E. Kūris. Konstitucijos nereikia, įstatymo nereikia: Apie vieną Vyriausybės poįstatyminį teisės aktą ir vieną pirmosios instancijos teismo sprendimą (2 dalis)
Pirmąją straipsnio dalį skaityti čia, trečiąją straipsnio dalį skaityti čia.
5. Gyvenimo kazuistika prieš įstatymo kazuistiką
Kas yra lietuviški rašmenys, galima aiškinti a contrario: jie yra priešingybė to, kas vadinama ne lietuviškais rašmenimis. Sąvoka „ne lietuviški rašmenys“ aiškėja iš įstatymo 4 straipsnio 1 dalies: tai lotyniškos abėcėlės (be diakritinių ženklų), lotyniško pagrindo ir nelotyniško pagrindo rašmenys. Ar korektiška lotyniškos abėcėlės rašmenis vadinti ne lietuviškais? Juk lietuviškas raidynas, sukurtas lotyniškos abėcėlės rašmenų pagrindu, apima visas jos raides, išskyrus Q, W ir X, o joje nesantys lietuviški rašmenys – tai lotyniškos raidės su diakritiniais ženklais. Sąvokų „lietuviški rašmenys“ ir „ne lietuviški rašmenys“ santykį aiškinant vien lingvistiškai galima susipainioti – jas abi galima sukritikuoti kaip netikslias, bet pasiūlyti tikslesnes sunku. Įstatymų leidėjo pasirinkta terminija neabejotinai sąlygiška. Šios sąvokos yra tai, kas angliškai vadinama term of art, – sąvokos, turinčios specifinę prasmę tam tikroje srityje (paprastai profesijoje).[34]
Bet kodėl lietuviški rašmenys vadinami lietuviškais? Juk, vertinant istoriškai, jokie rašmenys nėra „lietuviški“ ta prasme, kuria sakoma „armėniški rašmenys“, „kartveliški rašmenys“,[35] „arabiški rašmenys“ arba „hindi kalbos rašmenys“. Nė viena iš mums įprastos lietuviškos abėcėlės raidžių, nė vienas iš su jomis rašomų diakritinių ženklų nėra sugalvoti pačių lietuvių. Visos lietuviškos abėcėlės raidės nusižiūrėtos, tiesiogiai perimtos iš kito raidyno – lotyniškojo, kuris pats kai kurias raides perėmė iš kitų raidynų; visi diakritiniai ženklai – nosinės, kabinamos po Ą, Ę, Į ir Ų (kitose kalbose vadinamos lenkišku žodžiu ogonek), paukščiukai virš Č, Š ir Ž, taškelis ant Ė, brūkšnelis ant Ū (kitose kalbose vadinamas macron[36]) – irgi iš kur nors perimti (net ir darant išlygą, kad kai kuriuos perimtus diakritinius ženklus rašyti kartu su perimtomis lotyniškos abėcėlės raidėmis sugalvojo būtent lietuviai).[37] Įstatymo rengėjai turbūt preziumavo, kad sąvoka „lietuviški rašmenys“ be papildomo paaiškinimo yra aiški kiekvienam baigusiam pradžios mokyklą (o jeigu neaiški, nėra ko gaišti laiką ir gadinti popierių aiškinant). Kita vertus, lietuviški rašmenys istorijos bėgyje kito. Nėra neįmanoma, kad jie kis ir ateityje, jeigu tą nuspręstų VLKK – ekspertinė, iš kalbininkų sudaryta institucija, turinti kompetenciją į lietuvišką abėcėlę įtraukti naujas raides arba esamas papildyti naujais diakritiniais ženklais. Šiuo atžvilgiu įstatyme vartojama lietuviškų rašmenų sąvoka yra atvira: pripažįstama principinė galimybė kada nors ateityje asmenvardį ar kitą žodį rašyti ir tokiais rašmenimis, kuriais šiandien jis negali būti rašomas, ir tai bus lietuviška rašyba, nors šiandien nebūtų.
