G. Lastauskienė. Kur dėti kablelį? Teisės principai – taikyti pavojinga netaikyti

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto rengiamas „Teisės mokslo pavasaris“ visada dovanoja šventę ir įspūdžius teise besidomintiems žmonėms. Ne išimtis ir šiemetinis – jau dešimtasis. Publikacijos autorei pasirodė, kad ne dažnai kažkoks pranešimas šiame renginyje sukelia tokias diskusijas tarp teisininkų, kokios kilo šiemet po prof. V. Mikelėno pranešimo „Principas v. taisyklė: konfliktas tarp teisinio neapibrėžtumo ir teisinio aiškumo“, perskaityto vienoje iš konferencijos dalių.

Profesorius išreiškė susirūpinimą, kad egzistuoja daug probleminių teisės principų taikymo aspektų, kuriuos mes dažnai ignoruojame, ir kaip galimai netinkamai išspręsto ginčo pavyzdį pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį c. b. Nr. e3K-3-208-1075/2021, kurioje teisės principai buvo panaudoti tam, kad būtų nepritaikyta turinio požiūriu visiškai aiški teisinė taisyklė[1].  Mykolo Romerio universiteto profesorė S. Palevičienė vienoje iš žiniasklaidos priemonių gan kritiškai įvertino profesoriaus V. Mikelėno teiginius, pradėdama publikaciją V. Hugo žodžiais „Visų aukščiausia didybė – dora ir sąžiningumas. Aukščiausias teismas – sąžinės teismas“, primindama, kad ankstesnėse publikacijose profesorius kaip tik akcentuodavo teisėje moralės dimensiją, ir apibendrindama, kad profesoriaus kvestionuota LAT nutartis kaip tik esanti geras teisės aiškinimo ir taikymo pavyzdys: „LAT žingsnis analizuotoje byloje atskleidžia ne tik platų sprendimą priėmusių teisėjų akiratį, tačiau leidžia suvokti ir tai, kad Lietuva koja kojon žengia kartu su Europos privatinės teisės tendencijomis“[2]. Taigi dviejų teisės profesorių pozicijos teisės principų taikymo ir šios konkrečios bylos išsprendimo klausimais išsiskyrė.

Džiugina, kad vyksta diskusijos dėl teisės principų taikymo (šioje vietoje smagu prisiminti įdomų J. Baltrimo ir M. Lankausko tyrimą „Argumentavimas remiantis teisės principais: atkuriamasis ir plėtojamasis būdai“), bet tokių diskusijų yra per mažai ir norisi jas skatinti – to bandoma siekti ir šia trumpa publikacija.

Nėra paprasta reaguoti  į prof. V. Mikelėno – vieno didžiausių Lietuvos teisės autoritetų –  teiginius. Profesoriui būdingas ne tik gilus teisės (ypač – privatinės teisės ir civilinio proceso) išmanymas, bet ir dėl ilgametės teisėjo praktikos susiformavęs suvokimas, kaip teisinės nuostatos transformuojasi į teismų sprendimus. Be to, profesorius pasižymi polinkiu net ir teisės praktikos klausimais kalbėti, pasitelkdamas fundamentaliuosius teisės mokslus (teisės teoriją ir filosofiją). Matyt todėl prof. V. Mikelėno mintys yra įdomios ne tik vadinamiesiems civilistams, bet ir fundamentaliųjų teisės mokslų atstovams. Be to, profesoriaus V. Mikelėnas įžvalgos dažniausiai yra sąlygotos realiais potyriais, jam veikiant kaip teisininkui praktikui (teisėjui ar advokatui). Publikacijos autorės (turinčios ir advokato patirties) vertinimu, teisės mokslininkas, patyręs, kokia yra gyvoji teisė ir kaip ji gali skirtis nuo teisės knygose, sugeba pamatyti kitokį realiai funkcionuojančios teisės vaizdą negu konstruojamas teisiniuose tekstuose ar teorinėse teisės tyrimo schemose.  

Publikacijos autorė norėtų paantrinti profesoriui, keliančiam klausimą dėl pavojų, galinčių slypėti teisės principų taikyme, nors ir ne su visomis profesoriaus mintimis, išsakytomis konferencijoje, ji galėtų sutikti be išlygų.

