E. Šileikis. Kodėl Tomas Chochrin teisus ir neteisus: nejau vėl „Renegatas Kautskis“ ir „Antidiuringas“?
1. Gabus originalus tinklaraščio kūrėjas ir MRU Privatinės teisės instituto lektorius Tomas Chochrin,[1] – tarsi jaunasis filosofinių lingvistinių įžvalgų virtuozas Noamas Chomskis[2], aštriu tarpdisciplininiu kampu 2022 m. vasario 4 d. pažėręs itin kritiškų pastabų santūriam VU TF profesoriui Valentinui Mikelėnui dėl jo dalyvavimo pavasario semestro pradžios konferencijoje: „Valentinas Mikelėnas šiandien pranešimą skaitė kaip teisės mokslininkas ar pralaimėjusios bylą šalies advokatas?“[3]
Toks smeigiantis klausimas, kuris galėtų papildomai aktualizuoti buvusių ir dabar profesoriaujančių Konstitucinio Teismo teisėjų D.Ž. ir V.S. kritiką šiam teismui dėl teisenos nutraukimo galimybių paso byloje (žr. 2 ir 3) arba priminti kairesnių ir dešinesnių reformatorių ideologinį karą XIX am. pabaigoje ir XX am. pradžioje (žr. 3 pabaigą), gali būti atsakytas įvairiai, mandagiai ir nemandagiai, įskaitant principinį atmetimą tuo aspektu, kad kiekvienas praktikuojantis teisės dėstytojas gali ir turėtų įsikūnyti į du vienas kitą papildančius vaidmenis: teoretiko ir praktiko, pvz., dėstančio advokato, tebūnie atstovavusio ginčo šalį „pralaimėtoje byloje“, jei pernelyg užgauliai netriuškinami bylą „laimėjusios“ šalies argumentai ir jiems pritarusio teismo pozicijos ramsčiai.
Nejau profesoriaujantis advokatas neturėtų skaityti konferencijose pranešimų tais CK ar CPK klausimais, kurie esmingai susiję su bylomis, kurias jo ginama šalis „pralaimėjo“? Išeitų, kad profesoriaus advokato pranešimuose derėtų atspindėti tik tas bylas, kurias pranešėjo atstovaujama šalis „laimėjo“, arba absoliučiai vengti (neminėti, nesuponuoti) visų bylų, kurios pranešėjui pernelyg gerai žinomos dėl jose šalims teiktų atstovavimo paslaugų.
Žinoma, personalizuotas Tomo Chochrin klausimas, kuris tinklaraštyje formuluojamas tarsi nedrąsiai ar atsargiai („Dabar peržengsiu raudoną liniją, paliesiu mūsų privačioje teisėje esančią mistinę apoteozinę figūrą – V. Mikelėną. […] teisininkų bendruomenėje jo žodis yra arčiausiai dievo“), hipotetiškai atitiktų teisininko ir tinklaraščio autoriaus etikos (gerų manierų) standartą (žr. 3), jei profesoriaus Valentino Mikelėno pranešime būtų pernelyg užgauliai kritikuojami teismai, nepritarę jo, kaip advokato, argumentams, grindžiamiems jo rengto CK projekto autentiška samprata.
