S. Fernandez Montojo. Pagalbinis apvaisinimas ir vaiko interesai: ko nepasako suaugusiųjų teisių kalba?

Jau kelerius metus Lietuvoje vyksta diskusijos dėl galimybės leisti vienišoms moterims susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu. Nors svarstant šį klausimą pabrėžiamas siekis plėsti reprodukcinę autonomiją bei gerinti valstybės demografinę padėtį, minėtas siūlymas kelia daug klausimų dėl gimsiančių vaikų interesų apsaugos.

Vaiko interesų pirmumo principas ir 2025 m. balandžio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarimas

Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, jog pagalbinio apvaisinimo proceso metu atliekamais veiksmais siekiama „sukelti moters nėštumą“.  Siekiamas rezultatas – vaiko gimimas – lemia pareigą visus su šiuo procesu susijusius klausimus spręsti atsižvelgiant į gimsiančio vaiko interesus, kaip tai įtvirtina minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis. Nors būta siūlymo šią nuostatą išbraukti iš įstatymo[1], pabrėžtina, jog ji atliepia tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus vaiko teisių srityje. Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai“. JT Vaiko teisių komitetas 2013 m. komentare pabrėžė, kad geriausių vaiko interesų principas skirtas užtikrinti tiek veiksmingą naudojimąsi Konvencijoje numatytomis teisėmis, tiek vaiko vystymąsi, kurį šalys raginamos interpretuoti holistiškai, atsižvelgiant į fizinę, psichinę, dvasinę, moralinę, psichologinę ir socialinę vaiko raidą.

Prieš daugiau nei metus Konstitucinis Teismas sprendė klausimą, ar teisinis reguliavimas, pagal kurį teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijai. 2025 m. balandžio 10 d. nutarime Teismas pagalbinį apvaisinimą priskyrė prie „sveikatos priežiūros paslaugų“, jį vertino remdamasis lygiateisiškumo ir nediskriminavimo (Konstitucijos 29 str.) bei sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo (Konstitucijos 53 str. 1 d.) principais ir atsiribojo nuo tyrimo, kaip minėtas ribojimas suderinamas su kitomis pareiškėjų nurodytomis Konstitucijos nuostatomis (21 str. 2 ir 3 d., 22 str. 1 ir 4 d. ir ypač – 38 str. 1 ir 2 d.). Vaiko interesų klausimo Teismas neanalizavo. Toks pasirinkimas kelia abejonių, nes Teismo pasirinktas pagalbinio apvaisinimo, kaip sveikatos priežiūros paslaugos, kvalifikavimas nepašalina esminio šios procedūros ypatumo – jos tiesioginis siekiamas rezultatas yra naujo asmens, būsimo teisių subjekto, pradėjimas ir gimimas, sukuriantis naujus šeimos teisinius santykius. Pagalbinio apvaisinimo teisinis reguliavimas neišvengiamai turi reikšmės ne tik paslaugos gavėjų, bet ir būsimo vaiko interesams, susijusiems su jo sveikata, tapatybe bei šeimos ryšiais. Be to, teisinio reguliavimo modelis, kurio atitiktį Konstitucijai vertino Konstitucinis Teismas, buvo grindžiamas ir geriausių vaiko interesų apsaugos principu, kaip tai konstitucinės justicijos byloje pažymėjo suinteresuoto asmens – Seimo – atstovai. Galimybę pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu ar surogacija sieti su santuoka, partneryste ar faktiniu poros bendru gyvenimu nėra neįprasta valstybių praktikoje. Šie kriterijai svarbūs ir geriausių vaiko interesų požiūriu, mat tėvų santykių forma bei stabilumas gali turėti reikšmės šeimos ryšių teisiniam apibrėžtumui bei tėvų atsakomybės vaiko atžvilgiu tęstinumui.

