S. Vilkelytė. Piteris Penas tarp algoritmų ir raketų

Jau ketveri metai Ukrainoje tęsiamas brutalus karas, jau ketveri metai Lietuva prisideda prie pagalbos teikimo iš Ukrainos atvykusioms šeimoms ir vaikams. Tikslas visų atrodo būtų vienas – pirmiausia užtikrinti vaikų saugumą ir padėti jiems išlikti kartu su savo šeima, o kai bus saugu – grįžti į kilmės šalį.

Tačiau gyvenimas nėra kompiuterinė programa ir ne viską galima sureguliuoti tik pagal algoritmus.

Piteris Penas (vardas pakeistas) yra ketverių metų berniukas, Ukrainos pilietis, kuris jau trejus metus gyvena Lietuvoje. Čia jis atvyko kartu su savo mama. Paaiškėjus, kad ji negali tinkamai pasirūpinti vaiku, neilgai trukus nuo atvykimo vaikas buvo perduotas globėjų priežiūrai.

Globėjų M šeimoje Piteris Penas auga nuo dvejų metų amžiaus. Globėjai M jau buvo įvaikinę vieną mergaitę ir norėjo didesnės šeimos, todėl jie mielai sutiko pasirūpinti Piteriu Penu. Nuo pat pradžių globėjai M teigė, kad jie norėtų nuolat rūpintis vaiku, tačiau suprato: jei vaiko mamos sveikata pagerės ar atsiras kiti giminaičiai, vaikas turės būti grąžintas į biologinę šeimą.

Praėjus dvejiems metams, globėjai M sulaukė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (Tarnyba) skambučio: Piteris Penas turės skristi į Ukrainą. Kur? Dar nežinoma, tačiau Ukrainos institucijos ieško geriausio sprendimo vaikui ir tikėtina jį apgyvendins kitoje globėjų šeimoje.

Taigi ketverių metų Piteris Penas, trejus metus gyvenęs Lietuvoje, turės grįžti į savo kilmės valstybę. Ne pas mamą ar giminaičius, o į svetimą globėjų šeimą, jei tokia bus rasta.

Matyt, daugeliui kyla klausimas – kodėl? Atsakymas paprastas. Tokie algoritmai.

Tarptautinės teisės algoritmai yra sukurti tam, kad būtų lengviau spręsti tarp valstybių kylančius klausimus: kuri iš jų kompetentinga priimti sprendimą ir kurios valstybės teisė turi būti taikoma. Tačiau sprendžiant, kuri valstybė turi spręsti, neturėtų pasimesti pats vaikas.

Lietuva ir Ukraina yra Jungtinių Taurų Vaiko teisių konvencijos (Konvencija), 1996  m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (Hagos konvencija) šalys, taip pat  nuo 1994-11-20 galioja Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Dvišalė sutartis).

Konvencijos 3 str. 1 d. nustato, kad visuose veiksmuose dėl vaiko jo interesams turi būti teikiama pirmenybė, o šio straipsnio 2 d. nustato, kad valstybė turi užtikrinti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdama į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių.

Konvencijos 20 str. nustato ypatingą be tėvų globos likusio vaiko apsaugą ir jam reikalingą alternatyvią priežiūrą.

Hagos konvencijos 6 straipsnis reglamentuoja jurisdikciją dėl vaikų, kurie dėl neramumų jų valstybėje yra perkelti į kitą valstybę, o 11 straipsnis numato skubias apsaugos priemones valstybėje, kurios teritorijoje yra vaikas. Šių nuostatų taikymas konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į vaiko išvykimo aplinkybes, įprastinę gyvenamąją vietą ir kitus reikšmingus faktus; vien nuorodos į vaiko kilmės valstybę nepakanka išvadai dėl jurisdikcijos padaryti.

