S. Vilkelytė. Dar vienos neplanuotai pasibaigusios atostogos
Prancūzaitei Marine buvo 19 m., kai ji ištekėjo už keliais metais vyresnio japono Kudo ir neilgai trukus 2008 m. išvažiavo gyventi į sutuoktinio gimtąją šalį. 2015 m. porai gimė sūnus Louis. 2017 m. liepą Marine su sūnumi išvyko atostogų į gimtąją Prancūziją, tačiau iš jų taip ir negrįžo. 2017 m. rudenį ji parašė Kudo, kad neketina grįžti į Japoniją ir pateikė Prancūzijos teismui prašymą nutraukti santuoką. 2017 m. Kudo per centrinę Japonijos instituciją pareikalavo grąžinti sūnų į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę Japoniją.
Taigi 2017 m. vasaros atostogos visai šeimai baigėsi neplanuotai. O po dvejus metus besitęsusio teismų maratono, per 2019 m. šv. Kalėdas ketverių metų Louis buvo grąžintas į Japoniją.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), išnagrinėjęs motinos skundą, 2024 m. kovo 28 d. sprendimu byloje Verhoeven prieš Prancūziją nusprendė, kad Prancūzijos teismai tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, įvertino geriausius vaiko interesus ir priėmė teisę atitinkantį sprendimą grąžinti vaiką į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę, į kurią jis motinos buvo neteisėtai negrąžintas po užtrukusių vasaros atostogų.
Panašių istorijų mes girdime dažnai[1], į jas aktyviai įsitraukia visuomenė, „gindama“ vaiką. Ir iš tikrųjų tokiose situacijose yra sunku rasti vieną teisingą atsakymą, koks yra geriausias sprendimas vaikui, tačiau teisė atspindi visuomenei priimtinas taisykles, kurių visi turėtume laikytis.
1980 m. buvo priimta Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (Hagos konvencija), prie kurios šiai dienai yra prisijungusios 103 pasaulio valstybės. Lietuvoje ši konvencija galioja nuo 2002 m. Pagal Hagos konvenciją vaiko grobimu pripažįstamas neteisėtas vaiko iki 16 metų išvežimas arba laikymas užsienio valstybėje. Taigi, kas yra svarbu: 1) vaiko amžius; 2) vaiko perkėlimas iš jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės į kitą šalį (šiuo atveju dėmesys kreipiamas ne į vaiko pilietybę, o į jo gyvenamąją aplinką, t. y. kur buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta, preziumuojant, kad vaiko interesus atitinka jo įprastinės aplinkos išsaugojimas iki tėvai nuspręs kitaip); 3) neteisėtas išvežimas ar laikymas reiškia, kad yra pažeidžiamos kito globos teises vaikui turinčio asmens teisės, t. y. kad sprendimą dėl vaiko priėmė tik vienas iš tėvų.
Nors Hagos konvencija galioja jau 40 metų (Lietuvoje – 20 m.), bylos dėl jos taikymo vis dar kelia aistras. Byloje Verhoeven prieš Prancūziją buvo pateikta ir teisėjo Mits[2] atskiroji nuomonė, kuri iškėlė didžiausius šios konvencijos taikymo skaudulius:
- Apie 80 proc. tėvų, kurie pagrobia savo vaikus yra tie, kurie daugiausiai rūpinasi vaiku vieni ar kartu su kitu tėčiu/mama iki pagrobimo. Daugiausia (73 proc.) grobimų įvykdo mamos.
- Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėtis/mama ryžtasi pagrobti vaiką, yra smurtas šeimoje.
- 1980 m., kai buvo priimta Hagos konvencija, vaikai nebuvo laikomi atskiru teisės subjektu, turinčiu teises, jie buvo traktuojami daugiau kaip teisės objektai, kuriuos reikia apsaugoti. Tik 1989 m. priėmus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją vaikai tapo lygiaverčiais teisių turėtojais, į kurių interesus turi būti visada atsižvelgiama ir kurių nuomonė turi būti išklausyta, o sprendimai turi būti priimami ne tik dėl jų, bet ir su jais.
