V.A. Vaičaitis. Komentaras dėl Stambulo konvencijos ir Konstitucinio Teismo 2024 m. kovo 14 d. išvados „Dėl Stambulo konvencijos nuostatų suderinamumo su Konstitucija“
Visų pirma, reikia pasakyti, kad per daugiau nei trisdešimt metų tai yra tik antra Konstitucinio Teismo išvada, kai jis turėjo galimybę pasisakyti dėl pasirašytos, bet neratifikuotos tarptautinės teisės sutarties. Tokia išvada yra vienintelė galimybė, kai Lietuvos Konstitucinis Teismas gali vykdyti išankstinę konstitucingumo kontrolę. Pirmąkart tai buvo padaryta – pateikus 1995 m. sausio 24 d. išvadą dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurioje nebuvo įžvelgta prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai[i]. Kiek vėliau Europos žmogaus teisių konvencija buvo ratifikuota Seime. Panašiai Konstitucinis Teismas neįžvelgė prieštaravimo Konstitucijai ir dėl Stambulo konvencijos[ii], tačiau, visgi, sprendimas, ar ją reikia ratifikuoti lieka Seimo rankose.
Konstitucinio Teismo išvados galutinumo klausimu
Čia reikėtų priminti tai, kad pagal Konstituciją, Konstitucinio Teismo išvados nėra galutiniai Teismo aktai, skirtingai nei sprendimai dėl teisės akto konstitucingumo (Konstitucinio Teismo įstatyme jie kažkodėl vadinami nutarimais), kurie pagal Konstitucijos 107 str. 2 dalį, ir yra „galutiniai“. Pagal Konstituciją, sprendimus Konstitucinis Teismas priima, o išvadas – teikia (šiuo atveju) Seimui. Taigi, Konstitucijos 107 str. 4 dalyje teigiama, jog pastaruoju atveju, “remdamasis Konstitucinio Teismo išvada [klausimą dėl to, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai[iii]], galutinai sprendžia Seimas”.
Aišku, nereikia sumenkinti Konstitucinio Teismo išvados reikšmės (nors Seimas neprivalo prašyti Konstitucinio Teismo išvados, norėdamas ratifikuoti tarptautinę sutartį), tačiau tik norima pasakyti, jog, jeigu Seimas, visgi, nuspręstų paprašyti Konstitucinio Teismo pateikti jam išvadą, pastaroji – Konstitucijos yra traktuojama, kaip tam tikra ekspertinė nuomonė, o, jei Seimas norėtų „galutinai spręsti“ dėl šios tarptautinės sutarties galimo prieštaravimo Konstitucijai, jis turėtų remtis (t.y. priimti domėn) gauta Konstitucinio Teismo išvada[iv]. Taigi, ir pastaruoju atveju, klausimą, ar Stambulo konvencija „neprieštarauja Konstitucijai“ (105 str. 3 d. 3 p.) „galutinai sprendžia Seimas“ (107 str. 4 d.). Tačiau, kaip jau buvo minėta, net ir „galutinai nusprendęs“, kad ši tarptautinė sutartis Konstitucijai neprieštarauja, Seimas, kaip Tautos atstovybė, neprivalėtų jos ratifikuoti, jei manytų, kad tokiais veiksmais jis netinkamai atstovautų Tautą.
Pareiškėjo argumentai
Kaip žinia, į Konstitucinį Teismą dėl Stambulo konvencijos atitikties Konstitucijai kreipėsi Seimas nutarimu. Pareiškėjas savo kreipimesi dėl galimo Konvencijos prieštaravimo Konstitucijai išsakė abejones dėl šių Konvencijos nuostatų konstitucingumo:
1) ar Konvencijos 3 straipsnio c, d punktų nuostatos, teigiančios, kad ,,c) lyties socialinis aspektas“ – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams; d) „smurtas prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto“ – smurtas, kuris nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris, arba kurį neproporcingai dažnai patiria moterys;“ ir 4 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad Konvencijos nuostatas, „šalys įgyvendintų be diskriminacijos dėl bet kokių priežasčių, pavyzdžiui, lyties biologiniu aspektu, lyties socialiniu aspektu, […] seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, […] pabėgėlio statuso ar kito statuso – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 (valstybinės kalbos principui), 29 straipsniams (asmenų lygiateisiškumo principui) ir 38 straipsnio 1 d. (Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas), 3 d. (Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu), 5 d. (Sutuoktinių teisės šeimoje lygios), 6 d. (Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti);
– ar Konvencijos 14 straipsnio nuostatos (1. Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga, pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę. 2. Šalys imasi būtinų priemonių, kad 1 dalyje nurodyti principai būtų skatinami savaiminio mokymosi įstaigose, taip pat sporto, kultūros bei laisvalaikio
įstaigose ir žiniasklaidoje) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai (Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti), 26 straipsnio 5 daliai (Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus), jau minėtai 38 straipsnio 6 daliai, 40 straipsnio 3 daliai (Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija), 41 straipsnio 1 daliai (Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas).
