L. Meškauskaitė. Ką nusprendė EŽTT Didžioji Kolegija dėl teisės būti pamirštam arba ar išliks internetinis teistumas visiems laikams?

Šiek tiek istorijos

1. Kai 2012 m. sausio pabaigoje Europos komisarė Viviane Reding paskelbė Europos Komisijos pasiūlymą įtvirtinti asmens teisę būti pamirštam (angl. – The right to be forgotten), dėl kurios Europoje buvo kilusios karštos diskusijos ir kuri pagaliau 2018 m. buvo įteisinta Bendrajame Duomenų Apsaugos Reglamente (BDAR)[1], daugelis manė, kad tai yra “didžiausia grėsmė žodžio laisvei internete per ateinantį dešimtmetį“. Pavyzdžiui, Facebook ir Google galėjo grėsti atsakomybė iki dviejų procentų tinklo pasaulinių pajamų, jei nepašalins nuotraukų, kurias žmonės paskelbė kažkada apie save ir vėliau panorėjo jas pašalinti iš virtualios erdvės, net jei nuotraukos jau buvo plačiai išplatintos. Šios teisės priešininkai nuogąstavo, kad jei teisė būti pamirštam nebus tiksliau apibrėžta, tai gali sukelti dramatišką konfliktą tarp Europos ir Amerikos supratimo apie tinkamą privatumo ir žodžio laisvės pusiausvyrą, o tai lems mažiau atvirą internetą[2].
2. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) dar 2014 m. remdamasis teise būti pamirštam nusprendė, kad Google gavusi asmens prašymą turi redaguoti tam tikrus paieškos rezultatus ir kai kuriuos duomenis apie tą asmenį pašalinti. Šioje byloje Ispanijos pilietis M. Costeja González kreipėsi į Ispanijos duomenų apsaugos agentūrą (IDAA) su skundu dėl dienraščio La Vanguardia bei Google veiksmų ir nurodė, kad interneto vartotojui atlikus jo asmenvardžio paiešką per Google grupės paieškos variklį (Google Search Engine) yra pateikiamos nuorodos į dienraščio daugiau nei dešimties metų senumo publikacijas, kuriose skelbiama apie areštuoto nekilnojamojo turto pardavimo aukcioną, vykdytą išieškant ieškovo nesumokėtą skolą. IDAA patenkino skundo dalįirįpareigojo Google pašalinti asmens duomenis iš paieškos erdvės. Google kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti šį IDAA sprendimą. Ispanijos teismas kreipėsi į ESTT, o pastarasis šioje byloje pasiremdamas teise būti pamiršam nuprendė, kad tokios nuorodos turi būti pašalintos.
3. ESTT Google byloje  išaiškino, kad sprendžiant, ar būtina šalinti informaciją iš paieškos rezultatų erdvės, reikia įvertinti keturis kriterijus: 1) kokio pobūdžio duomenys skelbiami; 2) kokia jų svarba asmens privatumui; 3) ar visuomenė suinteresuota gauti tokią informaciją ir 4) ar duomenų subjektas dalyvauja viešajame gyvenime^[3].
4. Po ESTT 2014 m. sprendimo atrodė, kad pagarba asmens privatumui triumfuos prieš internetinį teistumą visam laikui. Šis ESTT sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodė labai naujoviškas ir atskleidžiantis naują asmens teisę – teisę būti pamirštam, bet toks įspūdis, matyt, klaidingas. Iš tikrųjų vadinamoji teisė būti pamirštamyra neatsiejama Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 8 straipsnio garantuojamos teisės į privataus gyvenimo gerbimą sampratos dalis ir buvo pripažįstama nors ir epizodiškai tiek ESTT, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijoje bei mokslinėje doktrinoje ir anksčiau[4].
