M. Borusevičiūtė. Moksliškai tikslus objektyvumas interpretuojant teisę: iliuzinis suvaržymas

Komentare „Konstitucijos kūrėjų intencijas kvestionuojant“, skirtame pirminių intencijų originalizmui, buvo paminėta, kad reaguojant į pagrįstą mokslininkų kritiką, kuri buvo nukreipta į šią originalizmo kryptį, susiformavo kita originalizmo kryptis, kuriai komentaro tikslais suteiktas „autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalizmo“ pavadinimas. Ši originalizmo kryptis ir yra priešpriešinama ginče su tuo, kas yra vadinama „gyvuoju“ konstitucionalizmu. Tad apie ką yra ši originalizmo kryptis?

Autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalizmas yra konstitucijos interpretavimo teorija, mėginanti nustatyti JAV Konstitucijos reikšmę pagal tą kalbą, kuri buvo vartojama visuomenėje Konstitucijos priėmimo metu. Kitaip tariant, Konstitucijos sampratą turės determinuoti lingvistiniai faktai, užfiksuoti Konstitucijos tekste tam tikru laiko momentu, o tai iš esmės reiškia, kad reikės dirbti su pačiu tekstu. Todėl minėta originalizmo kryptis yra siejama su tekstualizmu, kurio šerdis yra JAV Konstitucijos tekstas. Tokiu būdu dominuojantis originalizmas – tai, kaip jį apibrėžė JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas B. Kavanaugh’as savo skyrimo į šio teismo teisėjus klausymuose, „konstitucinis tekstualizmas“. Šiuo atveju yra originalizmas kaip tekstualizmo forma, kai pats originalizmas kyla iš to, kad yra daroma prielaida, jog Konstitucija turi būti interpretuojama tomis jos reikšmėmis, kurios buvo jos priėmimo metu, t. y. ne šiuolaikinėmis reikšmėmis. Kadangi Konstitucijos priėmimo momentas yra įvykęs labai seniai, tai, atitinkamai, iškelia reikalavimą, kad šis dokumentas turėtų tam tikrą santykį su istorija, kuri yra ypatingai svarbi, siekiant nustatyti Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų reikšmes. O tai, kad originalizmas kaip tekstualizmo forma prioretizuoja autentiškos Konstitucijos tekstą ir siekia tiksliai atkurti tai, ko reikalauja šis tekstas, iškelia reikalavimą ne tik dirbti su kalbos žodynais, bet ir išmanyti gramatikos ir sintaksės taisykles. Originalistai kaip tekstualistai prioretizuoja autentiškos Konstitucijos tekstą tik todėl, kad jie tiki, jog tik tai ir yra teisė[1], o ne todėl, kad jie yra istorijos ir gramatikos mėgėjai.

Tačiau originalizmas kaip tekstualizmo forma neturi jokio įsipareigojimo „griežtajam konstruktyvizmui“, t. y. nereikalauja konstitucinį tekstą interpretuoti pažodžiui. Originalizmui kaip tekstualizmui Konstitucija yra specialusis teisinis tekstas, kuris prašosi būtent kontekstinės analizės. Ir čia yra svarbūs keli kontekstai. Pirmiausiai tai yra tekstinis kontekstas, kai konstitucinėse nuostatose įtvirtintų žodžių ar formuluočių reikšmė yra nustatoma Konstitucijos viso teksto kontekste, taip pat kai siekiama atskleisti tai, kas implicitiškai įtvirtinta eksplicitiškai išreikštose konstitucinėse nuostatose. Kitas svarbus kontekstas yra socialinis. Šiuo atveju teksto reikšmė nustatoma įvertinus tą socialinį kontekstą, kuriame tekstas buvo ištartas. Ši analizė iš esmės reikalauja nustatyti ne subjektyviąsias Konstitucijos kūrėjų intencijas, bet Konstitucijos teksto tikslo, kuris yra laikomas integralia konteksto dalimi. Daugeliu atvejų iš konteksto yra aišku, kokiomis prasmėmis yra vartojami žodžiai Konstitucijos tekste nustatant konstitucinių nuostatų reikšmę, o kontekstinė interpretacija ir yra akivaizdžios žodžių reikšmės interpretacija.