Ar taip išties yra (buvo) tame konferencijos pranešime, lai sprendžia konferencijos dalyviai (žiūrovai, klausytojai). Telieka galioti prezumpcija „viskas būtų kaip ir ok“ tuo tinklaraštyje nurodomu aspektu, kad: „Šiandien V. Mikelėnas skaitė pranešimą apie teisės principų ir normų santykį, kurio kulminaciją iliustravo vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, jo nuomone, klaidingu sprendimu. Viskas būtų kaip ir ok […].“
Šiame kontekste galėtų kiti kitas jautrus klausimas. Gal kolega Tomas Chochrin atitinkamai susijęs su minėtam advokatui reikšmingos bylos apibendrinimu ar atspindėjimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje „vieningoje praktikoje“? Kolega Tomas, be kita ko, – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės tyrimų grupės konsultantas.[4] Jei taip, tai gal universiteto lektoriui ir teismo konsultantui kolegai Tomui taip pat nederėtų savo tinklaraštyje pernelyg „prisiliesti“ prie konferencijų pranešimuose nurodomų ar suponuojamų bylų, kurias jis hipotetiškai gerai žinojo ar net tyrinėjo bei apžvalgose atspindėjo dirbdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tyrimų grupėje, kurios paslaugų gali prašyti to teismo teisėjai, įskaitant tuos, kurių surašytus argumentus byloje argumentuotai sukritikuoja advokataujantis profesorius Valentinas Mikelėnas, tačiau ne Lietuvos advokatūros, bet VU TF Privatinės teisės katedros organizuotoje konferencijoje?
Beje, tas geliantis personalizuotas Valentinui Mikelėnui ir jo paskaitų gerbėjams skirtas klausimas, kuris šiaip populiarina minėtą konferenciją ir pranešimą, privertė suklusti šių eilučių autorių, kurio akademinė pedagoginė karjera prasidėjo, kai minėtas profesorius, veikdamas nepritekliaus ir kitokio sunkmečio sąlygomis, 1995 m. vadovavo minėtam fakultetui, buvo jo dekanas.
Buvusio dekano ir vieno pagrindinių Civilinio kodekso rengėjų kritiškas įvertinimas dėl jo pranešimo dualistinės genezės, kaip nebūtų keista, verčia analogiškai kritiškai pažvelgti, pvz., į kito profesoriaus ir buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio straipsnį „Trys Konstitucijos pataisų projektai vieno Seimo posėdžio darbotvarkėje: nuoširdus tvarus kompromisas ar hipotetinė klasta?“, kuris paskelbtas portale „teisė pro“ 2022 m. sausio 19 d.[5]
2. Kolega Tomas Chochrin galėtų nuosekliai išlaikyti ir išplėtoti savo originalų stilių, tinklaraštyje analogiškai paklausdamas: „Egidijus Šileikis paskelbė naują straipsnį, kritikuojantį Konstitucinio Teismo 2004–2014 m. poziciją dėl apkaltos Respublikos Prezidentui padarinių sampratos, kaip teisės mokslininkas ar kaip 2008–2017 m. buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, dalyvavęs tęsiant ir sutvirtinant tą doktriną 2014 m.?“
Toks klausimas šių eilučių autoriui galėtų būti savikritiškai atsakytas, tuo tikslu minėto klausimo advokatui kontekste pažymint, kad universitete skaitomą prof. V. Mikelėno pranešimą ar teisės diskusijų portale skelbiamą prof. E. Šileikio straipsnį iš principo lemia autoriaus pedagoginės pareigos ir akademinės funkcijos, bet ne papildomas advokato ar buvusio teisėjo „statusas“.
Minėtas portale paskelbtas straipsnis skirtas atspindėti ir vertinti tris Seime svarstomus ir priimamus Konstitucijos pataisų projektus. Vienas projektas (Nr. XIVP-619/2), kurio dešimtmetį užsitęsęs tendencingas stabdymas, blokavimas ar vilkinimas kritikuojamas, nulemtas: a) būtinybės įgyvendinti EŽTT sprendimą dėl jame konstatuoto Lietuvos valstybės padaryto EŽTK pažeidimo nustatant Lietuvos teisėje asmens kandidatavimo į nacionalinį parlamentą (Seimą) negrįžtamą ribojimą iki gyvos galvos; b) galimybės įgyvendinti JTO ŽTK sprendimą dėl jame konstatuoto Lietuvos valstybės padaryto atitinkamo tarptautinio pilietinių teisų pakto pažeidimo nustatant Lietuvos teisėje asmens kandidatavimo į valstybės vadovus (Respublikos Prezidentus) negrįžtamą ribojimą iki gyvos galvos.