Įstatyme vartojamos, bet nėra apibrėžtos ir sąvokos „lotyniškos abėcėlės rašmenys (be diakritinių ženklų)“, „lotyniško pagrindo rašmenys“ ir „nelotyniško pagrindo rašmenys“.
Sąvokos „lotyniškos abėcėlės rašmenys (be diakritinių ženklų)“ neapibrėžimas gali atrodyti kaip spraga. Reikalas tas, kad yra ne viena, bet kelios lotyniškos abėcėlės: archaiškoji (21 raidė), senoji (21 raidė), klasikinė (23 raidės) bei Tarptautinės Standartizacijos Organizacijos (ISO) patvirtinta lotyniška abėcėlė (26 raidės). Archaiškojoje lotyniškoje abėcėlėje nėra raidžių G, J, U, W ir Y; senojoje – G, J, U, W ir Z; klasikinėje – J, U ir W. Visos jos yra ISO patvirtintoje abėcėlėje, papildytoje įtraukus raides iš kitų kalbų, pvz., J ir W – iš anglų. Romėnai rašė ius (teisė), šiandien dažniausiai rašoma jus. Sąvoką „lotyniška abėcėlė (be diakritinių ženklų)“ reikia aiškinti pagal tai, kaip ji šiuo metu suprantama gramatologijoje ir kituose lingvistikos moksluose. Tuomet ji apims dabartinius lietuviškus rašmenis be diakritinių ženklų, įskaitant G, Y, J, U ir Z. Turbūt niekas neims ginčyti, kad įstatymų leidėjas, nors tiesiogiai to ir nenurodęs, turėjo galvoje ne kurios nors ankstesnės, o ISO patvirtintos lotyniškos abėcėlės raidžių rašymą asmenvardžiuose. Tai, kas atrodo kaip spraga, yra implicitinis teisinis reguliavimas. O tai, kad įstatyme minint „lotynišką abėcėlę“ kiekvienąkart (šešiskart) skliaustuose priduriama „be diakritinių ženklų“, yra perteklinis paaiškinimas, nes lotyniškoje abėcėlėje nėra diakritinių ženklų, išskyrus tašką ant mažosios i (kai prieisime prie turkiško raidyno, noras juoktis turėtų praeiti). Vis dėlto tas paminėjimas, ypač sprendžiant iš jo dažnumo, įstatymų leidėjui atrodė svarbus: norėta pabrėžti, kad įteisinant lietuviškoje abėcėlėje nesančių lotyniškos abėcėlės rašmenų naudojimą nebuvo įteisinti svetimi rašmenys su diakritiniais ženklais. Kitaip tariant, įteisinus W, Ł nebuvo įteisinta. Užbėgant tolesniam dėstymui už akių, negalima nepaminėti, kad Vyriausybė nutarė kai kuriems piliečiams, kurių geografinė (per extensionem etninė) kilmė tam tikru atžvilgiu „palankesnė“ nei kitų, įteisinti kur kas daugiau (apie tai kitame skyriuje). Seime to Vyriausybės nutarimo turbūt neperskaitė (teisės aktai yra labai nuobodi lektūra), antraip kas nors būtų kaip nors sureagavęs.
Sąvoka „lotyniško pagrindo rašmenys“ aiškintina kaip platesnė už sąvoką „lotyniška abėcėlė (be diakritinių ženklų)“: ji apima lotynų abėcėlės rašmenis su diakritiniais ženklais, kurių yra didžiulė įvairovė, nekalbant apie tokias grafemas kaip Æ arba Ə. O sąvoka „nelotyniško pagrindo rašmenys“ apima rašmenis, kilusius ne iš lotyniškos abėcėlės, o iš kitų raidynų, pvz., Þ arba Ɛ. Yra raidynų, kurie visi yra nelotyniško pagrindo (pvz., hebrajų, amharų). Yra tokių, kurie sukonstruoti lotyniško raidyno pagrindu, bet turi vieną kitą nelotyniško pagrindo inkliuzą. Būna ir atvirkščiai, kai vienas kitas lotyniško pagrindo rašmuo atklysta į nelotyniško pagrindo raidyną.