Žinoma, autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalizmas neimplikuoja, kad teisėjas, interpretuodamas Konstituciją, neturės būti susipažinęs su teisminiais precedentais kaip ekstra-tekstiniais Konstitucijos interpretavimo šaltiniais, kurie nėra laikomi šios teorijos dalimi, nes yra manoma, jog teisminis precedentas, kuris yra siejamas su prudenciniais interesais (t. y. stabilumas, nuspėjamumas, teisėtumas ir t. t.), nėra tiek svarbus konstitucinėje teisėje. Yra manoma, kad JAV Aukščiausiasis Teismas turi paklusti būtent pačiai Konstitucijai (o ne konstitucinei doktrinai) ir turi turėti galimybę ištaisyti savo padarytas klaidas. Visgi dalis originalistų inkorporuos tam tikra apimtimi stare decisis doktriną, suteikiant erdvės „pragmatiniam kompromisui“[2], nes mano, jog negalima keisti pagal suformuotą konstitucinę doktriną susiklosčiusio socialinio gyvenimo vien dėl to, kad, pasirodo, konstitucinė doktrina neatitinka autentiško Konstitucijos teksto reikalavimų[3].

Taip pat originalizmas neimplikuoja, kad teisėjas, interpretuodamas Konstituciją, neturės būti susipažinęs su dar vienu amerikiečių teisės tradicijai svarbiu ekstra-tekstiniu Konstitucijos interpretavimo šaltiniu – tradicija, kuri nors ir suteikia pagrindą teisėjui nukrypti nuo autentiško Konstitucijos teksto (jeigu jis neteikia atsakymo į iškilusį klausimą), bet kuri iš tiesų tarnauja svarbiam originalizmo siekiui apriboti teisėjų galimybes „atrasti“ Konstitucijos tekste savo asmenines vertybes, įsitikinimus, pageidavimus ir pan. Šiuo ekstra-tekstiniu Konstitucijos interpretavimo šaltiniu nebus jokia užsienio teisė, kuri taip pat galėtų riboti teisėjų galimybes „atrasti“ Konstitucijos tekste savo asmenines vertybes ir pan. Antai D. Murauskas savo publikuotame straipsnyje per A. Scalia diskusiją su kitu JAV Aukščiausiojo Teismo teisėju S. Breyer’iu atskleidė A. Scalia požiūrį į užsienio teisės naudojimą interpretuojant Konstituciją. Anot A. Scalia, „moralinis progresas“ turi kilti „iš konkrečios visuomenės, o ne iš kitų valstybių ar bylą sprendžiančių teisėjų“. Istoriniai šaltiniai rodo, kad „europiečių požiūris nėra vertinamas“. Ir „jeigu pasakytume Konstitucijos kūrėjams, kad reikia padaryti ką nors, kas yra teisinga Europoje, jie liktų apstulbę“[4].

Nekreipiant dėmesio į anksčiau nurodytus originalizmo teorinius nukrypimus, kurie yra didelių mokslinių ginčų ir tyrimų dalykas, o tai nėra šio komentaro apimtyje, galima formuluoti bendresnį teiginį: autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalistai mano, kad pasitelkę istorinę medžiagą, kalbos žodynus, gramatikos ir sintaksės taisykles gali nustatyti tai, kas Konstitucijos tekste iš tiesų yra promulguota. Todėl jiems tikrai neprireiks apeliuoti į jokią politinę moralę ar naudotis prigimtinės teisės paslaugomis, nepaisant to, kad JAV Konstitucija yra laikoma viena trumpiausių konstitucijų pasaulyje[5]. O labiau akademišku originalizmo požiūriu – Konstituciją sudarančių nuostatų reikšmės nustatymas reiškia tai, kad turi būti nustatytas konstitucinių nuostatų, užfiksuotų konkrečiu laiko momentu, komunikacinis turinys (t. y. lingvistinė teksto reikšmė kontekste), kuris turi determinuoti konstitucinę doktriną ir praktiką, o konstitucinės justicijos institucijos paskirtis visa tai tiesiog „išversti“ be jokio normatyvinio vertinimo[6]. Autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalistai tiki šalies Konstitucijos interpretavimo objektyvumu, deklaruoja savo ištikimybę Konstitucijos tekstui, taip pat gerbia Konstitucijos „dvasią“, kaip ir jos „raidę“, bet „dvasia“ turi kilti iš „raidės“[7], nors kartu labai daug remiasi duomenimis, kurie yra būtent už Konstitucijos „raidės“ ribų, kaip tam tikra faktine įrodomąja medžiaga, kuri turi būti ištirta empiriškai ir kuri leidžia išsiaiškinti, kas Konstitucijos tekste yra įtvirtinta. Taigi iš principo originalizmo pagrindinės taisyklės, kuriomis siekiama nustatyti moksliškai tikslų objektyvumą interpretuojant Konstituciją, yra pakankamai suprantamos. Tačiau, pasak P. Brest’o, tikėjimas, kad galima pasiekti moksliškai tikslų objektyvumą interpretuojant teisę, yra tapatu fantazuoti apie vienintelę ir objektyvią Hamlet’o interpretaciją[8].