Prof. V. Mikelėno pranešime, o taip pat jo atsakymuose į užduotus klausimus,  buvo suformuluota įžvalga, kad teisės principų, įtvirtintų Civilinio kodekso 1.2 ir 1.5 straipsniuose (kuriais, pasak profesoriaus, perduotos teisėjų bendruomenės nuomonės, neatsidžiaugia teisėjai), taikymas gali reikšti tam tikrus pavojus (profesoriaus žodžiais, fundamentalizmą). Pasak profesoriaus, didelė teisėjų laisvė taikyti teisės principus gali sąlygoti teisinį neapibrėžtumą, nors teisės raida rodo, kad visada buvo siekiama kuo didesnio teisinio aiškumo. Šioje vietoje galima prisiminti, kad profesorių ir anksčiau neramino tam tikri teisės principų taikymo aspektai, apie ką, pavyzdžiui, jau 2009 m. jis rašė savo publikacijoje „Interpretacinis žaismas arba kaip kurti teisę be parlamento“[3]:  „reikia pripažinti, kad daugelis principų yra „mistiniai“ dalykai, išreiškiantys daugiau siekiamybę, o ne realybę. Vadinasi, kai teisė aiškinama remiantis principais, neretai operuojama fikcijomis, kurios suteikia interpretatoriui praktiškai neribotas galimybes. Teisės principai neatsakingo interpretatoriaus rankose gali lemti nenuspėjamų rezultatų, kurių negalėjo prognozuoti joks protingas žmogus“.

Bandydama reflektuoti į profesoriaus pranešimą ir jo atgarsius žiniasklaidoje, šios publikacijos autorė norėtų pateikti keletą teiginių, kuriuos, esant poreikiui, ji bandytų apginti:

• Taip, iš tikrųjų, teisės principai – labai svarbūs teisės elementai, be kurių šiandien būtų sunku įsivaizduoti teisės aiškinimą ir taikymą;
• Ne, teisės principai negali būti siejami su tikėjimo ar netikėjimo terminu, nes vieno ar kito teisės principo egzistavimo faktas yra nesunkiai atpažįstamas – teisės principai  įtvirtina (kad ir itin abstrakčiai) tam tikrą tinkamo (sektino, pageidaujamo ir šiuo požiūriu – idealaus) elgesio modelį, kuris tam tikroje bendruomenėje yra pripažįstamas teisiškai saistančiu; 
• Taip, teisės principai dažniausiai suprantami kaip vertybiniai teisės elementai, teisės principai yra glaudžiai susiję su tam tikromis teisės ginamomis vertybėmis, bet neįmanoma kažkokios vertybės mechaniškai transformuoti į teisės principu formuluojamo elgesio modelį:  tarp sąžiningumo kaip vertybės ir sąžiningumo kaip teisės principo – ilga distancija;
• Ne, nėra pagrindo teigti (net ir šiuolaikinėse teisės sistemose), kad teisės principai, būdami glaudžiai susiję su teisės ginamomis vertybėmis, tiesiogiai ir betarpiškai koreliuotų su dorybėmis ir visuomenėje vyraujančia morale;
• Taip, teisės principams būdingas itin aukštas abstrakcijos lygis („Tas, kas ateina vykdyti teisingumo, turi ateiti švariomis rankomis“; „Tegu bus išklausyta ir antroji pusė“; „Prieš įstatymą visi lygūs“ ir pan.), todėl teismo sprendime pateikta teisės principo turinio interpretacija daliai visuomenės gali sukelti abejonių dėl pagrįstumo (ypač asmeniui, kuris dėl būtent tokios principo interpretacijos pralaimėjo bylą);
• Ne, teisės principams užrašymas visiškai nesvarbus – tik teisiniam pozityvizmui artima pozicija galėtume grįsti teiginį, kad Lietuvos teismai nebūtų galėję remtis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, jeigu tokia nuostata nebūtų buvusi įrašyta į Civilinio kodekso tekstą;
• Taip, teisės moksle daug chaoso bandant apibrėžti ir grupuoti (klasifikuoti) teisės principus (neabejotinai tam įtakos turi ir kontinentinės teisės tradicija, skatinanti įžvelgti objektyvumą teisėje net ir net, kur jo nėra ir negali būti), kai kurios teisės principų grupės (pvz., įstatymų leidėjo sukurti principai) publikacijos autorei atrodo keistai ir nedera su teisės principo ontologija, tačiau dėl to teisės principai netampa mažiau reikšmingi;
• Taip, Lietuvos teismai vis dar ieško tinkamo teisės principų taikymo būdų – kai kurie teisės principų pritaikymo bylose pavyzdžiai būna labai netikėti ir sukuria teisinį siurprizą, kurio nebuvo įmanoma prognozuoti;
• Taip, tokios teisės principų funkcijos kaip įstatymų leidėjo ribojimas ar teisinio argumentavimo funkcija, nekelia didelių abejonių;
• Ne, teisės principų pritaikymas sisteminiam teisės aiškinimui ar (ypač) teisinio reguliavimo spragų pildymui, nėra toks paprastas procesas ir juo neturėtų būti piktnaudžiaujama;
• Taip, teisinio kvalifikavimo vykdymas išimtinai teisės principų pagrindu ar teisės principo pritaikymas contra legem (ignoruojant tam tikrą teisinę taisyklę), galbūt leidžia konkretų ginčą išspręsti teisingiau, bet taip pat sukuria prielaidas teisiniam subjektyvizmui ir neapibrėžtumui;
• Taip, teisės principo panaudojimas tam, kad būtų netaikyta visiškai aiški, daug kartų taikyta teisės norma, turėtų būti galimas tik sudėtingu (išimtiniu) teisiniu atveju, tokį pasirinkimą išsamiai argumentuojant.