5. v. The United Kingdom  EŽTT padarė išvadą, kad informacijos apie pareiškėjo prieš 12 metų padarytus teisės nusižengimus atskleidimas yra traktuotinas kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimas (Konvencijos 8 straipsnis). Šioje byloje EŽTT išaiškino, kad su tolima praeitimi susijęs nuteisimas ar įspėjimas tampa asmens privačiu gyvenimu ir turi būti gerbiamas asmens noras tokios informacijos neskelbti įgyvendinant jo teisę būti pamirštam^[5].
6. BDAR 17 straipsnyje apibrėžta teisė būti pamirštam, dar žinoma kaip „teisė į ištrynimą“ nėra absoliuti teisė ir  šios teisės išimtys nustatytos 17 straipsnio 3 dalyje, įskaitant tuos atvejus, kai asmens duomenų tvarkymas susijęs su saviraiškos laisve. Kai kurie autoriai šią teisę supranta kaip asmens informacinio apsisprendimo elementą (ang. informational self-determination)[6].
7. Nors 2014 m. ESTT sprendimas buvo nemalonus ir netikėtas Google, tačiau ji iš karto ėmėsi veiksmų ir netrukussavo tinklalapyje paskelbė atitinkamą užklausą dėl informacijos pašalinimo iš paieškos rezultatų[7], o taip pat  įkūrė Patariamąją tarybą, siekiančią padėti įgyvendinti ESTT sprendimą. Kiekvienas asmuo, kuris siekia pasinaudoti teise būti pamirštam, gali pateikti Google prašymą, kuriame turi nurodyti savo vardą ir pavardę, pateikti paieškos rezultatų sąrašą (tinklalapių nuorodas), paaiškinti, kaip šie paieškos rezultatai susiję su juo ir kodėl nebeturėtų būti skelbiami Google ir pridėti tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją. 
8. Google, gavusi tokią užklausą, įvertina asmens pateiktą informaciją ir nusprendžia, ar paieškos rezultatai turi būti šalinami. Google sukurta pašalinimo iš paieškos rezultatų užklausą per pirmuosius 5 mėnesius sulaukė beveik 160 tūkstančių prašymų pašalinti duomenis iš daugiau nei 500 tūkstančių nuorodų, kurių didžioji dalis nukreipia į Facebook socialinį tinklą. Tiesa,  lietuviai teise būti pamirštam  naudojasi bene rečiausiai Europoje, iš 34 Europos šalių Lietuva yra 23 – je vietoje[8], o mūsų teismai taip pat kol kas nelinkę pripažinti teisės būti pamirštam.
9. ESTT 2014 m. sprendimas ir Google veiksmai sulaukė internetinių portalų kritikos dėl nepagrįsto saviraiškos laisvės ribojimo ir grėsmės spaudos archyvų vientisumui, o BBC paskelbė, jog ketina viešai skelbti nuorodų, kurias iš paieškos rezultatų pašalino Google, adresus. Kai kurių autorių nuomone tokiu informacijos ištrynimu internete yra provokuojamas „Streisand“ efektas, t. y. vietoje to, kad informacija būtų pamiršta, ji dar labiau eskaluojama[9].
10. Nors teisę būti pamirštam 2014 m. pripažino ir pagrindė ESTT Google byloje, o 2018 m. įteisino BDAR, iki šių dienų šios teisės realizavimo sąlygos informavimo laisvės internete kontekste išliko gana neaiškios. ES 29 straipsnio darbo grupė 2014 m. lapkričio 26 d. paskelbė gaires dėl ESTT sprendimo Google įgyvendinimo (gairės), kuriose pateikė 13 kriterijų, į kuriuos Europos duomenų apsaugos institucijos (DAI) turi atsižvelgti nagrinėdamos skundus dėl teisės būti pamirštam[10], tačiau gairėse palikta daug vietos interpretacijoms.
11. Taigi šiame istoriniame kontekste ypač svarbi naujausia EŽTT jurisprudencija – Didžiosios Kolegijos (DK) 2023 m. liepos 4 d. sprendimas byloje Hurbain v. Belgium[11], kuriame sugriautas lūkestis stigmatizuoti spaudos archyvų vientisumo prioritetą prieš asmens privatumą bei įteisinti internetinį teistumą visiems laikams.