Minėto vaiko interesų pirmumo principo analizė ypač svarbi kalbant apie vienišų moterų pagalbinį apvaisinimą, nes šiuo atveju dar prieš vaiko pradėjimą numatoma situacija, kurioje vaikas neturės teisinio ir socialinio tėvo. Atkreiptinas dėmesys, kad 2025 m. balandžio 10 d. nutarime Konstitucinis Teismas nevertino vienišų moterų galimybės pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu vien pagal pageidavimą. Negana to, Teismas akcentavo, kad prieinamumas prie pagalbinio apvaisinimo paslaugų turi remtis objektyvaus medicininio poreikio egzistavimu. Objektyvaus medicininio poreikio kriterijaus taikymas vienišos moters situacijai yra problemiškas. Net ir vaisingumo sutrikimų turinčios vienišos moters atveju medicininė indikacija pagalbiniam apvaisinimui ir donorinių gametų poreikis yra du atskiri klausimai: pastarąjį lemia ne moters sveikatos būklė, o vyro nebuvimas. Iš Konstitucinio Teismo nutarimo savaime nekyla valstybės pareiga šią socialinio pobūdžio kliūtį šalinti užtikrinant prieigą prie donorinių gametų. Atsižvelgiant į tai Teismo sprendimas atskirai neanalizuoti geriausių vaiko interesų principo yra labiau suprantamas. Vis dėlto įstatymų leidėjas, ateityje spręsdamas dėl būsimo pagalbinio apvaisinimo reguliavimo modelio, privalo atsižvelgti tiek į galiojančius nacionalinius bei tarptautinius teisės aktus vaiko teisių apsaugos srityje, tiek į konstitucinės doktrinos visumą, įskaitant doktriną dėl vaiko interesų pirmumo principo (žr. 2019 m. lapkričio 8 d. ir 2024 m. gegužės 20 d. Konstitucinio Teismo nutarimus).

Klausimas, kurį vis sunkiau ignoruoti: teisė žinoti savo genetinę tapatybę

Vienišų moterų pagalbinis apvaisinimas kelia daug teisinių ir etinių klausimų. Pavyzdžiui, itin jautrus yra iš anksto nulemto tėvo nebuvimo klausimas, reikalaujantis ir psichologijos mokslo žinių apie vyriškos ir moteriškos figūrų reikšmę vaiko auklėjimui bei psichosocialinei raidai. Kitas šiuo metu teisėje ir bioetikoje plačiai komentuojamas aspektas – donorystės būdu pradėtų asmenų teisė į informaciją apie savo kilmę.

Nuo kitų donorystės objektų lytinės ląstelės skiriasi tuo, kad donoro genetinė medžiaga tampa naujo asmens biologinės tapatybės dalimi ir sukuria objektyvų, visą gyvenimą išliekantį ryšį tarp donoro ir iš jo gametų pradėto vaiko. Ilgą laiką „neliečiamu“ laikytas donorų anonimiškumo principas šiandien kaip niekada ginčijamas. Didele dalimi prie to prisideda gametų donorų vaikai, kurie paaugę (atmintina, kad pirmasis apvaisinimas in vitro įvyko 1978 m., inseminacijos pradėtos vykdyti dar anksčiau) patys aktyviai domisi savo genetinėmis šaknimis. Įvairiose bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs teisę į asmens tapatybę privataus gyvenimo apsaugos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.) dalimi: globos kontekste nagrinėta byla Gaskin prieš Jungtinę Karalystę, o anoniminio gimdymo kontekste – Odievre prieš Prancūziją, kur EŽTT įvertino, kad žinoti tiesą apie savo tėvų tapatybę yra Konvencijos saugomas gyvybiškai svarbus interesas. Kitoje byloje dėl anoniminio gimdymo, Godelli prieš Italiją, EŽTT atkreipė dėmesį į amžiaus santykį su tapatybės paieškomis. Teismas pažymėjo: „[n]ors pareiškėja, kuriai dabar yra šešiasdešimt devyneri metai, galėjo vystytis kaip asmenybė net ir nebūdama tikra dėl savo biologinės motinos tapatybės, reikia pripažinti, kad asmens interesas sužinoti savo kilmę su amžiumi neišnyksta – veikiau priešingai“[2].