- Viena iš Hagos konvencijoje nustatytų išimčių, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką į jo kilmės, t. y. įprastinės gyvenamosios vietos, valstybę yra tuomet, kai yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Ši taisyklė turėtų apimti ne tik tuos atvejus, kai vaikas yra tiesioginė smurtaujančio tėvo/motinos smurto auka, bet taip pat ir tuos, kai vaikui gali kilti rizika atsidurti tokio smurto pavojuje. Taigi ši išimtis neturėtų būti taikoma tik tada, kai yra išimtinės aplinkybės ar kai yra pakankamai įrodymų, jog vaikas, jo grąžinimo atveju, atsidurs netoleruotinoje situacijoje ar jam kils didelė grėsmė.
- Įvairūs socialiniai tyrimai atskleidė, kad vaikai, užaugę smurtinėje aplinkoje, susiduria su ne mažesniais emociniais ir elgesio sunkumais nei tie, kurie buvo tiesioginė smurto auka. Todėl smurtinė šeimos aplinka neturėtų būti ignoruojama remiantis vien tuo, kad pats vaikas tiesiogiai nepatiria smurto.
- Esant smurtui šeimoje, Hagos konvencija padeda apginti ne auką, o smurtautoją. Ir dažniausiai tai būna mamos, kurios turi priimti sprendimą: arba likti su vaiku ir grįžti į užsienio šalį iki baigsis visos teisinės su santuoka ir vaiko globa susijusios procedūros, arba atsiskirti nuo vaiko, kas gali turėti neigiamą įtaką vėliau sprendžiant vaiko globos klausimus. Jei mama nusprendžia grįžti su vaiku, dažniausiai ji susidurs su daugybe įvairių iššūkių užsienio valstybėje, t. y. ji neturi darbo, būsto ir finansinių išteklių arba ji tampa finansiškai priklausoma nuo vaiko tėčio ir rizikuoja vėl atsidurti smurtaujančiame santykyje, jai trūksta emocinės paramos ir ji turi menkesnes galimybes dalyvauti teisiniuose procesuose užsienio valstybėje ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad smurtas šeimoje byloja apie vertikalų smurtautojo ir aukos jėgos santykį, kur smurtautojas yra aukštesnėje pozicijoje nei auka, kas sąlygoja šalių nelygybę, taip pat ir mediacijos procesuose.
- Šiais globalizacijos laikais kiekvienas, taip pat ir vaikas, gali keisti gyvenamąją vietą dažnai. Vis dėlto, vaiku paprastai rūpinasi abu tėvai, todėl esant jų nesutarimui dėl vaiko gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo, turi būti sudaryta galimybė kreiptis į teismą dėl gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo, įrodinėjant, kad tai atitinka geriausius vaiko interesus. Toks procesas turėtų vykti vaiko gyvenamosios vietos valstybėje, o ne „grobimo“ valstybėje, tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų, dažniausiai mama, patiria smurtą šeimoje ar yra sunkioje padėtyje dėl socialinės izoliacijos užsienio valstybėje, jai gali būti sunku laiku įgyvendinti šią galimybę.
Apibendrindamas teisėjas Mits atkreipė dėmesį į tai, kad minėtoje byloje Verhoeven prieš Prancūziją tiek Prancūzijos teismai, tiek ir EŽTT nekreipė pakankamai dėmesio į smurto šeimoje aplinkybę. Marine buvo nurodžiusi, kad šeimoje ją sutuoktinis žemino, ji jautėsi izoliuota, o gimus sūnui buvo palikta viena juo rūpintis. Be patiriamo psichologinio smurto, sutuoktinis yra kelis kartus ją ir mušęs fiziškai. Vis dėlto, teismai sprendė, kad Marine nepateikė pakankamai įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti, be to, šiuo atveju nekalbama apie Kudo smurtinį elgesį su sūnumi. Teisėjas Mits atkreipia dėmesį į tai, kad vargu, ar dažnu atveju smurtą šeimoje patirianti moteris, gyvenanti užsienio valstybėje, sugalvos skambinti į policiją, medikus, ieškoti krizių centrų ir pan., kad būtų surinkti pakankami įrodymai smurtui šeimoje pagrįsti. Be to, smurtas šeimoje paprastai vyksta ciklais, t. y. jo dažnumas, intensyvumas ir pavojingumas auga bėgant laikui. Tyrimai rodo, kad dėl skirtingų priežasčių, skundai dėl smurto šeimoje paprastai pateikiami tik po daugelio pasikartojusių atvejų arba po vieno žymaus, dėl ko situacija tampa nebepakeliama.