Konvencijos pasaulėžiūrinio (ideologinio) ir sociologinio pobūdžio nuostatos
Čia reikia atkreipti dėmesį į tai, jog Stambulo konvencijoje yra nemažai sociologinio bei pasaulėžiūrinio (ideologinio) pobūdžio teiginių, kurie nėra būdingi teisės aktui. Pavyzdžiui, Konvencijos preambulėje teigiama, kad „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai“; taip pat, kad „smurtas prieš moteris yra vienas iš esminių socialinių mechanizmų, dėl kurių moterys prieš savo valią atsiduria priklausomoje padėtyje vyrų atžvilgiu“ ar kad „mergaitės dažnai susiduria su […] nusikaltimais, prisidengus vadinamąja „garbė“ ar lyties organų žalojimu“. Tokių nevienareikšmių teiginių santykį su socialine tikrove galima vertinti įvairiai (galbūt juos galima priskirti kurio nors regiono kultūroms?), nes jų teisingumo empiriškai įrodyti neįmanoma. Be to, Konvencijoje vartojami tokie sociologinio pobūdžio terminai, kaip „prietarai“, „papročiai“, „stereotipai“, „lyčių stereotipiniai vaidmenys“, „vienos lyties nepilnavertiškumo ar pranašumo idėja“ ir kt. Taigi, manytina, jog tiek tam tikros mokslinės perspektyvos teiginiai, tiek ir sociologinio pobūdžio teiginiai neturėtų būti tarptautinės sutarties, kaip teisės norminio akto, dalis, be to, diskutuotina, ar tokia tarptautinė sutartis iš viso gali būti konstitucinės priežiūros objektu.
Konstitucinio Teismo 2024 m. kovo 14 d. išvados struktūra ir Konstitucijos interpretavimo metodologija
Kaip jau buvo minėta, pirma išvada dėl tarptautinės sutarties neprieštaravimo Konstitucijai – Konstitucinio Teismo buvo pateikta beveik prieš trisdešimt metų, t.y. 1995 m. sausio 24 dieną. Jei palygintume pastarosios išvados konstatuojamosios dalies struktūrą su 2024 m. kovo 14 d. išvados struktūra, matytume, kad pagrindinis skirtumas čia yra tas, kad dabartinės išvados konstatuojamosios dalies struktūrą sudaro ne vienas, o net keturi skyriai, t.y. be Konvencijos nuostatų vertinimo ir analizės dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, čia dar yra ir tokie skyriais, kaip: „II. Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktai bei kiti dokumentai, susiję su Konvencijos aiškinimu ir (arba) įgyvendinimu, ir šiai bylai aktuali tarptautinių teismų jurisprudencija“ bei „III. Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija“.
Čia reikia pastebėti, jog pastarosios Konstitucinio Teismo išvados struktūros pokyčius nulėmė ne kokie nors atsitiktiniai dalykai, o pasikeitęs šio Teismo požiūris į Konstitucijos interpretavimo metodologiją per paskutinius du dešimtmečius. Štai, dar 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog aiškinant Konstituciją, reikia naudoti įvairius jos aiškinimo metodus, t. y. be lingvistinio dar reikia naudoti „sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.“ metodus. Tiesa, šį aiškinimo metodų sąrašą Konstitucinis Teismas pasiskolino iš Valentino Mikelėno knygos „Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai“ (1999 m.). Tačiau reikalas yra tas, kad šioje knygoje autorius, rašydamas apie teisės aiškinimo metodus, neturėjo tikslo išskirti tų, kurie gali būti taikomi būtent Konstitucijos (kaip aukščiausiosios teisės) aiškinimui, nes ne visi teisės aiškinimo metodai, kurie gali būti taikomi aiškinant įstatymą (bent jau tokia pat apimtimi), gali būti taikomi Konstitucijos aiškinimui.
