G. Taminskaitė-Kočiūnė. Dviguba pavardė Lietuvoje: ką leidžia įstatymas ir kur slypi neaiškumai
Nuo 2017 m. Lietuvoje tėvai gali suteikti vaikui dvigubą pavardę, sudarytą iš tėvo ir motinos pavardžių. Tai liberalus ir tėvų lygybę užtikrinantis sprendimas, tačiau įstatymas neatsako į kelis praktinius klausimus, kurie ateityje gali virsti ginčais.
Ar visi tų pačių tėvų vaikai turi turėti vienodą pavardę? Ar vienas iš tėvų gali perduoti vaikui savo dvigubą pavardę? Ką daryti, kai abu tėvai jau turi po dvi pavardes? Šiuos klausimus kartu su bendraautoriumi nagrinėjome teisiniame moksliniame straipsnyje[1], palygindami Lietuvos reguliavimą su Prancūzijos, Ispanijos ir Portugalijos patirtimi. Čia pateikiame svarbiausias jo išvadas.
Pavardė – daugiau nei žodis dokumente
Pavardė identifikuoja asmenį ir kartu liudija jo kilmę. Vardas ir pavardė yra civilinės būklės elementai: be jų neįmanoma tvarkyti registrų ir dokumentų, nustatyti tapatybės teismo procese ar spręsti paveldėjimo klausimų.
Vis dėlto pavardė yra ir asmens tapatybės dalis. Dėl to žmonės kartais nenori jos keisti, pavyzdžiui, po santuokos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad pavardė, kitaip nei vardas, yra giminės asmenvardis, rodantis priklausymą šeimai ir giminei. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pavardę priskiria Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniu saugomam privačiam ir šeimos gyvenimui.
Todėl pavardės suteikimas nėra vien administracinis veiksmas. Jis tiesiogiai susijęs su tėvų lygiateisiškumu ir vaiko interesais.
Ką leidžia įstatymas gimus vaikui
Kai tėvų pavardės skirtingos, jų susitarimu vaikui suteikiama tėvo, motinos arba dviguba, iš abiejų pavardžių sudaryta pavardė (Civilinio kodekso 3.167 str. 2 d.). Tėvams nesusitarus, pavardę nustato teismas.
Iki 2017 m. vaikui buvo galima suteikti tik vieną iš tėvų pavardžių. 2015 m. priimtos pataisos aiškinamajame rašte nurodyta, kad visuomenėje daugėjo norinčių turėti dvigubas pavardes ir perduoti vaikams abiejų giminių pavardes. Mūsų vertinimu, svarbiausias pokyčio pagrindas yra tėvų lygių teisių vaiko atžvilgiu principas (CK 3.156 str.): reguliavimas, verčiantis rinktis tik vieną pavardę, netiesiogiai prieštarauja šiam principui.
Kuri pavardė pirma? Įstatymas eiliškumo nenustato, todėl jį laisvai pasirenka tėvai. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 26 d. nutartyje (byla Nr. e2A-2414-565/2024) išaiškino, kad tėvo pavardės paminėjimas normoje pirmiausia nesuteikia jai pirmenybės. Asmuo, sulaukęs 16 metų, gali pats sukeisti dvigubos pavardės dėmenis vietomis. Abu dėmenys turi tokią pačią teisinę vertę.
Europinis kontekstas. EŽTT yra pripažinęs diskriminaciniais du kitų valstybių sprendimus. Pirma, Cusan and Fazzo prieš Italiją (2014) – automatinį tėvo pavardės suteikimą vaikui net tada, kai tėvai susitarė kitaip. Antra, León Madrid prieš Ispaniją (2021) – taisyklę, pagal kurią tėvams nesutarus tėvo pavardė automatiškai tampa pirmąja.
Lietuvos reguliavimas tokių automatinių prioritetų neturi, todėl šių standartų požiūriu yra pažangus ir nepažeidžia teisės.
Dvi pavardės: santuoka ir kiti atvejai
Dvigubą pavardę galima įgyti trimis būdais: gimus (taip pat įvaikinus), sudarius santuoką arba pakeitus turimą pavardę.
Santuoka. Pagal CK 3.31 straipsnį sutuoktiniai gali:
- kiekvienas pasilikti savo iki santuokos turėtą pavardę;
- abu pasirinkti vieno iš sutuoktinių pavardę kaip bendrą;
- abu pasirinkti dvigubas pavardes, prie savosios prijungdami kito sutuoktinio pavardę;
- vienam prisijungti kito sutuoktinio pavardę, kitam išsaugant viengubą.
