Ž. Meškytė. Piliečio samprata 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje ir ją lydėjusiame viešajame diskurse
Konstitucijai, kaip pagrindiniam valstybės teisės aktui, net ir netekusiam galios, o kartais – net neįgyvendintam Konstitucijos projektui neretai neskirta visiškai nugrimzti į užmarštį[1]. Prieš daugiau nei šimtmetį – 1922 metais buvo priimta pirmoji nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija[2] (Konstitucija), dažnai mokslininkų vertinama, kaip pralenkusi savo laiką[3]. 1920 metais demokratiniais rinkimais išrinkto Steigiamojo Seimo (Seimo), visuomenėje tituluoto „valstybės šeimininku“[4], priimtas pagrindinis valstybės teisės aktas užbaigė atkurtoje Lietuvos valstybėje vyravusį „laikinumo“ tarpsnį[5]. Konstitucijoje buvo įtvirtinti pagrindiniai valstybės santvarkos, valdžios organizavimo ir piliečio teisinės padėties principai.
Nuolatinės Konstitucijos priėmimas buvo vienas iš svarbiausių 1920–1922 metais dirbusio Seimo (kitaip dar vadinamo konstituanta) uždavinių[6]. Steigiamojo Seimo posėdžių salėje diskusijos dėl Konstitucijos projekto truko daugiau kaip 5 mėnesius. Jau pirmojo Konstitucijos projekto svarstymo metu buvo numatoma, kad Konstitucijos priėmimo procesas nebus lengvas. Antai Steigiamojo Seimo narys Jurgis Žitinevičius prognozavo, kad „šita Konstitucija šiaip ar taip turės erškėčių keliu eiti“[7].
„Erškėčių keliu“ teko eiti ne tik svarstant valstybės santvarkos, valdžios organizavimo, bet ir piliečio teisinę padėtį apibrėžiančius klausimus. Juk valstybė neegzistuoja be piliečių, o pilietybė yra suverenios valstybės atributas[8]. Siekiant atskleisti tuo metu formuotą piliečio sampratą, svarbu pažvelgti į Konstitucijoje piliečiui suteiktas teises, laisves ir nustatytas pareigas, taip pat į tai, kaip piliečio norminis modelis buvo suvokiamas Steigiamojo Seimo diskusijose bei formuojamas Konstitucijos priėmimo laikotarpį lydėjusiame viešajame diskurse.
Atliktame tyrime viešasis diskursas analizuojamas remiantis to meto periodine spauda – Lietuvos Vyriausybės dienraščiu „Lietuva“, Lietuvos valstiečių sąjungos savaitraščiu „Lietuvos ūkininkas“ ir jaunimo žurnalu „Pavasarininkų vadas“. Šie leidiniai pasirinkti neatsitiktinai, o siekiant į tuo metu besiformuojančią piliečio sampratą pažvelgti iš skirtingų socialinių perspektyvų – ne tik iš teisinės oficialios valstybės pozicijos, bet ir iš tuo metu didžiąją visuomenės dalį sudariusių valstiečių ar jaunosios kartos požiūrio į pilietį.
Pilietis 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje: teisės, laisvės ir pareigos
Profesorius ir buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius teigia, kad pilietybė lemia asmens teisinį statusą, o jos turėjimas yra prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas[9]. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija turėjo specialų antrąjį skyrių, pavadintą „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“[10]. Tai, kad piliečių teisėms skirtas skyrius buvo vienas iš pirmųjų tarp penkiolikos Konstitucijos skyrių, turėjo liudyti pagarbą asmens teisėms esant konstitucine vertybe[11]. Šiame, piliečių teisinę padėtį reglamentuojančiame skyriuje buvo įtvirtintos tokios teisės ir laisvės, kaip teisė į pilietybę (8 straipsnis), lygybė prieš įstatymus (10 straipsnis), asmens neliečiamybė (11 straipsnis), tikėjimo ir sąžinės laisvė (13 straipsnis), korespondencijos ir susižinojimo paslaptis (14 straipsnis), žodžio ir spaudos laisvė (15 straipsnis), taikių susitikimų laisvė (16 straipsnis), draugijų ir sąjungos laisvė (17 straipsnis), teisė į teisminę gynybą nuo valdininkų veiksmų (18 straipsnis), peticijos teisė į Seimą (19 straipsnis), įstatymų iniciatyvos teisė (20 straipsnis), nuosavybės teisė (21 straipsnis)[12]. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje sąvoka „pilietis“ reiškė ne vien Lietuvos pilietybę turintį asmenį – nors Konstitucijoje skelbiamos būtent piliečių teisės ir laisvės, tačiau daugeliu atvejų, išskyrus politinių teisių – peticijų, rinkimų, įstatymo iniciatyvos – šiuo terminu buvo apimami visi Lietuvos žmonės -valstybės gyventojai, o ne vien kvalifikuota jų kategorija – piliečiai[13].
