Komentarai

D. Murauskas. Kodėl teisės principai neturi pakeisti teisės normų?

„Taikyti įstatymą, ar ne?“ – teisėjai žiūrėjo į tolį ir apmąstė būtį. Tai, palaukite, teismas gali netaikyti įstatymo?

Diskusijos apie teismų aktyvizmą yra kaip orai pavasarį – jau atrodo gražiai šils, tik – šliūkšt – šlapdriba. Šių diskusijų apimtis ir klausimų gylis priklauso nuo konkrečios valstybės teisės tradicijos, teismų veikimo laikotarpio, teisinės kultūros. Lietuvoje aktyviai šiuo klausimu pradėta diskutuoti 2012–2013 metais, kai mokslinėje bendruomenėje atkreiptas dėmesys į kartais „už teisės ribų“ žengiančius teismų sprendimus. Tam tikras suaktyvėjimas matyti ir pastaruoju metu.

2022 m. pavasario semestrą VU Teisės fakultete pradėjusioje konferencijoje V. Mikelėnas pristatė pranešimą „Principas v. Taisyklė: konfliktas tarp teisinio neapibrėžtumo ir teisinio aiškumo“. Šiame pranešime V. Mikelėnas kelia klausimą dėl teisės principų funkcijų teisės sistemoje. Pranešėjas pateikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-208-1075/2021 kaip pavyzdį, kai teismas nusprendė netaikyti aiškios imperatyvios Akcinių bendrovių įstatymo (ABĮ) nuostatos (45 str. 12 d.) [1], remdamasis sąžiningumo ir teisingumo principais, taigi, veikdamas contra legem [2].

V. Mikelėno pristatymas sukėlė bangų dviem kryptimis: dėl pranešimo turinio (S. Palevičienės komentaras, iš esmės ginantis LAT motyvus) ir dėl autoriaus, kuris konkrečioje byloje atstovavo ginčo šaliai, šališkumo (T. Chochrin komentaras, E. Šileikio atsakymas). Antrosios problematikos iki galo dar nesupratau, bet pirmoji man įdomi tiek akademiniu, tiek praktiniu požiūriu.  Ne kasdien teisinės diskusijos vyksta tokiais fundamentaliais teisės teorijos, teismų vaidmens klausimais. Tad bandysiu kiek paoponuoti įdomiai S. Palevičienės pozicijai ir papildysiu V. Mikelėno argumentus, kodėl aptariama LAT nutartis, o ir apskritai rėmimasis principais sprendžiant bylas contra legem yra rizikinga teisės taikymo veikla.

Kur čia teisė, o kur moralė?

S. Palevičienė savo komentarą pradeda nuo V. Mikelėno straipsnio citatos apie teisės ir moralės santykį kaip neva paneigiančios paties autoriaus konferencijoje išsakytą kritiką LAT nutarties argumentams. Mano supratimu, V. Mikelėno inicijuota diskusija nėra LAT nutarties argumentų vertinimas teisės ir moralės santykio kontekste. Tai, kad tam tikras moralinis minimumas turi būti užtikrintas teisėje pripažįstama ir autoritetingų teisinio pozityvizmo atstovų. Su S. Palevičienės teiginiu, kad „esminiai teisės principai, kaip ir fundamentalios gyvenimo vertybės, lieka tos pačios, tik jų reikšmė ir požiūris į juos, priklausomai nuo visuomenės bei valstybės santvarkos, žmonių gyvenimo situacijos, asmens padėties, amžiaus ir statuso, gali keisti atspalvius“ sutikti galiu iš dalies.

Mano supratimu, teisės principų supratimas negali keisti atspalvių priklausomai nuo „žmonių gyvenimo situacijos, asmens padėties, amžiaus ir statuso“. Nes tokiu atveju principo turinys priklauso ne nuo mūsų (bendruomenės, visuomenės) jam suteiktų ir ilgalaikio proceso metu įsitvirtinusių savybių, o išimtinai nuo principo taikymo sukeliamų padarinių konkrečiu atveju. Taip principai gali tapti lankstesniu įrankiu už teisės normas, nors būtent principai turėtų būti fundamentalus ir labiausiai stabilizuojantis teisės pamatas. Teisės normas mes galime pakeisti sąmoningai – teisėkūros proceso metu. Principai yra ilgalaikio formavimosi rezultatas. Teismas, taikydamas principą, identifikuoja principo savybes ir atsako į klausimą, ar šiuo konkrečiu atveju faktinė situacija tas savybes tenkina. Principo turinys nuo konkrečios situacijos neturėtų keistis.

