Vilniaus arbitražo dienos renginių diskusijos: nuo arbitražo tribunolo vidaus darbo iki dokumentų atskleidimo

2026 m. rugsėjo 25 d. Vilniuje vyko kasmetinė Vilniaus arbitražo diena (angl. Vilnius Arbitration Day). Tai vienas svarbiausių arbitražo bendruomenės renginių Baltijos ir Šiaurės šalių regione, organizuojamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo. Šių metų renginio tema – „Arbitration That Works: Efficiency. Expertise. Endgame.“

Pagrindinį Vilniaus arbitražo dienos renginį, vykusį Valdovų rūmuose, lydėjo partnerių renginiai, kuriuos organizavo vietos ir tarptautinio arbitražo bendruomenės nariai. Vienas iš renginio partnerių – advokatų profesinė bendrija „Ellex Valiūnas“ – 2026 m. rugsėjo 24 d. kvietė dalyvauti dvejose interaktyviose diskusijose, kurių metu skirtingų jurisdikcijų ir praktikos sričių arbitražo specialistai dalijosi patirtimi ir diskutavo aktualiais arbitražo klausimais.

Pirmoji iš jų buvo diskusija „Behind Closed Doors – How Arbitral Tribunals Really Operate and Decide“, pasiūliusi dalyviams pažvelgti į arbitražo tribunolų vidaus dinamiką ir išsiaiškinti, kaip tribunolai iš tiesų veikia ir priima sprendimus.

Šį renginį organizavo Tarptautinių prekybos rūmų jaunųjų arbitražo specialistų forumas (ICC YAAF). Įžanginį žodį tarė Piotr Paprota (ICC YAAF atstovas Europai ir Centrinei Azijai, advokatas, „Paprota Arbitration“, Varšuva) ir Vilija Vaitkutė Pavan (partnerė, „Ellex Valiūnas“), o pagrindinį pranešimą skaitė Jennifer Younan (partnerė, „A&O Shearman“, Paryžius). Diskusijoje savo patirtimi ir įžvalgomis pasidalijo šie tarptautinio arbitražo specialistai: Iuliana Iancu (partnerė, „HTGO“, Briuselis), Jan Kieszczyński (partneris, „Ligit“, Varšuva), Leonardo Ohlrogge (vyresnysis teisininkas, „MLL Legal“, Ciurichas) ir Tarunima Vijra (vadovaujančioji teisininkė, „ArbBoutique“, Briuselis). Diskusiją vedė Tadas Varapnickas (asocijuotasis partneris, „Ellex Valiūnas“).

J. Younan savo pranešime pabrėžė, kad pagrindinė problema, trukdanti tribunolams efektyviai priimti sprendimus, yra ilgi ir nenuoseklūs procesiniai dokumentai, kuriuose šalys atsako į skirtingus, nesuderinamus klausimus. Jos nuomone, tribunolas tam tikrais atvejais pats turėtų nurodyti šalims, į kokias temas sutelkti dėmesį ir kurie klausimai jau pakankamai atskleisti. Nors tokia gairių teikimo idėja dažnai sukelia baimę dėl išankstinio sprendimo (angl. pre-judgment) rizikos, tačiau, pasak pranešėjos, tai nėra išankstinio sprendimo priėmimas, o labiau tikslingas įsitraukimas į proceso valdymą (angl. targeted engagement), kurio metu tribunolas anksti identifikuoja klausimus ir laiku teikia prasmingas gaires.

Po šio pranešimo T. Varapnickas moderavo diskusiją apie tribunolo vidaus darbo dinamiką. Dalyviai sutarė, kad tribunolo toną nustato pirmininkas – būtent jis valdo procesą ir veda diskusiją, tačiau visada konsultuodamasis su kitais arbitrais. Tai yra vadinamojo tribunolo mandagumo (angl. tribunal courtesy) klausimas. Kaip taikliai apibendrino vienas diskusijos dalyvių, pirmininkas gali vadovauti diskusijai, bet neturi teisės jos užgniaužti.

Paklausti, ar šalies paskirtas arbitras turėtų „palaikyti“ savo šalį, dalyviai sutarė, kad paskirti arbitrai jokiais atvejais negali būti šališki ar palaikantys juos paskyrusią šalį, nes priešingu atveju pasikeistų visa atmosfera tribunole. Be to, tai gali pakenkti ir jų, kaip arbitrų, patikimumui. Vis dėlto paskirtas arbitras turi atlikti tam tikrą vaidmenį. Jis turi užtikrinti, kad visi šalies argumentai būtų išgirsti ir aptarti, net jei šalis galiausiai pralaimi. Diskusijos dalyvių nuomone, šalis tikisi, jog paskirtas arbitras atkreips tribunolo dėmesį į jos poziciją ir argumentus, o pralaimėjusi šalis turi žinoti, kad visi jos argumentai buvo išgirsti ir išnagrinėti.

