Pasirodė dvyliktasis leidinio „Arbitražas. Teorija ir praktika“ numeris

Praėjusią savaitę įvyko kasmetinis Vilniaus komercinio arbitražo teismo (VKAT) ir Lietuvos arbitražo bendruomenės renginys – Vilniaus arbitražo diena. Šis renginys tradiciškai suburia tarptautinę arbitražo bendruomenę, akademikus ir praktikus aptarti aktualiausias arbitražo raidos kryptis. Renginio proga VKAT ir advokatų profesinė bendrija „Ellex Valiūnas“ išleido jau dvyliktąjį arbitražo teisei skirto periodinio leidinio „Arbitražas. Teorija ir praktika“ numerį.

„Arbitražas. Teorija ir praktika“ – vienintelis periodinis leidinys regione, skirtas tik arbitražo tematikai. Jame savo mintimis ir įžvalgomis dalijasi tiek Lietuvos, tiek užsienio ekspertai. Leidiniui tapus kasmetine tradicija, ypač norisi padėkoti prof. Valentinui Mikelėnui – šios iniciatyvos autoriui ir pirmajam leidinio redaktoriui.

Šių metų numeryje nagrinėjami įvairūs arbitražo praktikai svarbūs klausimai: dirbtinio intelekto keliami iššūkiai tinkamam arbitražo procesui, Europos Sąjungos (ES) sankcijų poveikis tarptautiniam komerciniam arbitražui ir aplinkosaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos (angl. environmental, social and governance, ESG) ginčai investiciniame arbitraže. Taip pat nagrinėjama naujausia Lietuvos teismų praktika dėl patologinių arbitražinių išlygų, aptariamas Anglijos teismų požiūris į šalių sutikimą dėl arbitražo ir apžvelgiamos arbitrų skyrimo problemos investiciniame arbitraže. Be to, analizuojama arbitražo tribunolų galimybė dalyvauti ES prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje ir užbaigiamas straipsnių ciklas apie arbitrų sui generis statusą ir iš prigimties kylančias galias. Galiausiai tradiciškai pateikiama 2025 m. VKAT ginčų statistika ir pokyčiai, palyginti su ankstesniais metais.

Su dvyliktuoju „Arbitražas. Teorija ir praktika“ numeriu netrukus bus galima susipažinti VKAT ir jo interneto svetainėje arbitrazas.lt, taip pat aukštųjų mokyklų, kuriose vykdomos teisės studijų programos, bibliotekose.

Toliau trumpai pristatomi visi šių metų numerio straipsniai.

Tadas Varapnickas. Arbitrator’s Status as the Primary Source of Arbitral Tribunal’s Inherent Powers

Straipsnyje nagrinėjama, ar arbitrų sui generis statusas, jungiantis privataus paslaugų teikėjo ir kvaziteisminio sprendėjo vaidmenis, gali būti pagrindinis jų iš prigimties kylančių galių (angl. inherent powers) šaltinis tarptautiniame komerciniame arbitraže. Remdamasis Chesterio Browno keturių šaltinių modeliu (bendraisiais teisės principais, numanomomis galiomis, teisminiu tapatumu ir funkciniu pagrindimu), autorius teigia, kad ginčų sprendimo funkcija, įsišaknijusi šiame sui generis statuse, sudaro tvirtą pagrindą arbitrams reikšti pretenzijas į iš prigimties kylančias galias, panašiai kaip teisėjai jas kildina iš savo pareigų.

Autorius daro išvadą, kad arbitrai, nebūdami tarptautinių teismų teisėjai, neturi teisminio tapatumo, todėl susiduria su sunkumais nustatydami savo įgaliojimų šaltinį. Sui generis statusas padeda paaiškinti, kodėl arbitrams tokie įgaliojimai turėtų priklausyti, tačiau jis nėra vienintelis galimas paaiškinimas. Be to, negalima nuvertinti arbitražinio susitarimo reikšmės. Privatūs asmenys tampa arbitrais tik arbitražinio susitarimo pagrindu, todėl šis susitarimas ir šalių autonomija taip pat reikšmingai lemia nereguliuotus įgaliojimus ir juos riboja. Taigi arbitro sui generis statusas yra vienas iš šių įgaliojimų šaltinių, bet ne vienintelis.

Straipsniu užbaigiamas autoriaus straipsnių ciklas apie arbitro statusą ir iš prigimties kylančias galias, kurio ankstesnės dalys publikuotos 2024 ir 2025 m. leidinio „Arbitražas. Teorija ir praktika“ numeriuose.