Bet kuriuo atveju V. Mikelėno argumentą matau kaip diskutavimą apie principo, kaip reliatyvios, neapibrėžtos kategorijos galimybę pakeisti aiškią ir konkrečią teisės normą. Tai nėra diskusija dėl teisės ir moralės santykio. Ne kiekvienas principas apskritai yra moralei atstovaujanti kategorija. Šiuo atveju tai labai konkretus klausimas dėl metodologinės prieigos prie ginčo sprendimo, o tai – platesnės teismų vaidmens diskusijos dalis.

Teisingumo vykdymas – visiems vienodas ar išimtimis pagrįstas?

Komentare S. Palevičienė apibrėžia teisingumo svarbą sprendžiant aptariamą ginčą – „teisingumas reiškia protingą skirtingų interesų pusiausvyrą, būtinybę atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į skolininko pagrįstus interesus.“ Nėra ir ko pridėti. Tik kyla klausimas, o kaip konkrečiu atveju tą protingą interesų pusiausvyrą atrasti? Ar aptariamo konkretaus atvejo kontekste nebuvo pagrįsti atsakovo interesai remtis aiškia įstatymo norma? Kokiu pagrindu asmens veikimas remiantis įstatymo norma gali būti įvardijamas kaip teisingumui prieštaraujanti veikla?

Pranešime V. Mikelėnas pabrėžė, kad jeigu teismas abejoja dėl konkrečios įstatymo nuostatos atitikties principams, yra galimybė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, keliant klausimą dėl įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai. Tai svarbus pastebėjimas, nes Lietuvos institucinė sistema sudaro puikias galimybes teismams kelti abejones dėl norminių aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, Konstitucijai ir konstituciniams principams. Konstitucinis Teismas ne kartą panaikino įstatymo normą, remdamasis principais.

Jeigu vis dėlto abejonių dėl ABĮ nuostatos nekilo, galbūt turime teisės normų koliziją? Tuomet ieškokime kelio, kaip galime spręsti šią koliziją pagal atitinkamas susiformavusias kolizijų sprendimo taisykles. O gal tai teisės spraga? Vis dėlto aptariamoje LAT nutartyje matome situaciją, kai ABĮ 45 straipsnio 12 dalies nuostata tiesiog netaikoma, nes jos taikymo rezultatas gali lemti neteisingus, nesąžiningus padarinius. Taikydamas tokią teisės taikymo schemą LAT atlieka teisės kūrimo veiksmą – koreguoja ABĮ 45 straipsnio 12 dalies pirmame sakinyje įtvirtintą normą („[j]eigu akcijas pasirašęs asmuo per akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą terminą akcijų neapmoka, laikoma, kad akcijas įgijo pati bendrovė ir akcijų pasirašymo sutartis su tuo asmeniu negalioja, įnašai už pasirašytas akcijas negrąžinami“), nustatydamas kumuliatyvias sąlygas, kai normos dispozicija netaikoma.

Šioje vietoje nenorėčiau vertinti bylos baigties teisingumo požiūriu. Tačiau V. Mikelėno iškelta diskusija yra itin aktuali – kuo, jei ne įstatymų nuostatomis, turėtume remtis, bandydami suvaldyti iš ateities neapibrėžtumo kylančias rizikas? Čia siūlau atkreipti dėmesį į diskusijoje neakcentuotą svarbų aspektą – abstrakčių taisyklių naudą visiems, nepaisant konkrečių šių taisyklių taikymo padarinių.