Taigi, vertinant 2004 m. gegužės 25 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateiktą Konstitucijos aiškinimo metodų sąrašą, galima drąsiai teigti, kad Konstitucija tikrai negali būti aiškinama „įstatymo leidėjo ketinimų“ metodu, o kiti šiame nutarime paminėti teisės aiškinimo metodai, tokie, kaip bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, istorinis ar lyginamasis (aiškinant Konstituciją) gali būti taikomi tik tiek, kiek juos galima rasti Konstitucijoje, nes priešingu atveju būtų pažeistas Konstitucijos viršenybės principas. Kitaip tariant, Konstitucijos aiškinimo kontekste „loginį“ metodą reikėtų suprasti, kaip siekiantį atskleisti Konstitucijos logiką; „bendruosius teisės principus“ galima būtų įtraukti į Konstitucijos aiškinimą tik tuo atveju, jei jie galėtų būti suprantami, kaip konstituciniai principai; „teleologinis“ metodas galėtų būti taikomas – jei siekiama suprasti Konstitucijos telosą (tikslą); „istorinį“ – jei ši „istorija“ minima Konstitucijoje, o „lyginamąjį“ – jei lyginamos įvairios Konstitucijos nuostatos, taip pat ir tos, kurios numatytos skirtinguose konstituciniuose aktuose, esančiuose sudėtine Konstitucijose dalimi (žr. 150 str.). Pagaliau, „lingvistinis“ bei „sisteminis“ Konstitucijos aiškinimo metodai čia turėtų būti suprantami, kaip siekiantys atskleisti Konstitucijos kalbos (lot. lingua) reikšmę per jos sisteminę struktūrą. Taip pat ir „precedentų“ metodas, aiškinant Konstituciją, galėtų būti taikomas (t.y. precedentais remiamasi, aiškinant Konstituciją) tik tuo atveju, jei nustatoma, kad pastarieji neprieštarauja Konstitucijai, o priešingu atveju, tokią konstitucinę jurisprudenciją reikėtų reinterpretuoti.
Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, garantuodamas Konstitucijos viršenybę, gali reinterpretuoti savo ankstesnę jurisprudenciją, tačiau tai darydamas jis (remiantis Konstitucija) turi motyvuoti, kodėl konkrečios Konstitucijos nuostatą jis aiškina kitaip. Šiame kontekste reikėtų paminėti šioje išvadoje pateiktą Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimo citatą, kad „pagal Konstituciją yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Tačiau reikia priminti, jog Konstitucinis Teismas savo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime konstatavo, jog konstitucinė šeimos samprata apima būtent „vyro ir moters bendrą gyvenimą“ (žr. II. 15.1 ir 15.2; IV. 13)[v], todėl, jei ateityje Teismas norėtų kitaip aiškinti konstitucinę šeimos sampratą, jis turėtų tai pagrįsti, remiantis Konstitucija. Tuo tarpu, jei tokio pagrindimo nebūtų pateikta, tai negalėtų būti vertinama, kaip Konstitucinio Teismo jurisprudencijos pakeitimas ar reinterpretavimas.
Konstitucijos interpretavimo kontekste taip pat pasakytina ir tai, jog bet kokie norminio ar rekomendacinio pobūdžio (nacionaliniai, užsienio ar tarptautiniai), istoriniai, publicistiniai, memuariniai ar sociologiniai šaltiniai, egzistuojantys už Konstitucijos ribų, tikrai gali padėti suprasti Konstitucijos ir jos atskirų nuostatų atsiradimo priežastis bei ankstesnį ar dabartinį vienos ar kitos visuomenės dalies požiūrį į jas, tačiau šiais šaltiniais Konstitucinis Teismas negali remtis aiškinant Konstituciją, nes taip pažeistų Konstitucijos viršenybės principą – tiek siauresne teisine, tiek ir platesne – Konstitucijos kaip rašytinės visuomenės sutarties, prasme. Visų pirma, tai pasakytina apie šioje išvadoje dažnai cituotą Venecijos komisijos nuomonę ar tarptautines sutartis ir juo labiau – užsienio šalių konstitucinių teismų sprendimus.
Stambulo konvencija ir jos Aiškinamoji ataskaita (angl. explanatory report)
Dėl analogiškos priežasties kritiškai reikėtų vertinti Konstitucinio Teismo pasirinkimą šios išvados argumentavimo seką pradėti ne nuo pačios Stambulo konvencijos nuostatų analizės, o nuo jos atžvilgiu parengtos 2011 m. gegužės 11 d. aiškinamosios ataskaitos (angl. explanatory report)[vi], kuri yra antrinis dokumentas Konvencijos atžvilgiu ir negali keisti jos nuostatų. Juolab, kad tam tikrų neatitikimų tarp pačios Konvencijos ir jos aiškinamosios ataskaitos, visgi, rasti galima. Štai, pvz., Aiškinamojoje ataskaitoje teigiama, jog „Konvencijos 3 ir 4 straipsnio nuostatomis nėra sukuriamos jokios naujos teisės, bet patikslinamos ir paaiškinamos visuotinai įtvirtintos žmogaus teisės“ (47 punktas). Tačiau Stambulo konvencijos 3 ir 4 straipsniai, suprantami kartu su 14 straipsniu, įtvirtina įpareigojimą valstybei keisti „egzistuojančius kultūrinius elgsenos požymius“ ir taip sukuria asmenims teisėtą lūkestį, kad jie apie „nestereotipinius vaidmenis lyties socialiniu aspektu“ ir „smurtą prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto“ […] bus mokomi „neformalaus ugdymo įstaigose“. Kitaip sakant, toks antrinės reikšmės soft law dokumentas, kokia yra šios Konvencijos Aiškinamoji ataskaita, negali paneigti pačioje Konvencijoje nustatytų reikšmių, todėl šia ataskaita galima remtis tik tiek, kiek ji neprieštarauja Konvencijai.
