S. Idkinaitė, A. Grumulaitis. Kriptoturto teisinis kvalifikavimas ir apmokestinimas: Lietuvos ir Vokietijos administracinių teismų pozicijos

Kriptovaliutų apmokestinimas Lietuvoje ilgą laiką buvo susijęs su teisiniu neapibrėžtumu. Nors virtualiosios valiutos sandoriai ne vienerius metus buvo apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu (GPM), jų apmokestinimo reglamentavimas buvo įtvirtintas ne atskiru įstatymu, o LR Finansų Ministerijos išaiškinimais. Tokia teisinė situacija lėmė, kad reikšmingiausi praktiniai klausimai, tokie kaip virtualiosios valiutos teisinė kvalifikacija, individualios veiklos su kriptovaliutomis atribojimas nuo pavienių sandorių, leidžiamų atskaitymų apskaičiavimas ir įrodinėjimo standartai – ilgą laiką buvo sprendžiami fragmentiškai, kiekvieną kartą vertinant individualias aplinkybes.

Šią problemą dar 2022 m. identifikavome straipsnyje “Kripto turto apmokestinimo vertinimas ir problematika”. (1)  Jame pažymėjome, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (GPMĮ) apskritai nevartoja kriptoturto sąvokos, todėl virtualiųjų valiutų apmokestinimas buvo grindžiamas bendrosiomis turto apmokestinimo nuostatomis. Toks reguliavimo modelis, nors ir leido praktiškai administruoti mokesčius, neužtikrino pakankamo teisinio aiškumo nei mokesčių mokėtojams, nei pačiam mokesčių administratoriui. Todėl buvo siūloma aiškiau įtvirtinti kriptoturto sampratą ir jo apmokestinimo principus pačiame GPMĮ, taip sumažinant teisinio neapibrėžtumo riziką.

2023 m. publikuotame straipsnyje „Kripto turto apmokestinimo vertinimas ir problematika“ autoriai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos kriptoturto mokestinis reguliavimas vystėsi greičiau nei jį aiškinanti teismų praktika. (2) Didžiausi praktiniai neaiškumai kilo dėl virtualios valiutos teisinės kvalifikacijos, individualios veiklos atribojimo nuo atsitiktinių sandorių bei kriptoturto įsigijimo išlaidų įrodinėjimo. Šie klausimai tuo metu daugiausia buvo sprendžiami remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimais, nes išplėtotos administracinių teismų praktikos faktiškai nebuvo.

Pirmasis mokestinis ginčas, susijęs su individualios veiklos atribojimu nuo atsitiktinių sandorių kriptovaliutų pirkimo-pardavimo srityje, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT) buvo išnagrinėtas tik 2023 m. viduryje. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-598-815/2023 konstatavo, kad nepaisant įregistruotos individualios veiklos ir deklaruotų virtualios valiutos pardavimo pajamų kaip gautų vykdant individualią veiklą, pareiškėjas gautas pajamas nepagrįstai priskyrė individualios veiklos pajamoms, nors turėjo jas deklaruoti kaip kito turto (kriptovaliutų) pardavimo pajamas. (3) Kadangi nagrinėtu laikotarpiu, individualios veiklos pajamos buvo apmokestinamos 5 proc. GPM tarifu, o turto pardavimo pajamos – 15 proc. GPM tarifu, pareiškėjas privalėjo sumokėti ženkliai didesnį GPM. Įvertinęs visas aplinkybes teismas nustatė, kad pareiškėjas kriptovaliutą (bitkoinus) gavo kaip atlygį už kitiems ūkio subjektams suteiktas marketingo (reklamos) paslaugas, juos naudojo ne tolesniam investavimui, o kaip atsiskaitymo priemonę įvairiems asmeninio pobūdžio atsiskaitymams vykdyti (pavyzdžiui, kreditui grąžinti). LVAT pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad tokia pareiškėjo veikla neatitiko individualiai veiklai būdingų veiklos tęstinumo bei ekonominės naudos gavimo požymių, todėl pareiškėjo gautos pajamos turėjo būti vertintos kaip kito turto pardavimo pajamos ir atitinkamai apmokestintos, tad pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Nepaisant šios reikšmingos LVAT nutarties, daug svarbių klausimų dėl kriptoturto apmokestinimo liko neatsakyta. Bendrojo teisinio reguliavimo prasme daugiau aiškumo pridėjo 2023 m. gegužės 31 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2023/1114 dėl kriptoturto rinkų (toliau – MiCA reglamentas). (4) Reglamentu siekta įtvirtinti vienodas taisykles kriptoturto emitentams ir kriptoturto paslaugų teikėjams Europos Sąjungoje, nustatyti veiksmingas ir skaidrias procedūras tokių subjektų veiklai ir užtikrinti tinkamą vartotojų apsaugą. Šiam reglamentui Lietuvoje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, nukeliant jo įsigaliojimą iki 2026 m. sausio 1 d. ir jo įgyvendinimui priimant specialų LR Kriptoturto rinkų įstatymą. (5) Pagrindinės reglamento nuostatos, liečiančios kriptoturto sąvoką, kriptoturto paslaugų teikėjų pareigas įgyvendinant pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją, 2024 – 2025 m. buvo palaipsniui perkeltos ir į LR pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą. (6) Tačiau nei MiCA reglamentas, nei minėti įstatymai nesprendė aktualių kriptoturto apmokestinimo klausimų.