Piteris Penas Lietuvoje gyvena jau beveik trejus metus. Čia yra susiformavę jo socialiniai ir emociniai ryšiai. Tikslios vaiko atvykimo į Lietuvą aplinkybės nėra žinomos, bet jo gyvenamosios vietos valstybė buvo pakeista motinos sprendimu. Kaip paaiškėjo vėliau, motina negalėjo tinkamai pasirūpinti vaiku. Taigi šiuo atveju Lietuvos institucijos turi pareigą imtis tokių priemonių, kurios labiausiai atitiktų vaiko interesus ir sudarytų geriausias sąlygas vaikui patenkinti savo poreikius ir užtikrintų jo tolygų vystymąsi.

Tačiau čia atsiranda dar vienas algortimas.

Hagos konvencijos 52 str. nustatyta, jog Hagos konvencija nedaro poveikio ankstesniam tokius pat klausimus reglamentuojančiam šalių tarpusavio susitarimui.  Tokiu atveju svarbus yra Dvišalės sutarties, kurią Lietuvos Respublika ir Ukraina sudarė anksčiau nei įsigaliojo Hagos konvencija, taikymas.

Dvišalės sutarties 30 str. reglamentuoja globos klausimų sprendimą tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos, konkrečiai, pagal Dvišalės sutarties 30 str. 1 d. pagrindinė kompetencija priklauso vaiko pilietybės valstybės globos ir rūpybos įstaigai. Ukrainos piliečio atveju – Ukrainos. O 30 str. 4 p. leidžia kitos valstybės įstaigai neatidėliotinais atvejais pačiai atlikti reikalingus veiksmus, nedelsiant pranešant pilietybės valstybės kompetentingai įstaigai. Šie veiksmai galioja, kol pastaroji nepriima kitokio sprendimo.

Tačiau šios nuostatos turi būti aiškinamos kartu su pareiga užtikrinti vaiko teises ir geriausius interesus.

Veikdama pagal Dvišalės sutarties 30 str. 4 d., Tarnyba ėmėsi neatidėliotinų veiksmų Piteriui Penui apsaugoti, atskyrė jį nuo motinos ir 2024 m. kovo mėn. nustatė jam laikinąją globą. Tačiau apie priimtus sprendimus Ukrainos kompetentingų institucijų tuo metu neinformavo, nors pagal Dvišalę sutartį tai turėjo padaryti nedelsiant.

Laikinoji globa pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 3.253 str. gali trukti 12 mėnesių ir tik išimtinais atvejais, gali būti pratęsta iki 18 mėnesių. Taigi praėjus metams nuo laikinosios globos nustatymo, Piteris Penas 2025 m. pradžioje teismo sprendimu buvo atskirtas nuo motinos, kuri dėl sveikatos priežasčių negali juo rūpintis.

Tačiau kas toliau?

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 496¹ straipsnio 1 dalimi, teismas, priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, privalo savo iniciatyva pradėti bylos dėl vaiko nuolatinės globos nustatymo, vaiko globėjo paskyrimo nagrinėjimą. Tačiau šiuo atveju, teismas, atskyręs Piterį Peną nuo motinos, sprendė, kad pagal Dvišalės sutarties 30 str. jis negali spręsti dėl vaiko nuolatinės globos.

Čia svarbu atskirti du klausimus: kurios valstybės institucija kompetentinga spręsti dėl globos ir kurios valstybės teisė reguliuoja jau paskirto globėjo bei vaiko santykius.

Dvišalės sutarties 30 str. 2 d. nustato, kad teisinius santykius tarp globėjo ir globotinio arba rūpintojo ir rūpintinio reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios globos ir rūpybos įstaiga paskyrė globėją ar rūpintoją. Piterio Peno ir globėjų M santykius reguliuoja Lietuvos teisė. Tačiau vien ši nuostata neišsprendžia kompetencijos nustatyti nuolatinę globą klausimo. Tam reikia vertinti ir kitas Dvišalės sutarties nuostatas bei jose numatytas bendradarbiavimo galimybes.

To paties Dvišalės sutarties straipsnio 3 d. numato pareigą pranešti kompetentingai pilietybės valstybės įstaigai, jeigu jos piliečio interesais būtini globos ar rūpybos veiksmai, o šis gyvena kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje.