12. EŽTT 2023 m. liepos 4 d. sprendime byloje Hurbain v. Belgium (DK) dvylikos balsų prieš penkis persvara nusprendė, kad Belgija nepažeidė internetinio portalo ir laikraščio leidėjo pareiškėjo Hurbain saviraiškos laisvės, t. y. Konvencijos 10 straipsnio, kuomet Belgijos teismas nurodė internetiniam portalui nuasmeninti prieš daugelį metų teisėtai paskelbto straipsnio internetinę versiją, remiantis teise būti pamirštam.
13. Šioje byloje DK ne tik pagrindė teisės būti pamirštam bei spaudos archyvų vientisumo balanso poreikį, suformulavo pagrindines taisykles bei kriterijus, pagal kuriuos turėtų būti nagrinėjama konvencinių teisių (spaudos laisvės ir teisės į privataus gyvenimo gerbimą) kolizija internete, bei konstatavo, kad nuolatinis publikacijų apie seniai padarytus nusižengimus prieinamumas internete be apribojimų gali prilygti „virtualiam teistumo registrui“.
14. Straipsnyje, kurį Belgijos teismas internetiniam portalui nurodė nuasmeninti, buvo aprašytas prieš keliolika metų įvykęs autoįvykis, kurį sukėlė girtas vairuotojas G. ir kurio metu du žmonės žuvo, o dar trys  – buvo sužaloti. Nagrinėdamas pareiškėjo Hurbain peticiją EŽTT dar 2021 m. birželio 22 d  sprendimu šešiais balsais prieš vieną buvo nusprendęs, kad Konvencijos 10 straipsnis nebuvo pažeistas. 2021 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas paprašė perduoti bylą DK pagal Konvencijos 43 straipsnį ir šis prašymas buvo patenkintas. EŽTT DK pirmininkas leido šioje byloje dalyvauti organizacijai „19 straipsnis“, kuri atsovauja šešiolikai spaudos organizacijų.
15. Straipsnis, dėl kurio nuasmeninimo kilo ginčas, buvo iš pradžių paskelbtas spausdintame laikraščio numeryje, jame buvo nurodyti pavardė ir vardas autoįvykio kaltininko G., kuris buvo nuteistas dėl šio įvykio. Nors 2006 m. G. teistumas išnyko, tačiau visą laiką internetinio portalo svetainėje arba Google, surinkus G. vardą ir pavardę, ši elektroninė archyvų versija buvo prieinama skaitytojams nemokamai. 2010 metais kelis kartus G. raštu kreipėsi į internetinį portalą, prašydamas pašalinti iš elektroninių archyvų straipsnį apie jį arba bent nuasmeninti, nes jis yra gydytojas ir baiminosi, kad dėl šios priežasties gali netekti darbo arba pacientų. Kadangi internetinis portalas atsisakė pašalinti arba nuasmeninti publikaciją, G. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir Belgijos teismas įpareigojo internetinį portalą pakeisti G. vardą ir pavardę raide X skaitmeninėje straipsnio versijoje, pateiktoje laikraščio interneto svetainėje ir bet kurioje kitoje duomenų bazėje, už kurią internetinis portalas buvo atsakingas.
16. EŽTT šioje byloje pabrėžė, kad nacionalinių teismų užduotis buvo, viena vertus, subalansuoti pareiškėjo, kaip leidėjo, saviraiškos laisvę, ypač jo teisę skleisti informaciją visuomenei bei spaudos archyvų vientisumą, ir, kita vertus, G. teisę į privataus gyvenimo apsaugą, įskaitant šios teisės sudėtinę dalį – teisę būti pamirštam. EŽTT pabrėžė specifinį skaitmeninių archyvų publikavimo internete pobūdį ir iš to padarė išvadą, kad nacionaliniai teismai turi būti ypač budrūs, kai tenkina prašymą pakeisti archyvinio straipsnio turinį. Šioje byloje EŽTT konstatavo, kad Belgijos teismo motyvai buvo svarbūs ir pakankami, todėl jis nematė priežasčių pakeisti nacionalinių teismų nuomonę.