Nepaisant aptariamų sąvokų sąlygiškumo, įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas yra diferencijuotas taip, kad vienaip traktuojamos situacijos, kai asmenvardžiai dokumento šaltinyje įrašyti lietuviškos abėcėlės rašmenimis, kitaip – kai jų rašyba apima bent vieną lietuvių kalbos raidyne nesantį rašmenį, nors (gal net visi) kiti rašmenys gali sutapti su lietuviškais. Pagal šią skirtį ne lietuviškais rašmenimis yra parašyta visa pavardė „Römeris“, o „Romeris“ – lietuviškais. Jei VLKK įtrauktų Ö į lietuvišką abėcėlę (svajoti niekam neuždrausta), „Römeris“ būtų lietuviškais rašmenimis parašytas asmenvardis.[38]
Taisyklė, kad ne lietuvių tautybės piliečių ir jų vaikų asmenvardžiai gali būti rašomi ne lietuviškais, o lotyniškos abėcėlės rašmenimis, į teisinio reguliavimo diferencijavimą įveda piliečio tautybės kriterijų: šių piliečių asmenvardžiai gali būti rašomi ne pagal dokumento šaltinį. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta ši taisyklė, neatlieka kitos funkcijos, nes ir šiuo atveju ne lietuvių tautybės piliečių asmenvardžių rašyba nesiskiria nuo etninių lietuvių. Bet galbūt ši dalis turi tikslą. Galbūt piliečio tautybės kriterijaus įvedimu siekta dar kažko, dėtas pagrindas dar kažkam. Tai šiek tiek paaiškės analizuojant teisinį reguliavimą, nustatytą jau ne įstatyme, o Vyriausybės priimtame poįstatyminiame teisės akte.
Pagrindinis įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo diferencijavimo kriterijus yra tas, kad asmenvardžio įrašui dokumento šaltinyje ne lietuviškais rašmenimis tam tikrais atvejais teikiama pirmenybė prieš lietuvišką rašybą. Tipiški asmenvardžių įrašymo ne lietuviškais rašmenimis dokumento šaltinyje atvejai (lotyniškos abėcėlės ar lotyniško pagrindo, nelotyniško pagrindo rašmenimis arba ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo rašmenimis) įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išskirti kazuistiškai. Tai neužtikrina teisinio reguliavimo nevienareikšmio taikymo (jei išvis jį bus įmanoma taikyti) situacijose, kurių neaprėpia kazuistinės formuluotės, bet kurių gyvenime gali susiklostyti kuo įvairiausių. Naujasis įstatymas skirtas reguliuoti santykiams, kurių įvairovė neįsivaizduojamai didelė ir dinamiška. Skirtingais skaičiavimais, šiuo metu pasaulyje yra nuo 6 iki 12 tūkst. kalbų (raštą turi mažuma jų). Dalyje jų naudojami lotyniško pagrindo rašmenys su įvairiais diakritiniais ženklais, kurių su viena raide gali būti rašoma ir po kelis; be to, kai kurie lotyniško pagrindo raidynai apima vieną kitą nelotyniško pagrindo rašmenį. Rašmenų naudojimo taisyklės gali evoliucionuoti arba jas gali pakeisti tokius įgaliojimus turinčios institucijos.[39] Kitų kalbų rašybos taisyklės nepriklauso Lietuvos institucijų jurisdikcijai ar kompetencijai – nei įstatymų leidėjo, nei vykdomosios valdžios, nei tokių jokiai valstybės valdžiai nepriskirtų institucijų kaip VLKK, nei teismų. Lietuvos įstatymų leidėjas tas svetimas taisykles turi priimti kaip nuo jo nepriklausančius faktus, kurių visuma dėl jų įvairovės negali būti apibrėžta „iki galo“. Tad kazuistinis asmenvardžių rašymo ne lietuviškais rašmenimis dokumento šaltinyje (kuriuo turės remtis Lietuvos institucijos) atvejų sąrašas negali būti baigtinis, nes bus situacijų, kurių neaprėpia tipiškiems atvejams parinktos sąvokos. Jeigu su svetimų asmenvardžių rašyba susijusių santykių teisinis reguliavimas statomas ant tipiškų situacijų pagrindo, supaprastinama milžiniška šių santykių įvairovė, kurios negali aprėpti jokia apriorinė mintis, net ir teisinė, galbūt ypač teisinė. Ar šią įvairovę aprėpia 4 straipsnio 1 dalyje pateiktas tipiškų atvejų sąrašas? Retorinis klausimas.
