M. Borusevičiūtė. Konstitucijos kalbos objektyvios ribos kaip teisėjo imperiją varžantis elementas: į kūrėjų protą nelįsti
Komentare „Moksliškai tikslus objektyvumas interpretuojant teisę: iliuzinis suvaržymas“ iš esmės yra argumentuojama, kad originalizmo krypties, suteikiant jai „autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalizmo“ pavadinimą, proponentai apskritai tiki JAV Konstitucijos interpretavimo objektyvumu, deklaruoja savo ištikimybę Konstitucijos tekstui ir mano, kad pasitelkę istorinę medžiagą, kalbos žodynus, gramatikos ir sintaksės taisykles gali nustatyti tai, kas Konstitucijos tekste iš tiesų yra įtvirtinta. Todėl jiems tikrai neprireiks apeliuoti į jokią politinę moralę ar naudotis prigimtinės teisės paslaugomis, nepaisant to, kad JAV Konstitucija yra viena iš trumpiausių konstitucijų pasaulyje. Taigi tos problemos, su kuriomis susidūrė originalizmo kryptis, sutekiant jai „pirminių intencijų originalizmo“ pavadinimą, atrodo, kad yra išspręstos. Tik atrodo.
R. Dworkin’o vertinimu, būtent tokia Konstitucijos interpretacija, kurią siūlo autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalistai ne tik yra klaidinga, bet iš tiesų ji sudaro visas prielaidas nukrypti nuo JAV Konstitucijos teksto, kuriam ištikimybę deklaruoja naujieji originalistai. R. Dworkin’ui Konstitucijos interpretavimas yra jos „konstruktyvinė interpretacija“[1]. Jos visa esmė pirmiausiai yra nustatyti, ką konstitucinių nuostatų kūrėjai ir jas priėmę žmonės konstitucinėse nuostatose ketino pasakyti ištarus tuos žodžius, kuriuos jie pasirinko ištarti Konstitucijos tekste atitinkamame įvykyje. Tai, ką istoriniai žmonės ketino pasakyti Konstitucijos tekste, pasirinkdami tuos žodžius, kuriuos jie pasirinko, yra tai, ką R. Dworkin’as vadina Konstitucijos autorių „semantinėmis“ intencijomis[2], o dar kitaip – „semantiniu originalizmu“, su kuriuo save ir tapatino originalistas A. Scalia[3]. Šias intencijas išreiškia žodžiai įtvirtinti Konstitucijos tekste ir tai yra intencijų įrodymas, kuris varžo interpretatorių, turintį suteikti geriausią jiems prasmę. Kitaip tariant, R. Dworkin’as sulygina intencijas su gramatine teksto reikšme. Intencija yra integrali objektyvizuotų žodžių sekos sudarant sakinį dalis, t. y. ji iš esmės yra teksto intencija. Jam Konstitucijoje įtvirtinti žodžiai reiškia tai, ką jie normaliai reiškia, ir jis mano, kad žodžiai turi tradicinę, konvencinę reikšmę. Kalba suformuoja objektyvias ribas ir kalbos interpretuotojas neturi paisyti jokių mentalinių intencijų tų, kurie objektyvizavo konkrečią kalbą Konstitucijos tekste, siekdamas įlįsti į jų protą.
