TeismaiUniversitetai

„Teisės mokslo pavasaris 2022“: esminiai privatinės teisės principai ir jų kaita šiuolaikiniame pasaulyje

Vasario 4 d.  vyko jau dešimtoji VU Teisės fakulteto organizuojama „Teisės mokslų pavasario“ konferencija, kurios tema šiais metais buvo „Privatinės teisės principai šiandienos teisinėje realybėje“. Nuotolinio renginio, organizuoto kartu su Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu, metu diskutuota aktualiais sutarčių, bendrovių, daiktinės, darbo teisės bei civilinio proceso klausimais bei analizuota, kaip privatinės teisės principų turinio ribos keičiasi moderniame pasaulyje.

Konferenciją pradėjo VU TF dekanas prof. Tomas Davulis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo l.e.p. pirmininkė Sigita Rudėnaitė pabrėždami, kad pastartuoju metu susikaupė itin daug privatinės teisės temų ir klausimų, kurie reikalauja diskusijų teisės profesionalų gretose. „Džiaugiamės tarpdisciplininiu bendradarbiavimu ir kooperacija tarp skirtingų institucijų, siekiant teisinių žinių pasiekiamumo ir sklaidos. Konferencija  siekiama ne tik aptarti aktualius klausimus, bet ir išsigryninti tam tikras rekomendacijas, kurios galėtų būti naudingos sprendimų priėmėjams“,- sako T. Davulis. Sigita Rudėnaitė teigė, kad šiais laikais smagu dalyvauti konferencijoje, kurioje nėra diskutuojama apie pandemiją, o žiūrima į teisę ir gyvenimą platesniame kontekste.  

Pirmosios sesijos matu konfliktą tarp teisinio neapibrėžtumo ir teisinio aiškumo aiškino prof. habil. dr. V. Mikelėnas. Pasak jo, visa teisės raida gali būti analizuojama kaip žmonijos siekis padaryti teisę aiškesnę, nes jos paskirtis – reguliuoti mūsų tarpusavio santykius, ir jei taisyklės neaiškios, pirmiausia kyla neapibrėžtumas bei užprogramuojami ginčai, teismai turi labai plačias interpretacines galimybes. Profesorius taip pat pasakojo apie principų pamatinę reikšmę, pateikė įvairių principų interpretacijos pavyzdžių pažymėdamas, kad dažnai jie yra neapibrėžiami ir jų reikšmė neaiški, kaip kad sąžiningumo principo.

Part. docentas, advokatas Gintautas Bartkus aptarė problemas, kurias įžvelgia teisėkūroje, kaip kad neracionali teisės aktų gausa, reguliavimo intensyvumas, sulaužytas politinio reguliavimo ciklas bei dispozityvumo sunykimas, ypatingai pastebimas specialiuose įstatymuose. „Vardan teisinio aiškumo, įgyvendinant teisinius principus, reiktų arba sukurti testą ir pasakyti, ką tas principas iš tikrųjų reiškia, arba kai kuriais atvejais tiesiog susilaikyti nuo testų kūrimo ir visuomet įvertinti ekonomines ir teisines bei verslo kūrimo doktrinas“,- sako G. Bartkus. Mokslininko skaičiavimu, Seime per sesiją galima būtų priimti apie 50 įstatymų, jų priėmėjams juos atidžiai skaitant ir analizuojant. Tuo tarpu jų kiekvieną sesiją priima virš kelių šimtų, o rekordas tenką praėjusios kadencijos seimui – 416 įstatymų per sesiją.

Pranešimą apie nuosavybės teisės transformacijas skaitmeniniame amžiuje skaitė prof. dr. Ramūnas Birštonas. Jo teigimu, šiandien yra rizika, kad privatinės nuosavybės bus siauresnės apimties arba dar trapesnės, nei buvo komunizmo režimo kontekste, kadangi yra įtvirtintas, bet realiai jis neapsaugo vartotojo, veikia ne iki galo. „Pagrindinis blogietis, sakyčiau, yra intelektinė nuosavybė, nes ji konkuruoja su kitomis nuosavybės teisėmis ir dažnai kliudo joms vystytis ar net atsirasti”,- sako R. Birštonas, pateikdamas pavyzdį kaip teismas, analizuodamas pavogtų diskų bylą, vertino tik intelektinę nuosavybę. Pasak jo, nuosavybės konkuruoja, ir nieko nedarant netrukus jos apsiribos tik „kaimyno tujomis”, bet ne realiomis problemomis.