Kitas svarbus momentas, keliamas daugelyje vaiko grobimo bylų, yra vaiko ryšys su pagrobėju, t. y. motina. Ir šiuo atveju Marine įrodinėjo, kad vos kelių metų sūnaus atskyrimas nuo jos sukels vaikui didelę traumą, nes ji buvo tas asmuo, kuris juo daugiausiai rūpinosi nuo gimimo, o pagal Japonijos teisę ir teismų praktiką, santuokos nutraukimo atveju vaiko globa priskiriama vienam iš tėvų ir tarptautinėse porose, dažniausiai – japonui (ei). Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad visų pirma pati Marine padarė žalą vaikui jo neplanuotai negrąžindama į jam įprastą aplinką Japonijoje ir atskirdama nuo tėvo. Spręsti, kaip būtų baigta vaiko globos byla Japonijoje santuokos nutraukimo atveju, nėra pakankamai duomenų, nes kiekvienas atvejis tiriamas individualiai. Be to, Marine neįrodė, kad ji negali grįžti kartu su vaiku į Japoniją, ypač kai Kudo, jos sutuoktinis, net kelis kartus draugiškai siūlė jai grįžti į Japoniją, kur jis sudarytų sąlygas jai gyventi patogiai ir toliau rūpintis vaiku.
2020 m. lapkritį Marine ir Kudo santuoka buvo nutraukta, vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėčiu Japonijoje, Marine liko gyventi Prancūzijoje, turėdama 10 savaičių per metus bendravimo su sūnumi.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (Tarnyba) duomenimis, 2023 m. Tarnyba gavo 27 prašymus dėl vaikų, galimai neteisėtai išvežtų ar laikomų užsienio valstybėse, grąžinimo į Lietuvą bei 20 prašymų dėl 27 vaikų, galimai neteisėtai atvežtų ar laikomų Lietuvoje, grąžinimo į vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybes. Prašymų dėl vaikų, galimai neteisėtai atvežtų į Lietuvą, skaičius ženkliai padidėjo – Tarnyboje 2023 m. gauta 7 prašymais (54 proc.) daugiau, nei tokių prašymų buvo gauta 2022 m. Daugiausia prašymų dėl vaikų, galimai neteisėtai iš užsienio valstybių atvežtų į Lietuvą 2023 m. gauta iš Jungtinės Karalystės – 8 prašymai dėl 12 vaikų. 2023 m., nagrinėjant prašymus pagal Hagos konvenciją, iš Lietuvos į užsienio valstybes iš viso buvo grąžinta 11 vaikų. Iš jų 5 vaikai grąžinti į Jungtinę Karalystę, 3 vaikai grąžinti į Ispaniją ir po 1 vaiką – į Kiprą, Nyderlandų Karalystę bei Latviją.
Vienoje paskutinių vaiko grąžinimo bylų Lietuvoje taip pat buvo sprendžiama panaši neplanuotai pasibaigusių atostogų situacija, kai mama su vaiku parvyko iš Švedijos į Lietuvą atostogų ir atsisakė grįžti į vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybę. Lietuvos apeliacinis teismas (toliau – Teismas) 2024 m. vasario 20 d. nutartimi byloje Nr. e2-155-330/2024 nurodė, kad aplinkybes, jog pareiškėjas, vaiko tėvas, nėra pasirengęs auginti ir auklėti vaiką, kadangi pats yra linkęs elgtis amoraliai ir neteisėtai; jis visiškai ignoruoja geriausius vaiko interesus, po vaiko atvykimo į Lietuvą nusišalino nuo išlaikymo jam teikimo, vaiko mama įrodinėja pareiškėjo elgesio, nukreipto iš esmės į ją, o ne į sūnų ar jo interesus, vertinimu. Byloje nustatyta, kad šalių tarpusavio santykiai dabartiniu metu yra itin konfliktiški, keliantys didelę įtampą abiem šio konflikto pusėms. Teismas sutiko, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškęs vaiko mamos atžvilgiu 2023 m. rugpjūčio mėn., dėl kurio ji vėliau kreipėsi į policiją, kitų konfliktinių situacijų eskalavimas (taipogi ir vaiko akivaizdoje) yra netoleruotinas. Tačiau nurodytos aplinkybės apie blogus šalių tarpusavio santykius nesudaro pakankamo pagrindo išvadai apie objektyvią fizinės ar psichinės žalos vaikui padarymo arba jo pakliuvimo į kitą netoleruotiną padėtį tikimybę Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo prasme, grąžinus vaiką į kilmės valstybę. Vaiko mamos 2023 m. rugsėjo 13 d. pareiškime policijai nurodyta informacija patvirtina, kad pareiškėjo elgesys buvo nukreiptas tiesiogiai į ją, o tai, jog dėl to pareiškimo nebuvo pradėtas tyrimas, patvirtina tik aplinkybę, kad pareiškėjo elgesys, nors ir nėra pateisinamas, atsakomybės jam neužtraukė. Byloje nėra duomenų, kad nederamas, netoleruotinas, žalingas pareiškėjo elgesys (veikimas) būtų nukreiptas į šalių sūnų ir jo interesus.