R. Dworkin’o požiūriu, Konstitucijos tekstas apima tiek preciziškas konstitucines nuostatas, tiek tas konstitucines nuostatas, kurias jis įvardija „miglotomis“. Anot jo, ta kalba, kuria kalba Konstitucijos tekstas tais žodžiais, kurie yra išreikšti šiame tekste, rodo, kad jos kūrėjai nemanė, jog jų konkrečios turėtos intencijos turėtų būti užfiksuotos konkrečioje konstitucinės nuostatos reikšmėje, kurias reikėtų nustatyti. „Miglotų“ konstitucinių nuostatų įtvirtinimas Konstitucijoje yra kūrėjų ir juos priėmusių žmonių sąmoningo pasirinkimo rezultatas, nes vietoj tų „miglotų“ konstitucinių nuostatų jie galėjo pasirinkti specifiškesnes ir labiau apibrėžtas konstitucines nuostatas[4]. Šios „miglotos“ konstitucinės nuostatos R. Dworkin’o teorijoje išreiškia „sąvokas“ perskyroje „sąvoka“ (angl. concept) ir „samprata“ (angl. conception)[5] arba „abstrakčias intencijas“ perskyroje „abstrakčios intencijos“ (angl. abstract intentions) ir „preciziškos intencijos“ (angl. concrete intentions)[6]. Bet iš esmės šis skyrimas išreiškia skyrimą tarp abstrakčių principų, kurie yra suprantami kaip abstraktūs moraliniai principai[7], ir preciziškų konstitucinių normų. „Miglotų“ konstitucinių nuostatų įtvirtinimas nereiškia, kad reikia išsiaiškinti, ką tam tikra ribota žmonių grupė tam tikru istorijos laikotarpiu turėjo galvoje sakydama tai, kas konstitucinėje nuostatoje įtvirtinta, arba būtų pasakę, jeigu būtų turėję tai galvoje. Tai daryti, R. Dworkin’o vertinimu, yra primityvu. R. Dworkin’as savo poziciją aiškina pasirinktu tėvo nurodymo vaikams pavyzdžiu.
R. Dworkin’as aiškina, kad tuo atveju, kai tėvas sako savo vaikams, jog jis tikisi, kad vaikai nesielgs neteisingai su kitais, jis, savaime suprantama, turi galvoje konkrečius elgesio pavyzdžius, kuriuos jis laiko netinkamais. Tačiau negalima teigti, kad tėvo „intencija“ buvo nurodyti tik tuos pavyzdžius, kuriuos jis turėjo galvoje, nes, be nurodytų pavyzdžių, gali būti ir tokių, kurių tėvas neturėjo galvoje arba vienas iš tų pavyzdžių, turėtų tėvo galvoje, gali pasirodyti esantis neteisingas. Tėvo intencija iš principo yra ta, kad vaikai vadovautųsi teisingumo „sąvoka“, o ne kokia nors specifiška teisingumo „samprata“, kurią galėjo turėti galvoje tėvas. Tėvas, apeliuodamas į teisingumo „sąvoką“, iš principo apeliuoja į tai, ką teisingumas reiškia, ir neteikia jokio ypatingo vaidmens savo pažiūroms šiuo klausimu. Kai tėvas nustato teisingumo „sampratą“, jis nustato, ką jis vadins teisingumu, ir šiuo atveju jo požiūris tampa svarbiausias. Apeliuodamas į teisingumą, tėvas kelia moralinį klausimą, o nustatydamas savo teisingumo sampratą, jis mėgins atsakyti į jį[8].