Net pačioje griežčiausioje Lietuvos teisės sistemos posistemėje „baudžiamoji teisė“ nėra kriminalinių bausmių ar jų negrįžtamų padarinių iki gyvos galvos. Naivu tikėtis, kad šios posistemės tyrinėtojai korifėjai, tarp jų – prof. Jonas Prapiestis ar prof. Armanas Abramavičius arba prof. Gintaras Švedas ir prof. Olegas Fedosiukas, galėtų būti linkę įrodinėti tokių bausmių ar jų negrįžtamų padarinių iki gyvos galvos objektyvų būtinumą ir neišvengiamumą XXI amžiaus pradžioje. Todėl mažų mažiausia keista, kad griežčiausia niekada nebuvusioje Lietuvos teisės sistemos centrinėje posistemėje „konstitucinė teisė“ tokia maksimalistinė sankcija ir jos negrįžtamas padarinys, t. y. procedūrinis kliuvinys iki gyvos galvos (net kandidatuojant į ministrus, valstybės kontrolierius ir teisėjus), pagal Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo sutvirtinimą 2016 m. gruodžio 22 d. nutarime[6] vis dar įtvirtinta ir visa tai iki šiol tęsiasi jau daugiau nei 17 metų (2004–2022 m.).
Beveik nieko panašaus nėra šiuolaikinėje Vakarų Europoje, išskyrus, pasak Seimo nario Raimundo Lopatos, Čekiją ir Portugaliją.[7] Tik II Pasaulinio Karo griuvėsiuose Italijos ar kitos valstybės konstitucija dar galėjo įtvirtinti tai, kas dabar jau būtų besąlygiškai paneigta ir atmesta EŽTT ar ESTT sprendimu, t. y. tai, kad tam tikras asmuo, pvz., ankstesnis Italijos karalius ir jo vaikai, niekada negali turėti ir įgyvendinti teisę atvykti į šalį ar joje įsikurti, turėti nuosavybę, dalyvauti parlamento ir prezidento rinkimuose. Visa tai – jau teisės istorijos dalykas. Esmės nekeičia tai, kad tik platesniame istoriniame politiniame kontekste vis dar galima bandyti saikingai „pritraukti“ (neignoruoti) XVIIII am. pabaigoje priimtos pirmosios rašytinės Konstitucijos nuostatą, kuri suponuoja XXI amžiui nebetinkančią taisyklę, kad impeachment‘o būdu pašalintas valstybės prezidentas niekada negalėtų dirbti net viešojo (neprivatizuoto) pašto laiškanešiu, jei jis tarnautojas, kaip, regis, vis dar yra JAV.
Būtent tokiame išskirtiniame probleminiame kontekste minėto straipsnio autorius, kaip fakulteto profesorius (o ne kaip 2008–2017 m. buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, teikęs atitinkamas atskirąsias nuomones), kritiškai vertina tos Konstitucijos pataisos priėmimo Seime griežtai reikalaujančią Konstitucinio Teismo 2004–2014 m. nepaslankią poziciją ir abejoja šios pozicijos autoritetu dėl nutylėto (atmetamo) dviejų visuotinai žinomų būdų – arba oficialaus Konstitucijos aiškinimo keitimo, arba Konstitucijos teksto keitimo – įgyvendinti tarptautinės teisės ir ją plėtojančių nepriklausomų tarptautinių teismų ir jų esmę atitinkančių kvazi teisminių institucijų (JT ŽTK) reikalavimus nacionalinėje teisėje, esant teismų doktrinų įtampai. Taigi tas straipsnis parengtas: a) autoriaus dėstytojavimo „pagrindu“; b) dešimtmetį laukto neįtikėtinai tvaraus 131 Seimo nario pirmojo balsavimo „už“ atitinkamą Konstitucijos pataisą aktualijos „pretekstu“. Vadinasi, straipsnis 2022 m. sausyje nerengtas ir nepaskelbtas prieš daugiau nei penkis metus (2016 m. gruodžio 23 d.) teiktos teisėjo atskirosios nuomonės „pagrindu“, nors gali būti analizuojamas tos nuomonės ar visų teisėjo atskirųjų nuomonių kontekste.