Į bylą pateikti sūnaus ir tėvo (pareiškėjo) pokalbių garso įrašai patvirtina aplinkybes dėl jų tarpusavio ryšių ir bendrų interesų (kompiuteriniai žaidimai ir įvairi su tuo susijusi įranga, laisvalaikis, sportas ir kt.). Tačiau iš pokalbių turinio išskirtinas ir sūnaus susirūpinimas dėl tėvo nepagarbaus elgesio su jo (sūnaus) motina. Teismo vertinimu, įsisenėjusio konflikto dalyvių elgesys vienas kito atžvilgiu iliustruoja jų socialinės ir moralinės atsakomybės stoką, sukuria socialinės pagalbos sprendžiant konfliktines situacijas poreikį. Šalių santykių konfliktiškumas gali kelti nereikalingą įtampą ne tik joms, bet ir jų vaikui, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma pakeisti dabartinės šalių tarpusavio santykių padėties, jog tokia padėtis yra Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytus padarinius vaiko interesams nulemiantis veiksnys. Šalys – vaiko tėvai turi pareigą elgtis taip, kad nekeltų neigiamos emocinės įtampos vaikui, nekenktų jo interesams, užtikrintų jam sveiką ir saugią aplinką. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrįstas prielaidas manyti, kad vaiko grąžinimo į Švediją atveju iškiltų socialinės paramos jo šeimai (tėvams) poreikis.
Pasisakydamas dėl vaiko mamos argumentų, jog grąžinimo į Švediją atveju vaikui būtų padaryta psichinė žala dėl jo atskyrimo nuo motinos ir močiutės, nuo fizinės aplinkos, kurioje sūnus jau prisitaikė, dėl nutrūkusių ryšių su naujais draugais, mokyklos pakeitimo, naujos sportinės veiklos nutraukimo, teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje vaikui sukurtos gyvenimo ir ugdymosi sąlygos atitiko įprastinius vaikio poreikius bei jo socialinę aplinką. Tokių sąlygų buvimas nesuteikia pagrindo išvadai apie iš esmės kitokią, skirtingą šio vaiko gyvenimo kokybę kurioje nors iš šių valstybių; jos leidžia teigti apie lygiaverčių vaiko socialinių ryšių, jam vienodai ar panašiai priimtinos socialinės aplinkos susiformavimą būnant tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje. Ir Lietuvos, ir Švedijos valstybėse vaiką supanti socialinė aplinka jam yra pažįstama, o tai leidžia manyti apie vaiko gebėjimą nesunkiai priprasti prie aplinkos, kuri jį suptų abiejose šiose šalyse. Grįžus į Švediją, vaikui nekiltų poreikis naujai integruotis į jam nuo gimimo pažįstamą aplinką. Pažįstamos gyvenimo rutinos pritaikymas prie pasikeitusių aplinkybių nesukuria esmingai naujo integravimosi į aplinką būtinybės. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų nuspręsti, kad vaikas labiau integravosi į socialinę aplinką Lietuvoje, nei prie tokios aplinkos buvo prisitaikęs Švedijoje. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados apie galimos psichinės žalos vaikui padarymą jo grąžinimo į kilmės valstybę atveju. Galimybės vaikui turėti sveiką ir saugią socialinę aplinką Švedijoje nėra paneigtos.
Taigi Teismas Lietuvoje aplinkybes, susijusias su smurtu šeimoje ir didele rizika grąžinus vaiką pakliūti jam į netoleruotiną situaciją, vertino panašiai kaip ir prieš tai byloje Verhoeven prieš Prancūziją nurodyti Prancūzijos teismai ir pats EŽTT, svarbiausią dėmesį skirdamas vaiko tiesiogiai nepatiriamam smurtui ir jo gyvenimo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje sąlygoms.
