinės reputacijos)  gynimo institutas (Civilinio kodekso 2.24 straipsnis). ir pan. Kova su dezinformacija turėtų būti nukreipta, visų pirma, į skleidimo faktų išaiškinimą, užkardymą, informacijos paneigimą bei savo piliečių švietimą, kad jie tokią dezinformaciją atpažintų, identifikuotų bei įgytų atitinkamą atsparumą jos poveikiui.

Antra, įstatymų leidėjui turėtų būti svarbu naujomis įstatyminėmis iniciatyvomis dėl kitų valstybių vykdomų dezinformacijos atakų užkardymo nepažeisti visuomenės informavimo principų, kurie įtvirtinti tiek Konstitucijoje, tiek Visuomenės informavimo įstatyme bei sėkmingai taikomi teismų praktikoje, o taip pat neišstumti Lietuvos iš aukštų pozicijų  žodžio  laisvės srityje[27].

Trečia, šiuo metu galiojančią dezinformacijos sąvoką, kuri yra įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje reikėtų susiaurinti, patikslinant, pavyzdžiui, tokiais aspektais:

1) žodį „informacija“ derėtų pakeisti žodžiu „žinia“, nes informacijos sąvoka yra pernelyg plati ir apima ne tik konstatuojamojo pobūdžio teiginius (faktus ir duomenis), bet taip pat ir vertinamuosius teiginius (nuomones);

2) dezinformacijos sąvokoje reikėtų įvardinti kvalifikuojančius požymius, kuriuos yra nurodęs Konstitucinis Teismas – ypač organizuotas melagingos ar klaidingos informacijos skleidimas siekiant manipuliuoti visuomene, taip darant žalą Konstitucijos ginamoms ir saugomoms vertybėms bei inkorporuoti Europos Sąjungos valstybėse nurodomus dezinformacijos požymius – sistemingas ir tyčinis melagingos informacijos skleidimas, kurį dažniausiai vykdo valstybės arba su jais susiję subjektai ir kuris būna nukreiptas prieš kitą užsienio valstybę arba žiniasklaidą, siekiant paveikti sprendimų priėmimą arba sprendimus priimančių asmenų nuomonę.

Ketvirta, reikėtų eliminuoti iš galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, pagal kurias dezinformaciją nustato ir už tokios informacijos skleidimą baudas skiria administracinė institucija – Lietuvos Radijo ir televizijos komisija ir, vadovaujantis teisinės valstybės principu, tokią kompetenciją deleguoti teismui.

Penkta, Visuomenės informavimo įstatyme šiuo metu numatyta administracinė atsakomybė už dezinformacijos skleidimą pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus prilygsta baudžiamajai atsakomybei, todėl specialiajame įstatyme, kuris tokią atsakomybę nustato, t. y. Visuomenės informavimo įstatyme, būtina numatyti tam tikras procesines garantijas, kurias yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje, asmenims, kuriems tokia atsakomybė yra taikoma.

Dr. Liudvika Meškauskaitė yra advokatė, VU TF partn. profesorė

---

[1] https://www.marxists.org/lietuviu/tematika/lietuva/ltsr/konstitucija-ltsr.htm

[2] https://lt.wikipedia.org/wiki/Glavlitas

[3] EŽTT 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Eigirdas ir VĮ „Demokrtaijos plėtros fondas“ prieš Lietuvą, peticijų Nr.  Nr. 84048/17 ir 84051/17, paragrafas 75; EŽTT 2026 m. liepos 7 d. sprendimo byloje De Carvalho Marques and others v. Portugal, peticijos Nr. 29703/19 ir kt., paragrafai 102-114 ir kt.

[4] Šį sakinį 1906 m. suformulavo anglų rašytoja Evelyn Beatrice Hall (pasirašinėjusi slapyvardžiu S. G. Tallentyre), rašydama Voltero biografiją. Ji šia fraze tiesiog apibendrino ir savaip išreiškė filosofo požiūrį į toleranciją bei laisvę.