Žinoma, kolega Tomas Chochrin galėtų tinklaraštyje pagrįstai ir labai įžvalgiai paklausti, ar dėstytojo profesoriaus apsisprendimui rengti ir portale skelbti straipsnį neturėjo itin didelės įtakos (galbūt net esminės įtakos) jo ankstesnis teisėjavimas ir teiktos teisėjo atskirosios nuomonės, kurios tarsi toliau vystomos tame straipsnyje. Toks logiškas klausimas neabejotinai sulauktų Vilniaus universitete Teisės fakultete logiką ilgai dėsčiusio šviesaus atminimo prof. Romano Plečkaičio[8] susidomėjimo.
Kas galėtų paneigti, kad to straipsnio nebūtų, jei autorius anksčiau kaip teisėjas 2016 m. gruodžio 23 d. nebūtų teikęs atskirosios nuomonės dėl minėto Konstitucinio Teismo 2016 m. tarsi kalėdinio gruodžio 22 d. nutarimo, keistokai priimto praėjus lygiai metams nuo ginčijamo Seimo akto priėmimo, tuo matyt siekiant dar skaudžiau įgelti tą aktą priėmusiems parlamentarams, išdrįsusiems suabejoti Konstitucinio Teismo pozicija pačiam pagal EŽTT sprendimą nieko nekeisti signataro profesoriaus Egidijaus Jarašiūno aprašytoje „jurisprudencinėje konstitucijoje“[9] ir laukti kol susivieniję 94 Seimo nariai kažką naujo Konstitucijos tekste įrašys, tarsi to teksto stabilumas nebūtų jokia vertybė?
Tačiau derėtų pripažinti, kad nebuvo ir nėra būtinybės tame straipsnyje pažymėti autoriaus, kaip buvusio teisėjo, dalyvavimą 2014 m. sutvirtinat oficialią Konstitucinio Teismo poziciją dėl apkaltos Respublikos Prezidentui padarinių sampratos po EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimo. Kodėl? Todėl, kad autoriui tai papildomai nurodant tektų „girtis“ ar „teisintis“ dėl jo kaip ex teisėjo atskirosios nuomonės, kuri paskelbta minėto teismo interneto svetainėje šalia minėto nutarimo. Be to, internete (dar) netrūksta nuorodų apie buvusio teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąsias nuomones, įskaitant minėtąją dėl to 2014 m. keistai kalėdinio nutarimo, kuriuo: a) antikonstituciniu pripažintas Seimo viso labo trumpas abstraktus pritarimas parlamentinio tyrimo išvadai dėl EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimo neįgyvendinimo priežasčių; b) sutvirtinta ankstesnė oficiali Konstitucinio Teismo pozicija, pirmiausia viešas 2011 m. pareiškimas (įkeltas į teismo svetainę šalia nutarimų ir sprendimų, bet vėliau, pirmininkaujant D.Ž., keistai iš jos pašalintas, tarsi nudangintas), kad besąlygiškai būtina Seime priimti Konstitucijos pataisą tam tarptautinio teismo sprendimui įgyvendinti, nesvarbu, kiek laiko – dešimt ar dvidešimt metų – užsitęs mažiausia 94 Seimo narių daugumos susidarymas Konstitucijos pataisai du kartus priimti darant mažiausia trijų mėnesių pertrauką tarp pirmo ir antro balsavimo.