Lietuvos viešajame diskurse ne lietuviškų rašmenų naudojimo asmenvardžiuose problema buvo redukuota iki „lenkiškų raidžių“ rašymo Lietuvos Respublikos piliečių pasuose ir kituose dokumentuose. Tokį provincialų problemos susiaurinimą iš dalies nulėmė tai, kad ji buvo tapusi (gal ir tebėra) Lietuvos ir Lenkijos santykių darbotvarkės dalimi. Ji buvo supolitinta. Ne politinės prigimties problemos supolitinimas savaime nėra blogai, nors, deja, jis neretai turi savo alter ego – suprimityvinimą. Šiaip ar taip, supolitinimo negalima išvengti, nes bet koks klausimas, kurį tenka spręsti parlamentui, politinei institucijai, tampa politiniu, kaip bet kas, ką paliesdavo karalius Midas, virsdavo auksu. Auksu pertekusiam Midui teko pasikankinti, nes šiuo nevalgomu metalu virsdavo net maistas. O iki „lenkiškų raidžių“ klausimo redukuota ne lietuviškų rašmenų naudojimo asmenvardžiuose problema daugelio buvo suvokta kaip iš esmės lenkų–lietuvių ginčas: vieni gynė lenkų tautybės asmenų teisę į vardą, esą nepagrįstai suvaržytą lietuviško raidyno, kiti – lietuvių kalbą kaip vertybę, kuriai lietuvių kalbos raidyne nesančių lenkiškos abėcėlės raidžių „įleidimas“ į asmenvardžius esą keltų grėsmę. Įspūdį, kad „ginčas dėl abėcėlės“ buvo dvišalis lenkų–lietuvių ginčas, stiprino tai, kad kitų tautinių bendrijų atstovai jame nedalyvavo. Problemos redukavimą iki „lenkiškų raidžių“ klausimo lydėjo jos suprimityvinimas, kurį liudija jos vadinimas viešajame diskurse „trijų raidžių problema“, turint omeny daugelyje abėcėlių, bet ne lietuviškoje, esančias Q, W ir X, taip ir nepaminėtas jas įteisinusiame įstatyme.