Piliečio teisinei padėčiai apibrėžti reikšmingų nuostatų buvo įtvirtinta ir kituose Konstitucijos skyriuose, nors jos tiesiogiai nebuvo įvardijamos piliečių teisėmis[14]. Antai skyriuje „Seimas“ buvo reglamentuojama rinkimų teisė (24 straipsnis), skyriuje „Valstybės ekonominės politikos pagrindai“ – darbo ir iniciatyvos teisė (88 straipsnis), skyriuje „Socialinė apsauga“ – darbininko teisė į valstybės apsaugą ligoje, senatvėje, nelaiminguose atsitikimuose, trūkstant darbo (97 straipsnis), o skyriuje „Konstitucijos keitimas ir papildymas“ – teisė siūlyti konstitucijos pataisas (102 straipsnis) bei teisė inicijuoti referendumą dėl Seimo priimto Konstitucijos pakeitimo (103 straipsnis)[15].
Konstitucijoje skelbiamos piliečių teisės nebuvo siejamos su jų pareigomis, nors tokių pareigų egzistavimas buvo pripažįstamas. Konstitucijos 13 straipsnyje, įtvirtinančiame tikėjimo ir sąžinės laisvę, toliau nurodoma, kad priklausymas kuriai nors tikybai negali būti pagrindas atsisakyti „viešųjų pareigų“. Tačiau piliečių pareigos, nors ir išplaukė iš kai kurių Konstitucijos nuostatų, tiesiogine forma nebuvo konstitucionalizuotos. Konstitucijos 91 straipsnyje numatyta įstatymu įvesti mokesčius gyventojams, taip netiesiogiai įpareigojant juos tuos mokesčius mokėti. Konstitucijoje taip pat skelbta, kad visi Respublikos piliečiai dalyvauja jos teritorijos gynime (75 straipsnis). Taigi ir šis konstatavimas akivaizdžiai reiškė atitinkamą piliečių pareigą. Vienintelė nuostata, kurioje tiesiogiai įtvirtinta konkreti piliečių pareiga, buvo Konstitucijos 78 straipsnyje, skelbiančiame vaikų auklėjimą aukščiausia tėvų teise ir „natūraline pareiga“. Be to, Konstitucijoje buvo nustatytas privalomas pradžios mokslas ir religijos mokymas mokyklose[16].
Taigi piliečio teisinės padėties pagrindą apibrėžė jo garantuojamų teisių, laisvių ir nustatytų pareigų visuma. 1922 metų Konstitucijoje įtvirtintas piliečio norminis modelis atspindėjo liberaliosios filosofijos nuostatas, kuriomis, profesoriaus Mindaugo Maksimaičio teigimu, rėmėsi šis pagrindinis valstybės teisės aktas ir kurių pagrindą sudarė būtent individualių teisių, kaip būtinos laisvo žmogaus gebėjimų ugdymo sąlygos, gynimas[17]. Terminas „pilietis“ apėmė žmones, asmenis, valstybės gyventojus, o ne vien kvalifikuotą jų kategoriją – piliečius. Tačiau vien Konstitucijos normų nepakanka visapusiškai atskleisti, kaip anuomet visuomenė suvokė piliečio sąvoką. Apie šios sampratos formavimąsi leidžia spręsti ir Konstitucijos projekto svarstymus lydėjusios diskusijos Seime.