Anhelina Andrieieva. Pathological Arbitration Clauses Through the Lens of Lithuanian Practice

Straipsnyje analizuojamos patologinės (ydingos) arbitražinės išlygos, remiantis Lietuvos teismų praktikos pavyzdžiais. Ši problema Lietuvos praktikoje nėra nauja, tačiau pastaruoju metu ji atsiskleidė nauju aspektu. Vilniaus apygardos teismas (byla Nr. e2S-2082-656/2025) ir Klaipėdos apygardos teismas, veikęs kaip apeliacinės instancijos teismas (byla Nr. e2A-81-613/2026), padarė visiškai priešingas išvadas dėl identiškai suformuluotos arbitražinės išlygos. Vilniaus apygardos teismas pripažino išlygą galiojančia, o Klaipėdos apygardos teismas sprendė, kad dėl patologinio pobūdžio išlyga neteko galios. Šis atvejis aiškiai parodo, kaip patologinės arbitražinės išlygos lemia nenuspėjamumą ir palieka šalis neapibrėžtoje padėtyje dėl jų ginčų sprendimo.

Atsižvelgdama į tai, autorė analizuoja patologinės arbitražinės išlygos sampratą, nagrinėja klausimą, ar tokia išlyga savaime laikytina niekine, bei siekia identifikuoti geriausią praktiką, padedančią šalims taip suformuluoti arbitražines išlygas, kad arbitražo procesas vyktų veiksmingai.

Autorė daro išvadą, kad pagal Lietuvos teismų praktiką patologinė arbitražinė išlyga savaime nėra niekinė, o jos spragas ir prieštaravimus galima ištaisyti. Svarbiausia – nustatyti, kad šalys siekė spręsti ginčą arbitraže, o ne teisme ar kitu alternatyviu būdu. Nustačius tokią valią, ji turėtų būti išsaugota. Nacionalinis teismas gali padėti šalims ištaisyti su arbitražo teismo sudarymu susijusius trūkumus, o dėl kitų trūkumų, vadovaudamasis kompetencijos-kompetencijos (angl. competence-competence) principu, turėtų spręsti suformuotas arbitražo teismas. Vis dėlto patologinių išlygų geriau vengti. Šalims rekomenduojama vadovautis Tarptautinės advokatų asociacijos (angl. International Bar Association, IBA) arbitražinių išlygų rengimo gairėmis ir išlygoje nurodyti arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę.

Liudas Tauperis. Investment Arbitration and ESG Disputes: Evolution of International Investment Agreements, Counterclaims and the Asymmetry Problem

Straipsnyje nagrinėjama, kaip investicinis arbitražas atlieka forumo funkciją sprendžiant ginčus, susijusius su ESG aspektais, laikotarpiu, kai keičiasi tarptautiniai investicijų susitarimai (angl. international investment agreements, IIAs), o investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo asimetrija tebėra aktuali problema.

Straipsnyje analizė suskirstyta į tris dalis. Pirmoje dalyje analizuojamos dvi priešingos tendencijos tarptautinių investicijų susitarimų praktikoje: viena vertus, ESG nuostatos įtraukiamos į tarptautinius investicijų susitarimus, tačiau, kita vertus, ES tolsta nuo investicinio arbitražo ir krypsta nuolatinio investicijų teismo link. Antroje dalyje keliamas klausimas, ar ir kaip atsakovės valstybės gali priešieškiniu reikalauti, kad investuotojai vykdytų savo ESG įsipareigojimus, ir kokios sąlygos lemia tokio priešieškinio sėkmę. Trečioje straipsnio dalyje analizuojama valstybės teisės reguliuoti ESG srityje kolizija su investuotojams priklausančia apsauga.

Remiantis analize, straipsnyje pateikiami pasiūlymai, kaip atkurti reguliavimo laisvės ir investicijų apsaugos pusiausvyrą, ir atskleidžiama, kada investicinis arbitražas greičiausiai išliks reikšmingu ESG ginčų sprendimo forumu.

Ieva Rimavičienė, Luka Tamulionytė. International Commercial Arbitration in the Shadow of EU Sanctions: Recent CJEU Case Law, the Approach of Lithuanian Courts, and Key Legal Challenges

Straipsnyje nagrinėjamas ES sankcijų poveikis tarptautiniam komerciniam arbitražui. Pirma, analizuojama ES reglamentų Nr. 833/2014 ir Nr. 269/2014 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta reikalavimų netenkinimo išlyga (angl. no-claims clause) ir 2026 m. balandį priimto 20-ojo sankcijų paketo pakeitimai. Paaiškinama, kad ES siekia išsaugoti arbitražą kaip ginčų sprendimo mechanizmą, kartu užtikrindama, kad sankcijų tikslai nebūtų apeinami per arbitražo procedūras. Antra, straipsnyje analizuojama generalinio advokato išvada byloje C-802/24 (Reibel), kurioje laikomasi pozicijos, kad su sankcijomis susiję reikalavimai gali būti sprendžiami arbitraže, o minėta 11 straipsnio 1 dalis priskirtina ES viešajai tvarkai, tačiau ieškovo teisė išlieka net tada, kai jos įgyvendinimas laikinai negalimas. Trečia, straipsnyje nagrinėjamas skirtumas tarp arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo. Autorės teigia, kad nacionaliniai teismai gali pripažinti arbitražo sprendimus, o jų vykdymą atidėti iki tol, kol bus gautas kompetentingos institucijos leidimas.  