Visgi LVAT prie šių klausimų sugrįžo 2026 m. pavasarį. Išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-23-602/2026 išsamiai pasisakė dėl virtualiosios valiutos teisinės kvalifikacijos, detalizavo individualios veiklos kriterijų taikymą aktyviai prekybai kriptoturtu, suformulavo reikšmingus leidžiamų atskaitymų įrodinėjimo standartus ir išplėtojo proporcingumo principo taikymą mokestinių sankcijų srityje. (7)

Vienas svarbiausių nutarties aspektų yra tas, jog pirmą kartą administracinių teismų praktikoje buvo aiškiai suformuota virtualiosios valiutos teisinė kvalifikacija mokesčių teisės požiūriu. Nors praktikoje jau buvo nusistovėjusi pozicija, kad virtualioji valiuta gali būti laikoma GPMĮ apmokestinimo objektu, iki šiol nebuvo aiškiai atsakyta į klausimą, kokiai turto kategorijai ji priskirtina taikant šio įstatymo nuostatas.

Šiuo aspektu LVAT nutartis tapo lūžio tašku. Teismas konstatavo, kad kriptoturtas GPMĮ prasme laikytinas turtu, tačiau jis nėra nei pinigai, nei finansinės priemonės, nei vertybiniai popieriai. Šis išaiškinimas reikšmingas ne vien terminologiniu požiūriu. Jis reiškia, kad virtualiajai valiutai negali būti automatiškai taikomas finansinių priemonių ar vertybinių popierių apmokestinimo režimas. Vietoj to kriptovaliutoms taikomos bendrosios turto apmokestinimo taisyklės, kurios vėliau detalizuojamos atsižvelgiant į konkretaus sandorio ekonominį turinį.

Pažymėtina, jog ši išvada leidžia kalbėti apie autonominės virtualiosios valiutos sampratos formavimąsi mokestinėje teisėje. Teismas faktiškai nustatė, kad virtualioji valiuta laikoma specifine turto rūšimi. Toks išaiškinimas dera ir su Europos Sąjungos reguliavimu, kuriame kriptoturtas taip pat palaipsniui išskiriamas kaip savarankiška turto kategorija, nors skirtingose teisės šakose jo kvalifikavimas gali skirtis. Manytina, jog šiuo aspektu nutartis reikšmingai prisideda prie teisinio tikrumo didinimo. Iki šiol mokesčių mokėtojai ir jų konsultantai dažnai susidurdavo su klausimu, ar virtualioji valiuta turėtų būti vertinama analogiškai finansinėms priemonėms, ar vis dėlto kaip kitas turtas. LVAT pateiktas atsakymas šią diskusiją iš esmės užbaigia bent jau GPMĮ taikymo kontekste.

