J. Baltrimas, J. Drakšas. Pozityvi diskriminacija ir mažumų universitetinio įtraukimo programos – JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas Students for Fair Admissions v. Harvard, 600 U.S. (2023)

2023 m. birželio 29 d. JAV Aukščiausiasis Teismas (Teismas) priėmė sprendimą byloje Students for Fair Admissions, Inc. v. Presidents and Fellows of Harvard College, 600 U. S. (2023), bei lydinčiojoje byloje Students for Fair Admissions, Inc. v. University of North Carolina, 600 U.S. (2023), kuriuo pripažino, jog JAV universitetuose taikomos mažumų universitetinio įtraukimo programos prieštarauja JAV Konstitucijai dėl savo diskriminacinio pobūdžio.

Sprendimas sukėlė didelį atgarsį JAV visuomenėje bei turės padarinių tolimesniam JAV universitetų studentų priėmimo programų formavimui bei bendrai JAV vystomai mažumų universitetinio ir socialinio įtraukimo politikai. Lietuvoje jis taip pat gali būti įdomus nagrinėjant konstitucinės teisės raidą ir aktualijas.

Bylos kontekstas

JAV Aukščiausiasis Teismas dar 1978 m. byloje Regents of the University of California v. Bakke, 438 U.S. 265 (1978), buvo sukūręs precedentą, leidžiantį aukštojo išsilavinimo institucijoms priimant sprendimus dėl studentų priėmimo, kaip vieną iš priėmimo kriterijų numatyti stojimo paraiškas teikiančių studentų rasę. Nuo šio laiko (o dalyje mokslo įstaigų ir anksčiau) JAV universitetuose buvo plačiai taikomos mažumų universitetinio įtraukimo programos, pagal kurias stojimus organizuojantys universitetų administraciniai organai galėjo atsižvelgti ne tik į pretendentų pažymius, rekomendacinius laiškus arba dalyvavimą užklasinėje veikloje, bet ir jų etninę, rasinę kilmę.

Prentendentai, priklausantys tam tikroms pažeidžiamoms JAV visuomenę sudarančioms mažumoms, pagal šias programas tam tikrais atvejais galėjo gauti prioritetą prieš kitus pretendentus, net jei pastarųjų pažymiai pasirodytų aukštesni ar jie būtų laikomi labiau tinkamais pagal kitus atrankos kriterijus. Tokios programos buvo grindžiamos nuostata, jog dėl istorinių aplinkybių socialinę bei ekonominę nelygybę patiriančios mažumos galėtų sėkmingiau integruotis į visuomenę bei lengviau peržengti socialinius ir ekonominius barjerus, jei joms būtų suteikiamos reikiamos sąlygos gauti aukšto lygio išsilavinimą.

Geriausi tokių programų pavyzdžiai – Harvardo bei Šiaurės Karolinos universitetų vystomos studentų įtraukimo programos, dėl kurių organizacija Students for Fair Admissions pateikė ieškinį JAV federaliniam apygardos teismui Bostone, teigdama, kad šiomis programomis diskriminuojami azijiečių kilmės pretendentai, prioritetą teikiant kitoms rasinėms mažumoms. Ieškinys, o vėliau ir ieškovų apeliacija buvo atmesti, tačiau byla galiausiai pasiekė JAV Aukščiausiąjį Teismą, kuris pritarė Students for Fair Admissions pozicijai.

Teismo argumentai

Savo poziciją JAV Aukščiausiasis Teismas grindė keliais argumentais.

• Savo argumentaciją jis pradėjo nuo bendro pobūdžio pastebėjimų, paremtų pamatine JAV Konstitucijos Keturioliktosios pataisos nuostata, kuri numato, kad valstybė niekam negali „atsisakyti suteikti vienodą įstatymų apsaugą“, dėl ko „rasės ar odos spalvos pagrindu sukurta atskirtis yra negalima“. Kartu apžvelgdamas ilgą savo jurisprudencijos istoriją, apimančią ir segregacijos laikus JAV, kai Teismo jurisprudencija galėjo būti naudojama kaip įrankis atskirčiai pateisinti, Teismas galiausiai nurodė, kad „atskirtis tarp piliečių, kuri yra paremta vien jų kilme, savo prigimtimi yra žalinga laisvai visuomenei, kurios pagrindinės institucijos yra paremtos lygybės nuostatomis“.