Straipsnyje autorės daro išvadą, kad naujausi ES teisėkūros ir teismų praktikos pokyčiai nerodo atsitraukimo nuo arbitražo, o veikiau rodo naujo „sankcijoms jautraus“ arbitražo modelio atsiradimą, kuriame ginčai ir toliau gali būti sprendžiami arbitraže, o sprendimai ir toliau pripažįstami, tačiau galutinis reikalavimų, susijusių su sankcijomis, patenkinimas priklauso nuo viešosios tvarkos peržiūros ir institucijų kontrolės.

Steven De Lara, Arnas Urbutis. Who Agreed to Arbitrate? Consent, Authority and Section 67 after A1 and Others v P

Straipsnyje nagrinėjamas Anglijos teismo sprendimas byloje A1 and Others v P ir jo reikšmė jurisdikciniams ginčams pagal 1996 m. Arbitražo įstatymo 67 skirsnį. Autoriai teigia, kad sprendimas patvirtina šalių sutikimą kaip arbitražo jurisdikcijos pagrindą. Jis taip pat patikslina advokatų įgaliojimų, tariamo atstovavimo (angl. apparent authority) ir atstovo veiksmų patvirtinimo (angl. ratification) ribas. Pabrėžiama būtinybė jurisdikcijos prieštaravimus pareikšti laiku, kaip reikalaujama 73 skirsnyje, be to, sprendimas vertinamas atsižvelgiant į naujausią 67 skirsnio reformą.

Autoriai daro išvadą, kad sprendimas A1 and Others v P neriboja arbitražo taikymo srities. Priešingai, remdamasis sutarčių ir atstovavimo teisės principais, jis sustiprina sutikimo sampratą ir šalių autonomijos svarbą, nepakenkdamas teismų palankumui arbitražui. Kartu teismai reikalauja procesinės drausmės ir siekia pusiausvyros tarp 67 skirsnio suteikiamos apsaugos ir pareigos laiku pareikšti jurisdikcijos prieštaravimus. Svarbiausia sprendimo pamoka teisės praktikams – niekada nedaryti prielaidos, kad įgaliojimai egzistuoja, ypač kai teisiniuose procesuose įmonių grupių vardu įtraukiami trečiųjų šalių paslaugų teikėjai. Sprendimas dar kartą įtvirtina Anglijos, kaip pirmaujančios arbitražo vietos, poziciją, pabrėždamas nuolatinį Anglijos teismų dėmesį sutikimui kaip arbitražo jurisdikcijos pagrindui.

Arpine Babayan. Artificial Intelligence and Due Process in International Commercial Arbitration: Safeguarding Procedural Fairness in AI-Assisted Proceedings

Straipsnyje nagrinėjamos rizikos tinkamam procesui, kylančios naudojant dirbtinį intelektą (toliau – DI) tarptautiniame komerciniame arbitraže. DI įrankiai vis dažniau naudojami teisiniams tyrimams, dokumentų peržiūrai ir rengimui, bylų analizei, tačiau jie kelia klausimų dėl šalių procesinio lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam ir arbitrų sprendimų priėmimo nepriklausomumo. Autorė teigia, kad vertinti reikia ne patį DI, o funkciją, kurią jis atlieka konkrečiame arbitraže, ir tai, ar toks naudojimas gali reikšmingai paveikti procesą ir ypač arbitražo sprendimą.

Autorės nuomone, DI naudojimo nereikėtų vertinti vien pagal tai, ar jis draudžiamas, ar leidžiamas. DI dera su tinkamo proceso reikalavimais, jeigu išlieka tik pagalbine priemone: padeda žmogui, bet jo nepakeičia, o jo naudojimą kontroliuoja ir tikrina žmogus. Naujausi arbitražo institucijų ir profesinių organizacijų minkštosios teisės (angl. soft law) instrumentai yra svarbus pirmasis žingsnis. Vis dėlto dėl neprivalomojo pobūdžio, nevienodos apimties ir riboto gebėjimo prisitaikyti prie sparčios technologijų raidos šie instrumentai nesuteikia visiškos apsaugos. Todėl reikalinga labiau suderinta, rizika grįsta sistema, pavyzdžiui, panaši į IBA generatyvinio DI naudojimo mediacijoje gaires. Ji turėtų ne varžyti inovacijas, o užtikrinti, kad efektyvumas nebūtų pasiektas proceso teisingumo, arbitražo sprendimų teisėtumo ir vykdytinumo sąskaita.