Publikaciją norėjosi pabaigti, atsakant į diskusijos moderatoriaus prof. V. Mizaro, klausimą, užduotą prof. V. Mikelėnui – jeigu teisę įsivaizduosim kaip medį, tai kuri medžio dalis labiausiai atitiktų teisės principus: šaknys, kamienas, šakos ar lapai? Prof. V. Mikelėno nuomone, teisės principai labiausiai atitiktų medžio šaknis. Tačiau publikacijos autorės vertinimu, medžio šaknų kaip principų simbolio pasirinkimas susiaurina principų reikšmę – priartina prie teisinio pozityvizmo, kurio atstovai linkę teigti, kad teisės principai – tai abstraktaus pobūdžio vadovaujančios idėjos, nepriklausančios normatyvinei tikrovei ir siejamos tik su teisės normas kuriančio ar taikančio asmens sąmone. Tolstant nuo pozityvistinės teisės sampratos, teisės principai suprantami kaip savarankiški, savitus požymius bei funkcijas turintys teisės sistemos elementai, vis dažniau pripažįstant, kad teisės principai tam tikrais atvejais gali savarankiškai, be normų įsikišimo, paversti visuomeninius santykius teisiniais santykiais. Ir jeigu jau teisės sistemos simboliu pasirinkome medį, tai teisės principai turėtų asocijuotis ne tik su medžio šaknimis, bet ir su medžio kamienu (medžio forma) ir syvais – vandeniu ir mineralais, kurie keliauja iš šaknų į lapus ir grįžta po žieve atgal  į medžio šaknis.

Vietoje išvadų. Be teisės principų jau nebegalime įsivaizduoti teisės mokslo ir teisinės praktikos. Bet pritariant prof. V. Mikelėnui – privalome su pagarba žiūrėti į teisinį tekstą ir teisės principus taikyti itin atsargiai ir atsakingai, ypač kai juos naudojame kaip contra legem priemonę. Platus teisės principų taikymas neabejotinai sunkins galimybę prognozuoti teisinių ginčų baigtį ir augins teisinio subjektyvizmo grėsmes, bet tam tikrais atvejais teisės principai bus vienintelė galimybė ginčą išspręsti teisingai. Todėl kablelį publikacijos pavadinime „Teisės principai: taikyti pavojinga netaikyti“ turės padėti kiekvienas šios publikacijos skaitytojas pats.

Dr. Giedrė Lastauskienė yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentė, Konstitucinio Teismo teisėja

[1] Teisės mokslo pavasario garso įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=l87dqiFkt-A&t=18829s

[2] https://www.delfi.lt/news/daily/law/teisininko-komentaras-teise-pagal-saziningumo-principa-misija-imanoma.d?id=89462933Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/law/teisininko-komentaras-teise-pagal-saziningumo-principa-misija-imanoma.d?id=89462933

[3] Mikelėnas, V. Interpretacinis žaismas arba kaip kurti teisę be parlamento. Teisė, 2009, 2 (116).