Dr. Stasys Drazdauskas pasakojo apie Europos Sąjungos teisės invaziją į sutarčių teisę. Jo teigimu, teisėkūra yra fragmentuota į daugybę teisinių instrumentų, daugėja visiško suderinamumo direktyvų, bet ir reglamentų, taip pat egzistuoja daugybė atskirų imperatyvų įvairiais sutarčių teisės klausimais. „Sutarties laisvės principas negali egzistuoti, jei nėra galimybės pasirinkti. Jei žiūrėtume į ES, ji įsteigta tam, kad garantuotų tam tikrų pagrindinių laisvių egzistavimą vidaus rinkoje, tačiau greitai buvo suprasta, kad, jei nebus garantijų vartotojams saugiau ieškoti prekių kitose rinkose, prekių ir paslaugų judėjimo teisė neveiks.”

Antroji konferencijos sesija buvo skirta bendrovių teisės ir darbo teisės aktualiems klausimams.Dr. Eglė Lauraitytė aptarė, kas yra bendrovė ir bendrovių teisės normos bei skirtingas egzistuojančias tai apibūdinančias teorijas ir konkrečius akcinių bendrovių įstatymo klausimus, kurie keliami jau keletą dešimtmečių, bet į juos atsakymai iki šiol neaiškūs. Pavyzdžiui, mažumos akcininko teisės pasitraukti iš UAB teisės klausimai ar UAB akcininko pirmumo teisės įsigyti kito akcininko parduodamas akcijas reglamentavimas. „Man norėtųsi kad įstatymų leidėjus pasiektų naujausia bendrovių teisės doktrina ir lyginamoji analizė. Turime puikų Europos Modelinį Bendrovių Teisės Aktą, kuris yra puikus pavyzdys, kaip reguliuoti AB ir UAB veiklą. Mane įkvėpė veiksmai JAV ir Didžiojoje Britanijoje, kur specialios mokslininkų ir ekspertų komandos nuosekliai dalyvavo teisėkūros procese”,- pasakojo ji.

Konferencijos metu ne kartą buvo paminėta dispozityvaus reguliavimo reikšmė ir nauda. Tai akcentavo ir doc. dr. Paulius Miliauskas. Jis akcentavo akcijų klasių naudą ir būtinybę padaryti jų skaičių neribotu, tačiau, pasak jo, šiuo metu Lietuvoje jos apskritai yra butaforinės. „Kalbant apie ateitį, jei einame link liberalizavimo, turime galvoti apie daugiabalses akcijas, suteikiančias kelis balsus, taip pat kalbėti apie bendroves, kurios neturėtų įstatinio kapitalo, nominalios akcijų vertės. Šis poslinkis jau kelerius metus vyksta kitose valstybėse ir tai yra inovacijų viršūnė bendrovių teisėje.”

Prof. Dr. Tomas Davulis pasakojo apie bendrovių vadovų teisines peripetijas ir jų teisinio statuso problematiką. „Išeities taškas yra Akcinių bendrovių įstatymas, kuriame numatyta, kad su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis. LAT ne kartą nustatė, kad akcinės bendrovės administracijos vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisinis statusas yra dualistinis, nes neaiškios ribos tarp darbo teisės ir civilinės teisės aspektų”,- sakė T. Davulis. Jo teigimu, dabartinė bendrovių vadovų sutarčių dimensija neatlaiko laikmečio kritikos Ir kelia daug taikymo problemų sutarčių turinio, atsakomybės, nutraukimo, ginčų sprendimo srityse. Jo nuomone, svarstytinas darbo sutarties sudarymo reikalavimo panaikinimas ir šių ginčų arbitruotinumo įteisinimas.

