N. Grubliauskienė. Naujasis Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas: platesnis prieinamumas ar tik dalinė reforma?
Rudens sesijoje Seimas ketina grįžti prie Pagalbinio apvaisinimo įstatymo Nr. XII-2608 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-1315 (Projektas), kuriuo Pagalbinio apvaisinimo įstatymą siūloma dėstyti nauja redakcija.
Pagal šiuo metu galiojantį pagalbinio apvaisinimo teisinį reguliavimą galimybė pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo paslaugomis siejama ne tik su nevaisingumo diagnoze, poreikiu preimplantacinei genetinei diagnostikai, bet ir su šeimine padėtimi, t. y. jame įtvirtinta sąlyga būti sudarius santuoką ar partnerystę. Tokie įstatyme nustatyti apribojimai užkirto kelią pasinaudoti šia paslauga vienišoms moterims ir tos pačios lyties asmenų poroms, taip apribojant jų teises[1]. Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarimas tokį modelį pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Siekdami įgyvendinti šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Sveikatos apsaugos ministerija ir Nacionalinis transplantacijos biuras parengė naująjį, labiau į žmogaus teisių užtikrinimą orientuotą įstatymo projektą. Projektas susilaukia nevienareikšmių vertinimų ne tik tarp visuomenės atstovų, bet ir tarp teisės mokslininkų. Svarbiausias klausimas, keliamas dėl minėto Projekto, yra, ar Projektu kuriamas visiems asmenims vienodai prieinamas pagalbinio apvaisinimo modelis, ar tik siaurai pašalinamas Konstitucinio Teismo nustatytas teisinio reguliavimo neatitikimas Konstitucijai? Į šiuos klausimus savo nuomonę pateikė ne vienas teisės mokslininkas[2].
Šiuo įrašu siekiama prisidėti prie diskusijos dėl geriausio pagalbinio apvaisinimo modelio plėtojimo, ir pabandyti pateikti atsakymą į tokius visuomenei ir teisininkams kylančius klausimus: ar geriausių vaiko interesų principas apima vaiko teisę nuo gimimo turėti du teisinius tėvus?
Dalinė reforma: išlieka medicininis kriterijus
Prieš atsakant į šį klausimą svarbu išsiaiškinti siūlomo reguliavimo apimtį. Pažymėtina, kad siūlomas teisinis reguliavimas neapima visų faktiškai egzistuojančių šeimos formų, tačiau išplečia asmenų, galinčių pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo paslaugomis, ratą. Tokia galimybė būtų suteikta ir nevaisingoms vienišoms moterims. Vis dėlto, paslaugų prieinamumas ir toliau lieka susietas su medicininiu nevaisingumo kriterijumi. Tai reiškia, kad vienišos moterys, kurioms nenustatyta nevaisingumo diagnozė, ir toliau negalės Lietuvoje pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūra. Taigi Projektu nėra pereinama prie visiškai autonomija grindžiamo pagalbinio apvaisinimo modelio. Vienišos moterys, kurioms nėra diagnozuotas nevaisingumas, norinčios susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu, kaip ir iki šiol, turės tam ieškoti kitų galimybių, įskaitant galimybę pasinaudoti tarpvalstybinėmis reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugomis.
Ar geriausi vaiko interesai apima teisę turėti du teisinius tėvus?
Vis tik, kaip minėta, Projektu numatoma galimybė kai kuriais atvejais ir vienišoms moterims pasinaudoti dirbtinio apvaisinimo paslauga. Taigi pagal siūlomą teisinį reguliavimą vaiko šiuo būdu susilaukusi moteris teoriškai jį galėtų auginti viena (beje, vieniša moteris šio įstatymo prasme bus ir ta moteris, kuri gyvena faktiniuose šeimos santykiuose, tačiau nėra registravusi santuokos ar partnerystės). Ar tai iš tiesų atitinka geriausius vaiko interesus?
Pirma, geriausių vaiko interesų principas yra įtvirtintas tarptautiniuose ir nacionaliuose teisės aktuose, inter alia, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinta vaiko teisė žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam, kiek tai įmanoma, teisė palaikyti ryšius su tėvais, valstybės pareiga užtikrinti vaikui apsaugą, rūpestį ir sveiką vystymąsi.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta tėvų, kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, kitų fizinių ir juridinių asmenų pareiga vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu, kuris reiškia, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šio įstatymo 31 straipsnyje taip pat nustatyta, kad vaiko tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus (1 dalis);vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti (2 dalis).
Projekte numatyta, kad visi sprendimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti priimami užtikrinant geriausius vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus (3 str. 1 d. 1 p.).
Pažymėtina, kad vaiko interesų samprata tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje yra daug platesnė nei vien konkretus šeimos modelis. Teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vaiko interesas reiškia vaiko auginimą būtent „dviejų tėvų šeimoje“, tačiau yra pripažįstama, kad stabilūs, saugūs ir nuolatiniai santykiai su tėvais dažniausiai yra reikšmingi vaiko gerovei.
Vis dėlto, nei Vaiko teisių konvencijoje, nei nacionaliniuose teisės aktuose neįtvirtinta vaiko teisė nuo gimimo turėti būtent du teisinius tėvus. Konvencijos 7 straipsnyje vartojama sąvoka „tėvai“ ir įtvirtinta teisė, kiek tai įmanoma, juos žinoti bei būti jų globojamam savaime nesukuria valstybės pareigos užtikrinti, kad kiekvienas vaikas būtų pradėtas ar gimtų dviejų teisinių tėvų šeimoje.