Piliečio teisinės padėties paieškos Steigiamajame Seime
Svarstant Konstitucijos projekte piliečių teisinę padėtį reglamentavusias nuostatas, vienais klausimais politinių frakcijų pozicijos iš esmės sutapo, o kitais kardinaliai išsiskyrė. Toks santykis nebuvo atsitiktinis. Nors krikščionis demokratus ir valstiečius liaudininkus vienijo tautiškumas, nacionalinės valstybės idėja, demokratinis ir parlamentinis racionalizmas konstitucinėje valstybės valdžios santvarkoje, tačiau juos skyrė požiūris į Bažnyčios ir valstybės santykius bei kiti ideologiniai dalykai[18]. Tai aiškiai atskleidžia svarstymai dėl piliečių lygybės, pilietybės įgijimo sąlygų bei tikėjimo ir sąžinės laisvės. Antai konstituantos nariai iš esmės unisonu sutarė dėl piliečių lygybės prieš įstatymus įtvirtinimo[19]. Tiesa, tam tikra konfrontacija kilo svarstant šį klausimą luomų panaikinimo[20] ir moterų teisinės lygybės užtikrinimo[21] kontekste, bet daug ryškesnė pozicijų priešprieša išryškėjo svarstant, pavyzdžiui, pilietybės įgijimo ar tikėjimo ir sąžinės laisvės klausimus.
Pilietybės įgijimo klausimų svarstymas nebuvo vienareikšmis. 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija pirmą kartą Lietuvos praktikoje konstituciniu lygmeniu draudė būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės piliečiu, t. y. teisės į dvigubą pilietybę nepripažinimas[22]. Šiuo aspektu didesnių diskusijų nebūta, tačiau politinių frakcijų nuomonės išsiskyrė svarstant pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu sąlygas. Pradiniame Konstitucijos projekte buvo numatyta, kad svetimos valstybės pilietis gali būti priimtas Lietuvos pilietybėn, jeigu jis yra išgyvenęs Lietuvoje nemažiau kaip trejus metus[23]. Vieni Steigiamojo Seimo nariai reikalaujamą gyvenimo Lietuvoje terminą siūlė ilginti[24], o kitiems svarbesnis buvo ne pats metų skaičius, bet svetimšalio santykis su Lietuvos valstybe. Antai atstovas Eliziejus Draugelis siūlė riboti galimybę įgyti Lietuvos pilietybę atsižvelgiant į svetimos valstybės piliečio „nusistatymą ir naudingumą valstybei“, teikdamas pataisą, pagal kurią Lietuvos pilietybę siekiantis įgyti asmuo turėjo būti „nebuvęs po teismu“[25]. Steigiamasis Seimas pritarė tik vienai iš minėtų pataisų – pasiūlymui gyvenimo Lietuvoje terminą pailginti iki dešimties metų, o reikalavimas dėl asmens „nebuvimo po teismu“ balsavimo metu didesnio palaikymo nesulaukė[26]. Taigi, nors diskusijose dėl dvigubos pilietybės draudimo buvo sutariama, dėl pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu sąlygų frakcijų atstovų pozicijos išsiskyrė. Vis dėlto dar gilesnę takoskyrą išryškino tikėjimo ir sąžinės klausimų Seime svarstymai.
Steigiamasis Seimas skyrė ypatingą dėmesį konstituciniam tikėjimo ir sąžinės laisvės klausimui, kuris buvo ypač jautrus. Krikščionių demokratų ir kairiųjų jėgų politinėse programose šį klausimą siūlyta spręsti skirtingai, netgi priešingai[27]. Religijos klausimų svarstymas posėdžiuose atskleidė itin dichotomiškas pozicijas. Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų partijos siekė, kad Konstitucijoje būtų užtikrinta visiška piliečių sąžinės ir tikėjimo laisvė bei laisvas tikybos organizacijų gyvavimas; iš esmės buvo siekiama sekuliarios valstybės modelio ir Konstitucijos apsaugojimo nuo klierikalizmo tendencijų. O krikščionių demokratų blokas savo ruožtu buvo primygtinai nusistatęs į Konstitucijos projektą įrašyti privalomo religijos mokymo reikalavimą[28]. Ir nors Konstitucijos 13 straipsnis, įtvirtinęs tikėjimo ir sąžinės laisvę per paskutinį svarstymą priimtas beveik vienbalsiai[29], Konstitucijos 80 straipsnyje, prieštaraujant pastarajai nuostatai, buvo įvestas privalomas tikybos dėstymas mokyklose[30], išskyrus mokymo įstaigas, specialiai įsteigtas tėvų, nepriklausančių jokiai konfesijai, vaikams (tokių faktiškai nebuvo įsteigta)[31].