Povilas Plikūnas. Problematic Aspects of the Appointment of Arbitrators in Investor-State Arbitration Proceedings: Causes, Challenges and Prospects

Straipsnyje analizuojamas arbitrų skyrimas investiciniame arbitraže, atskleidžiant šios procedūros reikšmę ir keliamas rizikas. ICSID ir UNCITRAL taisyklių analizė rodo, kad plačiai taikoma šalių autonomija formuojant arbitražo teismą neužtikrina pakankamo nepriklausomumo ir skaidrumo standarto. Empiriniai duomenys patvirtina, kad arbitrų įvairovė akivaizdžiai per maža, dvigubi vaidmenys (angl. double hatting) paplitę, o arbitrų nepriklausomumas ir nešališkumas gali būti neužtikrintas. Būtent šios problemos gali pakenkti investicinio arbitražo legitimumui ir mažinti valstybių bei investuotojų pasitikėjimą šiuo mechanizmu. Autorius pateikia galimus sprendimus ir vertina vykdomas reformas, tarp jų UNCITRAL III darbo grupės parengtą Arbitrų elgesio kodeksą.

Autorius daro išvadą, kad vykdomos reformos yra svarbūs žingsniai gerinant etikos standartus ir skaidrumą, tačiau jos daugiausia laipsniškos ir nepakankamos gilesnėms struktūrinėms problemoms išspręsti. Siekiant ilgalaikio investicinio arbitražo tvarumo, reikia subalansuoto požiūrio, kuris išsaugotų šalių autonomijos privalumus ir kartu įvestų stipresnes įvairovės, atskaitomybės ir nepriklausomumo garantijas. Tai galėtų būti griežtesnis dvigubų vaidmenų reguliavimas, sustiprinta skyrimų priežiūra ir galbūt esminės institucinės reformos, pavyzdžiui, nuolatinio teisminio organo ar apeliacinio mechanizmo sukūrimas.

Gabrielė Jonušaitė. Arbitražo tribunolų dalyvavimas prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje: tarp Europos Sąjungos teisės viršenybės ir arbitražo autonomijos

Straipsnyje nagrinėjama arbitražo tribunolų galimybė dalyvauti ES prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnį. Aptariama ES Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) suformuota „teismo“ sąvoka, pagal kurią dauguma arbitražo tribunolų nelaikomi „teismais“, todėl negali tiesiogiai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Analizuojami argumentai už ir prieš tokios teisės suteikimą arbitražo tribunolams, pabrėžiant įtampą tarp ES teisės viršenybės užtikrinimo ir arbitražo autonomijos. Be kita ko, aptariami netiesioginiai arbitražo tribunolų dalyvavimo būdai – per nacionalinius teismus arbitražo sprendimų peržiūros metu arba vykstant arbitražo procesui. Daroma išvada, kad dabartinė sistema užtikrina ES teisės viršenybę, tačiau kartu didina nacionalinių teismų vaidmenį ir riboja arbitražo autonomiją. Pabrėžiama, kad ateityje išliks poreikis aiškiau reglamentuoti arbitražo ir ES teisės santykį.

Vitalija Baranovienė. Vilnius Court of Commercial Arbitration: 2025 statistical report

Straipsnyje VKAT pirmininkė Vitalija Baranovienė apžvelgia 2025 m. VKAT arbitražo ginčų statistiką ir pokyčius, palyginti su ankstesniais metais. Ataskaitoje pateikiama apibendrinta informacija apie VKAT administruojamas bylas: bylų skaičių, šalių kilmę, vidutinę ginčo sumą, arbitražo kalbą ir vietą, ginčų pasiskirstymą pagal ekonomikos sektorius, arbitražo teismo sudėtį ir arbitrų nušalinimus, vidutinę arbitražo proceso trukmę ir baigtį 2025 metais.

Iš 2025 m. tendencijų išskirtina tai, kad tarptautinės bylos sudarė 59 proc. visų bylų, 59 proc. visų bylų buvo nagrinėjamos lietuvių kalba, vidutinė ginčo suma išaugo iki 1,71 mln. Eur, 53 proc. visų bylų nagrinėjo trijų arbitrų kolegija, 39 proc. paskirtų arbitrų buvo moterys, o arbitražo procesas vidutiniškai truko 9,3 mėn.

Tekstą parengė advokatų profesinės bendrijos „Ellex Valiūnas“ teisininkų asistentės Liepa Žukauskaitė ir Mija Kochankaitė.