Antra, pažymėtina, kad vieno asmens kuriamas šeimos gyvenimas taip pat patenka į Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio apsaugos sritį. Byloje E. B. prieš Prancūziją (peticijos Nr. 43546/02) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo Konvencijos 14 straipsnio, taikomo kartu su 8 straipsniu, pažeidimą, nes vertinant pareiškėjos prašymą leisti įsivaikinti lemiamą reikšmę įgijo jos seksualinė orientacija. Institucijos, be kita ko, rėmėsi „tėvo atitikmens“ nebuvimu, nors Prancūzijos teisė apskritai leido įsivaikinti vienam asmeniui.
Ši byla reikšminga ne todėl, kad joje būtų pripažinta absoliuti vienišo asmens teisė tapti tėvu, bet todėl, kad valstybė, leidusi vienišiems asmenims kurti šeimą įsivaikinimo būdu, negali šios galimybės riboti diskriminaciniais ar stereotipiniais argumentais apie vienintelį tinkamą šeimos modelį.
Trečia, Konstitucinio Teismo doktrinoje[3] įtvirtinta, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas yra aiškiai nurodęs, kad santuoka laikoma vienu iš konstitucinių šeimos instituto pagrindų, ant kurio kuriami šeimos santykiai. Tai yra istoriškai nusistovėjęs šeimos modelis, turintis ypatingą reikšmę visuomenės gyvenimui, užtikrinantis tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį tęstinumą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, įskaitant jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra ginamos ir kitokios šeimos formos, nesusijusios su santuoka, pavyzdžiui, vyro ir moters bendras gyvenimas be santuokos, grindžiamas nuolatiniais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos ir bendro vaikų auklėjimo ryšiais. Šis savanoriškas apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas taip pat sudaro konstitucinį motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindą.
Ši konstitucinė doktrina savaime nesukuria vienišam asmeniui absoliučios teisės pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu. Tačiau ji paneigia prielaidą, kad tik santuoka grindžiama dviejų asmenų šeima gali būti laikoma konstituciškai visaverte šeimos forma. Konstitucinė šeimos apsauga siejama pirmiausia su realiu santykių turiniu ir prisiimta atsakomybe.
Ketvirta, šiuolaikinėje visuomenėje faktiškai egzistuojančių šeimų įvairovė neleidžia šeimos sampratos tapatinti vien su santuokos pagrindu sukurta dviejų skirtingų lyčių tėvų ir jų vaikų šeima. Šeimos santykiai gali kilti iš santuokos, partnerystės, kraujo giminystės, įvaikinimo, kitų teisinių vaikų priežiūros formų, bendro namų ūkio ir faktinių emocinio prieraišumo, tarpusavio atsakomybės bei rūpinimosi ryšių. Todėl greta tradicinės branduolinės šeimos egzistuoja nesusituokusių asmenų, vieno iš tėvų, tos pačios lyties asmenų, mišrios, išplėstinės ir kitos šeimos. Pagalbinio apvaisinimo technologijų, įskaitant lytinių ląstelių ir embrionų donorystę, plėtra dar labiau išplėtė šeimos kūrimo būdus ir paskatino biologinės, genetinės, gestacinės, socialinės bei teisinės tėvystės diferenciaciją. Šeimos gebėjimo užtikrinti vaiko gerovę negalima vertinti vien pagal jos struktūrą ar tėvų skaičių. Ne mažiau svarbūs yra šeimos santykių stabilumas, emocinis saugumas, rūpinimasis vaiku, atsakomybė ir jo materialinių bei neturtinių poreikių užtikrinimas.
Apibendrinant, geriausių vaiko interesų principas nereiškia, kad vaikas nuo gimimo privalo turėti du teisinius tėvus ar būti auginamas konkrečios struktūros šeimoje. Todėl svarstytina, ar pagalbinio apvaisinimo prieinamumo siejimas tik su nevaisingumo diagnoze yra būtinas ir proporcingas. Projektas išplečia paslaugos prieinamumą nevaisingoms vienišoms moterims, tačiau neužtikrina jos vaisingoms vienišoms moterims, kurioms tai gali būti vienintelė galimybė susilaukti vaiko. Taigi Projektas laikytinas reikšminga, bet tik daline reforma, o nuoseklesniam prokreacijos laisvės įgyvendinimui svarstytinas reprodukcine autonomija, o ne vien medicininiu kriterijumi grindžiamas modelis.
Nastė Grubliauskienė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Viešosios teisės instituto lektorė
[1] Ši išvada apibūdina teisinę padėtį iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo priėmimo, kai Lietuvos teisėje tos pačios lyties asmenų poroms nebuvo sudaryta galimybė įregistruoti partnerystę. Minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad partnerystės teisinio pripažinimo forma negali būti prieinama tik skirtingų lyčių asmenų poroms, ir nurodė, kad tol, kol įstatymų leidėjas nenustatė partnerystės įregistravimo tvarkos, teisė į partnerystę, be kita ko, jos registravimą, gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą. Todėl teismo sprendimu pripažinta tos pačios lyties asmenų partnerystė iš esmės turėtų būti laikoma pakankama Pagalbinio apvaisinimo įstatyme nustatytai šeiminės padėties sąlygai atitikti. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą Nr. KT21-N5/2025.
[2] V.A. Vaičaitis. Dėl įstatyme numatytų dirbtinio apvaisinimo paslaugų konstitucingumo https://www.teise.pro/index.php/2025/04/23/v-a-vaicaitis-del-istatyme-numatytu-dirbtinio-apvaisinimo-paslaugu-konstitucingumo/
D. Žalimas. Už gražaus fasado – žlugdomos viltys https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/2539040/dainius-zalimas-uz-grazaus-fasado-zlugdomos-viltys?srsltid=AfmBOoqtDxy7UZYoegdrCK-TgmkSoJ5yVkXIMZoSV2EF1t-R2qfnQaML
[3] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. ir 2019 m.sausio 11 d. nutarimai