Kita vertus, teismų praktika nepakeičia įstatymo, kadangi mokesčių mokėtojai nebūtinai išmano teismų praktiką, o remiasi įstatymais. Todėl išlieka aktuali dar 2022 m. išsakyta mintis, kad siekiant ilgalaikio teisinio tikrumo būtų tikslinga pačiame GPMĮ aiškiai įtvirtinti virtualiosios valiutos sampratą ir jos apmokestinimo principus, užuot juos palikus formuoti vien teismų praktikai. (8)

Jeigu virtualiosios valiutos kvalifikavimas buvo svarbiausias teorinis nutarties aspektas, tai individualios veiklos kriterijų taikymas neabejotinai taps reikšmingiausia jos praktine dalimi. Iki šiol didžiausias praktinis neapibrėžtumas kilo ne dėl to, ar virtualioji valiuta apskritai apmokestinama, bet dėl to, kada aktyvi prekyba ja peržengia paprasto turto valdymo ribas ir tampa individualia veikla. Dar 2023 m. R. Remeika ir Š. Grigonis pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta nei konkretaus sandorių skaičiaus, nei kitų kiekybinių kriterijų, todėl kiekvienu atveju būtina vertinti faktinių aplinkybių visumą. (9)

Aptariamoje nutartyje LVAT šį požiūrį išplėtojo. Teismas pakartojo savo ankstesnį aiškinimą, pagal kurį individualiai veiklai būdingi savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo bei siekio gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos požymiai, taip pat veiklos priskyrimas komercinei ar gamybinei veiklai (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442– 66/2009; 2023 m. birželio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-598-815/2023, 48 pastraipą). Nagrinėdamas ginčą, teismas akcentavo, kad pareiškėjo atlikti 166 bitkoinų įsigijimo ir 372 pardavimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai, o nevienkartinis sandorių sudarymas, jų skaičius, dažnumas ir tęstinis pobūdis administracinių teismų praktikoje paprastai sudaro pagrindą konstatuoti veiklos tęstinumą. (10)

Kartu LVAT aiškiai atribojo paprastą nuosavybės teisės įgyvendinimą nuo ūkinės veiklos. Teismas pažymėjo, kad vien gyventojui priklausančio turto realizavimas savaime nereiškia individualios veiklos, tačiau situacija vertintina kitaip, kai asmuo nuolat perka ir parduoda bitkoinus, siekdamas gauti ekonominės naudos iš jų įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumo. Tokį tikslą, teismo vertinimu, objektyviai patvirtino sandorių skaičius, jų dažnumas bei aplinkybė, kad dalis už parduotus bitkoinus gautų lėšų buvo pakartotinai investuojama į naujų bitkoinų įsigijimą. (11)

Ar toks LVAT išaiškinimas, kai kriptoturtas kvalifikuojamas kaip savarankiška nematerialaus turto kategorija ir atitinkamai apmokestinamas, skiriasi nuo kitų ES šalių formuojamos teismų praktikos?

Šiame kontekste verta paminėti Vokietijos Federalinio Finansų Teismo (vok. Bundesfinanzhof – BFH) 2023 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Nr. IX R 3/22, kurioje teismas išsamiai sprendė kriptovaliutų teisinio kvalifikavimo ir operacijų su jomis apmokestinimo klausimus. (12)

Vokietijos civilinėje teisėje kriptovaliutos nėra įtvirtintos kaip atskira skaitmeninio turto kategorija. Vokietijos Federalinio Finansų Teismo nuomone, kriptovaliutos (bitkoinas, eteris, moneras ar kt.) savo esme yra laikytinos „kitu ekonominiu turtu“, kuris gali būti privataus perleidimo sandorio objektu, nepaisant to, kad techniniu požiūriu tai yra „užšifruoti duomenų paketai“ arba „skaitmeniniai parašai blokų grandinėje“. „Ekonominio turto“ (vok. Wirtschaftsgut) sąvoka, įtvirtinta Vokietijos Pajamų mokesčio įstatymo (13) (vok. Einkommensteuergesetz – EstG) 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teismo vertinimu, turi būti aiškinama plečiamai. Ji apima „ne tik civilinės teisės objektais pripažįstamus daiktus ir subjektines teises, bet ir faktines būsenas, konkrečias galimybes ir privalumus […], kurie gali būti savarankiškai įvertinti, įprastai teikia naudą kelis finansinius metus ir gali būti perleidžiami […]. (14) Svarbiausia šiuo atveju yra objektyviai nustatoma jų ekonominė vertė.