17. EŽTT pažymėjo, kad tobulėjant technologijoms ir komunikacijos priemonėms, vis daugiau asmenų siekia apginti savo interesus pagal vadinamąją teisę būti pamirštam. Tai pagrįsta asmens interesu, kad būtų ištrinta, pakeista arba apribota prieiga prie praeities informacijos. Siekdami, kad ši informacija dingtų, suinteresuoti asmenys nori neribotą laiką nesusidurti su savo praeities veiksmais ar viešais pareiškimais įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, ieškant darbo ir verslo santykiuose (sprendimo § 191). EŽTT pripažino, kad asmeninė informacija, kuri yra paskelbta ir prieinama internete, gali turėti didelės neigiamos įtakos tam, kaip asmuo yra visuomenės suvokiamas ir iš to kylan asmens baimė vėl netikėtai susidurti su savo praeitimi. bet kada. Atsižvelgiant į tai, EŽTT sprendė klausimą, ar Konvencijos 8 straipsnis suteikia apsaugą nuo šių neigiamų padarinių ir, jei taip, kokiu mastu.
18. EŽTT pažymėjo, kad teisės būti pamirštam sąvoka turi daug aspektų, kad ji vis dar kuriama ir kad jos taikymas praktikoje jau įgijo tam tikrų skiriamųjų bruožų. Visų pirma, teisė būti pamirštam, apibrėžiama kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą aspektas, kuris nagrinėjamas  nacionalinėje teismų praktikoje, kai spaudoje ilgą laiką yra skelbiama anksčiau atskleista teisminio pobūdžio informacija. Praėjus tam tikram laikui, ypač kai nuteistajam artėja bausmės pabaiga arba, juo labiau, kai jis galutinai atlieka bausmę, suprantamas tokio asmens suinteresuotumas daugiau nesusidurti su savo praeities poelgiais, kad jis galėtų vėl integruotis į visuomenę.
19. EŽTT priminė, kad teisminėje praktikoje šis aspektas, žinomas kaip teisė būti pamirštam internete, ir yra susijęs su tokių asmenų prašymais pašalinti ar pakeisti (nuasmeninti) internete esančius duomenis arba apriboti prieigą prie tų duomenų, nukreiptų prieš internetinių naujienų leidėjus ar paieškos sistemų operatorius. Tokiais atvejais problema yra ne informacijos atkūrimas, o nuolatinis jos prieinamumas internete.
20. EŽTT priminė, kad šiame naujame kontekste kai kuriose teisinėse sistemose teisė būti pamirštam tapo savarankiška teise[12]. EŽTT nuomone, reikalavimas dėl teisės būti pamirštam nėra savarankiška Konvencijos saugoma teisė ir tiek, kiek jai taikomas Konvencijos 8 straipsnis, gali būti susijęs tik su tam tikromis situacijomis ir informacija. DK pripažino, kad EŽTT iki šiol nepatvirtino jokios priemonės, kuria būtų pašalinta arba pakeičiama informacija, teisėtai paskelbta žurnalistiniais tikslais ir suarchyvuota naujienų kanalo svetainėje, todėl būtent Hurbain v. Belgium byloje EŽTT turi išspręsti klausimą, ar Belgijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas nuasmenininti ginčijamo straipsnio elektroninę versiją laikraščio internetinėje svetainėje, remiantis „teisė būti užmirštas“, prilygo žodžio laisvės pažeidimui pagal Konvencijos 10 straipsnį ir turės nustatyti, ar įsakymas dėl nuasmeninimo buvo pagrįstas svarbiomis ir pakankamomis priežastimis konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis ir, visų pirma, ar tokia priemonė buvo proporcinga siekiamam teisėtam tikslui.