Praktikoje vis dažniau abu sutuoktiniai prisijungia vienas kito pavardes. Pavyzdžiui, Vardas Pavardis, susituokęs su Pavarde Vardaityte, tampa Pavardžiu-Vardaičiu, o ji – Vardaityte-Pavardiene. Tai galima vertinti kaip viešai deklaruojamą sutuoktinių lygybę, nors tradiciniai pasirinkimai šio principo savaime tikrai nepaneigia.
Pavardės keitimas. Nuo 16 metų asmuo pats gali prašyti pakeisti pavardę, už jaunesnius vaikus tai daro tėvai. Asmuo gali pasirinkti ir senelių, prosenelių ar kitų tiesiosios linijos protėvių, patėvio (pamotės) ar buvusio globėjo pavardę (Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9.2 ir 9.4 p.).
Kai tėvai nesutaria. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2020 m. gruodžio 2 d. nutartis, byla Nr. e3K-3-327-378/2020) nurodo, kad vaiko pavardė keičiama tik esant Taisyklėse numatytam pagrindui ir abiem tėvams sutarus, nebent teismas apribojo vieno iš tėvų valdžią. Nesant sutarimo, keitimas turi remtis objektyviomis aplinkybėmis, o ne tėvų tarpusavio santykiais. Teismų praktikoje laikomasi prezumpcijos, kad vaiko interesus geriausiai atitinka turimos pavardės išsaugojimas. Vilniaus apygardos teismas vertindamas atsižvelgia, be kita ko, į vaiko nuomonę, kiek laiko jis turi esamą pavardę, kaip pakeitimas paveiktų jo ryšius su tėvais ir giminaičiais, ar vaikas patiria patyčių ar kitų sunkumų.
Kaip tai sprendžia kitos šalys
Prancūzija. Jei tėvai nepateikia bendro pareiškimo, vaikas gauna pavardę to iš tėvų, kurio atžvilgiu kilmė nustatyta pirmiausia, o jei vienu metu – tėvo pavardę. Taigi tradicinė prezumpcija išlikusi, bet tėvai gali ją paneigti ir suteikti tik motinos arba abiejų tėvų pavardę. Pasirinkimą jie daro vieną kartą – pirmagimiui ir visi paskesni jų bendri palikuonys gauna tokią pačia vienanarę arba dvinarę pavardę.
Ispanija. Iki 2000 m. pirmoji visada buvo tėvo pavardė, vėliau tėvai galėjo bendru prašymu pirmąja nurodyti motinos pavardę. Tėvui ir motinai nesutarus, pirmenybė vis tiek tekdavo tėvo pavardei. Kadangi vaikams perduodama tik pirmoji iš tėvų pavardžių, motinos pavardė praktiškai „baigdavosi“ po vienos kartos. Dabar tėvai turi eksplicitiškai nurodyti, kurio iš tėvų pavardę bus pirmoji. Nesutarimo atveju vaiko gimimą ir pvardę registruojanti įstaiga dabar vertina pavardžių sąskambį su vardu, pasitelkia abėcėlę, pavardės retumą ar jau nusistovėjusią vaiko tapatybę.
Portugalija. Vaikui galima suteikti 2-4 tėvų ir tiesiosios linijos protėvių pavardes. Tradiciškai pirmiausia rašomos motinos pavardės, tačiau kasdien naudojama paskutinė, t. y. dažniausiai tėvo. Tai, kad visos keturios pavardės kasdien nenaudojamos, rodo: daugiau nei dvi pavardės tampa administracine našta.
Kur slypi neaiškumai
Lietuvos reguliavimas yra naujesnis ir mažiau detalus nei nagrinėtų šalių. Tai užtikrina plačią tėvų pasirinkimo laisvę, tačiau palieka neatsakytų klausimų.
1. Ar broliai ir seserys turi turėti vienodą pavardę? Lietuvoje tai neįtvirtinta, todėl teoriškai tų pačių tėvų vaikams galima suteikti skirtingas pavardes ar skirtingą dėmenų eiliškumą. Vis dėlto teismų praktikoje darna vertinama – Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas dėl vaiko pavardės keitimo į dvigubą, reikšminga laikė tai, kad ji derės su motinos vaikų iš ankstesnės santuokos pavardėmis.
2. Ar vienas iš tėvų gali perduoti vaikui savo dvigubą pavardę? Įstatymo norma kalba apie pavardę, sudarytą iš tėvo ir motinos pavardžių. Tačiau jei dviguba pavardė laikoma nedalomu vienetu, ją, kaip „tėvo ar motinos pavardę“, galima būtų perduoti ir vaikui. Viešai prieinamos praktikos šiuo klausimu nėra. Klausimas ypač aktualus, kai vaiką augina vienas iš tėvų, pavyzdžiui, kai tėvystė nenustatyta.