Dr. Tomas Bagdanskis pasakojo apie civilinius susitarimus, kuriems taikomos darbo teises normos. Esą šis pranešimas gimė iš nuostatos, kad šalys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl darbo kodekse numatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Jo teigimu, laikai rinkoje pasikeitę, atsiranda problemų dėl anksčiau sukurtų nuostatų. T. Bagdanskis pateikė įvairių pavyzdžių, kai darbo kodekse sureglamentuoti dalykai galėtų būti reglamentuojami kaip civiliniai santykiai, pavyzdžiui, darbuotojų turto naudojamas darbdavio veikloje ir jo kompensavimas ar atsakomybė už turtą, kai darbo funkcijos nevykdomos, pavyzdžiui, komandiruotės metu.

Paskutinės sesijos metu doc. dr. Laurynas Didžiulis skaitė pranešimą „Prijungimo principas arba romėniškas pasiekimas, kurio lietuviai nesuprato“. Jis pasakojo apie įvairius nekilnojamojo turto nuosavybės aspektus ir problematiką, pavyzdžiui,  Nekilnojamojo turto registro įstatymą, kuriuo apibrėžta, žemės sklypas negali būti registruojamas kaip priklausinys,  žemės sklypo priklausiniu gali būti tik statinys, o statinys gali būti tik kaip žemės sklypo, kuriame yra priklausinys, ne sudėtine sklypo dalimi, bet priklausiniu. Iš to kyla statinių laikymo priklausimais problematika. Mokslininkas pabrėžė, kad, kai nuosavybės santykiams reguliuoti nenaudojami struktūriniai daiktinės teisės principai, o jie pakeičiami prievolių teisės ar administracinės teisės surogatais, daiktinės teisės sistemos efektyvumas yra silpninamas.

Profesorius V. Nekrošius diskutavo apie dispozityvumo ir viešojo intereso gynimo esmę civiliniame procese. Jis pabrėžė, kad viešojo intereso gynimas civiliniame procese Lietuvoje yra per daug sureikšmintas, yra nesuprantama, kaip iki šiol civilinio proceso kodekse (CPK) yra įtvirtintas, kad teismas turi teisę rinkti pats įrodymus, kai to reikalauja viešasis interesas. Reikia iki galo nuspręsti, kokį teismo aktyvumo modelį mes turime Lietuvoje.     

VU TF lektorius A. Šekstelo nagrinėjo klausimą, kur yra teisinės gynybos principo vieta – CK ar CPK? Jo teigimu, procesinių garantijų gynimui yra procesinių priemonių, tačiau jei šis principas turi ir materialinės teisės požymių, jis turi būti nagrinėjamas per se. „Nepaisant to, kad tai yra labai objektyvus, pamatinis, universalus principas, aš manau, kad jis turi ir materialinės teisės aspektų, pasireiškiančių per pareigą užtikrinti nuo romėnų laikų žinomą ubi jus ibi remedium principą per jo taikymą“,- sakė A. Šekštelo.

Konferenciją baigė doktorantas J. Bartkus, pasakojęs apie neteisėtai surinktų įrodymų problematiką, kai jie gali padėti įgyvendinti teisingumą, tačiau sukurti grėsmę, kad nebus užtikrinamas sąžiningas teismo procesas. Pasak jo, ES egzistuoja trys požiūriai į tokius įrodymus: kad tai neleistini įrodymai, kad tai leistini įrodymai bei kai taikomas balansavimo testas. Nors Lietuvos CPK nenumato konkrečios normos, kuri tai reglamentuotų, tam tikriems įrodymams galima būtų interpretuoti, jog jie priskiriami prie neleistinų. Visgi, teismų praktika rodo, kad vadovaujamasi balansavimo praktika be aiškių kriterijų. „Sprendžiant iš teismų išaiškinimo, tiesa nugali prieš sąžiningumą, tad mano pasiūlymas būtų suformuoti aiškius kriterijus, kurie leistų nuspręsti, ar, pavyzdžiui, garso įrašo padarymo aplinkybės ir intervencija į asmens privatumą yra tokio laipsnio, kuris reikštų teisės į privatų gyvenimą pažeidimą“,- pasakojo J. Bartkus.

„Teisės mokslo pavasaris“ yra VU Teisės fakulteto tradicinis renginys, kuris pradeda pavasario semestrą fakultete. Jį kiekvienas metais organizuoja vis kita katedra, kitais metais konferenciją turėtų organizuoti Baudžiamosios justicijos katedra.

Konferencijos įrašą galima peržiūrėti čia.

Back to top button