R. Dworkin’ui yra skirtumas tarp to, ką istoriniai žmonės ketino pasakyti tais žodžiais, kurie sudaro Konstituciją, ir to, ko jie siekė savo pasakytais žodžiais kaip rezultato. Objektyvizuoti žodžiai nesugestionuoja, kad jie turi būti taikomi taip, kaip buvo istorinių žmonių tikimasi juos taikyti. Jeigu istoriniai duomenys rodo, kad istorinių žmonių subjektyviosios intencijos neatitinka lingvistinių faktų, tai neturi reikšmės, nes tai nėra tai, kas yra įtvirtinta šių istorinių žmonių ištartuose žodžiuose objektyviai įtvirtintuose Konstitucijos tekste, o tai ir yra svarbiausia. Tokias istorinių žmonių intencijas R. Dworkin’as vadina „ekspektacinėmis“ intencijomis [9], o dar kitaip – „ekspektacijų originalizmu“[10]. Kitaip tariant, „semantinės“ intencijos užfiksuoja tai, ką istoriniai žmonės pasakė, tačiau iš to neseka, kad šių žmonių „ekspektacinės“ intencijos yra užfiksuotos jų pasakyme, padarant tai teise, kuri turi saistyti. Būtent šios intencijos egzistuoja nepriklausomai nuo teksto, todėl sudaro visas prielaidas nukrypti nuo Konstitucijos teksto, ką iš tiesų ir daro originalistai, jeigu jie mėgina nustatinėti minėtas intencijas. R. Dworkin’o vertinimu, jos negali būti „gryno istorinio fakto dalyku“[11], leidžiančiu sėkmingai redukuoti abstrakčią konstitucinę nuostatą į konkrečią jos sampratą. Būtent tai, R. Dworkin’o požiūriu, savo praktikoje iš tiesų ir darė A. Scalia, nors jis save tapatino būtent su „semantiniu originalizmu“. Anot R. Dworkin’o, konstitucinės nuostatos yra „miglotos tik jeigu mes laikome nevykusiais arba nebaigtais, arba schematiškais mėginimais nustatyti tam tikras sampratas. Jeigu jas laikome apeliacijomis į moralines sąvokas, tai jų negalima padaryti preciziškesnių detalizavimo būdu“[12]. R. Dworkin’o požiūriu, A. Scalia mirties bausmė nėra „žiauri“ tuo atžvilgiu, kuriuo žiaurumą apibrėžia konstitucinė nuostata draudžianti „žiaurias ir neįprastas bausmes“, nes labai didelę reikšmę teikia faktui, kad nuostatos priėmimo metu mirties bausmė buvo standartinė ir nekvestionuojama, tai taip pat patvirtina kita konstitucinė nuostata, pagal kurią žmogaus gyvybė negali būti atimta be tinkamo proceso. R. Dworkin’as su tuo negali sutikti. Jis teigia, kad JAV Aukščiausiasis Teismas klystų, jeigu tam teiktų labai didelę reikšmę. Tai turėtų tokią reikšmę tik tuo atveju, jeigu istoriniai žmonės būtų norėję nustatyti tam tikrą žiaurumo sampratą, pagal kurią mirties bausmė nepatektų į šią kategoriją. Tačiau tokia aplinkybė neturi lemiamos reikšmės sprendžiant klausimą, ar teismas gali ginti sampratą, kuri mirties bausmės nelaiko žiaurumu, kai yra apeliuojama į žiaurumo sąvoką[13]. O A. Scalia požiūriu, „miglotos“ konstitucinės nuostatos nereiškia, kad yra inkorporuotos moralinės sąvokos, su kuriomis gali „žaisti“ filosofai šiandien. Minėtų nuostatų reikšmė slypi egzistuojančios visuomenės konkrečiame suvokime, ką „sąvoka“ reiškia Konstitucijos priėmimo momentu. A. Scalia neneigia to, kad konstitucinė nuostata draudžianti „žiaurias ir neįprastas bausmes“ savo formuluote galimai sugestionuoja evoliucionuojančią intenciją. Bet kaip originalistas jis reikalauja tai pagrįsti Konstitucijos tekstu arba istorine medžiaga. Ir, pasak jo, aplinkybė dėl tokios intencijos buvimo yra visiškai neaiški. Jo žiniomis, nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių istorinių duomenų[14].