Steigiamojo Seimo diskusijos rodo, kad Konstitucijoje konstruojamas piliečio modelis nebuvo visiems vienodai suvokiamas ir iš anksto apibrėžtas. Nors dėl kai kurių jo elementų, pavyzdžiui, piliečių lygybės principo, vyravo sutarimas, kita vertus, ideologiniai skirtumai ir priešprieša lėmė skirtingas pozicijas svarstant pilietybės įgijimo svetimšaliams sąlygas ar tikėjimo ir sąžinės laisvės klausimus, kurie atskleidė visiškai skirtingas piliečio ir jo santykio su valstybe apibrėžtis. Greta norminio piliečio konstravimo Konstitucijoje ir diskusijų Seime, piliečio samprata buvo plėtojama ir viešajame diskurse.
Kokia piliečio samprata formuota viešajame diskurse?
Reikia pripažinti, kad Konstitucijos svarstymo ir priėmimo laikotarpį lydėjusiame viešajame diskurse formuota piliečio samprata visų pirma turėjo tiesioginių sąsajų su Konstitucijoje įtvirtintu norminiu piliečio modeliu. Tai lėmė aplinkybė, kad spaudoje buvo skelbiami Steigiamojo Seimo posėdžių fragmentai, su Konstitucijos rengimu susiję dokumentai. Pavyzdžiui, oficialiame Vyriausybės leistame visuomenės ir politikos dienraštyje „Lietuva“ buvo publikuotas tautos atstovo Vinco Čepinskio pasisakymas pirmojo Konstitucijos projekto svarstymo metu, kuriame demokratinė santvarka siejama su laisva piliečių valia: „jau pirmame [Konstitucijos] paragrafe Lietuvos Valstybės nusakymas – būtent, kad mūsų valstybė yra demokratinė respublika. Ji yra tvarkoma ne klusnumo bei vergijos principais, bet laisvos piliečių valios“[32]. Tame pačiame Vyriausybės dienraštyje buvo išspausdintas ir Konstitucijos projektas, taip pat skelbtos Steigiamojo Seimo Teisės Komisijos ekspertų nuomonės dėl svarstytų Konstitucijos nuostatų[33].
Periodinėje spaudoje buvo aptariamos kai kurios Konstitucijos projekte piliečio teisinę padėtį apibrėžusios nuostatos. Viena jų – piliečių lygybė prieš įstatymus, kita – piliečių dalyvavimas valstybės valdyme. Jaunimo žurnale „Pavasarininkų vadas“ apibūdinant demokratinę valstybės santvarką, teigta, kad „du yra svarbiausiu demokratinės valstybės tvarkos požymiu: a) visų piliečių lygybė prieš įstatymus; b) visų piliečių valdyme dalyvavimas su sprendžiamuoju balsu. Paprastai demokratinė tvarka vykdoma parlamentiniu būdu: čia visi subrendę piliečiai dalyvauja centro valdžioje toje prasmėje, kad jie visi renka atstovus į įstatymų leidimo įstaigą <…>. Demokratinėj tvarkoj turi būti normalis reiškinys sudarymas lygių galimybių visų piliečių veikimui ir gerovei“[34]. Pilietis spaudoje vaizduotas kaip lygių teisių turėtojas ir kartu aktyvus valstybės valdymo dalyvis. Viešajame diskurse buvo akcentuojama ir piliečiams Konstitucijos laiduojama spaudos laisvė. Dienraštyje „Lietuva“ pažymėta:„Demokratinėj juk valstybėj kiekvienas pilietis turi teisę spręsti apie visuomenės ir valstybės darbus, by tik būtų daroma tai tinkamoj vietoj ir tinkama forma. Tinkamiausia ir prieinamiausia visiems vieta yra spauda. Čia tai jau kiekvienas pilietis turi teisę sulig savo išmanymu tarti savo žodį. Tai yra gal didžiausias demokratizmo dėsnis“[35]. Taigi dalis formuoto piliečio vaizdinio atkartojo Konstitucijoje įtvirtintą norminį modelį – siejamą su lygybe prieš įstatymus, dalyvavimu valstybės valdyme ir galimybe reikšti savo poziciją. Vis dėlto periodinėje spaudoje piliečio samprata neapsiribojo vien tik teisiniu turiniu.