Prakalbus apie tai, ar tribunolas suformuoja tam tikrą išankstinę nuomonę, diskusijos dalyviai buvo atviri: kaip žmonės, mes visada formuojame išankstinę nuomonę, o jos neturėti ginče reikštų, jog dar nesame susipažinę su byla. Taip pat buvo pridurta, kad arbitras turi mokėti atskirti, kas byloje reikšminga, nuo to, koks bus galutinis sprendimas, ir visada išlikti atviro proto. Nors ir nujausdamas galimą rezultatą, jis turi pripažinti, kad gali klysti, ir būtent toks požiūris turėtų lydėti visą procesą. Be to, rengiant preliminarų proceso planą svarbu ne tik procedūrinė, bet ir materialinė dimensija. Jei arbitrui kyla klausimų dėl bylos esmės, jis turi apgalvoti, kaip juos kelti nepaveikiant ginčo baigties ir išliekant nešališkam.

Kultūros ir teisinių tradicijų klausimu dalyviai sutarė, kad tarptautinio arbitražo bendruomenė yra globali, todėl kultūriniai skirtumai nėra itin juntami, o tai, ar arbitras yra iš bendrosios, ar iš kontinentinės teisės tradicijos, taip pat nėra itin reikšminga. Bendraujant tribunole didžiausią įtaką daro paties asmens būdo bruožai.

Kalbant apie situacijas, kai problema yra šalių darbo kokybė, dalyviai pripažino, kad tribunolo veikimo būdas tokiu atveju daugiausia priklauso nuo to, kur konkrečiai glūdi problema. Jei klausimas susijęs su viešąja tvarka, tribunolas jį kelti turėtų visada ir tiesiogiai. Tačiau kitais atvejais požiūris priklauso nuo jurisdikcijos: Šiaurės valstybėse šalims paliekama daugiau laisvės, todėl tribunolas turi elgtis atsargiau, o germaniškosios teisės tradicijos jurisdikcijose tribunolo iniciatyva toleruojama plačiau. Svarbiausia, kad, formuluodamas klausimus šalims, tribunolas neužbėgtų joms už akių ir savo klausimais iš anksto nenulemtų atsakymo.

Atskirosios nuomonės (angl. dissenting opinion) klausimu dalyviai buvo vieningi. Tai kraštutinė priemonė, kurios geriau vengti. Pažymėta, kad laiką geriau skirti sprendimo stiprinimui, o atskiroji nuomonė pateisinama tik tuomet, kai arbitras tikrai negali pasirašyti sprendimo. Kitu atveju tai tik menkina paties sprendimo autoritetą.

Antrasis advokatų profesinėje bendrijoje „Ellex Valiūnas“ įvykęs renginys buvo Young International Arbitration Group (YIAG) organizuota interaktyvi diskusija tema „Fighting the Disclosure Battles in International Arbitration: Continental and Common Law Perspectives“. Diskusijoje dalyvavo kontinentinės ir bendrosios teisės tradicijų valstybėse praktikuojantys teisininkai, kurie lyginamuoju požiūriu aptarė dokumentų atskleidimo stadiją tarptautiniame arbitraže ir pateikė praktinių įžvalgų, kaip įveikti iššūkius, kylančius skirtingų teisės tradicijų atstovams susidūrus viename arbitražo procese.

Renginį sveikinimo žodžiu pradėjo prof. dr. Maxi Scherer (Londono tarptautinio arbitražo teismo pirmininkė, arbitrė, „ArbBoutique“, Londonas), Karolina Latasz (YIAG regioninė atstovė Europoje, „Squire Patton Boggs“, Londonas) ir Miroslav Nosevič (partneris, „Ellex Valiūnas“). Diskusiją vedė Simona Budreikaitė (asocijuotoji partnerė, „Ellex Valiūnas“), o joje dalyvavo keturi tarptautinio arbitražo srityje praktikuojantys teisininkai: Nadja Harraschain (vyresnioji teisininkė, „Rothorn Legal“, Frankfurtas), Daniel Jacobs (teisininkas, „Covington & Burling LLP“, Londonas), Zuzana Morhacova (konsultantė, „A&O Shearman“, Bratislava) ir Andrei A. Solin (vyresnysis teisininkas, „GBS Disputes“, Paryžius).

Diskusija pradėta mintimi, jog dokumentų atskleidimo tema yra itin aktuali ir kelia nemažai iššūkių praktiškai kiekviename tarptautinio arbitražo procese. Daugiausia įtampos kyla tada, kai ginče susiduria šalys iš skirtingų teisės tradicijų valstybių. Bendrosios teisės tradicijos atstovai yra įpratę prie plataus masto dokumentų atskleidimo proceso (angl. document discovery), o kontinentinės teisės tradicijos valstybėse dokumentų išreikalavimas yra griežtas ir ribotas, kartais šio etapo išvis atsisakoma. Būtent tarp šių dviejų požiūrių diskusijoje ir siekta rasti pusiausvyrą.