• Teismas toliau pabrėžė, jog klausimai, susiję su universitetinio įtraukimo programomis, jau buvo nagrinėti, be kita ko, bylose Regents of the University of California v. Bakke, 438 U.S. 265 (1978) ir Grutter v. Bollinger, 539 U. S. 306 (2003), kuriose buvo nurodyta, kad, nors universitetai ir pasižymi akademine laisve laisvai organizuoti stojimo į universitetus procesus, ji nėra neribota. Kaip antai, vadovaujantis minėta praktika, universitetai negali numatyti iš anksto nubrėžto skaičiaus ar kvotų, kiek tam tikros mažumos studentų universitetas turėtų priimti konkrečiais metais. Pagal šią jurisprudenciją rasė taip pat galėtų potencialiai būti tik vienas iš galimų kriterijų, kurie galėtų būti įvertinami stojimo į universitetą metu, tačiau negali būti absoliutus kriterijus, pagal kurį būtų nusprendžiama, pretendentas būtų priimtas ar ne.

• Remdamasis minėta praktika, Teismas taip pat pasisakė dėl ribų, kiek gali būti atsižvelgiama į rasę universitetų priėmimuose į studijas: jos pripažintos skirtomis apsisaugoti nuo tam tikrų pavojų – kad rasės naudojimas nusiris iki nelegitimaus stereotipizavimo bei, kad rasė bus naudojama kaip diskriminavimo pagrindas prieš tas rasines grupes, kurios nėra naudos gavėjai pagal aptariamas skatinimo programas. Tuo remiantis, Teismas pasisakė, kad universitetai negali atsižvelgti į rasę tokiu būdu, dėl kurio nepagrįstai nukentėtų mažumoms nepriskiriami asmenys.

• Teismo teigimu, nagrinėjamoje byloje universitetai savo rase grindžiamas priėmimo programas vykdė tokiu būdu, kuris nėra pakankamai išmatuojamas, kad sudarytų sąlygas vykdyti jo teisminę patikrą. Atsakovai savo programas grindė siekiais ugdyti būsimus lyderius, įgyti naujų žinių remiantis įvairiomis pasaulėžiūromis, skatinti tvirtą idėjų rinką ir paruošti įsitraukiančius ir produktyvius piliečius. Tačiau Teismas šiuos siekius apibūdino kaip nepakankamai koherentiškus, kad galėtų būti įmanoma juos deramai patikrinti teisme – neaišku kaip jie gali būti matuojami ir kada galėtų būti liaujamasi universitetų priėmimuose atsižvelgti į rasę. Taip pat sprendime pabrėžta, kad atsakovai nepagrindė esant prasmingo ryšio tarp pasitelktos priemonės ir siekiamų tikslų – išskiriamos rasės apibūdinamos plačiai ir neaiškiai.

Atskirai galima pabrėžti, kad universitetų autonomija sprendime nebuvo absoliučiai ignoruota. Teismas savo praktikoje turi tradiciją suteikti tam tikro laipsnio pagarbą (angl. – deference) universitetų akademiniams sprendimams, tačiau šiuo atveju pasisakė, kad ši pagarba teikiama neperžengiant konstituciškai apibrėžtų ribų (i. e. nepateisina akademinių sprendimų, kuriais pažeidžiamos konstitucinės normos).

Pasisakydamas dėl nagrinėtų programų esmės Teismas konstatavo, kad jos neatitinka JAV Konstitucijos keturioliktosios pataisos Lygios apsaugos nuostatos (angl. – Equal Protection Clause), pagal kurią rasė negali būti naudojama „negatyvia“ prasme ir kaip stereotipas. Byloje nustatyta, kad dėl Harvardo universiteto atsižvelgimo į rasę į universitetą patekdavo mažiau JAV azijiečių kilmės studentų. Pasak teismo, ginčytos priėmimo programos reikalauja stereotipizavimo – priimant į universitetą rasės pagrindu, yra daroma įžeidžianti ir žeminanti prielaida, kad dėl savo rasės studentai mąsto panašiai.