[5] Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 2, 50 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 19-1 straipsniu įstatymo projektas (Nr. XVP-978;

Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 papildymo 15-1 straipsniu įstatymo projektas (Nr. XVP-979);

Elektroninių ryšių įstatymo Nr. IX-2135 3 ir 54 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XVP-980;

Administracinių nusižengimų kodekso 464, 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 507-2 straipsniu įstatymo projektas (Nr. XVP-981);

Baudžiamojo kodekso papildymo 118-1 ir 118-2 straipsniais įstatymo projektas (Nr. XVP-982)- https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35727&p_k=1&p_a=sale_klaus_stadija&p_svarst_kl_stad_id=-55184.

[6] https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35403&p_k=1&p_t=294907

[7] Ten pat

[8] Europos Komisijos 2021 m. gegužės 26 d. komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos Komisijos gairės dėl Kovos su dezinformacija praktikos kodekso griežtinimo“, COM(2021) 262 final.

[9] Lietuvių kalbos žodynas: internetinė nuoroda: http://www.lkz.lt/?zodis=melagingas&id=19036200003, žiūrėta 2025 m. gruodžio 20 d.

[10] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 39. punktas ir kt.

[11] EŽTT 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimas byloje Eigirdas ir VĮ „Demokratijos plėtros fondas“ prieš Lietuvą, peticijų Nr.  84048/17 ir Nr. 84051/17 , 75. paragrafas, etc.

[12] Lietuvių kalbos žodynas: internetinė nuoroda: http://www.lkz.lt/?zodis=melagingas&id=19036200003, žiūrėta 2025 m. gruodžio 20 d.

[13] LVAT 2024 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1188-1188/2024, 48. punktas.

[14] Lietuvos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalies, 6 straipsnio 1,3,4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija)  1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija)  1,2 dalių, Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija)  4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuojamosios dalies 18. punktas.

[15] Lietuvos Konstitucinio Teismo 2005 m.rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuojamosios dalies 5.1. punkto antroji pastraipa ir 7. punktas.

[16] Lietuvos Konstitucinio Teismo 2019 m. gegužės  16 d. nutarimo Nr. KT14-N6/2019 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimo Nr. XIII-1022 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pavedimo jai atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą“ (su 2018 m. rugsėjo 20 d. pakeitimu) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai  konstatuojamosios dalies 23.1.4.2 punkto trečioji pastraipa.

[17] Ten pat.

[18] https://tzz.lt/d/dezinformacija/.

[19] https://www.vle.lt/straipsnis/dezinformacija/.

[20]Andrés, R.R. Fundamentos del concepto de desinformación como práctica manipuladora en la comunicación política y las relaciones internacionales. Hist. Comun. Soc. 2018, 23, 231–244; Pretalli, M.; Zagni, G. Une Histoire de la Désinformation. Fake News et Théories du Complot des Pharaons aux Réseaux Sociaux; Éditions Mimésis: Sesto San Giovanni, Italy, 2025.

[21] https://archive.org/details/in.ernet.dli.2015.75364/page/n257/mode/2up.

[22] https://sso-agc-gov-sg.translate.goog/Act/POFMA2019?_x_tr_sl=en&_x_tr_tl=lt&_x_tr_hl=lt&_x_tr_pto=sc.

[23] https://er.ru/activity/news/vladimir-putin-podpisal-zakony-ob-otvetstvennosti-za-fejki-o-dejstviyah-vs-rossii-i-ih-diskreditaciyu.

[24] Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento tyrimų skyiaus analitinė apžvalga Nr. 25/77.

[25] Ten pat, 2-3 psl.

[26] Birch Katherine. Combating Disinformation at the Federal Level: The Czech and American Experiences. 2022-06, p.4: https://mzv.gov.cz/public/f8/6e/d/4681927_2873249_Katherine_Birch.pdf.

[27] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2913238/ziniasklaidos-laisves-indekse-lietuva-krito-i-15-a-pagal-politini-spaudima-i-24-a-vieta.