Taip pat ir Konvencijoje minimos gender („lyties socialiniu aspektu“) sampratos įvedimas į Lietuvos teisinę sistemą galėtų sąlygoti ne tik švietimo programų pokyčius, bet galbūt ir tėvų, nepritariančių su šia sąvoka susijusiai pasaulėžiūrai (ideologijai), baudžiamąjį persekiojimą. Juolab, kad ir pats Konstitucinis Teismas šioje išvadoje pripažino, jog ratifikavus Konvenciją, „pagal poreikį į bendrojo ugdymo programas būtų integruotas mokymas apie nestereotipinius lyties socialiniu aspektu pagrįstus vaidmenis“ ir [mokymas apie] „smurtą prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto“ bei kad „iš Konvencijos 14 straipsnio kyla pareiga į visų lygių švietimo programas įtraukti Konvencijos tikslams pasiekti reikalingų temų dėstymą“. Visgi, visų visuomenės narių įpareigojimas tikėti viena pasaulėžiūrine (ideologine) teorija prieštarauja konstitucinei žmogaus teisei turėti savo įsitikinimus (25 str. 1 d.), tėvų teisei auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus (26 str. 5 d.), jau nekalbant apie akademinės laisvės principą, bent jau ta apimtimi, kiek tai susiję su aukštųjų mokyklų konstituciniu autonomijos principu.
Konstitucinio Teismo išvados konstatuojamosios dalies antrasis ir trečiasis skyriai apie tarptautinę teisę ir Latvijos Konstitucinį Teismą
Taip pat kritiškai reikėtų vertinti Konstitucinio Teismo sprendimą šios išvados konstatuojamosios dalies antrajame skyriuje (II. Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktai bei kiti dokumentai, susiję su Konvencijos aiškinimu ir (arba) įgyvendinimu, ir šiai bylai aktuali tarptautinių teismų jurisprudencija) pateikti tokių tarptautinių sutarčių, kaip Europos žmogaus teisių konvencija, Europos socialinė chartija, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas ir Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims nuostatų analizę, nes šiose tarptautinėse sutartyse nėra vartojama „gender“ sąvoka, kuri ir yra atitikties Konstitucijai klausimo esmė šioje byloje. Beje, įdomus, nors ir konstituciškai nepagrįstas Konstitucinio Teismo teiginys, kad iš minėtų tarptautinės teisės aktų Lietuvai kyla pareiga keisti „supratimą apie tradicinius vyrų ir moterų vaidmenis visuomenėje“. Dar didesnė kritika galėtų būti išsakyta Konstitucinio Teismo apsisprendimui šioje išvadoje remtis Armėnijai (2019 m. spalio 14 d.[vii]) ir Moldovos Konstituciniam Teismui (2021 m. gruodžio 14 d.[viii]) skirtomis Venecijos komisijos nuomonėmis, suponuojančiomis, jog Stambulo Konvencijoje nėra nuostatų, prieštaraujančių minėtų valstybių Konstitucijoms. Kaip jau buvo minėta, tokios nuomonės (netgi, jei būtų išsakytos dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos) negali būti Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimo šaltinis.
Tačiau didžiausia kritika turėtų būti išsakyta Konstitucinio Teismo išvados trečiojo skyriaus (III. Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija) turiniui. Kaip jau buvo ne kartą minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucija negali būti aiškinama užsienio valstybių Konstitucijų ar tų valstybių Konstitucinių Teismų jurisprudencijos pagrindu. Todėl užsienio šalių Konstitucinių Teismų pozicija Stambulo konvencijos atžvilgiu galėtų būti nebent mokslinio tyrimo objektas, bet ne Lietuvos Konstitucijos aiškinimo šaltinis. Beje, toks mokslinis tyrimas prieš pusmetį Lietuvoje buvo publikuotas, kuriame buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog šiuo metu egzistuoja skirtingi Europos Konstitucinių Teismų požiūriai į šios Konvencijos konstitucingumą: pavyzdžiui, buvo teigiama, jog Bulgarijos Konstitucinis Teismas 2018 m. liepos 27 d. sprendime konstatavo, kad „Konvencijos 3 straipsnio c punktas ir 4 straipsnio 3 dalis (kuriose įtvirtinta gender, t.y. „lyties socialiniu aspektu“ sąvoka) neatitinka Bulgarijos Konstitucijos“, tuo tarpu Latvijos Konstitucinis Teismas 2021 m. birželio 4 d. sprendime – atvirkščiai, konstatavo, jog Stambulo konvencijos „nuostata dėl specialių priemonių, skirtų apsaugoti moteris nuo smurto, įgyvendinimo atitinka Konstituciją“, o likusios bylos dalies nagrinėjimą šis Teismas nutraukė[ix]. Dar įdomiau yra tai, jog Lietuvos Konstitucinis Teismas šioje išvadoje paminėjo tik sau naudingą Latvijos Konstitucinio Teismo sprendimą, tačiau visai nepaminėjo Bulgarijos Konstitucinio Teismo sprendimo, nors neabejotinai apie jį žinojo. Taigi, net ir tuo atveju, jei šį išvados skyrių norėtume laikyti Konstitucinio Teismo teisėjų moksliniu tyrimu, jis negalėtų išlaikyti mokslinio objektyvumo ir tyrimo dalyko ištirtinumo kriterijų.