Taigi, net ir toks objektas, kuris nėra daiktas ar subjektinė teisė civilinės teisės prasme, gali būti savarankiškas ekonominis turtas mokesčių teisės prasme, jeigu rinkoje egzistuoja būdai jį perleisti kitam subjektui ir gauti iš to ekonominę naudą. Tokiu būdu Vokietijos Federalinis Finansų Teismas formuoja ekonomine verte grindžiamą kriptoturto sampratą mokesčių teisėje. Teismo požiūriu, nėra svarbu, kad kriptoturtas būtų apibrėžtas kaip atskiras civilinės teisės objektas ir tokio turto turėtojas turėtų klasikinę absoliučią subjektinę teisę į jį. Svarbu, kad kriptovaliuta gali būti perleidžiama ar keičiama į kitas valiutas, turi rinkos kainą, rinkos dalyviai yra pasirengę už ją mokėti, o kriptovaliutos turėtojas gali realizuoti jos ekonominę vertę.

Net jei civilinės teisės požiūriu neaišku, kas tiksliai perleidžiama blockchain transakcijos metu, mokesčių teisė gali pripažinti perleidžiamą objektą ekonominiu turtu remiantis rinkos pripažįstama verte, perleidžiamumu bei faktinio disponavimo galimybe, ir apmokestinti tokių transakcijų metu gautą pelną.   

Kyla natūralus klausimas – jei kriptovaliuta nėra klasikinis „daiktas“, priklausantis konkrečiam subjektui nuosavybės teise, tai kam ji turėtų būti priskiriama? Teismas pabrėžia faktinio disponavimo reikšmę. Kadangi pareiškėjas turėjo privatų raktą blokų grandinėje (angl. Private Key), jis galėjo faktiškai kontroliuoti ir neribotai disponuoti atitinkamomis kriptovaliutomis. (15) Būtent dėl šios neribotos faktinės kontrolės kriptovaliutos galėjo būti priskiriamos pareiškėjui kaip tikrajam savininkui remiantis Vokietijos Mokesčių Kodekso (16) (vok. Abgabenordnung – AO) 39 straipsnio 2(1) dalimi. Nors tradiciškai privataus rakto turėjimas pats savaime neįrodo, kad jį turintis asmuo yra kriptovaliutos savininkas, o šio rakto panaudojimas tik pagrindžia prezumpciją, kad sandoris buvo tinkamai autorizuotas, Vokietijos Federalinis Finansų Teismas tokio privataus rakto panaudojimą kriptovaliutos įsigijimo ar perleidimo sandoriams sudaryti prilygina kriptovaliutos faktinio disponavimo perdavimui kitam subjektui. (17) Tiesa, teismas prieš tai pažymi, kad teisės doktrinoje yra nesutariama, ar toks veiksmas apskritai reiškia nuosavybės teisės ar kitos civilinės teisės perleidimą de lege lata. (18) Įprastai ekonominis turtas priskiriamas tikrajam savininkui. Tačiau mokesčių teisės požiūriu konstatavus, kad kitas subjektas turi faktinę neribotą teisę kontroliuoti ir valdyti ekonominį turtą, toks turtas gali būti priskirtas būtent tam subjektui.

Šiuo aspektu Vokietijos teismas yra „drąsesnis“ nei LVAT: jis nesistengia kategoriškai pripažinti kriptovaliutą klasikinės nuosavybės teisės objektu ar nustatyti tikrąjį kriptoturto savininką. Tam, kad kriptovaliuta būtų pripažinta savarankišku ekonominę vertę turinčiu ir perleidžiamu turtu, pakanka kriptovaliutos rinkos vertės ir faktinės disponavimo galimybės (privataus rakto turėjimo bei jo panaudojimo). Tokio turto netipinė skaitmeninė forma pati savaime netrukdo jam būti teisinių ir mokestinių santykių objektu.