Iš tiesų, jeigu konstitucijos interpretavimo funkcija apimtų tik, pavyzdžiui, konstitucinės nuostatos komunikacinio turinio nustatymą ir jo tiesioginį „išvertimą“ į konstitucinę doktriną, nes pati konstitucija „kalba su elegantišku tikslumu“[9] arba ne tokiu „elegantišku tikslumu“, bet tas tikslumas yra nesunkiai nustatomas, t. y. iš principo lingvistiniai simboliai labai paprastai transformuojami į aiškią komunikacinę sistemą, kuri transformuojama į konstitucinę doktriną, tai konstitucijos interpretavimo objektyvumo problema nekyla. Tačiau visos problemos kyla tuomet, kai konstitucijoje įtvirtintos sąvokos yra aiškios, bet be konkrečios jų sampratos (galima tai laikyti konstituciniais neapibrėžtumais), paliekant konstitucinės justicijos institucijai nustatyti šių sąvokų apimtis, arba kitaip – pateikti konkrečią jose įtvirtintą sampratą, nes be politinės moralės ar kitų teisės nepažintų veiksnių pagalbos čia, atrodytų, negalima išsiversti, perduodant teisėjui teisės kūrimo funkciją, taip atveriant duris „gyvajai“ konstitucijai, o to originalistai siekia išvengti. Ir čia autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalistai tradiciškai mano[10], kad jie su konstituciniais neapibrėžtumais jokių problemų neturi, kadangi istorinė medžiaga, kalbos žodynai, JAV Konstitucijos tekstas ir gramatikos bei sintaksės taisyklės leis nustatyti kiekvienos abstrakčios konstitucinės nuostatos reikšmę, atliekant tik Konstitucijos interpretavimo funkciją ir be jokios kūrybinės funkcijos aktyvavimo. Tačiau tai atlikdami jie iš tiesų pradeda daryti tai, ką darė intencionalistai, – pradeda paisyti Konstitucijos kūrėjų mentalinių intencijų, darant jas teise dabartyje. R. Dworkin’o vertinimu, būtent toks Konstitucijos interpretavimas ne tik yra klaidingas, bet iš tiesų jis sudaro visas prielaidas nukrypti nuo JAV Konstitucijos teksto, kuriam ištikimybę deklaruoja naujieji autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalistai. Bet kaip visa tai atsitinka? Kas leidžia R. Dworkin’ui formuluoti tokį argumentą? Klausimai šiame komentare yra paliekamai neatsakyti.

Miranda Borusevičiūtė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantė ir jaunesnioji asistentė

[1] Steven Calabresi and Saikrishna Prakash, “The President’s Power to Execute the Laws,” The Yale Law Journal 104, no. 3 (1994): 552.

[2] David A. Strauss, “The Supreme Court 2014 Term––Foreword: Does the Constitution Mean What It Says?,” Harvard Law Review 129, no. 1 (2015): 18.

[3] Amy C. Barrett, “Originalism and Stare Decisis,” Notre Dame Law Review 92, no. 5 (2017): 1921–1944.

[4] Donatas Murauskas, „Konstitucijos aiškinimo šaltiniai: minkštosios teisės (soft law) vieta,“ Teisė, 121 (2021): 103.  

[5] Stephen Gardbaum, “The Myth and Reality of American Constitutional Exceptionalism,” Michigan Law Review 107, no. 3 (2008): 399.

[6] Lawrence B. Solum, “Construction and Constraint: Discussion of Living Originalism,” Jerusalem Review of Legal Studies 7, no. 1 (2013): 17–34.

[7] Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo 1819 m. vasario 17 d. sprendimas byloje Sturges v. Crowninshield, 17 U.S. 122 (1819).

[8] Paul Brest, “Interpretation and Interest,” Stanford Law Review 34, no. 4 (1982): 771.

[9] Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Arizona State Legislature v. Arizona Independent Redistricting Comm’n, 576 U.S. 787 (2015).

[10] Pavyzdžiui, A. Scalia.