Vis dėlto, Teismas šiuo atveju taikė kitą Hagos konvencijoje numatytą išimtį, kai vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Teismas sprendė, kad beveik vienuolikos metų vaiko nuomonė yra argumentuota ir nėra pagrindo abejoti vaiko požiūriu dėl jam priimtinos gyvenamosios vietos. Teismui pateiktuose pokalbių su tėvu įrašuose sūnus vėlgi nuosekliai ir argumentuotai pasako, kad nenori grįžti į Švediją, nori likti Lietuvoje (pavyzdžiui, į tėčio teiginį, kad greitai baigsis jo atostogos pas močiutę, sūnus atsako: „<…> nenoriu. Kodėl aš negaliu, likti pavyzdžiui, va čia“, <…> „jeigu tai nebūtų reikėję taip, kaip dabar čia yra, tai būtų viskas žinok buvę gerai, patikėk manim“ <…>„visada sakydavai, kad gerai būtų, jei nu Lietuvoje gyventume, o dabar kai taip norim, tai dabar blogai viskas“; į tėvo pastabą, kad jis tikisi, jog sūnus po naujų metų grįš į Švediją, šis atsako: „Aš tikiuosi, kad negrįšiu“). Teismas sprendė, kad vaiko nuomonė dėl noro gyventi Lietuvoje buvo nuosekli, grindžiama jo savijauta būnant nurodytose valstybėse, gebėjimu identifikuoti sau artimesnę aplinką ir byloje nenustatyta, kad vaiko nuomonei įtakos galėjo padaryti jo motina ar kiti asmenys.
Vaiko nuomonės išklausymas tokio pobūdžio bylose yra itin svarbus, tačiau čia taip pat kyla daug įvairių sunkumų tinkamai, atsižvelgiant į vaiko amžių, brandumą, gebėjimą suprasti ne tik veiksmų pasekmes, bet ir jų priežastis, įvertinti vaiko nuomonę bei ištirti, ar ji nėra paveikta vaiko „pagrobėjo“. Visgi svarbu prisiminti, kad vaikas turi teisę dalyvauti priimant sprendimą ne tik išvykti atostogų, bet ir iš jų negrįžti, todėl tiek vaiko tėvai, tiek su tokiomis bylomis dirbantys specialistai turi nepamiršti laiku išklausyti vaiką.
Taigi šylant orams neabejotinai visi planuojame vasaros atostogas. Planuoti reikia ir tada, kai neketinate iš jų sugrįžti. Hagos konvencija siekiama sukurti atmosferą, kurioje vaiko tėvai, planuojantys persikelti į kitą šalį su vaiku, ir jų advokatai žinotų ir patartų tėvams, kad vaiko grobimas nėra tikslingas. Pagrobtas vaikas bus grąžintas ir globos byla bus sprendžiama vaiko kilmės valstybėje. Taigi Hagos konvencija siekiama atgrasyti nuo vaikų grobimo, užtikrinant, kad pagrobęs tėvas ar motina negalėtų įteisinti tokio vaiko išvežimo šalyje, į kurią vaikas pagrobiamas[3]. Vis dėlto, tai nereiškia, kad jūs negalite persikelti į kitą šalį ar grįžti į gimtinę. Tačiau vaikas nėra vienas iš jūsų lagaminų, todėl ketindami persikelti su vaiku arba gaukite kito tėvo/motinos sutikimą, arba kreipkitės pagalbos į konsulines įstaigas, teisininkus šalyje, kurioje gyvenate, kad padėtų jums pradėti procesą dėl vaiko gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo, kito tėčio/mamos bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, išlaikymo priteisimo. Arba rinkite medžiagą apie tai, kad vaiko tėtis/mama šeimoje elgiasi netinkamai, dėl ko vaikui kyla grėsmė toje aplinkoje, kad jūs ieškojote pagalbos, bet ji nebuvo tinkama, todėl negrįžus iš atostogų vaiką būtų nesaugu grąžinti į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę.
Simona Vilkelytė yra VU Teisės fakulteto lektorė, advokatų profesinės bendrijos HITUS Legal advokato padėjėja
[1] https://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/nusikaltimai-ir-nelaimes/dar-viena-vaiku-pagrobimo-drama-motina-juos-galejo-isvezti-i-rusija-1162514
[2] Latvijos deleguotas teisėjas Martins Mits EŽTT dirba nuo 2015 m.
[3] A. Limantė „1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 12 straipsnio taikymas
Lietuvos teismų praktikoje“, Teisė, 2019, vol. 110, pp. 46–60.