• Kitas Teismo argumentas buvo, kad priėmimo programoms trūko „logiško užbaigimo taško“, kurio reikalauja ankstesni teismo precedentai. Atsakovai nurodė kelis siekius, kuriuos įgyvendinus šios programos būtų užbaigiamos (pvz., kada tarp studentų įsivyraus reikšminga įvairovė), bet Teismas juos įvertino kaip problemiškus ir neapibrėžtus.

Apibendrindamas savo poziciją Teismas nurodė, kad vertintoms priėmimo programoms trūko pakankamai apibrėžtų ir pamatuojamų tikslų, kurie pateisintų atsižvelgimą į rasę; programos neišvengiamai rasę naudoja negatyvia prasme, apima rasinį stereotipizavimą ir neturi prasmingų logiškų užbaigimo taškų. Dėl to jos pripažintos nesuderinamomis su Lygios apsaugos nuostata. Tuo pačiu, byloje pabrėžta, kad niekas nedraudžia universitetams apsvarstyti, kaip į universitetą stojančio asmens rasė paveikia jo gyvenimą, kol tokia diskusija yra konkrečiai susijusi su jo asmeninėmis savybėmis ar gebėjimais, kuriais stojantysis gali pasitarnauti universitetui. Pasak Teismo, daug universitetų pernelyg ilgai klaidingai laikė, kad individo tapatybės kertinis akmuo yra ne jo įveikti iššūkiai, įgyti įgūdžiai ar išmoktos pamokos, bet jo odos spalva. Teismas konstatavo, kad JAV konstitucinė istorija netoleruoja tokio pasirinkimo.

Implikacijos ir niuansai

Spręstas klausimas yra kontroversiškas ir šis Teismo sprendimas visuomenėje priimamas triukšmingai. Vienas iš to ženklų yra ir tai, kad byloje trys teisėjai paskelbė savo konservatyvias pritariančiąsias nuomones ir trys teisėjai paskelbė liberalias atskirąsias nuomones. Atskirosiose nuomonėse, be kita ko, paminėta, kad tokiu sprendimu „pripažįstant rasę nereikšminga teisėje, ji tokia netampa gyvenime. Būtų giliai apmaudu, jeigu Lygios apsaugos nuostata iš tikrųjų reikalautų tokios iškreiptos, antiistorinės ir kontrproduktyvios baigties. Įgyvendinti šį rezultatą Lygios apsaugos nuostatos vardu, kai ji tokio dalyko nereikalauja, ir dėl to sutrikdyti mūsų kolektyvinę pažangą link pilno nuostatos iškelto pažado įgyvendinimo, yra tikra tragedija mums visiems“.

Didelė dalis JAV visuomenės yra pasidalijusi į dvi kairiųjų bei dešiniųjų stovyklas ir jos turi tvirtai skirtingą nuomonę šiuo klausimu dėl atsižvelgimo į rasę universitetų priėmimuose. Apžvelgtas JAV Teismo sprendimas žymi švytuoklės poslinkį teisinėje politikoje į dešiniosios konservatyvios politikos pusę. Šios švytuoklės judėjimui turi netiesioginės įtakos JAV Aukščiausiojo teismo sudarymo ypatumai: šiame teisme teisėjai skiriami neterminuotai ir neretai paskirtasis teisėjas nuosekliai palaiko jį paskyrusių politikų pažiūras (tam tikra prasme – dešiniųjų arba kairiųjų stovyklą). Atitinkamai, kada teismo daugumą sudaro dešinieji teisėjai, jo sprendimai turi vienokį atspalvį, o, kada kairieji – kitokį. Mokslininkų tyrimuose pastebima, kad šiuo atžvilgiu pasikeitus teisėjų daugumai Teismas yra linkęs įveikti savo ankstesnius precedentus (SPRIGGS, J. F.; HANSFORD, T. G. Explaining the Overruling of U. S. Supreme Court Precedent. Journal of Politics, 2001, Nr. 63, p. 23; BRENNER, S.; SPAETH, H. J. Stare Indecisis: The Alteration Of Precedent On The Supreme Court, 1946-1992. Cambridge: Cambridge University press, 1995, p. 11–13) ir labai retai Teismo precedentai buvo įveikti tų pačių kolegijų, kurios juos ir sukūrė (GERHARDT, M. J. The Power Of Precedent. Oxford: Oxford University Press, 2008, p. 3–11).