Gametų donorų anonimiškumo klausimą EŽTT nagrinėjo byloje Gauvin-Fournis ir Silliau prieš Prancūziją. Pareiškėjai, gimę taikant pagalbinį apvaisinimą su donorų gametomis, sulaukę pilnametystės nesėkmingai siekė gauti donorą identifikuojančius arba neidentifikuojančius duomenis. Teismas, vertindamas Prancūzijos teisinį režimą, kuris iki 2021 m. reformos rėmėsi donoro anonimiškumo taisykle, nenustatė teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimo. Keturiais teisėjų balsais prieš tris Teismas pripažino valstybės vertinimo laisvę šioje srityje ir atsižvelgė į tai, kad Prancūzijos įstatymų leidėjas, vykdydamas pakartotines diskusijas ir konsultacijas (2004 ir 2011 m.), siekė kuo geriau suderinti konkuruojančius donorų, recipientų šeimų ir donorystės būdu pradėtų asmenų interesus. Teismo sprendimui nepritarę teisėjai Ravarani, Mourou-Vikström ir Gnatovskyy atskirojoje nuomonėje kritikuodami donorų anonimiškumo apsaugą pažymėjo, jog „mintis, kad genetinis paveldas yra palyginti nereikšminga aplinkybė savęs kūrimo procese ir kad bendras išsilavinimo bei socioekonominės, šeiminės ir emocinės aplinkos poveikis labai dideliu mastu lemia ir formuoja individo asmenybę bei ateitį, todėl jam turėtų būti teikiama pirmenybė, yra diskutuotina ir atspindi ideologinę poziciją“[3].

Byla buvo nagrinėta pereinamuoju Prancūzijos teisinio reguliavimo laikotarpiu: pagal 2021 m. įstatymą nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. nauji donorai turi sutikti, kad pilnametystės sulaukęs donoro vaikas galėtų sužinoti donoro tapatybę ir gauti neidentifikuojančius duomenis. Ankstesnių donorysčių atveju informacijos atskleidimas tebėra siejamas su donoro sutikimu. Pati Audrey Gauvin-Fournis, pareiškėja minėtoje byloje, Prancūzijos žiniasklaidai yra pasakojusi, kad, sužinojusi apie savo pradėjimą su donoro gametomis, ėmė aktyviai ieškoti informacijos apie savo genetinę kilmę. Vėliau ji daugelį metų prašė valstybės institucijų leidimo bent susisiekti su donoru ir suteikti jam galimybę apsispręsti dėl savo tapatybės atskleidimo. Kai pasikeitus teisiniam reguliavimui tai tapo įmanoma, jos donoras jau buvo miręs.[4] EŽTT Gauvin-Fournis ir Silliau prieš Prancūziją byloje atkreipė dėmesį į Europoje ryškėjančią tendenciją atsisakyti donorų anonimiškumo. Teismas pažymėjo, kad nuogąstavimai dėl gametų pasiūlos sumažėjimo vis labiau laikomi nepagrįstais, o technologinė pažanga, ypač vartotojams prieinamų (angl. recreational) DNR testų paplitimas, praktikoje silpnina anonimiškumo apsaugą ir verčia aiškiai reglamentuoti informacijos apie donorą atskleidimą. Prie anonimiškumo silpnėjimo taip pat prisideda virtualios genealogijos platformos, komercinės DNR duomenų bazės bei socialiniai tinklai, padedantys surasti biologinius tėvus, senelius, brolius ar seseris.