Taigi minėtame kritiškame straipsnyje nutylinti autoriaus ankstesnio teisėjavimo 2014 m. faktą (tarsi panašų profesoriaus Valentino Mikelėno atstovavimo bylą pralaimėjusiai šaliai faktą), gal ir sukeliamas kolegai Tomui Chochrin bei jo tinklaraščio skaitytojams aktualus klausimas dėl kritikos teismui priežasties (dingsties) mįslingo dualizmo (dėstytojo mokslininko ir ex teisėjo susiplakimo). Tačiau išvengiant savimeilę kurstančios atskirosios teisėjo nuomonės nurodymo, išvengiama priminti tai, kas toje nuomonėje pabrėžiama. Tai, kad, kaip iš dalies minėta, teisės moksle ir EŽTT jurisprudencijoje žinomi du metodai veiksmingai šalinti nacionalinės konstitucinės doktrinos ir tarptautinio teismo doktrinos įtampą: arba nacionalinės konstitucijos teksto keitimas (kai yra ką keisti tame tekste), arba to teksto potekstę (dvasią) per griežtai atskleidusios nacionalinės oficialiosios doktrinos keitimas (kai iš esmės nėra ką keisti Konstitucijos tekste, nes jis savaime nėra ta pagrindinė kliūtis, kuri tiesiogiai kyla iš oficialios doktrinos teksto). Ankstesnė valstybės vadovė, nepaisydama kalbininkių lituanistų taisyklių, galbūt pasakytų aiškiau, kad visi suprastų: „prie ko čia“[10] Konstitucijos teksto parlamentinis keitimas?
Tačiau Lietuvos Konstitucinis Teismas, kuris šiaip nusipelno kuo didžiausios pagarbos visos teismų sistemos kontekste, iki šiol nutyli tuos du visuotinai žinomus ir pripažįstamus variantus, t. y. nurodo bei sureikšmina tik vieną iš jų: tik Lietuvos Konstitucijos teksto keitimo būtinybę minėtam EŽTT sprendimui įgyvendinti. Su tuo nuosekliai nesutinka net ilgamečiai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto įtakingi ir kelis kartus besikeitę vadovai lyderiai, tarp jų atitinkamas konservatorius (buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas 1993-1996 m.) ir socialdemokratas. Pastarasis Seimo posėdyje dėl minėtos Konstitucijos pataisos priėmimo įsiamžino kaip tiesiogiai įvardijęs ir maksimaliai patikslinęs, kas (Seimas ar Konstitucinis Teismas) padarė specifinę teisės klaidą.[11] Dėl jos kilo visos Lietuvos valstybės (atsakovės EŽTT) teisės sistemos ir EŽTK garantijų konfliktas (negrįžtamų neproporcingų ribojimų aspektu).
Tokiame unikaliame kontekste šių eilučių autoriaus, kaip fakulteto profesoriaus, kritika savo ankstesnės „pagrindinės darbovietės“ pernelyg griežtai sustabarėjusiai pozicijai – tai pirmiausia diskurso skatinimas teisinių diskusijų portale. Jo paskirtis mažai kuo skiriasi nuo minėto profesoriaus advokato Valentino Mikelėno pranešimo edukacinės paskirties įsiūbuoti naują studijų semestrą, tebūnie ne tik teorijos atskleidimo, bet ir kritikos Lietuvos Aukščiausiajam Teismui įkomponavimo būdu.
3. Tačiau kolega Tomas Chochrin, modifikavęs ir Egidijui Šileikiui peradresavęs minėtą profesoriui Valentinui Mikelėnui skirtą klausimą, vėl galėtų būti laikomas tiek teisiu, tiek neteisiu. Kodėl? Todėl, kad nėra ir, matyt, nebus aiškaus tvaraus buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo etikos standarto, kurio reikėtų laikytis, kai, pvz., profesoriaujantis ex teisėjas kritiškai vertina savo ankstesnės „pagrindinės darbovietės“ priimtus aktus bei jų argumentus, ypač atitinkamos aktualijos ar vis neišspręstos problematikos kontekste.