Analizuojamame sprendime Vokietijos Federalinis Finansų Teismas detaliau aptarė ir kriptovaliutų perleidimo sampratą. Pareiškėjai teigė, kad apmokestinamas perleidimo sandoris turėtų atsirasti tik tada, kai kriptovaliutos yra iškeičiamos į vadinamąją fiat valiutą. Todėl, jų nuomone, vienos kriptovaliutos keitimas į kitą – pavyzdžiui, bitkoinų į eterius – neturėtų būti laikomas mokesčių požiūriu reikšmingu perleidimu. Teismas nesutiko su tokia pareiškėjų pozicija ir papildomai išaiškino, kad kriptovaliutos šiuo požiūriu yra panašios į užsienio valiutas: užsienio valiuta laikoma įsigyta, kai ji gaunama iškeitus eurus arba kitą valiutą, ir perleista, kai ji iškeičiama atgal į eurus arba kitą valiutą. Nors kriptovaliutos nėra pinigai ar elektroniniai pinigai teisine prasme, jos šiuo aspektu panašios į užsienio valiutas, nes tretieji asmenys yra pasirengę jas rinkos kursu keisti į pinigus, paslaugas ar materialųjį turtą. Todėl kriptovaliutos laikomas įgytomis, kai jos gaunamos mainais ne tik į eurus, užsienio valiutą bet ir kitas virtualiąsias valiutas, o perleistomis, kai yra iškeičiamos ne tik atgal į eurus, kitą užsienio valiutą bet kitas kriptovaliutas. Apmokestinimo momentui atsirasti nėra būtina, kad investuotojas kriptovaliutą parduotų už eurus ir pinigus gautų į savo banko sąskaitą. Jei padidėjus įsigytos kriptovaliutos (pavyzdžiui, bitkoino) vertei investuotojas po kelių mėnesių iškeis ją į kitą kriptovaliutą (pavyzdžiui, eterį), toks keitimas bus laikomas bitkoinų perleidimu ir eterių įsigijimu, o bitkoinų vertės padidėjimas būtų laikomas apmokestinamosiomis pajamomis. Mokesčių teisės požiūriu kiekvienas atskiras keitimas traktuotinas kaip savarankiškas įsigijimo ir perleidimo sandoris. Todėl mokesčių apskaičiavimo tikslais yra rekomenduotina saugoti visus tokias perleidimo operacijas pagrindžiančius dokumentus.

Pagal Vokietijos Pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą privataus turto perleidimo sandoriai apmokestinami, kai laikotarpis tarp „kito ekonominio turto“ įsigijimo ir perleidimo neviršija vienų metų. Kadangi pareiškėjų byloje ginčijami pardavimo ir keitimo sandoriai buvo atlikti per vienų metų laikymo terminą ir dėl jų pasikeitė kriptovaliutų turėtojas, jie buvo teisėtai apmokestinti įstatyme nustatytomis sąlygos, o jų skundas atmestas.

Apibendrinant galima teigti, kad tiek Lietuvos, tiek Vokietijos administracinių teismų sprendimai yra svarbūs kriptoturto kvalifikavimo ir sandorių su kriptovaliutomis apmokestinimo srityje. Abiejų šalių teismai vieningai pasisako, kad kriptovaliutos nėra nei pinigai, nei finansinės priemonės, nei vertybiniai popieriai. LVAT taiko pozityviosios teisės kategorijomis paremtą kriptoturto kvalifikavimo koncepciją. Jos esmė – kriptoturtas GPMĮ prasme laikytinas turtu, jam taikomos bendrosios turto apmokestinimo taisyklės, kurios vėliau detalizuojamos atsižvelgiant į konkretaus sandorio ekonominį turinį. Tuo tarpu Vokietijos Federalinis Finansų Teismas taiko ekonominę kriptoturto kvalifikavimos koncepciją, priskiriant kriptoturtą ekonominiam turtui. Teismas nesistengia kategoriškai pripažinti kriptovaliutos klasikinės nuosavybės teisės objektu. Svarbu, kad toks turtas turėtų ekonominę vertę, galėtų būti perleidžiamas ir pasižymėtų faktinio disponavimo galimybe. Lietuvoje prekyba kriptovaliutomis apmokestinama atsižvelgiant į subjekto vykdomos veiklos pobūdį. Jei tai yra pavieniai sandoriai, kriptovaliutų pardavimo pajamos laikomos kito turto pardavimo pajamomis, tačiau esant nuolatiniams pirkimo-pardavimo sandoriams, gautos pajamos apmokestinamos kaip subjekto vykdomos individualios veiklos pajamos. Būtina paminėti, kad sandorių skaičius yra svarbi, tačiau ne vienintelė reikšminga aplinkybė pajamų kvalifikavimo ir apmokestinimo kontekste. Sandorių skaičius vertinamas kartu su veiklos tęstinumu, versliškumu, savarankiškumu ir ekonominės naudosgavimo tikslu, todėl lemiamą reikšmę turi ne pavieniai kriterijai, o jų visuma. Vokietijoje kiekvienas kriptovaliutos įgijimas ar perleidimas gali būti traktuojamas kaip mokestinis įvykis. Apmokestinamas yra tikrasis ekonominio turto savininkas ar kitas subjektas, turintis faktinės disponavimo tokiu turtu galimybes. Reikšminga aplinkybė yra vienų metų išlaikymo laikotarpis ir 600 eurų metinis neapmokestinamasis minimumas. Sandorių intensyvumas neturi tiesioginės įtakos mokesčių apmokestinimui – visi sandoriai viršijantys šį minimumą yra apmokestinami pajamų mokesčiu. 