Pagaliau, ne mažesnė kritika Konstituciniam Teismui galėtų būti išsakyta ir dėl jo bandymų vienaip ar kitaip vertinti kurios nors visuomenės dalies supratimą apie lytiškumo sampratą. Štai Konstitucinis Teismas išvadoje teigia, kad „tam tikroje visuomenės dalyje vyraujantis supratimas, besiskiriantis nuo Konvencijos oficialaus aiškinimo, apie tai, ką galėtų reikšti sąvoka „lytis socialiniu aspektu“, negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas konstatuoti, kad tam tikrų sąvokų vartojimas neatitiktų Konstitucijos“. Tačiau, nežiūrint į tai, kad šį teiginį Konstitucinis Teismas pasiskolino iš minėtos Venecijos komisijos nuomonės, kyla klausimas, ar Konstitucinis Teismas yra kompetentingas vertinti apie tai, koks supratimas vyrauja kurioje nors visuomenės dalyje? Kaip žinia, Konstitucinio Teismo kompetencija yra aiškiai numatyta Konstitucijos 102 ir 105 straipsniuose ir susijusi išskirtinai su teisės aktų konstitucingumo priežiūra, o ne su kai kuriose visuomenės dalyse vyraujančių sampratų apie lytiškumą vertinimu.
Stambulo Konvencijoje (ne)vartojama lyties samprata arba cherchez la femme
Visgi, Stambulo konvencijos turinio esmė, į kurią šioje išvadoje turėjo atkreipti dėmesį Konstitucinis Teismas, yra susijusi su joje vartojama (ar tiksliau sakant – nevartojama) žmogaus lyties samprata. Kadangi Stambulo konvencijos oficiali kalba yra anglų ir prancūzų (t.y. norint ją interpretuoti teisme, būtent angliškas ir prancūziškas Konvencijos tekstas būtų imamas už pagrindą), todėl reikia pasakyti, jog angliškame Konvencijos tekste vartojami du terminai, susiję su lyties samprata: gender ir sex. Jei terminas gender (tiek vienas, tiek ir įvairiuose išsireiškimuose) yra vartojamas 25 kartus, tai terminas sex Konvencijoje yra pavartotas tik vieną kartą: 4 str. 3 dalyje, kalbant apie diskriminacijos draudimą: “the implementation of the provisions of this Convention by the Parties, in particular measures to protect the rights of victims, shall be secured without discrimination on any ground such as sex, gender […], sexual orientation, gender identity, […] migrant or refugee status, or other status”[x]. Be to, kadangi Konvencijoje virš dvidešimt kartų įvairiuose kontekstuose su moterimi yra siejamas angliškas būdvardis „sexual“, lietuviškai verčiamas, kaip „seksualinis“ (pvz., seksualinė orientacija, seksualinis pobūdis, seksualinė praeitis ir kt.), susidaro įspūdis, jog Konvencija (nežiūrint jos preambulėje išsakytų tikslų) „seksualizuoja“ moters sampratą, t.y. pateikia ją, kaip, visų pirma, seksualinį objektą, o ne kaip lygiaverčio žmogiškojo subjekto, turinčio prigimtinį orumą, sampratą.