Iš pasisakymų, kuriuose buvo agituojama už tų trijų raidžių „įleidimą“ į asmenvardžių rašybą lietuviškuose dokumentuose, matyti, kad takoskyra buvo brėžiama tarp lotyniško ir nelotyniško pagrindo raidynų: buvo siūloma asmenvardžių rašybą liberalizuoti leidžiant naudoti Q, W ir X ir kartu pabrėžiama, kad nesiūloma leisti naudoti ne lotyniškos abėcėlės, bet kitų raidynų rašmenų: kirilicos, graikų, hebrajų, arabų, armėnų, kartvelų, mongolų, Indijos, Tolimųjų Rytų, Afrikos ar Amerikos tautų kalbų originalių raidynų, hieroglifų ir t.t. Nesutinkantiesiems su tokiu neradikaliu siūlymu beliko prieštarauti prieš Q, W ir X, jie tą visomis išgalėmis ir darė, bet nugalėjo kita pusė. Į naująjį įstatymą permigravo supaprastintas vaizdinys, kad jeigu greta lietuviškos abėcėlės raidžių (kurios yra ne kas kita kaip lotyniškos abėcėlės raidės, išskyrus tris, ir jų pagrindu sudarytos grafemos su diakritiniais ženklais) bus leista rašyti dar ir Q, W ir X, asmens (pirmiausia lenkų tautybės, bet, kad kokios, ir lietuvių moterų, ištekėjusių už Maxwello ar Jacquet,[40] bei jų vaikų) teisė į vardą bus užtikrinta, o jei nebus leista, bus paneigta. Asmenvardžių rašymas visomis lotyniškos abėcėlės raidėmis be svetimų diakritinių ženklų laikytas priimtinu kompromisu. Vis dėlto iš VMAT nagrinėtos bylos matyti, kad vieno rašmens „įleidimas“ į asmenvardį „neįleidus“ kitų gali šios teisės ir neužtikrinti, jei pats asmenvardžio turėtojas mano, kad jo vardo ar pavardės rašybos dalinis priartinimas prie originalios yra nepakankamas. Šiuo atveju rašybos skirtumai suponuoja tarimo skirtumus: lenkiškai pareiškėjo asmenvardžiai tariami vienaip, jei parašyti su W ir Ł, ir kitaip, jeigu parašyti su W ir L. Antruoju atveju jie sudarkomi dar labiau nei pirmuoju, nes L lenkiškai tariama minkštai, o lietuviškai – kietai, taigi dalis žodžio tariama lenkiškai, o kita – lietuviškai.
Supaprastintas vaizdinys, kad į asmenvardžių rašybą lietuviškuose dokumentuose „įleidus“ tris trūkstamas lotyniškos abėcėlės raides problema bus išspręsta, negalėjo nesusvyruoti. Vos priėmus naująjį įstatymą buvo pastebėta, kad iš trijų jo leistų lotyniškos abėcėlės raidžių lenkų kalbos raidyne tėra viena – W, o Q ir X – nėra. Užtat jame yra Ć, Ł, Ń, Ó, Ś, Ź ir Ż, kurių „įleidimo“ į asmenvardžių rašybą lietuviškuose dokumentuose naujasis įstatymas neįteisino.
Tai dėl ko šitiek kovota? Tik dėl W? Daug metų didžiulę įtampą kėlusi iniciatyva, paversta įstatymu, nepatenkino ne vien lietuviškos rašybos grynumo šalininkų, bet ir jiems oponavusių Lietuvos lenkų tautinės bendrijos narių, iš kurių, norinčių rašyti savo vardus ir pavardes lenkiškais rašmenimis, tik kai kuriems pakaks W, o tie, kurie norėtų juos rašyti kitais lenkiškais rašmenimis, kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje (įskaitant Ł), pagal įstatymą to daryti negalės. Negalėjo įstatymas patenkinti ir kitų tautinių bendrijų