Iš tiesų, naivu būtų manyti, kad tarpukario spaudoje minint pilietį, vienintelės kylančios asociacijos būtų susijusios tik su Konstitucijoje įtvirtintomis piliečio teisėmis, laisvėmis ar pareigomis. Spaudoje pilietis buvo apibrėžiamas ne vien teisine terminija, piliečio samprata buvo konstruojama įvairiai, jis buvo vaizduojamas ir per platesnius vertybinius, kultūrinius, socialinius klodus. Štai kultūrinis gyvenimas buvo pateikiamas kaip neatsiejama piliečio kasdienybės dalis. Antai to meto spaudoje aptariant Kauno miesto teatro koncertą, apsilankymas teatre vaizduotas kaip įprasta piliečio laisvalaikio dalis, spaudos autoriaus žodžiais „reikia gi kur Kauno piliečiui šventadienio vakarą nueiti[36]“. Kita vertus, piliečiui teko ne tik kultūros dalyvio, bet ir jos rėmėjo vaidmuo: spaudos pranešime apie Žemaitijos centre veikusios kultūrininkų draugijos „Kultūra“ veiklą, siekiant ją toliau plėtoti buvo ieškoma „pasiturinčių piliečių“, galinčių savo kapitalu prisidėti prie „naudingo ir kultūringo darbo“[37]. Piliečiai spaudoje buvo vaizduojami ir kaip savo sunkiu darbu prie šalies gerovės prisidedantys asmenys: „Rojų šalyje sutverti gali tik savo dideliu ir sunkiu darbu visi šalies piliečiai“[38]. Terminas „pilietis“ vartotas ir švietimo kontekste. Antai svarstant apie vidurinės mokyklos steigimą Saločių klebonijos name, mokykla apibūdinta kaip „visų piliečių trokštama“ ir galinti sukurti vietą „keliems šimtams ištroškusių mokslo žmonių mokintis“[39]. Viešajame diskurse pilietis vaizduojamas ir kaip atsakomybę už tinkamas valstybės institucijų sąlygas turintis prisiimti asmuo. Antai spaudoje pabrėžiant „neprigulmingo“ ir teisingo teismo svarbą, akcentuota, kad „piliečiai privalo rūpintis, kad teisėjai ir materialiai būtų geriau aprūpinti, nes tik tuomet teismuose pasiliks dori ir šviesūs žmonės“[40]. Spaudoje, atpasakojant Steigiamojo Seimo narių pranešimų skaitymus įvairiuose Lietuvos miesteliuose – Keturvalakiuose[41], Šumskuose[42], Tveruose[43], buvo kuriamas ir politiškai aktyvaus, besidominčio valstybės reikalais piliečio vaizdinys. Greta šių piliečiui priskiriamų bruožų, viešajame diskurse atsispindėjo ir tam tikri moralinio elgesio lūkesčiai, ypatingai susiję su tuo metu proteguota blaivybe. Dienraštyje „Lietuva“, pranešant apie vieną iš demonstracijų prieš girtavimą, buvo raginama „jaunosios Lietuvos piliečius blaivybės dvasioje auklėti ir neduotų mūsų jaunai tautai žlugti“[44]. Kitas reikšmingas piliečio sampratos elementas, sietas su ištikimybe valstybei ir pasirengimu ją ginti, tuometinėje spaudoje buvo patriotizmas. Dienraštyje „Lietuva“, aptariant Lietuvos Šaulių Sąjungos atstovų suvažiavimą, pilietis buvo siejamas su valstybės gynėju: „drąsiai galima tvirtinti, kad neužilga, kiekvienas ištikimas Lietuvos pilietis vienkart bus ir geras šaulys“[45]. Valstybės gynybos ir piliečio sąryšis atsiskleidė ir Vyriausybės dienraštyje publikuotame sveikinime Krašto apsaugos ministrui. Jame, kreipiantis į Lietuvos kariuomenę, teigta: „Jūsų [kariuomenės] vargu ir krauju yra pirkta mūsų brangios Tėvynės Laisvė. Už Jūsų tvirtų pečių Lietuvos piliečiai, Jūsų broliai ir sesės, tėvai ir vaikai, turi galimybės ramiai gyventi“[46].