21. EŽTT ankstesnėje savo jurisprudencijoje yra apibendrinęs bendruosius principus šiuo klausimu ir įtvirtinęs principinę nuostatą, kad priemonių, skirtų užtikrinti, kad būtų laikomasi Konvencijos 8 straipsnio asmenų tarpusavio santykių srityje, pasirinkimas iš esmės priklauso valstybių vertinimo laisvei. EŽTT pabrėžė, kad abi teisės – tiek saviraiškos laisvė, tiek ir asmens teisė į privataus gyvenimo gerbimą – nusipelno vienodos pagarbos[13].
22. Pagal nusistovėjusią EŽTT praktiką, „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ testas reikalauja, kad  EŽTT nustatytų, ar kišimasis, dėl kurio skundžiamasi, atitiko „neatidėliotiną socialinį poreikį“, ar jis buvo proporcingas siekiamam teisėtam tikslui ir ar nacionalinių valdžios institucijų pateiktos priežastys tai pagrįsti yra svarbios ir pakankamos.
23. EŽTT DK išreiškė nuomonę, kad nustatant balansą tarp šių vienodai svarbių teisių (teisės į saviraiškos laisvę ir asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą), turėtų būti atsižvelgta į šiuos septynis kriterijus: 1) archyvuojamos informacijos pobūdį; 2) laiką, praėjusį nuo įvykių ir nuo pirminio  internetinio paskelbimo; 3) visuomenės interesą tokią informaciją žinoti; 4) ar asmuo, pretenduojantis į teisę būti pamirštas, yra gerai žinomas ir į jo elgesį po įvykių; 5) neigiamus tokios informacijos prieinamumo internete padarinius; 6) skaitmeniniuose archyvuose esančios informacijos prieinamumo laipsnį; ir 7) priemonės poveikį saviraiškos laisvei ir spaudos laisvei.
24. Taigi, nors pusiausvyros tarp teisės į saviraiškos laisvę ir teisės į privataus gyvenimo gerbimą kontekste šios dvi teisės turi būti laikomos vienodos vertės, tai nereiškia, kad visi nurodyti septyni kriterijai turi tą patį svorį. Šiame kontekste iš tikrųjų turi būti laikomasi spaudos archyvų vientisumo išsaugojimo principo, kuris reiškia, kad archyvuoto turinio pakeitimas ar pašalinimas būtų apribotas tik tiek, kiek būtina, kad būtų išvengta tokios priemonės neigiamo poveikio spaudos laisvei bei archyvų vientisumui. Taigi, taikant minėtus kriterijus, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tinkamai subalansuoti, viena vertus, asmenų, prašančių pakeisti ar pašalinti straipsnį apie juos spaudos archyvuose, interesus ir, kita vertus, interesus. tokių prašymų poveikį atitinkamiems naujienų leidėjams ir, atitinkamais atvejais, spaudos veikimui.
25. EŽTT pažymėjo, kad Belgijos teismas savo sprendimą grindė šiais kriterijais, nurodydamas nuasmenininti straipsnį internetiniame archyve, t. y.: 1) faktai nurodyti straipsnyje buvo paviešinti teisėtai ir straipsnis buvo teisminio pobūdžio; 2) nebuvo šiuolaikinio susidomėjimo G. asmenybės atskleidimu; 3) faktai neturėjo istorinės reikšmės; 4) tarp pirminio informacijos paskelbimo ir prašymo taikyti teisę būti paimirštam buvo praėjęs pakankamai ilgas laikas; 5) suinteresuotas asmuo nebuvo viešas asmuo ir 6) šis asmuo buvo suinteresuotas reintegruotis į visuomenę, todėl turėjo pagrįstą lūkestį būti pamirštas.
26. EŽTT DK nusprendė, kad duomenys, susiję su baudžiamosiomis bylomis bei teisminiais tyrimais, klasifikuojami kaip „specialūs“, t. y. tie, kurie reiškia didesnį kišimąsi į privatų gyvenimą, todėl asmens duomenims, susijusiems su „kriminaliniais“ klausimais, yra taikoma aukštesnė apsauga, palyginti su kitais asmens duomenimis. Primintina, kad EŽTT visai neseniai priimtame sprendime tokius duomenis, susijusius su baudžiamuoju procesu, apibūdino kaip neskelbtinus[14].