Piterio Peno gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Čia jis aga, čia yra jo kasdienybė ir žmonės, prie kurių jis prisirišęs. Todėl klausimas turėjo būti ne tik kam perduoti sprendimą, bet ir kokio sprendimo vaikui reikia bei kaip jį pasiekti.

Primintina, kad nuolatinė globa nuolatine vadinama ne tiek pagal trukmę, kiek pagal jos nustatymo pagrindą ir tikslus, t. y. ji nustatoma vaikui, kuris negali grįžti į biologinę šeimą, ir kuriam yra būtina suteikti stabilią ir saugią aplinką.

Tarnyba nusprendė nepriimti sprendimo ir kreipėsi į Ukrainos kompetentingą instituciją, prašydama priimti sprendimą dėl vaiko globos. Tarnyba nepateikė informacijos apie tai, kad Piteris Penas gyvena globėjų M šeimoje, kurie siekia vaiku rūpintis nuolat, kad vaikas prie jų prisirišęs, kad jis moka tik lietuvių kalbą. Nepateikė ir aplinkybių, svarbių vertinant galimą atskyrimo nuo šios šeimos poveikį vaiko emocinei būklei bei tolesniam vystymuisi.

Tuo tarpu Ukraina irgi veikai pagal algoritmą susigrąžinti piliečius, todėl praėjus metams nuo Tarnybos kreipimosi nurodė, kad Piteris Penas turi būti parskraidintas “namo”.

Tik kaip šiuo atveju turi būti apibrėžti namai? Ar pilietybė užtikrina namus? Ar namus sukuria laikas, teisėtai praleistas šalyje, ryšiai, kalba ir žmonės, su kuriais auga vaikas?

Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra pažymėjęs, kad nustatant, ar faktiniai santykiai yra šeiminio pobūdžio, reikia atsižvelgti į įvairius elementus, pavyzdžiui, kartu praleistą laiką, santykių kokybę ir suaugusiojo atliekamą vaidmenį vaiko gyvenime (žr. EŽTT 2010-04-27 sprendimą byloje Moretti ir Benedetti prieš Italiją, 48 p.). Šioje byloje EŽTT vertino vaiko ryšį su pareiškėjais, jo ryšį su pareiškėjų anksčiau įvaikintais vaikais ir pareiškėjų norą įvaikinti globojamą vaiką, ko pasėkoje nusprendė, kad tarp vaiko ir pareiškėjų buvo susiformavę faktiniai (de facto) „šeimos ryšiai“.

Byloje Kopf ir Liberda prieš Austriją, EŽTT taip pat pripažino, kad globėjų ir globojamo vaiko santykiai patenka į šeimos ryšius, todėl bylose, susijusiose su asmens santykiais su jo vaiku, egzistuoja pareiga veikti itin rūpestingai ir operatyviai, atsižvelgiant į riziką, kad laiko tėkmė gali faktiškai (de facto) nulemti klausimo baigtį.

Piterio Peno atveju laikas jau sukūrė ryšius. Tačiau dabar institucijos elgiasi taip, lyg šio laiko ir šių ryšių nebūtų buvę.

Tarnyba atsisako tarpininkauti ir nesikiša į Ukrainos priimamus sprendimus. Taip lieka neįvertinti vaiko šeimos ryšiai su globėjais M ir klausimas, ar jo grąžinimo sąlygos būtų saugios. Taigi Lietuvos ir Ukrainos institucijos, veikdamos pagal algoritmus, pamiršo, kam šie algoritmai taikomi ir visiškai nevertino Piterio Peno interesų.

Primintina, kad vaiko interesai apima du aspektus. Viena vertus, jie reikalauja išlaikyti vaiko ryšius su šeima, išskyrus atvejus, kai šeima yra akivaizdžiai itin netinkama. Todėl šeimos ryšiai gali būti nutraukti tik labai išskirtinėmis aplinkybėmis, o siekiant išsaugoti asmeninius santykius ir, kai tai tinkama, „atkurti“ šeimą, turi būti daroma viskas, kas įmanoma. Kita vertus, vaiko interesus neabejotinai atitinka ir jo vystymosi sveikoje aplinkoje užtikrinimas, todėl vienas iš tėvų negali pagal 8 straipsnį reikalauti imtis tokių priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai ir vystymuisi (žr. EŽTT 2021-10-11 sprendimą byloje Y.S. ir O.S. prieš rusiją, 80  p.).

