A. Tamulytė. Intymią partnerę nužudę vyrai: kriminologinio tyrimo įžvalgos
Viešajame diskurse pasirodžius antraštėms apie intymias partneres nužudžiusius vyrus tikriausiai natūraliai kyla klausimas, dėl kokių priežasčių atimama gyvybė? O galbūt, priešingai, suvokimą apie šiuos nužudymus vertėtų redukuoti iki „buitinio konflikto“ lygmens, nesistengiant peržengti daugeliui įprastų jų aiškinimo ribų? Kriminologinis tyrimas atskleidė, kad vyrų padarytų intymių partnerių nužudymų ištakos formuojasi skirtinguose jų kontekstuose.
Tyrimo atlikimo metu kiekybiškai analizuoti 342 Lietuvos pirmosios instancijos teismuose 2006-2024 metų laikotarpiu priimti sprendimai baudžiamosiose bylose dėl intymaus partnerio nužudymo, kvalifikuoto pagal Baudžiamojo kodekso 129-130 straipsnių 1-2 dalis. Nustatyta, kad intymią partnerę nužudę vyrai gali būti skirstomi į keturias tipologijas, tarpusavyje diferencijuotas pagal jų charakteristikas, nusikaltimo aplinkybes ir potencialius motyvus.
Alkoholiu piktnaudžiaujantis vyras
Pirmąją tipologiją sudarė 18 proc. visų intymią partnerę nužudžiusių vyrų, kuriems buvo būdingas alkoholio vartojimas ir santykinai nepalankiausia socialinė padėtis. Lyginant su kitomis tipologijomis, šie vyrai dažniausiai iš visų buvo įgiję ne aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą, neturėjo oficialaus darbo, nuolatinės gyvenamosios vietos, taip pat nepilnamečių vaikų. Be to, apie 90 proc. atvejų tiek partnerės nužudymu kaltinti vyrai, tiek jų aukos nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, neretai jį vartojus kartu. Remiantis bylos duomenimis, šiai tipologijai priskirti vyrai taip pat rečiausiai apibūdinti kaip partnerės atžvilgiu sistemingai fizinį smurtą naudoję vyrai, o jų motyvai dažniau buvo susiję su alkoholio vartojimo kontekste atsiradusiomis konfliktinėmis situacijomis.
Neištikimybę įtariantis vyras
Antrąją tipologiją sudarė 30 proc. visų intymią partnerę nužudžiusių vyrų, kurių nusikalstamo elgesio prielaidos stipriau buvo siejamos ne su alkoholio vartojimu, bet su ankstesniu fiziniu smurtu ir įtarimais dėl partnerės neištikimybės. Nors šiai tipologijai priskirti vyrai pasižymėjo šiek tiek palankesne socialine padėtimi, tačiau beveik du trečdaliai jų anksčiau buvo teisti. Be to, daugiau nei trečdalis šių vyrų nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia, suponuojančia apie tai, jog pastarieji siekė partnerės gyvybės atėmimo. Šiai tipologijai priskirtų vyrų motyvai kur kas dažniau buvo susiję su intymiais santykiais, įskaitant pavydą, neištikimybę ir kontrolę. Tuo tarpu aplinkybė, kad apie pusė jų, remiantis bylos duomenimis, ne kartą naudojo fizinį smurtą aukų atžvilgiu, leidžia stipriai sukvestionuoti šių nužudymų kaip situacinio smurto proveržio aiškinimą.
Į santykių prarastį reaguojantis vyras
Trečiąją tipologiją sudarė 17 proc. visų intymią partnerę nužudžiusių vyrų, kurie labiausiai diferencijuoti išgyvenamos santykių kontrolės prarasties. Nustatyta, kad šiai tipologijai priskirti vyrai pasižymėjo santykinai palankiausia socialine padėtimi, o apie trečdalis jų turėjo nepilnamečių vaikų, todėl preziumuotina, jog tai jaunesnio amžiaus vyrai. Be to, šie vyrai rečiausiai iš visų nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, o dar rečiau – apie trečdalį atvejų – alkoholį vartojo jų nužudytos partnerės. Be to, remiantis bylos duomenimis, apie 61 proc. šiai tipologijai priskirtų intymią partnerę nužudžiusių vyrų ne kartą fiziškai smurtavo partnerės atžvilgiu, o 78 proc. jų veikė tiesiogine tyčia, siekiant jų gyvybės atėmimo. Paprastai jų motyvai taip pat buvo susiję su intymiais santykiais, tačiau dažniau apėmė jų nutraukimo, išgyvenamo atstūmimo ir kontrolės prarasties kontekstą. Be to, tik šios tipologijos vyrai tam tikrais atvejais pasižymėjo suicidiniu elgesiu iš karto po nusikaltimo padarymo, todėl jos procentinė dalis būtų dar didesnė, jei analizė būtų apėmusi atvejus, kuriuose ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl vyro savižudybės.
Sistemingai smurtaujantis ir alkoholiu piktnaudžiaujantis vyras
Ketvirtąją tipologiją sudarė 34 proc. visų intymią partnerę nužudžiusių vyrų, kurie pasižymėjo tiek alkoholio vartojimu, tiek smurtiniu elgesiu partnerės atžvilgiu. Palyginti su kitomis tipologijomis, šiems vyrams taip pat buvo būdinga santykinai nepalanki socialinė padėtis, o kiek daugiau nei pusė jų anksčiau buvo teisti. Reikšminga tai, jog didžiausia procentinė dalis šiai tipologijai priskirtų vyrų ir jų aukų nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio. Be to, absoliučia dauguma atvejų šie vyrai padarė nužudymą daugybinių sužalojimų pasėkoje, o tai susiję su tuo, jog du trečdaliai jų panaudojo ne peilį, o fizinę kūno jėgą. Kita vertus, šie vyrai rečiausiai iš visų nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia, tačiau net 93 proc. jų remiantis bylos duomenimis anksčiau ne kartą fiziškai smurtavo partnerės atžvilgiu. Dėl to galima manyti, jog šie vyrai palaikė nuolatinį smurto ciklą, nors nužudymo metu ir nesiekė mirtinų padarinių.
Kokią išvadą galima padaryti?
Aptarti tyrimo rezultatai rodo, kad vyrų padaryti intymių partnerių nužudymai, nors tarpusavyje pasižymi tam tikrais dėsningumais, išlieka heterogeniški. Nepaisant to, jų santykiai iki nužudymo padarymo neretai gali būti apibūdinti kaip ganėtinai dezorganizuoti, ribiniai bei sąlygojantys ilgalaikės įtampos augimą. Dėl šios priežasties jų nužudymai negali būti laikomi atsitiktiniais ar paprasčiausiai paaiškinamais kaip prarastos savitvardos pasekmė. Priešingai, smurtinio elgesio modeliai neretai atkuriami reaguojant į įvairiausias tarpasmenines įtampas, siejamas tiek su konkrečia situacija, tiek su kontrolės, savininkiškumo bei nelygiaverčių galios santykių raiška.
Su detalesniais empirinio tyrimo rezultatais galima susipažinti kreipiantis el. paštu akvile.tamulyte@lcss.lt.
Su atvirosios prieigos straipsniu, kuriame analizuojama intymų partnerį nužudžiusių moterų charakteristika, smurto patirtis ir baudimo praktika, galite susipažinti čia.
Akvilė Tamulytė yra Vilniaus universiteto Taikomosios ir teorinės kriminologijos studijų programos alumnė, LSMC Teisės instituto darbuotoja