Tad intencijos R. Dworkin’ui yra svarbios, bet interpretuojant Konstituciją yra svarbu žinoti, kokias gi intencijas reikia nustatinėti. Dvorkiniškoji originalizmo versija yra paremta identifikuotomis „semantinėmis“ intencijomis, kurios yra atskirtos nuo to, kas R. Dworkin’o yra vadinama „ekspektacinėmis“ intencijomis. Jo pasiūlytas Konstitucijos teksto interpretavimas veda prie kelių teiginių: pirma, „semantinės“ intencijos yra tekstualizmo forma ir tai yra pradžia siekiant nustatyti, ką Konstitucija reiškia; antra, abstrakčiais principais nėra įtvirtinamos konkrečios šių abstrakčių principų sampratos, kurias reikia nustatyti atliekant empirinį tyrimą, taip sudaromos prielaidos normatyvinio pobūdžio vertinimui ir pasirinkimui; trečia, galima likti ištikimam Konstitucijai būnant ištikimam joje įtvirtintam abstrakčiam principui be mėginimo nustatyti konkrečios šio principo sampratos, kurią galimai iš tiesų įtvirtino istoriniai žmonės pasirinkę abstrakčią kalbą Konstitucijos tekste; ketvirta, siekiant atskleisti abstraktaus principo reikšmę istorinis tyrimas yra nereikšmingas, nes nėra jokių galimybių išsiaiškinti, kokia konkreti samprata yra įtvirtinta abstrakčiame principe; penkta, Konstitucijos teksto interpretuotojas visgi liks ištikimas istorijai tuo požiūriu, kad teksto autoriai tekste įtvirtino žodžius savo laikmečio konvencinėmis reikšmėmis, į ką turės atsižvelgti šiuolaikinis Konstitucijos kalbos interpretuotojas[15].
Kadangi JAV Konstitucijos interpretavimas nereikalauja nustatyti konkrečios abstraktaus principo sampratos, kurią galbūt norėjo įtvirtinti istoriniai žmonės, tai pats „interpretacinis spręsmas“ reikalauja politinės moralės aktyvavimo[16]. Bet tai savo ruožtu nereiškia, kad teisėjas yra laisvas taikyti būtent savo moralinę filosofiją ar politinę teoriją. Teisėjas nesprendžia bylos nuo švarios pradžios ir turi paisyti tam tikros „dermės dimensijos“, kuri varžo teisėją. Teisėjas vadovaujasi vadinamuoju „konstitucinio integralumo jausmu“[17], neleidžiančiu jam ignoruoti Konstitucijos teksto, taip pat precedentų, istorinės praktikos, politinės tradicijos ir kultūros, visų pamatinių politinės valdžios galios sąrangų. Visa tai yra laikoma integralia konstitucinės sistemos dalimi[18]. Kitaip tariant, Konstitucijos esmę atskleidžia geriausia jos teksto, struktūros, konstitucinės praktikos, o kartu ir egzistuojančio istoriškai susiklosčiusio tam tikro „konstitucinio režimo“ interpretacija, sujungiant tai į koherentišką visumos vienovę. Konstitucinis integralumas nereikalauja, kad Konstitucijos interpretacija apsiribotų tik jos pačios tekstu, nes tekstas tėra tik platesnės Konstitucijos interpretavimo programos dalis. Tačiau R. Dworkin’o teorija, nors ir turinti tam tikrus teisėjo „imperiją“ varžančius elementus, abstraktaus principo abstrakcijos laipsnį visgi gali padaryti labai plačiu. Mat R. Dworkin’o teorija yra teisių teorija, joje prioritetas yra vertybės kaip būtinosios prielaidos individo visavertiškai narystei demokratinėje bendruomenėje[19], kurios turi būti užtikrintos šiandieninėmis aplinkybėmis. Taip gali būti sukuriamos naujos vertybės Konstitucijoje, kurios, originalistų vertinimu, negali būti pagrįstos Konstitucijos tekstu, užfiksuotu konkrečiu laiko momentu, struktūra ir istorija, taip naikinant moralės sistemos pagrindu mažoritarinius sprendimus, kuomet demokratiniai sprendimai nereikalauja atitikimo jokiai moralės sistemai. Net ir pačiam originalizmo