atstovų, kurie, nors nebuvo įsitraukę į tą atseit lenkų–lietuvių ginčą, galbūt irgi norėtų, kad jų vardai ir pavardės būtų rašomi pagal jų tautinio vardyno rašybos taisykles. Lietuvos Respublikos piliečiai latviai, Jāniai, Pēteriai ir Kristīnės negalės rašyti Ā, Ē ar Ī, kaip ir Ģ, Ķ, Ļ ir Ņ. Lietuvos estai negavo balsių su tremomis Ä, Ö ir Ü, taip pat Õ, o Lietuvos švedai liko be Å, Ä ir Ö. Net žemaičiai negalės naudoti tokių jų tarmės raidyne esančių raidžių kaip ėlguojė Ā, ėlguojė Ē ir ėlguojė Ī. Ką jau kalbėti apie tokias specifines raides kaip Æ (danų, norvegų, islandų, fareriečių), Ø (danų, norvegų, fareriečių, pietų samių), Œ (prancūzų), ẞ (vokiečių), ar Ə (azerbaidžaniečių ir kt.), išsirutuliojusias iš lotyniškų rašmenų ir galimas tituluoti lotyniško pagrindo rašmenimis. Lietuviškuose dokumentuose negalės būti naudojami ir rašmenys, esantys raidynuose, sudarytuose lotyniškos abėcėlės pagrindu, bet nesantys lotyniško pagrindo rašmenimis – islandų Þ (į islandišką abėcėlę įtrauktas iš runų rašto) arba kai kurių berberų kalbų Ɣ ar Ɛ (kilę iš lotynizuoto graikų raidyno). Neaišku, kaip traktuoti rašmenį Đ: pietų slavų kalbose jis laikomas raide D su diakritiniu ženklu (perbraukta D), o vietnamiečių kalboje – savarankiška raide (tariama /zəː˨˩/). Įstatymo nuostatas mėginta formuluoti taip, kad tokių keblumų nekiltų: būtų rašoma neperbraukta D. Bet jų vis tiek kiltų, jei būtų nurašoma ne iš kroatiško, o iš islandiško dokumento šaltinio, nes islandų kalboje šios raidės „mažoji versija“ yra ne đ, o ð (ne lotyniško pagrindo). Ir jau visai neaišku, kaip turi būti nurašoma turkiška (taip pat azerbaidžanietiška, kazachiška ir kt.) raidė I, kurios „mažoji versija“ yra ı – lotyniškos abėcėlės rašmuo be diakritinio ženklo par excellence. Skaityk įstatymą kaip nori, vis tiek nerasi, kad diakritiniai ženklai galėtų būti pridėti – jie gali būti tik nuimti. O kaip nurašyti turkišką (azerbaidžanietišką ir kt.) İ, kurios „mažoji versija“ yra i (mes, pridūrę lietuvišką galūnę, rašome „Ibrahimas“, bet jo turkiškame pase bus įrašyta „İbrahim“)? Negi nurašymas priklauso nuo to, ar dokumento šaltinyje atitinkama raidė yra didžioji, ar mažoji? Keblumų kiltų ir dėl kai kurių slavų kalbų diagrafų, kaip antai Lj arba Nj, nes, nors sudaryti iš dviejų lotyniško raidyno raidžių, tose kalbose jie traktuojami kaip viena raidė. Turbūt jie būtų nurašomi kaip du rašmenys – Lj ir Nj (daugelyje šriftų, bet ne visuose, atrodo taip pat). Bet ir čia tyko pavojus: Lietuvos Respublikos piliečio pase asmenvardžiai rašomi didžiosiomis raidėmis, o diagrafuose Lj ir Nj antroji sudedamoji dalis visuomet yra mažoji raidė, net jei pirmoji yra didžioji – kroatų kalboje diagrafai LJ arba NJ tiesiog neegzistuoja (kitaip nei IJ nyderlandų kalboje). Ar kitų kalbų požiūriu leistina Æ perdaryti į AE, o Œ į OE (ir ar tai sužavėtų atitinkamų asmenvardžių turėtojus), autorius nesiima aiškinti(s).