Būtų pernelyg drąsu teigti, kad minėti teismų sprendimai galutinai išsprendė visas kriptoturto kvalifikavimo ir mokestinio reguliavimo problemas. Jie reikšmingai prisidėjo mažinant iki šiol egzistavusį teisinį neapibrėžtumą, tačiau nepakeitė paties įstatyminio reguliavimo. Nepaisant 2026 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojusio MiCA reglamento, siekiančio sukurti bendrą teisinę sistemą kriptoturto emitentams visoje ES, užtikrinti rinkos vientisumą, skaidrumą ir efektyvią vartotojų apsaugą, Lietuvos ir Vokietijos pajamų mokesčio įstatymai ir toliau aiškiai nereglamentuoja virtualiosios valiutos sampratos bei jos apmokestinimo ypatumų, todėl reikšminga reguliavimo dalis ir toliau bus grindžiama įvairių valstybės institucijų išaiškinimais ir teismų praktika.

Sandra Idkinaitė ir Artūras Grumulaitis yra Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros doktorantai

______________________________

1. IDKINAITĖ, Sandra; GRUMULAITIS, Artūras (2022). Kripto turto apmokestinimas Lietuvoje ir užsienyje: vertinimai, siūlymai tobulinimui. Teisė. Mokslo darbai, 3, p. 40–58. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.15388/TMP.2022.3
2. REMEIKA, Robertas; GRIGONIS, Šarūnas (2023). Kripto turto apmokestinimo vertinimas ir problematika. Teisė. Mokslo darbai, 7, p. 135–149. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.15388/TMP.2023.7
3. 2023 m. birželio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-598-815/2023. Prieiga per internetą: https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=1245e4c1-ef13-4ef4-8b6b-48c891175a35
4. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2023/1114 dėl kriptoturto rinkų, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) 1095/2010 ir direktyvos 2013/36/ES bei (ES) 2019/1973 (toliau – MiCA reglamentas), (OL L 150, 2023 6 9, p. 40-205)
5. LR Kriptoturto rinkų įstatymas (TAR 2024-07-24, i.k. 2024-13487).
6. LR pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas. Valstybės žinios, 1997, Nr. 64-1502.
7. 2026m. kovo 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-23-602/2026. Prieiga per internetą: https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=f1327a5b-2f6f-4007-91fa-b4e2c8c76725 
8. Supra note 1, 54 p.
9. Supra note 2, 142 p.
10. Supra note 7, 52 pastraipa.
11. Ibidem, 53-55 pastraipos.
12. 2023 m. vasario 14 d. Vokietijos Federalinio Finansų Teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. IX R 3/22, Prieiga per internetą: https://www.bundesfinanzhof.de/de/entscheidung/entscheidungen-online/detail/STRE202310057/ 
13. EINKOMMENSTEUERGESETZ (EStG), § 23 Private Veräußerungsgeschäfte. Prieiga per internetą: https://www.gesetze-im-internet.de/estg/__23.html
14. Supra note 12, 23 pastraipa.
15. Supra note 12, 41 pastraipa.
16. ABGABEORDNUNG (AO) § 39 Zurechnung. Prieiga per internetą: https://www.gesetze-im-internet.de/ao_1977/__39.html  
17. Supra note 12, 46 pastraipa.
18.  Ibidem, 47 pastraipa.