pradininkui R. Bork’ui galiausiai sutikus su tuo, kad istorinės medžiagos duomenys gali rodyti, jog istoriniai žmonės siekė pateikti tik viso labo abstrakčią „didžiąją premisą“, o ne duoti konkrečią išvadą, tai šis abstraktumo laipsnis negali būti platesnis, nei jį pagrindžia ar pateisina Konstitucijos tekste, užfiksuotame konkrečiame laiko momente, įtvirtinti žodžiai, Konstitucijos pati struktūra ir istorija[20], o pastarąją R. Dworkin’as nori ignoruoti. Bet R. Dworkin’o vertinimu, tai nieko neduoda, nes Konstitucijos pats tekstas teisėjui gali duoti tik abstraktų principą, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje. Ir tiek, kiek originalistai domisi istorinių žmonių nuomonėmis, o ne tuo, ką jie pasakė Konstitucijos tekste, originalistai neturi jokio objektyvaus būdo išsiaiškinti nekonkrečių principų abstrakcijos laipsnio[21]. Kai paaiškėja, kad principas negali būti redukuotas iki konkrečios sampratos, kurią siekė įtvirtinti istoriniai žmonės, nebelieka nieko, kas leistų nustatyti, ko istoriniai žmonės siekė, išskyrus tą abstrakčią kalbą, kurią jie pavartojo Konstitucijos tekste[22]. Tai reiškia, kad teisėjas vis dėlto turės daryti moralinio pobūdžio pasirikimą ir moralės sistemos pagrindu naikinti mažoritarinius sprendimus, t. y. daryti tai, ką, pavyzdžiui, R. Bork’as savo teorija iš principo ir siekė atmesti. R. Dworkin’o nuomone, teisėjai, skirtingai nei teigia R. Bork’as, visgi turi teisę daryti svarbiausius moralinius pasirinkimus[23].
Tad R. Dworkin’as iš esmės pasiūlė originalizmo versiją, kurioje nėra istorijos. Klausimas, į kurį reikėtų atsakyti: ar tai įtikino originalizmo proponentus?
Miranda Borusevičiūtė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantė ir jaunesnioji asistentė
[1] Ronald Dworkin, Teisės imperija, vert. Karolis Klimka (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005), 396.
[2] Ronald Dworkin, “The Arduous Virtue of Fidelity: Originalism, Scalia, Tribe, and Nerve,” Fordham Law Review 65, no. 4 (1997): 1256.
[3] Ibid.
[4] Ronald Dworkin, Rimtas požiūris į teises: teisės sociologija, vert. Karolis Klimka (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004), 195–196.
[5] Ibid, 193–217.
[6] Ronald Dworkin, Principo reikalas, vert. Karolis Klimka (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006), 71–82.
[7] Dworkin, “The Arduous Virtue of Fidelity,” 1253.
[8] Dworkin, Rimtas požiūris į teises, 197–199.
[9] Dworkin, “The Arduous Virtue of Fidelity,” 1256.
[10] Ibid, 1256.
[11] Dworkin, Principo reikalas, 62.
[12] Dworkin, Rimtas požiūris į teises, 200.
[13] Ibid, 199.
[14] Antonin Scalia, “Originalism: The Lesser Evil,” University of Cincinnati Law Review 57, no. 3 (1989): 861–862.
[15] R. Dworkin’o vertinimu, istorijos reikšmė yra svarbi, tačiau tik tam tikra prasme. Istorija yra informacija apie tas aplinkybes, kuriomis asmuo kalbėjo, norint suprasti, ką jis norėjo pasakyti kalbėdamas taip, kaip jis kalbėjo.
[16] Dworkin, Teisės imperija, 396.
[17] Ibid, 416.
[18] Ibid, 396–399.
[19] R. Dworkin’o demokratijos percepcijoje, kuria iš principo yra atmetama mažoritarinė premisa.
[20] Robert H. Bork, “The Constitution, Original Intent, and Economic Rights,” San Diego Law Review 23, no. 4 (1986): 823–832.
[21] Ronald Dworkin, “Reflections on Fidelity,” Fordham Law Review 65, no. 4 (1997): 1807.
[22] Ronald Dworkin, “Bork’s Jurisprudence,” The University of Chicago Law Review 57, no. 2 (1990): 670.
[23] Ibid, 673.