Piliečio sąvokos vartojimas spaudoje aptinkamas ir visiškai kasdieniškose gyvenimo situacijose. Antai dienraščio „Lietuva“ skiltyje „Kauno kronika“, skelbiant apie judėjimo ribojimus naktį, informuota, kad „piliečiams yra draudžiama vaikščioti ir važinėti Kauno mieste ir priemiesčiuose, Panemunės valsčiuje ir Jonavos mieste nuo 1 iki 4 val. naktį[47]“. Tai parodo, kad sąvoka pilietis buvo suprantama ir kaip kasdienio valstybės gyvenimo dalyvio, kuriam buvo nustatomi privalomi elgesio modeliai. Piliečio elgesiui tam tikri reikalavimai buvo keliami ir visuomenės sveikatos apsaugos srityje. Vyriausybės dienraščio „Lietuva“ straipsnyje apie Kauno miesto sanitarinę padėtį pabrėžtina „nuolat daboti ir bausti piliečius už priešsanitarinius nusižengimus“[48]. Kartu pilietis buvo suvokiamas ne tik kaip subjektas, turintis laikytis visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimų, bet ir jo paties sveikata buvo apibūdinama kaip saugotina vertybė. Antai žurnale „Pavasarininkų vadas“ džiova, venerinės ligos ir girtuokliavimas įvardyti „socialinėmis ligomis“, nuo kurių piliečius yra būtina apsaugoti[49]. Viena vertus, iš piliečio reikalauta elgtis taip, kad nebūtų pažeidžiami visuomenės sveikatos normų reikalavimai. Kita vertus, pati piliečio sveikata buvo suvokiama kaip saugotinas objektas.
Piliečio apibrėžtį viešajame diskurse atskleidžia ne tik tai, kokios teisės, savybės ar elgesio normos jam buvo priskiriamos, bet ir kokiu tikslu į pilietį buvo kreipiamasi. Spaudoje nevengta kreipinio „piliečiai“ siekiant informuoti, įspėti ir mobilizuoti visuomenę, o kai kuriais atvejais ir pabrėžti piliečių solidarumą. Į piliečius tiesiogiai kreiptasi įvairaus pobūdžio pranešimuose. Antai skelbime dėl turto paveldėjimo, siekta visuomenės dėmesio kreipiniu „Piliečiai, prašau atkreipti domės“[50]. Pilietis buvo matomas ir kaip informacijos adresatas komercinio pobūdžio skelbimuose[51]. Kreipinys „piliečiai“ buvo įgijęs ir mobilizuojantį turinį. Antai Lietuvos Atgimimo Draugijos atsišaukimas dienraštyje „Lietuva“ pradėtas raginimu „Budėkime, piliečiai!“, toliau į „visus piliečius, kuriems rūpi Lietuvos labas“ kreiptasi kviečiant vienytis „vardan teisėtumo, doros, sąžiningumo ir svetimų teisių gerbimo“[52]. Kreipinys „piliečiai“ spaudoje įtvirtino ir piliečių solidarumo idėją: Centro Komiteto kreipimesi „Lietuvos piliečiai!“ Vilniuje, užėjus „lenkams užpuolikams“, pasilikę asmenys vadinti „mūsų broliais Lietuviais ir kitais ištikimaisiais Lietuvos piliečiais“, kurių sunkumai „patvirtino nesulaužomą savo ištikimybę bendrajai mūsų Tėvynei Lietuvai“[53]. Tokia įvairiapusiška šio termino vartosena rodo, kad kreipinys „pilietis“ spaudoje veikė ir kaip tam tikra prasme visuomenės informavimo ar konsolidavimo priemonė.
1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje expressis verbis dažniausiai vartota piliečio sąvoka, tačiau jos turinys neapsiribojo vien formalią Lietuvos pilietybę turinčiu asmeniu – daugeliu atvejų ji apėmė platesnį asmenų ir valstybės gyventojų ratą. Tokį platesnį piliečio sampratos turinį patvirtina ir Konstitucijos priėmimo laikotarpį lydėjęs viešasis diskursas, kuriame pilietis buvo suvokiamas ne tik kaip teisių ir laisvių turėtojas, bet ir kaip politinio, socialinio, kultūrinio bei kasdienio valstybės gyvenimo dalyvis. Taigi piliečio sąvoka to meto konstituciniame ir viešajame diskurse funkcionavo ne vien kaip formalų teisinį statusą žyminti kategorija, bet ir kaip platesnė asmens santykį su valstybe bei visuomene apibrėžianti sąvoka. Viešajame diskurse atsiskleidusi piliečio samprata šiuo požiūriu ne priešpriešino, o papildė Konstitucijoje įtvirtintą norminį piliečio modelį, suteikdama jam kultūrinį, vertybinį ir socialinį turinį.
Komentarą parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto V kurso studentė Žaneta Meškytė, nuoširdžiai dėkojanti praktikos vadovei doc. dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienei už pagalbą rengiant šį tekstą.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą Studentų vasaros praktikos (2026) projektą.