3. Kai abu tėvai turi po dvi pavardes. Asmuo Lietuvoje gali turėti ne daugiau kaip dvi pavardes, ir šis ribojimas, tikėtina, išliks. Šiandien dažniausiai viena iš tėvų pavardžių sutampa su kito tėvo pavarde, todėl sprendžiama tik dėl eiliškumo. Ateityje tėvams teks rinktis iš trijų ar keturių skirtingų pavardžių. Įstatymas nenurodo, kurią dvigubos pavardės dalį perduoti, o nesutarus klausimą spręstų teismas.
4. Santuoka tarp asmenų su dvigubomis pavardėmis. Norintiems turėti bendrą šeimos pavardę teks spręsti, kurią sutuoktinio pavardę perimti ir kurios savosios atsisakyti. Tai gali lemti susidūrimą su tais pačiais tapatybės išsaugojimo motyvais, dėl kurių dvigubos pavardės ir atsirado.
Ką siūlome
Įstatymų leidėjui siūlome tris tikslius pakeitimus:
- Aiškiai įtvirtinti, kad dviguba pavardė yra nedalomas vienetas, kurio nė vienas dėmuo neturi didesnės teisinės reikšmės, nepriklausomai nuo eiliškumo.
- Nustatyti, kad visi bendri tų pačių tėvų vaikai turi vienodą pavardę. Pirmagimiui pasirinkta pavardė ir jos dėmenų eiliškumas būtų taikomi ir kitiems vaikams, kaip Prancūzijoje ir Ispanijoje, tokiu būdu išvengiant administracinio chaoso ir garantuojant šeimos narių pavardžių darną.
Detalesnių taisyklių, pavyzdžiui, dėl eiliškumo ar dėl to, kurią dvigubos pavardės dalį perduoti, įstatyme įtvirtinti nesiūlome. Užsienio patirtis ir EŽTT praktika rodo, kad tokios taisyklės gali riboti tėvų laisvę ir pažeisti jų lygiateisiškumą. Vietoj to atsakingos institucijos galėtų parengti oficialias rekomendacijas tėvams.
Kurią pavardę perduoti, kai tėvai turi po dvi:
- Pirmąjį dėmenį. Motina Petrauskaitė-Stankevičiūtė ir tėvas Kazlauskas-Jankauskas vaikui suteiktų pavardę iš Petrauskaitės ir Kazlausko pavardžių. Vaikas savo ruožtu perduotų savo pirmąjį dėmenį.
- Pagal lytį. Motina perduotų pavardę, gautą iš savo motinos, tėvas – gautą iš savo tėvo. Taip viena pavardė keliautų moteriškąja, kita – vyriškąja linija.
Kaip nustatyti eiliškumą:
- jei viena pavardė sutampa dėl santuokos – tokiu pačiu eiliškumu kaip pavardę keitusio iš tėvų (Petrauskaitės-Stankevičienės sūnus – Petrauskas-Stankevičius);
- jei tėvų pavardės visiškai skirtingos – abėcėlės tvarka (Stankevičiūtės ir Petrausko sūnus – Petrauskas-Stankevičius);
- pavardė, kuri su vaiko vardu skambėtų nepatogiai, turėtų neigiamą reikšmę arba sudarytų labai dažną derinį, rašoma antra.
Šie kriterijai neutralūs lyties atžvilgiu, todėl nė vienam iš tėvų nesuteikia pirmenybės. Būtent tai ir yra dvigubos pavardės instituto esmė.
Straipsnį parengė Gabrielė Taminskaitė-Kočiūnė (Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedra, Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institutas).
Straipsnis parengtas pagal autorių – dr. Algirdo Taminsko ir dr. Gabrielės Taminskaitės-Kočiūnės mokslinį straipsnį „Asmens teisė į vardą: teoriniai ir praktiniai dvigubų pavardžių suteikimo aspektai“, publikuotą leidinyje „Konstitucinės žmogaus teisių garantijos ir jų įgyvendinimas“. MRU, 2026, p. 432–449.
[1] TAMINSKAS, A., TAMINSKAITĖ-KOČIŪNĖ, G. „Asmens teisė į vardą: teoriniai ir praktiniai aspektai“. E. Bilevičiūtė, J. Miliuvienė (ats. red.). Constitutiones et libertates: žmogaus teisės XXI amžiuje. Liber amicorum Tomai Birmontienei. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2026. ISBN 978-488-136-7 (spausdinta) ISBN 978-609-488-135-0 (internete) DOI: 10.13165/9786094881350