Tendenciją stiprinti teisės į kilmės informaciją apsaugą atspindi ir Europos Tarybos veiksmai: 2023 m. įsteigtam Ekspertų komitetui dėl prieigos prie kilmės informacijos (CJ-OR) pavesta parengti rekomendacijas ar kitą instrumentą dėl donorystės būdu pradėtų asmenų teisės į kilmės informaciją. 2021 m. Veronos principai – soft law instrumentas dėl vaikų, gimusių iš surogacijos, teisių apsaugos – 11.1 punkte pabrėžia, jog vaiko galimybė išsaugoti savo tapatybę, įskaitant genetinę, gestacinę ir socialinę kilmę, turi tęstinį, visą gyvenimą trunkantį poveikį vaikui ir būsimoms kartoms. Klausimą dėl donorystės būdu pradėtų asmenų teisės į kilmės informaciją nagrinėjo ir Portugalijos (2018 m.) bei Belgijos (2024 m.) konstituciniai teismai, konstatavę, kad absoliutus prioritetas donoro anonimiškumui pažeidžia konkuruojančių interesų pusiausvyrą. Portugalijos Konstitucinis Teismas savo 2018 m. nutarime atkreipė dėmesį į Europoje ryškėjančią šeimos santykių skaidrinimo tendenciją ir stiprėjantį pripažinimą, kad teisė gauti informaciją apie savo kilmę, įskaitant donoro tapatybę, kyla iš konstitucinės teisės į tapatybę ir asmeninę istoriją. Anoniminė gametų donorystė arba bent kai kurios jos formos yra panaikintos ar reikšmingai apribotos Norvegijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, Vokietijoje ir Austrijoje, o daug kur tebevyksta diskusijos dėl šiuo būdu pradėtų asmenų teisės žinoti savo genetinę kilmę. Bioetinėse diskusijose vis dažniau akcentuojamas ne tik donorystės būdu pradėtų asmenų, bet ir jų vaikų bei vaikaičių interesas žinoti savo genetines šaknis. Atskira diskusija vyksta dėl to paties donoro gametų panaudojimo dideliam vaikų skaičiui pradėti: pastarasis susijęs ne to su kraujomaišos rizika bei gali sukelti tapatybės ir savivokos sunkumų asmeniui, sužinojusiam, kad yra vienas iš dešimčių ar net šimtų pagalbinio apvaisinimo būdu pradėtų genetinių palikuonių.[5]

Lietuvos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnio 9 ir 10 dalys numato galimybę pilnamečiam ar visišką veiksnumą įgijusiam asmeniui gauti lytinių ląstelių donoro tapatybės duomenis, tačiau tokia galimybė siejama su paties donoro sutikimu (priešingai nei įvaikinimo atveju, kai biologinių tėvų sutikimas nėra esminė informacijos apie asmens kilmę suteikimo sąlyga). Nesant sutikimo, informacija gali būti atskleista tik teismo leidimu dėl sveikatos ar kitų svarbių priežasčių. Ši teisė yra įtvirtinta kaip išimtis iš donorų anonimiškumo taisyklės. Nors toks reguliavimas leidžia panaikinti donorų anonimiškumą teismo keliu, neatrodo, kad jis padeda skaidrinti tarpasmeninius, ypač šeiminius, ryšius ir veiksmingai užtikrina asmens, pradėto donorystės būdu, teisę į kilmės informaciją. Šiuo metu Lietuvoje trečiojo asmens donorinės gametos gali būti naudojamos tik tais atvejais, kai sutuoktinio ar partnerio lytinės ląstelės yra pažeistos ar jų nepakanka ir dėl to negali būti panaudotos pagalbiniam apvaisinimui arba kai kyla didelė rizika su jomis perduoti ligą, sukeliančią didelę negalią. Atsižvelgiant į Europoje ryškėjančias tendencijas, svarstyti donorų anonimiškumo režimo reformą Lietuvoje yra verta jau šiandien. Jei šalyje bus įteisintas vienišų moterų pagalbinis apvaisinimas, donorinių gametų naudojimo mastas neabejotinai didės, todėl teisės į kilmės informaciją klausimas taps dar aktualesnis. Visgi kol kas diskusijose dėl naujo pagalbinio apvaisinimo modelio šis aspektas beveik neakcentuojamas. Pabrėžtina, kad teisės į kilmės informaciją klausimas neišsemia vienišų moterų pagalbinio apvaisinimo problematikos, tačiau griežtesnis donorų anonimiškumo ribojimas turėtų būti svarstomas kaip viena iš donorystės būdu gimsiančių vaikų interesų apsaugos priemonių.