Dėl tokių aplinkybių žodinėse diskusijose JAV Aukščiausiasis teismas kartais būna vadinamas labiau įgyvendinančiu politiką, o ne teisę. Nebūtų nuostabu, jeigu ateityje jo sudėtyje vėl atsiras daugiau kairiųjų pažiūrų teisėjų ir jie priims sprendimą, kuriuo bus sušvelnintas tonas arba aptartasis precedentas apskritai bus įveiktas.

Pati diskusija dėl atsižvelgimo į rasę yra daugiaprasmiška ir nesutinkančiųjų su Teismo sprendimu argumentai būna įvairūs. Tarp jų galima rasti ir požiūrį, kad valstybė turi padėti visuomenės nariams, kurių galimybės visuomenėje yra apsunkintos. Lietuvoje, pavyzdžiui, tokia nuostata nekvestionuojamai vadovaujamasi žmonių su fizine negalia atžvilgiu. Neabejotinai visuomenės narių galimybės būna nevienodos ir dėl aplinkos, kurioje jie gimė ir augo – gimęs inteligentiškoje, pasiturinčioje šeimoje vaikas gali turėti „ankstesnį startą“ negu gimusysis asocialioje šeimoje. Už teisinių ir socialinių normų paraščių esančios visuomenės grupės niekur neišnyks, jeigu ten gimusiems vaikams nebus atveriamos durys į teisėtą ir dorą gyvenimą – priešingu atveju padėtis tik blogės, kol galų gale tarp visuomenės grupių iškils tvora su spygliuota viela. Galbūt panašiai nevienodas galimybes gali turėti ir visuomenės grupės, kurių nariai gyvenime patiria diskriminaciją, darbo pokalbiuose būna atmetami vien dėl savo rasės, lyties ar kitų savybių, kurios neturėtų turėti įtakos. Tačiau kaip identifikuoti tų socialiai pažeidžiamų grupių atstovus, kiek ir kada valstybė turi pareigą (o privatūs asmenys – teisę) sudaryti jiems palankesnes sąlygas, yra sudėtingas klausimas. Kaip ir sudėtinga yra atsakyti, ar tokios įtraukimo programos, kaip buvo aptarta nagrinėtoje byloje, turi taip laukiamą socialinės lygybės didinimo poveikį.

Galima prisiminti, kad 1977 m. savo žymiajame veikale Rimtas požiūris į teises aptardamas pozityvaus diskriminavimo reiškinį, vienas garsiausių JAV teisės filosofų Ronaldas Dworkinas rašė, jog „gali būti, kad lengvatinės [mažumų universitetinio] priėmimo programos iš tikrųjų nesukurs lygesnės visuomenės, nes jos gali neturėti tų pasekmių, kurių, jų advokatų įsitikinimu, jos turės. Šis strateginis klausimas turėtų sudaryti šių debatų šerdį. Tačiau mes turime nežlugdyti [šių] debatų, darydami prielaidą, kad šios programos yra neteisingos, net jeigu jos yra efektyvios. Turime būti apdairūs ir nepasinaudoti Lygios apsaugos nuostata tam, kad atimtume iš savęs lygybę“.

Ir iš tiesų, atrodo, kad vien su apžvelgtuoju JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimu šie debatai nesibaigs. Visuomenės, išgyvenančios socialinį, rasinį, etninį ar kitokio pobūdžio susiskaldymą, visuomet turės susidurti su teisingo išeities taško iš galimos nelygybės problema. Ir tai apima ne tik priėmimo į universitetus ar kitas aukštąsias mokyklas klausimą, tačiau ir lygios padėties darbovietėje, atstovavimo politinėse, kultūrinėse institucijose ir panašius klausimus. Todėl ir tai, kas gali atrodyti kiek nutolę nuo konkretaus mūsų nacionalinio konteksto, gali pasirodyti aktualu bendrame debatų fone.

Komentarą parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto PhD LAB Vilniaus universiteto Teisės fakulteto teisinės sistemos tyrimų skyrius, asist. dr. Johanas Baltrimas ir j. asist. Justinas Drakšas