Paprašyti vienu žodžiu apibūdinti dokumentų atskleidimo etapą, diskusijos dalyviai jį apibūdino kaip būtiną, tačiau bauginantį, brangų ir neretai atvirą šalių piktnaudžiavimui procesą, taip pat sutiko, jog dažnai dokumentų atskleidimo proceso nauda nepateisina šalių sugaišto laiko ir patirtų išlaidų. Vis dėlto diskusijoje pasidžiaugta, jog pastaruoju metu tribunolai linkę vis aktyviau šį procesą kontroliuoti.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad takoskyra tarp kontinentinės ir bendrosios teisės tradicijų atstovų požiūrių dokumentų atskleidimo klausimu tebėra reali ir ypač matoma skirtinguose šalių lūkesčiuose procese. Be to, skirtingas požiūris į dokumentų atskleidimą atsispindi ir arbitražo procesą reglamentuojančiose taisyklėse. Kaip pavyzdį, iliustruojantį kontinentinės teisės tradicijos požiūrį į dokumentų atskleidimo procesą, dalyviai paminėjo Prahos taisykles1, kuriose šalys skatinamos apskritai vengti bet kokios formos dokumentų išreikalavimo.

Diskusijoje aptarta ir tai, kaip pati dokumentų atskleidimo perspektyva keičia šalių elgesį. Kol ginčo nėra, šalys apie dokumentų atskleidimą paprastai negalvoja. Tačiau, kai ginčas tampa tikėtinas, šalys ima keisti elgesį, pavyzdžiui, vengia rašytinės komunikacijos, o į vedamą komunikaciją įtraukia advokatus, siekdamos, kad ši negalėtų būti atskleista teisinių privilegijų pagrindu.

Diskusijoje išsakyta pozicija, jog dokumentų atskleidimo stadija tarptautinio arbitražo procese neturėtų būti „savaime suprantama“, o kiekvienu atveju apie jos poreikį reikėtų spręsti individualiai, atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip įrodinėjimo naštos paskirstymas, galimas išlaidų paskirstymas ir pan.

Nemažai dėmesio skirta klausimui, ar įmonių vidaus teisininkų (angl. in-house lawyers) komunikacija gali būti laikoma privilegijuota. Šiuo klausimu diskusijoje paminėti Prancūzijoje priimti įstatymo pakeitimai, kuriais

įmonės vidaus teisininkų komunikacijai suteikiama ribota teisinė privilegija. Vis dėlto akcentuota, jog šis reguliavimas dar labai naujas, o jo įgyvendinimas kelia praktinių iššūkių.

Bene daugiausia diskusijų sukėlė klausimas, ką daryti situacijose, kai viena šalis tarptautinio arbitražo procese yra iš jurisdikcijos, kurioje privilegija taikoma, o kita – iš jurisdikcijos, kurioje tokios privilegijos nėra. Nors tribunolai paprastai taiko vienodą standartą abiem šalims, diskusijoje išsakyta pozicija, jog nei aukščiausias, nei žemiausias apsaugos standartas dažnai nėra sąžiningas sprendimas, todėl pasiūlyta suteikti šalims tokią apsaugą, kokios jos tikėjosi sudarydamos sutartį, taip nustatant procesui taikomas taisykles pagal pačių šalių pagrįstus lūkesčius.

Paskutinė diskusijos dalis buvo skirta dirbtinio intelekto (DI) poveikiui dokumentų atskleidimo procesui aptarti. Pastebėta, jog DI gali gerokai sumažinti dokumentų peržiūros sąnaudas. Vis dėlto akcentuota, jog net ir naudojant DI turi būti paisoma proporcingumo reikalavimo, o dokumentų atskleidimas neturėtų virsti begaline procedūra. Diskusijoje išsakytas pasiūlymas, jog DI panaudojimo sąlygas dokumentų atskleidimo procese iš anksto sutartų pačios šalys kartu su tribunolu (pavyzdžiui, nustatant, kokios užklausos gali būti pateikiamos DI įrankiui, ir kaip tikrinami jo rezultatai), taip užtikrinant proceso sąžiningumą ir skaidrumą.

Apibendrinant galima teigti, jog abi diskusijos parodė, kad tarptautiniame arbitraže nuolat ieškoma pusiausvyros tarp efektyvumo ir šalių lūkesčių užtikrinimo tiek tribunolo vidaus darbo organizavime, tiek dokumentų atskleidimo procese ir šis dialogas yra itin svarbus visai tarptautinio arbitražo bendruomenei.

Tekstą parengė advokatų profesinės bendrijos „Ellex Valiūnas“ jaunesnysis teisininkas Liudas Tauperis ir teisininkų asistentės Liepa Žukauskaitė bei Mija Kochankaitė