[1] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2012). Lietuvos konstitucionalizmo tradicijų formavimasis. Konstitucinė jurisprudencija, 4, p. 285.
[2] Lietuvos Valstybės Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1922, 100-799.
[3] ŽALIMAS, Dainius (2017). Demokratinės valstybės pagrindai 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje: žvilgsnis iš galiojančios Konstitucijos perspektyvos. Parlamento studijos, 23, p. 67.
[4] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija : XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 112.
[5] SVARAUSKAS, Artūras (2022). 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija: ištakos, idėjos, atmintis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, p. 7.
[6] SVARAUSKAS, Artūras (2022). 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija: ištakos, idėjos, atmintis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, p. 26.
[7] Steigiamojo Seimo darbai. 177-is, 178-is, 179-is, 180-is, 181-is posėdžiai. 37-sis sąsiuvinis (1922). St. Seimo Sekretoriatas, p. 10. [interaktyvus]. Steigiamojo Seimo darbai. – 1920-1922 – 1922-Sąs.37 | epaveldas.lt
[8] SINKEVIČIUS, Vytautas (2002). Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. Vilnius: Teisinės informacijos centras, p. 5.
[9] SINKEVIČIUS, Vytautas (2002). Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. Vilnius: Teisinės informacijos centras, p. 6.
[10] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija : XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 129.
[11] SVARAUSKAS, Artūras (2022). 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija: ištakos, idėjos, atmintis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, p. 62.
[12] Lietuvos Valstybės Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1922, 100-799.
[13] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija : XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 128.
[14] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija : XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 133.
[15] Lietuvos Valstybės Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1922, 100-799.
[16] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija : XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 133.
[17] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija : XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 129.
[18] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija: XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 119.
[19] Steigiamojo Seimo darbai. 177-is, 178-is, 179-is, 180-is, 181-is posėdžiai. 37-sis sąsiuvinis (1922). St. Seimo Sekretoriatas, p. 11. [interaktyvus]. Steigiamojo Seimo darbai. – 1920-1922 – 1922-Sąs.37 | epaveldas.lt
[20] Steigiamojo Seimo darbai. 172-is, 173-is, 174-is, 175-is, 176-is posėdžiai. 36-sis sąsiuvinis (1922). St. Seimo Sekretoriatas, p. 79. [interaktyvus]. Steigiamojo Seimo darbai. – 1920-1922 – 1922-Sąs.36 | epaveldas.lt
[21] Steigiamojo Seimo darbai. 177-is, 178-is, 179-is, 180-is, 181-is posėdžiai. 37-sis sąsiuvinis (1922). St. Seimo Sekretoriatas, p. 15. [interaktyvus]. Steigiamojo Seimo darbai. – 1920-1922 – 1922-Sąs.37 | epaveldas.lt
[22] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija: XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 128.
[23] Steigiamojo Seimo darbai. 177-is, 178-is, 179-is, 180-is, 181-is posėdžiai. 37-sis sąsiuvinis (1922). St. Seimo Sekretoriatas, p. 72. [interaktyvus]. Steigiamojo Seimo darbai. – 1920-1922 – 1922-Sąs.37 | epaveldas.lt
[24] Steigiamojo Seimo darbai. 219-is, 220-is, 221-is, 222-is, 223-is 224-is posėdžiai. 45-sis sąsiuvinis (1922). St. Seimo Sekretoriatas, p. 47. [interaktyvus]. Steigiamojo Seimo darbai. – 1920-1922 – 1922-Sąs.45 | epaveldas.lt
[25] Steigiamojo Seimo darbai. 219-is, 220-is, 221-is, 222-is, 223-is 224-is posėdžiai. 45-sis sąsiuvinis (1922). St. Seimo Sekretoriatas, p. 47. [interaktyvus]. Steigiamojo Seimo darbai. – 1920-1922 – 1922-Sąs.45 | epaveldas.lt
[26] Steigiamojo Seimo darbai. 219-is, 220-is, 221-is, 222-is, 223-is 224-is posėdžiai. 45-sis sąsiuvinis (1922). St. Seimo Sekretoriatas, p. 48. [interaktyvus]. Steigiamojo Seimo darbai. – 1920-1922 – 1922-Sąs.45 | epaveldas.lt
[27] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija: XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 131-132.
[28] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija: XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 132.