Galbūt Konstitucinio Teismo darbo reglamente ar net Konstitucinio Teismo įstatyme vertėtų tinkamai įtvirtinti, kad kadenciją baigę ar atsistatydinę arba kitu pagrindu įgaliojimų anksčiau laiko netekę teisėjai privalo vengti neproporcingai kritikuoti jų teisėjavimo metu suformuluotą ir išplėtotą ar vėlesniu laikotarpiu formuluojamą ir išplėtojamą oficialiąją konstitucinę doktriną. Savo ruožtu Teismų įstatymas galbūt taip pat galėtų sutvirtėti analogiškos nuostatos būdu ar net platesniu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultantus, įskaitant kolegą Tomą Chochrin, apimančiu būdu, tuo aiškiau susaistant, be kita ko, minėtą gerbiamą Valentiną Mikelėną ir jį tinklaraštyje kritikuojantį kolegą. Kol to nėra, nesiformuoja aiškus ir tvarus universitetuose profesoriaujančių ex teisėjų kritikos teismui (kaip ir teismo konsultanto kritikos ex teisėjui) etikos standartas.
Antai buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas ir dabartinis VDU TF dekanas D.Ž. nacionalinio radijo ryto garsuose 2022 m. vasario 10 d. užgauliai pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui pritrūko išminties nutraukti teiseną byloje dėl galimybių paso kitais argumentais. Tai esą atlikta ne tais argumentais, kuriais buvo galima išmintingiau pagrįsti tos teisenos nutraukimą.[12]
Savo ruožtu buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas ir dabartinis MRU prof. V.S., kuris neseniai apdovanotas Teisingumo ministerijos specialia žvaigžde už nuopelnus dalyvaujant parengiant (iš esmės tik suderinant jau signatarų parengtą) Konstitucijos projektą,[13] tos pačios aktualijos kontekste priekaištavo Konstituciniam Teismui dėl esą gana atsainaus poelgio nutraukiant teiseną byloje,[14] nors pats, pasak liudininkų, iki šiol gana neatsainiai naudojasi Konstitucinio Teismo parkavimo aikštelės ir spausdintuvo teikiamais privalumais.
Kas gana atsainu ir neatsainu konstituciniame Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai tyrime nelikus opozicinės Seimo narių grupės ginčijamo reglamentavimo? Tai sudėtingas vertinamasis aspektas. Jis gali būti patikslintas pagal Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) tradiciškai suponuojamus ikiteisminio tyrimo išsamumo ir visapusiškumo reikalavimus (kriterijus).
Išeitų, kad buvęs teisėjas, dabartinis MRU prof. V.S. priekaištavo Konstituciniam Teismui, kad galimybių paso atitikties Konstitucijai tyrimas nutrauktas išsamiai ir visapusiškai neištyrus nelikusio reglamentavimo ir su juo susijusio likusio teisinio konteksto (jį gana atsainiai tyrus). Tačiau nutraukiant teiseną byloje pagal Seimo narių grupės kreipimąsi, iš principo net negalima pradėti ginčijamo nelikusio reglamentavimo tyrimo išsamiai ir visapusiškai (neatsainiai).