Taip pat reikia pasakyti, jog, jeigu Konvencijoje gender sąvoka 3 str. c punkte yra pateikta, kaip „socialiai sukonstruoti vaidmenys“[xi] (angl. socially constructed roles), tai termino sex reikšmė Konvencijoje nėra pateikta ar paaiškinta. Čia reikia atkreipti dėmesį, jog būtent terminas sex tradiciškai tarptautinėje teisėje buvo suprantamas, kaip žmogaus lytis (įskaitant ir šioje išvadoje minimas tarptautines sutartis), tuo tarpu termino gender pirminė reikšmė yra gramatinė žodžio „giminė“. Visgi, kadangi Konvencijos 4 str. 3 dalyje sex ir gender terminai vartojami per kablelį („sex, gender“), kaip turintys savarankišką ir vienas nuo kito autonomišką reikšmę, galima daryti išvadą, jog Konvencijoje nebelieka žmogaus vientisos lyties sampratos, nes ji yra išskaidyta į sex ir gender. Tokią nuomonę sustiprina ir lietuviškas šios Konvencijos teksto vertimas (aišku, vertimas visuomet yra tam tikras teksto interpretavimas), nes oficialioje Europos Tarybos svetainėje 4 straipsnio terminai „sex, gender“ į lietuvių kalbą išversti, kaip „biologinė ar socialinė lytis“, o Vyriausybės „autentiškame vertime“ yra išversti, kaip „lytis biologiniu aspektu, lytis socialiniu aspektu“[xii].
Visgi, čia nereikėtų galvoti apie kokias nors lyties sąvokos lietuviško vertimo problemas, nes socialinėje tikrovėje neįmanoma panaikinti vientisos lyties sampratos, suskaidant (išplaunant) ją į savarankiškai egzistuojančius sex ir gender konstruktus (t.y. susiaurinant termino sex reikšmę iki „biologinės lyties“ ir pakeičiant termino gender reikšmę) ir suteikiant jiems tik lyties „aspektų“ sampratas ar sukuriant autonomišką „socialinę lytį“ nuo „biologinės lyties“. Be to, pagal Konvenciją, suteikus gender terminui „socialiai sukonstruoto vaidmens“ (3 str.) reikšmę ir vartojant jį kartu su tokiais Konvencijos terminais, kaip „seksualinė orientacija“ ir „lytinė tapatybė“, galima suponuoti, jog lytis čia suprantama ne kaip susijusi su žmogaus prigimtimi, o kaip asmens pasirinkimo teisė. Tokie dirbtiniai teisiniai konstruktai ne tik negali būti suvokiami Konvencijos skaitytojui ir už jos taikymą atsakingoms institucijoms, bet ir primena Georgio Orwello romane „1984-ieji“ įvardintą autoritarinių režimų siekį dirbtiniais politiniais-teisiniais konstruktais „užvaldyti kalbą“ tam, kad lengviau galima būtų valdytu visuomenę. Beje, kaip matysime vėliau, žmogaus sampratos negalima susiaurinti vien tik iki jo biologinių ir socialinių aspektų.
Dar daugiau, kadangi neįmanoma suprasti žmogaus sąvokos atsietai nuo jo lyties, todėl atmetus vientisą lyties sampratą (t. y. ją dirbtinai suskaidžius į siauresnius autonomiškus elementus), neįmanoma suprasti ir Konvencijoje vartojamos „moters“ (kaip ir „vyro“) sąvokos, kurios teisių gynimui ir skirta ši Konvencija. Kitaip tariant, nelabai aišku, ar Konvencija siekia ginti „moters“, kaip „socialiai sukonstruoto vaidmens“ teises, ar „moters“, kaip „biologinės lyties“ teises (o jei abi, tai kaip ir kada jas reikėtų atskirti)? Taigi, prancūziškas išsireiškimas cherchez la femme šiai Konvencijai labai tinka. Bet kuriuo atveju, tarptautinė (aišku, ir nacionalinė) teisė negali panaikinti konstitucinės lyties sampratos.