27. DK taip pat pakartoja, kad požiūris į tam tikros temos aptarimą yra žurnalistų laisvės klausimas ir kad Konvencijos 10 straipsnis leidžia žurnalistams nuspręsti, kokia informacija turi būti paskelbta, tačiau spaudos straipsnių apie baudžiamąjį procesą atveju individualizuotos informacijos, tokios kaip visas suinteresuotojo asmens vardas, įtraukimas yra svarbus aspektas ir savaime nekelia problemų. pagal Konvenciją, net jei asmens vardas patenka į asmeninę sferą, saugomą Konvencijos 8 straipsnio.
28. EŽTT nuomone, ilgas laiko tarpas nuo informacijos paskelbimo iki momento, kai asmuo kreipiasi dėl informacijos pašalinimo ar nuasmeninimo, turi įtakos klausimui, ar asmuo turi turėti „teisę būti pamirštas“. Šioje byloje EŽTT laikėsi numonės, kad 2006 m. reabilituotas G. po viso to laiko turėjo teisėtą interesą siekti, kad jam būtų leista reintegruotis į visuomenę visam laikui neprisiminus apie jo praeitį.
29. Pagal EŽTT praktiką  publikacijos indėlis į viešąjį interesą dominančias diskusijas ilgainiui gali išlikti dėl pačios informacijos arba dėl naujų veiksnių, atsiradusių po paskelbimo, pavyzdžiui, vėlesnių asmens veiksmų. Nesant svaraus indėlio į visuomenei aktualias diskusijas taip pat turi būti patikrinta, ar archyvuota informacija yra svarbi kokiais nors kitais svarbiais pirmiau nurodytais tikslais, pavyzdžiui, istoriniais ar moksliniais tikslais.
30. Hurbain v. Belgium byloje nacionalinis  teismas nusprendė, kad praėjus keliolikai metų po įvykių asmens, kuris nebuvo viešas asmuo, tapatybė nepadidino visuomenės  intereso, nes šis straipsnis tik statistiškai prisidėjo prie viešos diskusijos kelių eismo saugumo klausimais. Teismo nuomone, straipsnyje aprašyti įvykiai taip pat akivaizdžiai neturėjo istorinės reikšmės, nes straipsnis buvo susijęs su išskirtine, nors ir tragiška, trumpa naujienų istorija, kuri nebuvo teigiama.
31. EŽTT  ne vieną kartą yra pripažinęs, kad visuomenė turi teisę būti informuota apie tam tikrus viešų asmenų privataus gyvenimo aspektus. Šis kriterijus, taikomas ne tik naujai paskelbtai medžiagai, bet taip pat tinka skaitmeninės spaudos archyvų kontekste[15]. Klausimas, ar suinteresuotas asmuo yra gerai žinomas, turėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir prašymo „teisė būti pamirštam“ pateikimo laiką, nes asmens viešumas laikui bėgant gali keistis. Be to asmens elgesys nuo įvykių, kurie buvo pradinio straipsnio tema, taip pat gali pateisinti „teisės būti pamirštam“ prašymo atmetimą tam tikrose situacijose[16], ir atvirkščiai, tai, kad asmuo yra ne viešas, o privatus, gali nusverti asmens reputacijos apsaugą.
32. Šioje byloje nacionalinai  teismai pastebėjo, kad G. neužėmė jokių viešųjų pareigų, o vien tai, kad  G. buvo gydytojas, jokiu būdu nepateisina jo nuolatinio identifikavimo internetiniame straipsnyje praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui po įvykių ir todėl EŽTT laikėsi nuomonės, kad G. nėra viešas asmuo ir nebuvo plačiajai visuomenei žinomas tiek įvykių metu, tiek tuo metu, kai buvo pateiktas prašymas nuasmeninti internete skelbiamą straipsnį. EŽTT pažymėjo, kad  G. nesiekė žiniasklaidos dėmesio ir visi jo veiksmai rodo norą likti nuošalyje nuo tokio dėmesio.