Todėl ir buvusio pirmininko D.Ž. minėti nacionaliniame radijuje pabrėžti priekaištai dėl pritrūkusios išminties pernelyg nekorektiški, kadangi tuo iš principo siūlyta nutraukiant teiseną byloje visgi kosmetiškai patyrinėti (netiesiogiai supeikti ar nesupeikti) nelikusį reglamentavimą likusiame probleminiame kontekste, kaip tai prieš keletą metų – 2016 m. liepos 8 d. nutarime – fesą tobulai (išmintingai) ir, deja, labai keistai padaryta pagal Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės prašymą tarsi šiek tiek pradedant ir visgi nutraukiant tyrimą dėl nelikusio apsaugos zonų kurortuose panaikinimo, taigi netiesiogiai supeikiant Respublikos Prezidentės prašymo žodžiais nelikusį reglamentavimą, ypač jo teikimo ir priėmimo skubos neskaidrumo bei nesuderinimo aspektais: „iš bylos medžiagos ir byloje nustatytų aplinkybių […] matyti, kad […] galėjo būti padaryti [paryškinta – aut.] tam tikri įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos Vyriausybės teisės aktų rengimo, derinimo, svarstymo ir priėmimo tvarkos pažeidimai“.[15]
Jeigu tokią grėsmę ar galimybę Konstitucinis Teismas jau aiškiai pamatė ir net nutarimo vos ne pabaigoje pažodžiui užrašė, tai kodėl „neišmintingai“ nutraukė teiseną byloje, nesiekdamas dar vienos Teisingumo ministerijos teikiamos žvaigždės ar tvirtesnio Seimo ir visos valstybės nominavimo į Europos Audito rūmus?[16]
Šie ex teisėjų etikos standarto kritikuojant buvusią darbovietę nebuvimo (nesusiformavimo) pavyzdžiai, kuriuos galima susieti su šių eilučių autoriaus kritišku straipsniu dėl F. Kafkos absurdo proceso atsispindėjimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo laikinosios pirmininkės S. Rudėnaitės atleidimo situacijoje[17] ar Konstitucinio Teismo vingiuotai nagrinėtoje „koldūnų byloje“,[18] leidžia formuluoti atitinkamą papildomą klausimą. Jei buvę Konstitucinio Teismo teisėjai ir net pirmininkai gali kritikuoti savo buvusią „pagrindinę darbovietę“ dėl išminties trūkumo ar ganėtino atsainumo, tai kodėl to paties negali šiek tiek kitaip daryti buvęs Lietuvos Aukščiausio Teismo teisėjas, dabartinis profesorius ir advokatas Valentinas Mikelėnas, juo labiau akademinėje konferencijoje, skirtoje studijų pavasario semestrui įsiūbuoti? Toks klausimas ir jo nuspėjamas atsakymas papildomai suponuoja, kad kolega Tomas Chochrin nėra visiškai teisus.
Beje, šių eilučių autorius kadaise teisės studijų pradžioje pagal privalomą programą skaitė ar bent vartė arba kitaip įsiminė tokius ideologinius ir oponentams pašiepti skirtus veikalus kaip „Renegatas Kautskis“[19] ir „Antidiuringas“.[20] Tai vienpusiškai analizavus, vėliau net demokratijos sąlygomis galima vienpusiškai suvokti ir diskurse ydingai taikyti „draugo priešo schemą“. To nuoširdžiai prisibijant, svarbu aklai ir be argumentų neišaukštinti profesoriaus Valentino Mikelėno pranešimą ginančių impulsyvių komentarų pagal minėtų ideologinio supriešinimo ir pašiepimo veikalų perfrazavimą „Renegatas Chochrin“ ar „Antichochrin“. Paprasčiau tariant, svarbu korektiškai vertinti tiek profesorių advokatą Vytautą Mikelėną, sukritikavusį Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą akademinių studijų naujo semestro įsiūbavimo tikslu, tiek tinklaraščio kūrėją kolegą Tomą Chochrin, šokiruojantį diskurso skatinimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gerbimo tikslu.
Dr. Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius
[1] https://chochrin.com/about/ https://www.mruni.eu/privatines-teises-institutas/
[2] https://de.wikipedia.org/wiki/Noam_Chomsky[3] https://chochrin.com/?s=mikelėnas
[4] https://lat.lt/struktura-ir-kontaktai/kontaktai/6/teises-tyrimu-grupe/d7
[5] https://www.teise.pro/index.php/2022/01/19/e-sileikis-trys-konstitucijos-pataisu-projektai-vieno-seimo-posedzio-darbotvarkeje-nuosirdus-tvarus-kompromisas-ar-hipotetine-klasta/
[6] Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl […] Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. XII-2250 “Dėl […] Seimo laikinosios tyrimo komisijos […] išvados“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (TAR, 2016-29337).