Ekonomikos mokslo klasikas, klasikinio liberalizmo atstovas F. A. von Hayek ypač daug dėmesio skyrė elgesio taisyklių įtakai visuomenės veikimui. Viena iš jo svarbių tezių – per vienodai taikomas bendras, abstrakčias taisykles mes sukuriame vienodų žaidimo taisyklių lauką visiems – taip visi išlošiame. F. A. von Hayek pabrėžia, kad „<…> taisyklės, priimtos dėl jų teikiamos naudos, daugeliu atvejų duos tokių padarinių tik jeigu bus taikomos be išimties visiems jų taikymo atvejams nepaisant to, ar jų taikymo padariniai bus naudingi konkrečiu atveju.“ [3]

F. A. von Hayek pateikia iliustratyvią motinos ir vaiko santykio alegoriją: „[m]otinos niekada nesutartų dėl to, kuriuo iš visų sunkiai sergančių vaikų pirmiausiai turėtų pasirūpinti gydytojas, tačiau nesunkiai sutartų – prieš tokį įvykį, – kad visoms būtų geriausia, jeigu jų vaikus jis prižiūrėtų pagal tam tikrą tvarką, kuri padidintų jo paties veiklos efektyvumą. Kai sutardami dėl tokios taisyklės sakome, jog „mums visiems bus geriau, jeigu…“, turime omeny ne tai, kad galiausiai turėsime naudos visi, o tai, kad, kiekvienam veikiant pagal savo turimas žinias, ji mums visiems suteiks geresnių šansų, nors, žinoma, kai kurie iš mūsų dėl to atsidurs blogesnėje padėtyje, negu būtų atsidūrę priėmus kitokią taisyklę.“ [4]

Apibendrinimas

Teisingumo sistemą ir pasitikėjimą ja siečiau ne vien su konkrečiu atveju „teisingu“ materialių gėrybių paskirstymu. Tikėjimas teisingumu – tai suvokimas, kad veikiama pagal visiems be išlygų taikytinas vienodas taisykles, kurios, jas apmąstant abstrakčiai, mums atrodo naudingos. Išimtis iš taisyklės nėra vien teisingumo aktas – tai veikiančios teisės sistemos operacija, kurios padarinių mes negalime numatyti. Ir galbūt konkrečiu atveju tie padariniai bus minimalūs. Bet yra rizika, kad bendras suvokimas apie Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų taikymą keisis, didėjant verslo subjektų sąnaudoms, sietinoms su įstatymo taikymo neapibrėžtumu ir iš to kylančiomis rizikomis. Galų gale, jeigu mūsų aptariamu atveju faktinės aplinkybės teismui pasirodė išskirtinės, ar išskirtinės aplinkybės nebus nustatytos ir tokiais atvejais, kai jas „akivaizdžiai“ atskleis žiniasklaidos priemonės. Tokiu atveju tikrai nevertės taikyti įstatymo, kuriam prieštarauja žiniasklaidos forma išsakomas „sveiko proto“ balsas. Bet ar tai didins pasitikėjimą teisės sistema ir teisingumu?

Dr. Donatas Murauskas yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros asistentas

Šaltiniai:

[1]  Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 45 straipsnio 12 dalis (2009 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-564 redakcija): [j]eigu akcijas pasirašęs asmuo per akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą terminą akcijų neapmoka, laikoma, kad akcijas įgijo pati bendrovė ir akcijų pasirašymo sutartis su tuo asmeniu negalioja, įnašai už pasirašytas akcijas negrąžinami. Ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo akcijų apmokėjimo termino pabaigos bendrovė turi perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn arba sumažinti įstatinį kapitalą anuliuodama akcijas.

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-208-1075/2021 43 p.: <…> ginčo akcijų pasirašymo sutartis pasibaigė ieškovui laiku nesumokėjus akcijų pasirašymo sutartyje nustatytos akcijų kainos. Tokia ginčo akcijų pasirašymo sutarties pabaiga sukelia teisinius padarinius, nurodytus ABĮ 45 straipsnio 12 dalyje, įskaitant vienašalę restituciją. Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 41 punkte nustatytas aplinkybes ir nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, nusprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju akcijų pasirašymo pabaigos teisinių pasekmių taikymas taikant vienašalę restituciją ir laikant apmokėtas akcijas savomis bendrovės akcijomis neatitiktų teisingumo bei sąžiningumo principų.

[3] F. A. von Hayek, „Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė“, t. 2: Socialinio teisingumo miražas. Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 33.

[4] F. A. von Hayek, „Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė“, t. 2: Socialinio teisingumo miražas. Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 18

Back to top button