33. EŽTT nuomone, vertinant žalą, padarytą suinteresuotam asmeniui, svarbu atsižvelgti į tolesnio informacijos prieinamumo pasekmes to asmens reintegracijai į visuomenę[17]. Pirmiausia, atsižvelgiant į tai, kiek laiko praėjo nuo informacijos paskelbimo, reikėtų išsiaiškinti, ar asmens teistumas išbrauktas iš teistumo registrų. Šioje byloje Belgijos teismas nusprendė, kad straipsnio apie nusikaltimo padarymą elektroninis archyvavimas neturi sukurti bausmę atlikusio ir reabilituoto asmens „virtualaus teistumo registro“.  Paprasta paieška pagal G. vardą ir pavardę Le Soir interneto svetainės paieškos sistemoje arba Google iš karto nurodydavo ginčo publikaciją, todėl, teismo nuomone, tai neabejotinai buvo bent jau psichologinio pobūdžio žalos G. šaltinis. Dėl tokios situacijos apie jo ankstesnį teistumą nuolat buvo primenama plačiajai auditorijai, įskaitant, G. pacientus, kolegas ir pažįstamus, todėl galėjo jį stigmatizuoti, rimtai pakenkti jo reputacijai ir neleisti jam vėl integruotis į visuomenę[18] , todėl EŽTT nematė rimtos priežasties suabejoti tinkamai motyvuotu nacionalinio teismo sprendimu.
34. EŽTT, analizuodamas šeštąjį kriterijų (skaitmeniniuose archyvuose esančios informacijos prieinamumo laipsnį) priminė, kad interneto svetainės yra informacijos ir komunikacijos priemonė, kuri skiriasi nuo spausdintinės žiniasklaidos, ypač dėl gebėjimo saugoti ir perduoti informaciją, ir kad turinio keliamos žalos rizika. ir komunikacijos internete, skirtos žmogaus teisėms ir laisvėms, ypač teisei į privataus gyvenimo gerbimą, ir jomis naudotis, tikrai yra didesnės nei spausdintų leidinių[19] ypač dėl svarbaus paieškos sistemų vaidmens.
35. Galiausiais EŽTT pasisakė dėl septintojo kriterijaus – dėl Belgijos teismo pritaikytos priemonės (straipsnio nuasmeninimo G. vardą ir pavardę pakeičiant raide X) poveikio saviraiškos laisvei ir konkrečiau spaudos laisvei.
36. Nagrinėjamoje byloje Belgijos teismas nustatė, kad veiksmingiausia priemonė apsaugoti G. privatumą neproporcingai nesikišant į pareiškėjo saviraiškos laisvę buvo nuasmenininti straipsnį Le Soir internetinėje svetainėje, pakeičiant G. vardą ir pavardę raide X. EŽTT priminė, kad jis yra dar ankstenėje byloje nusprendęs, kad nuasmeninimas mažiau kenkia saviraiškos laisvei nei viso straipsnio pašalinimas[20]. Nuasmeninimas, EŽTT nuomone, yra  ypatingas archyvinės medžiagos pakeitimo būdas, nes jis susijęs tik su atitinkamo asmens vardu ir pavarde ir neturi kitokio poveikio perduodamos informacijos turiniui.
37. EŽTT skyrė didelę reikšmę rimtai žalai, kurią patyrė G. dėl nuolatinio straipsnio prieinamumo internete su neribota prieiga, o tai prilygo „virtualiam teistumo registrui“, ypač atsižvelgiant į tai, kiek laiko buvo praėję nuo pirminio straipsnio paskelbimo. Be to, straipsnio nuasmeninimas  nesukėlė pernelyg didelės ir neįgyvendinamos naštos internetinei svetainei, bet tuo pačiu yra veiksmingiausia G. privatumo apsaugos priemonė, todėl EŽTT DK konstatavo, kad Konvencijos 10 straipsnis nebuvo pažeistas.
38. O kaipgi teisę būti pamirštam realizuoja ir EŽTT DK sprendimą byloje Hurbain v. Belgiją pritaikė nacionalinėje jurisprudencijoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galima rasti visiškai naujoje šio teismo nutartyje[21].