[7] „Iš 27 Europos Sąjungai priklausančių valstybių, kai asmuo gali visam laikui prarasti teisę vėl būti išrinktas, tokia taisyklė galioja tik Čekijoje, Portugalijoje, su išimtimis Prancūzijoje. Laikinai prarasti teisę eiti šias pareigas, priklausomai nuo įvykdyto nusižengimo rimtumo galima Armėnijoje, Austrijoje, Azerbaidžane, Latvijoje, Lenkijoje, Sakartvele. Kitų šalių atveju politinių teisių atėmimas įvykdžius nusižengimą nėra taikomas. Akivaizdu, kad pritarus šiam projektui Lietuva neiškris iš europinio konteksto“, – Seimo posėdyje argumentus už projektą dėstė R. Lopata.“ (https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1537330/seime-svarstymo-stadija-iveike-konstitucijos-pataisa-del-rolando-pakso).
[8] https://www.vle.lt/straipsnis/romanas-pleckaitis/
[9] https://ojs.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/2782/2586
[10] Daugiau žr. internete, kuriame išplito toks klausimas, jį ne pagal valstybinės kalbos taisykles suformulavus ankstesnei valstybės vadovei.
[11] Žr. Seimo 2021 m. sausio 18 d. posėdžio stenogramą ir plg. tame posėdyje ryžtingai kalbėjusio Seimo nario Juliaus Sabatausko teiginių citatas internete, pvz.: „2011 metais EŽTT Didžioji kolegija priėmė sprendimą dėl prieštaravimo konvencijai amžino draudimo dirbti tam tikrą darbą ir užimti tam tikras pareigas, šiuo atveju Seimo nario. Noriu pasakyt, kad Žmogaus teisių teisme doktrina dėl amžino draudimo galioja net 11 metų ir reikia būti aklam ar visiškai tyčia nesuvokti, kad tas draudimas negali būti amžinas“, – kalbėjo Socialdemokratų partijos frakcijos atstovas Julius Sabatauskas.“ (https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1591317/konstitucijos-pataisa-del-pakso-131-balsu-uz-perkope-pirmaji-priemimo-barjera)
[12] Plg., pvz.: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000200609/dienos-tema-zalimas-konstitucinis-teismas-pasidare-nebe-toks-aktyvus-zmogaus-teisiu-gynejas
[13] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1525375/vienas-konstitucijos-kureju-vytautui-sinkevicius-apdovanotas-tm-garbes-zenklu
[14] https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000200598/sinkeviciaus-kt-argumentas-del-galimybiu-paso-negaliojimo-neitikino-teismas-pasielge-gana-atsainiai
[15] Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimo vos ne pabaigoje (taigi labai neįprastoje „vietoje“) itin keistai tarsi šiaip sau (nutraukiant teiseną) nustatyta, kad „Šiame kontekste pažymėtina, jog iš bylos medžiagos ir byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad priimant ginčijamą Vyriausybės nutarimą galėjo būti padaryti [paryškinta – aut.] tam tikri įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos Vyriausybės teisės aktų rengimo, derinimo, svarstymo ir priėmimo tvarkos pažeidimai, kaip antai […]“.
[16] https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2022/02/19/news/saltiniai-i-europos-audito-rumus-pasiulytas-d-zalimas-22428776
[17] https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/egidijus-sileikis-konstitucija-ir-absurdas-f-kafkos-procesas-lat-teisejos-rudenaites-situacijoje.d?id=84456465
[18] https://www.teise.pro/index.php/2018/12/09/e-sileikis-koldunu-istorijos-atomazgos-belaukiant-arba-j-m-pries-korupcijos-rizikos-analize/
[19] https://lt.wikisource.org/wiki/Proletarin%C4%97_revoliucija_ir_renegatas_Kautskis
[20] https://marksistobiblioteka.wordpress.com/klasikai/k-marksas-ir-f-engelsas/frydrichas-engelsas/