[29] Steigiamojo Seimo darbai. 219-is, 220-is, 221-is, 222-is, 223-is 224-is posėdžiai. 45-sis sąsiuvinis (1922). St. Seimo Sekretoriatas, p. 50. [interaktyvus]. Steigiamojo Seimo darbai. – 1920-1922 – 1922-Sąs.45 | epaveldas.lt
[30] Lietuvos Valstybės Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1922, 100-799.
[31] MAKSIMAITIS, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija: XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, p. 132.
[32] Lietuva, 1922 m. kovo 2 d., Nr. 50, p. 1-2. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Kovo2 | epaveldas.lt
[33] Lietuva, 1922 m. birželio 10 d., Nr. 129, p. 2. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Birz.10 | epaveldas.lt
[34] Pavasarininkų vadas, 1923 m. Nr. 3, p. 13.[interaktyvus]. Pavasarininkų vadas. – 1923-1925 – 1923-Nr.3 | epaveldas.lt
[35] Lietuva, 1922 m. gegužės 28 d., Nr. 119, p. 1. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Geg.28 | epaveldas.lt
[36] Lietuva, 1922 m. kovo 15 d., Nr. 60, p. 2. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Kovo15 | epaveldas.lt
[37] Lietuva, 1922 m. birželio 13 d., Nr. 131, p. 2. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Birz.13 | epaveldas.lt
[38] Lietuvos ūkininkas, 1922 m. kovo 23–28 d., Nr. 12, p. 2. [interaktyvus]. Lietuvos ūkininkas. – 1905-1940 – 1922-Nr.12 | epaveldas.lt
[39] Lietuvos ūkininkas, 1922 m. vasario 24 – kovo 2 d., Nr. 8, p. 2. [interaktyvus]. Lietuvos ūkininkas. – 1905-1940 – 1922-Nr.8 | epaveldas.lt
[40] Lietuvos ūkininkas, 1922 m. birželio 28 – liepos 4 d., Nr. 26, p. 2. [interaktyvus]. Lietuvos ūkininkas. – 1905-1940 – 1922-Nr.26 | epaveldas.lt
[41] Lietuvos ūkininkas, 1922 m. kovo 3–9 d., Nr. 9, p. 5. [interaktyvus]. Lietuvos ūkininkas. – 1905-1940 – 1922-Nr.9 | epaveldas.lt
[42] Lietuvos ūkininkas, 1922 m. kovo 10–16 d., Nr. 10, p. 4. [interaktyvus]. Lietuvos ūkininkas. – 1905-1940 – 1922-Nr.10 | epaveldas.lt
[43] Lietuvos ūkininkas, 1922 m. liepos 5–11 d., Nr. 27, p. 7. [interaktyvus]. Lietuvos ūkininkas. – 1905-1940 – 1922-Nr.27 | epaveldas.lt
[44] Lietuva, 1922 m. kovo 11 d., Nr. 57, p. 3. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Kovo11 | epaveldas.lt
[45] Lietuva, 1922 m. liepos 5 d., Nr. 147, p. 2. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Liep.5 | epaveldas.lt
[46] Lietuva, 1922 m. liepos 11 d., Nr. 152, p. 2. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Liep.11 | epaveldas.lt
[47] Lietuva, 1922 m. balandžio 2 d., Nr. 76, p. 4. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Bal.2 | epaveldas.lt
[48] Lietuva, 1922 m. gegužės 23 d., Nr. 115, p. 2. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Geg.23 | epaveldas.lt
[49] Pavasarininkų vadas, 1923 m. Nr. 2, p. 16. [interaktyvus]. Pavasarininkų vadas. – 1923-1925 – 1923-Nr.2 | epaveldas.lt
[50] Lietuva, 1922 m. vasario 26 d., Nr. 47, p. 5. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Vas.26 | epaveldas.lt
[51] Lietuva, 1922 m. kovo 8 d., Nr. 54, p. 3. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Kovo8 | epaveldas.lt ir Lietuva, 1922 m. kovo 19 d., Nr. 64, p. 7. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Kovo19 | epaveldas.lt
[52] Lietuva, 1922 m. liepos 22 d., Nr. 162, p. 2. [interaktyvus]. Lietuva. – 1919-1928 – 1922-Liep.22 | epaveldas.lt
[53] Lietuvos ūkininkas, 1922 m. vasario 24 – kovo 2 d., Nr. 8, p. 9. [interaktyvus]. Lietuvos ūkininkas. – 1905-1940 – 1922-Nr.8 | epaveldas.lt