Konstitucinė žmogaus lyties samprata
Taigi, Konstitucinis Teismas šioje išvadoje konstatavo, kad pagal Konstitucijos 29 straipsnį, draudžiamos diskriminacijos samprata apima ir draudimą asmenį diskriminuoti gender aspektu, t.y. „diskrimaciją dėl „lyties socialiniu aspektu“ taip, kaip ji suprantama pagal Konvenciją, t. y. diskriminacija dėl socialiai susiformavusių vaidmenų, elgsenos, veiklos ir bruožų, kuriuos tam tikra visuomenės dalis laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Tačiau, kaip jau buvo pastebėta, nei „socialinė lytis“, nei „lytis socialiniu aspektu“ taip, kaip ji suprantama Konvencijoje, t.y. suskaidžius ją į du autonomiškus „aspektus“ – socialinėje tikrovėje neegzistuoja. Beje, vertinant Konvencijoje vartojamos „gender“ sąvokos santykį su Lietuvos Respublikos Konstitucija, yra būtina pateikti trumpą žmogaus lyties ir žmogaus, kaip asmens, konstitucinės sampratos analizę, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Taigi, „lyties“ sąvoką Lietuvos Respublikos Konstitucijoje randame 29 straipsnyje (“žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”), o 38 str. 3 dalyje yra įvardijama vyriška ir moteriška žmogaus lytis („santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“). Visgi, Konstitucija žmogų supranta, visų pirma, kaip prigimtį turintį asmenį („žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ ir „žmogaus asmuo neliečiamas“), o žmogaus lytis yra viena iš žmogaus, kaip prigimtį turinčio asmens, neatsiejamų savybių. Kitaip tariant, pagal Konstituciją, žmogus visuomet priklauso vyriškai ar moteriškai lyčiai arba tiksliau sakant, žmogus yra vyras arba moteris. Taigi, konstitucinę žmogaus sampratą apima tiek jo biologinis, kaip vyro ar moters, kūnas (pvz., Konstitucija mini „kūno kultūrą“), tiek ir jo įvairūs socialiniai vaidmenys visuomenėje (pvz., pilietis ar šeimos narys), be to, Konstitucija mini ir psichologinę (per „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės“ įvardijimą) bei dvasinę (pvz., Konstitucija mini dvasinius autorių interesus) žmogaus, kaip asmens, prigimtį. Kitaip tariant, Konstitucijoje minimas žmogus yra vientisas (o ne suskaidytas į dalis) asmuo, turintis vyro ar moters biologinį kūną, kuris tuo pačiu yra ir psichologinė bei dvasinė būtybė, t. y. turi ne tik fizinę ir socialinę, bet ir psichologinę bei dvasinę prigimtį. Todėl pagal Konstituciją, negalima žmogaus sampratos atskirti nuo jo prigimtinės lyties, kaip ir žmogaus lytį dirbtinai suskaidyti į „biologinę“ ir „socialinę“ bei jas atskirti nuo psichologinės ir dvasinės dimensijos. Kitaip tariant, pagal Konstituciją, žmogus, kaip vyro ar moters lytį turintis asmuo, yra nedalomas. Todėl nuostaba kelia tai, kad dėl Konvencijoje vartojamos lyties sampratos konstitucingumo Konstitucinis Teismas šioje išvadoje visai nepasisakė, nors tai ir buvo šios konstitucinės priežiūros bylos esmė.
Keletas apibendrinimų
Manytina, jog Konstitucinis Teismas šioje išvadoje tinkamai neatsakė nė į vieną pareiškėjo abejonę ir paliko daugiau klausimų nei atsakymų, todėl čia galima pateikti keletą apibendrinimų:
1. Stambulo konvencijos gender (lietuviškai verčiama, kaip “socialinė lytis” arba “lytis socialiniu aspektu”) sąvokos autonomiškas vartojimas, atsiejant ją nuo sąvokos sex (lietuviškai neteisingai verčiamos, kaip “biologinė lytis” arba “lytis biologiniu aspektu”) neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje vartojamos sąvokos “lytis” turinio, apimančio tiek biologinę, tiek socialinę bei psichologinę ir dvasinę žmogaus, kaip asmens, prigimtį. Be to, Konvencijos lyties sampratos nevienareikšmiškumas neleidžia tinkamai suprasti ir aiškinti jos tikslo ir reikšmių, todėl šiuo aspektu ši Konvencija neatitinka teisės aktui taikomo aiškumo bei tikrumo kriterijų ir šiuo aspektu prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Būtent šiame kontekste Konvencijos nuostatos galimai prieštarauja ir asmenų lygiateisiškumo ir akademinės laisvės principams bei tėvų konstitucinei teisei auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus.
2. Stambulo konvencijoje yra prieštaringų teiginių, kai jos pavadinimas ir preambulėje suformuluoti tikslai dalinai neatitinka jos turinio, be to, jos turinio nemaža dalis nėra susijusi su kovos prieš smurtą prieš moteris priemonėmis (t.y. neatitinka jos pavadinimo) ir yra ne teisinio pobūdžio, o susijusi su nevienareikšmiškai vertinamais pasaulėžiūrinės ideologijos ir sociologinio pobūdžio bei diskutuotinais moksliniais teiginiais, todėl, manytina, jog Konstitucinis Teismas galėjo atsisakyti nagrinėti šį kreipimąsi, kaip jam nežinybingą, remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 80 str. 1 d. 3 punktu[xiii].
3. Visgi, Konstituciniam Teismui nusprendus iš esmės nagrinėti šį kreipimąsi – klausimą, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 105 str. 3 d. 2 p.), galutinai sprendžia Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada (Konstitucijos 107 str. 4 d.). Tačiau, net ir „galutinai nusprendęs“, kad ši tarptautinė sutartis Konstitucijai neprieštarauja, Seimas, kaip Tautos atstovybė, neprivalėtų jos ratifikuoti, jei manytų, kad tokiais veiksmais jis netinkamai atstovautų Tautą.