Iš turimos informacijos matyti, kad Piteris Penas turėtų būti nuskraidintas į Pietryčių Ukrainą, kur karo veiksmai vyksta nuolat. Šios nuolatinės atakos turi itin žalingą poveikį vaikų psichikos sveikatai ir gebėjimui mokytis, vaikams kyla nerimas, didelė baimė, miego sutrikimai ir jautrumas garsiems garsams.

Bet, sprendžiant iš priimamo sprendimo, tai nelaikoma kliūtimi grąžinti ketverių metų Piterį Peną. Taigi Piteris Penas, trejus metus skraidęs virš Lietuvos pievų ir džiaugęsis paukščių čiulbėjimu, turės išmokti skraidyti kartu su dronais, raketomis ir išgyventi.

Ar tikrai visi teisiniai keliai jau išnaudoti?

Vadovaudamiesi formaliais teisės reikalavimais, pamirštame, kam išvis kuriama teisė, kurios paskirtis yra padėti spręsti žmonių problemas, o netapti dar viena problema.

Tarnyba, atsiribodama nuo Piterio Peno geriausių interesų vertinimo, vadovaujasi tik kai kuriomis, jos neveikimą pagrindžiančiomis Dvišalės sutarties nuostatomis, tačiau nesiima aktyvių veiksmų, kurie leistų Lietuvos institucijoms spręsti dėl Piterio Peno tolesnės globos.

Dvišalės sutarties 30 str. 5 d. nustatyta, kad pagal šio straipsnio 1 punktą kompetentinga globos ir rūpybos įstaiga (šiuo atveju Ukrainos tarnybos) gali perduoti globą arba rūpybą kitos Susitariančiosios Šalies atitinkamoms įstaigoms (šiuo atveju Lietuvos), jeigu globotinis arba rūpintinis turi šioje valstybėje gyvenamąją vietą, buveinę arba turtą. Globos ar rūpybos perdavimas galimas tik tada, kai įstaiga, kuriai pateiktas prašymas, sutiks perimti globą arba rūpybą ir apie tai praneš prašymą pateikusiai įstaigai.

Taigi pati Dvišalė sutartis numato galimybę globos klausimą spręsti Lietuvoje. Tam reikia institucijų bendradarbiavimo ir aktyvių veiksmų.

Šiuo atveju Tarnyba tokio prašymo neteikė, tik trumpa žinute Ukrainos kompetentingai institucijai, pranešusiai, kad vaikas turės būti grąžintas, pranešė, kad Piterio Peno globėjai M norėtų rūpintis vaiku nuolat.

Matyt, gaudžiančios raketos ir pavojaus signalai apsunkina Ukrainos galimybes išgirsti vaiką. Tačiau kas trukdo Lietuvos institucijoms?

Tarptautinė teisė kuriama jungti žmones, ne valstybes, ir jos paskirtis yra palengvinti žmogaus teisių gynimą tuo atveju, kai žmogus randasi tarp kelių valstybių. Tačiau tam neužtenka perskaityti nuostatą, nustatančią, kas kompetentingas. Reikia pasinaudoti ir tomis nuostatomis, kurios leidžia ieškoti vaikui tinkamo sprendimo.

Jei veikiame tik pagal algoritmus, pamiršdami, kam ir kodėl jie kuriami, tampame tik įrankiu kompiuterinėje programoje.

Bet ar Piteris Penas yra įrankis? Ar tikslas, dėl kurio turėtų veikti institucijos ir jų kompiuterinė programa, algoritmai?

Kodėl Piteris Penas turi skristi kartu su raketomis, o ne vieversiais? Kodėl Piteris Penas negali užaugti jam saugioje ir stabilioje aplinkoje?

Simona Vilkelytė yra VU Teisės fakulteto lektorė, KANU Legal advokatė