Pagalbinio apvaisinimo metu pradedamo vaiko gerovė negali būti redukuojama vien į tai, kad vaikas yra trokštamas bei laukiamas. Šiuolaikinė „troškimų medicina“ leidžia palyginti lengvai sukurti vaiką pagal pageidavimą, tačiau daug sunkiau yra prisiimti deramą atsakomybę už jo egzistenciją. Jei atsisakoma rimtai įvertinti ilgalaikį poveikį būsimo vaiko interesams, belieka klausti, ar geriausių vaiko interesų principas reprodukcinių technologijų srityje nėra tik retorinė priemonė, skirta suderinti ir pateisinti suaugusiųjų interesus.

Dr. Salomėja Fernandez Montojo yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkė stažuotoja.

Šis komentaras yra parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Reprodukcinės technologijos Europos valstybių konstitucinių teismų praktikoje: vaiko interesų pirmumo principo stiprinimo link“ (sutarties Nr. S-PD-25-62).

____

[1] „Pasiūlymas dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo Nr. XII-2608 pakeitimo įstatymo projekto“, 2026 m. balandžio 27 d., XVP-1315, https://e-seimasx.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/5d2c4eb242d811f18091f24c9e0d719a

[2] Europos Žmogaus Teisių Teismas, Godelli prieš Italiją, peticijos Nr. 33783/09, 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimas, https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-113460.

[3] Georges Ravarani, Stéphanie Mourou-Vikström ir Mykola Gnatovskyy, bendroji atskiroji nuomonė byloje Gauvin-Fournis ir Silliau prieš Prancūziją, peticijų Nr. 21424/16 ir 45728/17, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimas, https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-226590.

[4] Daugiau: Audrey Kermalvezen, „On continue à concevoir des enfants sans leur garantir un accès à leurs origines“, Actu-Juridique, 2023 lapkričio 28 d., https://www.actu-juridique.fr/sante-droit-medical/audrey-kermalvezen-on-continue-a-concevoir-des-enfants-sans-leur-garantir-un-acces-a-leurs-origines/.

[5] Apie skirtingus šių sunkumų aspektus žr.: Lucy Frith et al., „ESHRE Position Paper: International Limits on the Number of Offspring per Gamete Donor“, Human Reproduction, (2026), deag108, https://doi.org/10.1093/humrep/deag108; Astrid Indekeu, Sophie H. Bolt ir A. Janneke B. M. Maas, „Meeting Multiple Same-Donor Offspring: Psychosocial Challenges“, Human Fertility 25, 4 (2022): 677–687, https://doi.org/10.1080/14647273.2021.1872804; Andrew Messenger, „Dozens of People Were Conceived from the Same Queensland Sperm Donor. Now Two Half-Sisters Hope to Unravel Their ‘Family’ Secret“, The Guardian, 2024 balandžio 6 d., https://www.theguardian.com/australia-news/2024/apr/07/donor-59-sperm-donation-children-find-father; Grace Tobin ir Lesley Robinson, „Katherine’s Biological Father Was a Prolific Sperm Donor. She Could Now Have 700 Siblings“, ABC News, 2024 birželio 23 d., https://www.abc.net.au/news/2024-06-23/sperm-donor-father-700-siblings-four-corners/104010814.