Dr. Liudvika Meškauskaitė yra advokatė, VU Teisės fakulteto partnerystės profesorė

---

[1] https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A32016R0679.

[2] https://www.stanfordlawreview.org/online/privacy-paradox-the-right-to-be-forgotten.

[3] ESTT 2014 m. gegužės 13 d. sprendimas byloje Google Spain SL, Google Inc. v. Agencia Española de Protección de Datos, Mario Costeja González, Nr. C-131/12.

[4] ESTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Lindqvist, Nr. C‑101/01, EU:C:2003:596, § 25; https://www.stanfordlawreview.org/online/privacy-paradox-the-right-to-be-forgotten/; https://www.jipitec.eu/archive/issues/jipitec-2-2-2011/3084/jipitec%202%20-%20a%20-%20weber.pdf;

Edward L. Carter, „The right to be forgotten“ https://oxfordre.com/communication/display/10.1093/acrefore/9780190228613.001.0001/acrefore-9780190228613-e-189?print;

Andrew Neville, „Is it a human right to be forgotten“; https://www.google.com/search?q=Andrew+Neville%2C+%E2%80%9EIs+it+a+human+right+to+be+forgotten&oq=Andrew+Neville%2C+%E2%80%9EIs+it+a+human+right+to+be+forgotten&gs_lcrp=EgZjaHJvbWUyBggAEEUYOTIHCAEQIRigAdIBCTE0NDhqMGoxNagCCLACAQ&sourceid=chrome&ie=UTF-8;

Meškauskaitė L. Teisė į privatų gyvenimą. Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė. Vilnius, 2003.

[5] EŽTT 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje M. M. v. The United Kingdom, peticijos Nr. 24029/07. Sprendimas peržiūrėtas Didžiojoje Kolegijoje 2013 m. balandžio 29 d.

[6]  Cécile de Terwangne “The Right to be Forgotten and the Informational Autonomy in the Digital Environment” Report EUR 26434 EN (2013), p. 1.

[7] https://archive.google/advisorycouncil/.

[8] https://www.15min.lt/verslas/naujiena/mokslas-it/teise-buti-pamirstam-lietuvos-gyventojai-naudojasi-bene-reciausiai-europoje-1290-2022410?utm_medium=copied

[9] 2003 m. Barbra Streisand į teismą padavė fotografus, viešai publikavusius jos namo Malibu nuotraukas; ieškinys buvo atmestas, o internete patalpintų nuotraukų peržiūrų skaičius smarkiai išaugo – https://www.delfi.lt/verslas/nuomones/m-civilka-asmens-duomenys-teise-isnykti-73365442.

[10] https://ec.europa.eu/justice/article-29/documentation/opinion-recommendation/files/2014/wp225_en.pdf.

[11] EŽTT 2023 m. liepos 4 d. sprendimas byloje Hurbain v. Belgium (DK), peticijos Nr.  57292/16.

[12]  Anglijos ir Velso Aukštojo teismo jurisprudencija bei Ispanijos Konstitucinio Teismo sprendimo 102 ir 107 punktai.

[13]  EŽTT 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés, peticijos Nr.  40454/07,§§ 90-93.

[14] EŽTT 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Biancardi v. Italy, peticijos Nr.77419/16, § 67.

[15] EŽTT 2018 m. birželio 28 d. sprendimas byloje M.L. and W.W. v. Germany, peticijų Nr. 60798/10 ir 65599/10, § 106.

[16] Ten pat, § 108.

[17] Ten pat, § 100.

[18] Ten pat.

[19] EŽTT sprendimas byloje Delfi AS v. Estonia, peticijos Nr. 64569/09, § 133; EŽTT 2016 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Cicad v. Switzerald, peticijos Nr. 17676/09.

[20] EŽTT 2018 m. birželio 28 d. sprendimas byloje M.L. and W.W. v. Germany, peticijų Nr. 60798/10 ir 65599/10, § 105.

[21] LAT 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-296-1075/2023.