4. Konstitucijos turinio negalima aiškinti, remiantis tarptautinėmis sutartimis, užsienio šalių Konstitucinių Teismų sprendimais ar soft law dokumentais, todėl Lietuvos Konstitucinio Teismo išvados konstatuojamosios dalies didesnės dalies teiginiai, t.y. jos II ir III skyriai (visų pirma, teiginiai, susiję su Venecijos komisijos nuomonėmis, tarptautinėmis sutartimis bei Latvijos ir Moldovos Konstitucinių Teismų sprendimais) nėra susiję su Konstitucinio Teismo kompetencija dėl Stambulo konvencijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimo nagrinėjimu. Ateityje Konstituciniam Teismui reikėtų atsisakyti praktikos savo nutarimuose ir išvadose teikti nuorodas į minėtus šaltinius ar siekti pasisakyti apie kurioje nors visuomenės dalyje vyraujančias pasaulėžiūrines nuomones, nes tokia praktika ne tik pažeidžia Konstitucijos viršenybės principą, bet ir galėtų būti vertinama, kaip viršijanti Konstitucijoje numatytus Konstitucinio Teismo įgaliojimus.
Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas
[i] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta422/content.
[ii] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2975/content.
[iii] Konstitucijos 107 straipsnis.(4) Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas; 105 straipsnis. (3) Konstitucinis Teismas teikia išvadas: […] ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai;
[iv] Tiesa, Konstitucinis Teismas jau minėtoje 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Europos žmogaus teisių apsaugos atitikties Konstitucijai konstatavo, jog ši išvada yra „galutinė“, tai jis pakartojo ir šioje 2024 m. kovo 14 d. išvadoje. Visgi, Konstitucinis Teismas iki šiol nėra pasisakęs, ką reiškia Konstitucinio Teismo išvados „galutinumas“ Seimo atžvilgiu, jei išvada yra pateikiama dėl tarptautinės sutarties atitikties Konstitucijai (skirtingai nei dėl išvados pareigūno apkaltos byloje). Bet kuriuo atveju, Konstitucinis Teismas ateityje savo jurisprudencijoje dar turės grįžti prie savo išvadų „galutinumo“ klausimo, nes, kaip jau buvo minėta, „galutinumą“ Konstitucijos 107 str. 2 dalis sieja ne su Konstitucinio teismo išvadomis, o su jo sprendimais, t.y. aktais dėl įstatymų (ir kai kurių poįstatyminių aktų) konstitucingumo.
[v] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta159/content.
[vi] https://rm.coe.int/1680a48903.
[vii] https://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=CDL-AD(2019)018-e
[viii] https://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=CDL-AD(2021)044-e
[ix] https://www.teise.pro/index.php/2023/07/10/d-puraite-andrikiene-stambulo-konvencija-ir-jos-konstitucingumo-klausimas-rytu-ir-vidurio-europos-valstybese/
[x] Tiesa, 18 str. 2 dalyje vartojamas terminas “sex offenders” (lietuviškai neteisingai išversta, kaip seksualiniai nusikaltimai), o kitose Konvencijos vietose vartojamas būdvardis “sexual”, kuris vartojamas tokiuose išsireiškimuose, kaip “sexual harrasment” (liet. seksualinis priekabiavimas), “sexual violence” (liet. seksualinis smurtas), “sexual harm” (liet. seksualinė žala), “sexual orientation” (liet. seksualinė orientacija), “sexual nature” (seksualinis pobūdis) ir “sexual history” (seksualinė praeitis).
[xi] Lietuviškai išversta, kaip „socialiai susiformavę vaidmenys“.
[xii] Oficialiame Europos Tarybos puslapyje pateiktame lietuviškame šios Konvencijos vertime – Konvencijos 3 str. c punkte “gender” verčiama, kaip „lytis socialiniu aspektu (toliau „lytis“)“, o 4 str. 3 dalyje – verčiama, kaip “socialinė lytis”: https://assembly.coe.int/LifeRay/EGA/WomenFFViolence/2023/2023-HandbookIstanbulConvention-LT.pdf. Tuo tarpu 2017-10-06 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės autentiškame vertime – abiejose minėtose Konvencijos vietose “gender” verčiama, kaip “lytis socialiniu aspektu”: https://lygus.lt/stambulo-konvencijos-oficialus-vertimas-i-lietuviu-kalba/. Šiame komentare remiamasi Vyriausybės vertimu, nebent tekste būtų nurodyta kitaip.
[xiii] 80 straipsnis. Atsisakymas nagrinėti paklausimą Konstituciniame Teisme. (1) Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti paklausimą dėl išvados teikimo, jeigu […]: 3) konkretaus klausimo nagrinėjimas nežinybingas Konstituciniam Teismui.