Šiais pavyzdžiais pabandyta pailiustruoti, jog orientavimusi pirmiausia (ar net vien, nors vargu) į lenkų asmenvardžius pagrįstas kazuistinis įstatymo nuostatų formulavimas yra, švelniai tariant, nepakankamas. Įstatymo kazuistikos kritikams patiems neturėtų pritrūkti kazuistinių rebusų. Antai įstatyme minimi ne asmenvardžiai, o vardai ir pavardės. Bet kai kuriose tautose pavardžių nėra arba jas atstoja tėvavardžiai, kintantys su kiekvienu nauju palikuoniu pagal tiesiąją giminystės liniją. Tai pasakytina ne vien apie tolimas, mažiau pažįstamas tautas bei jų egzotines kalbas, bet ir, pvz., apie islandus. Ar leidžiama nurašyti islandišką tėvavardį su X? Ir ar apskritai įstatymas, jeigu jis aiškinamas pažodžiui, leidžia nurašyti tėvavardį – ar įstatymo nuostatos, kuriose minima piliečio vaikų pavardė, taikytinos islandų kilmės Lietuvos Respublikos piliečiui, norinčiam, kad būtų islandiškai rašomas jo tėvavardis (nes pavardės tikrąja šio žodžio prasme jis neturi)? O štai dar vienas kazusas. Įstatymas reglamentuoja vardų ir pavardžių rašymą ne vien piliečio pase, bet ir kituose dokumentuose. Ar išskyrus ne lietuvių tautybės piliečius (3 straipsnio 3 dalis) ir gerbiant jų prieraišumą jų tautiniam vardynui bei asmenvardžių rašybos ir darybos taisyklėms (šių žodžių įstatyme nėra, jos atsiras poįstatyminiame akte) tokio piliečio vardas ir pavardė kituose dokumentuose (kai jiems skirta viena grafa) gali būti rašomi ne ta tvarka, kaip įprasta Lietuvoje – pirma vardas, po to pavardė, bet taip, kaip tai įprasta atitinkamoje tautoje – pirma pavardė, po to vardas. Tai pasakytina ne vien apie korėjiečius, kinus ar vietnamiečius, bet ir apie kai kurias Europos tautas, pvz., vengrus arba samius, kuriems irgi turėtų būti pripažįstama teisė į vardą, apie kurią Volkonovski/Wołkonowski byloje (tik) užsiminė VMAT. O kas atsitinka su toninių kalbų žodžiais, taigi ir asmenvardžiais, kai jie rašomi be diakritinių ženklų? Jie iškraipomi iki neatpažįstamumo.
Naujojo įstatymo nuostatos suformuluotos ir išdėstytos taip, kad nenumatyta galimybė kitų kalbų rašmenis su diakritiniais ženklais perrašyti iš dokumento šaltinio automatiškai – net ir su tais diakritiniais ženklais, kurie yra lietuvių kalboje (4 straipsnio 1 dalis). Turbūt tai atitinka pagrindinį įstatymo sumanymą – leisti piliečio pase ir kituose lietuviškuose dokumentuose naudoti tik raides Q, W ir X, kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje, bet ne bet kuriuos svetimus rašmenis. Skaitant pažodžiui išeina, kad visi lotyniško pagrindo rašmenys nurašomi lotyniškos abėcėlės raidėmis be diakritinių ženklų. Bet kokią grėsmę lietuvių kalbai gali kelti tokie kitos kalbos diakritiniai ženklai, kurie yra lietuviškoje abėcėlėje, kai jie rašomi su tokiomis raidėmis, kurios irgi yra lietuviškoje abėcėlėje? Formaliai jie svetimi, nes ateina iš kita kalba surašyto dokumento šaltinio, bet iš esmės – savi. Ar slovėniškame dokumento šaltinyje įrašytas Ž – ne lietuviškas rašmuo? Istoriškai, visi dabartiniai lietuviški diakritiniai ženklai kažkada buvo svetimi lietuviškai rašybai, kol lietuviai jų nepavertė savais: iš čekų kalbos perėmė Č, iš lenkų – Ą ir t.t. Paukščiukas ant Š slovakų kilmės Lietuvos Respublikos piliečio Štefano varde turėtų būti priimtinas net dabartinės lietuviškos abėcėlės puristams. Gal lietuviui sunkiau perskaityti lenkiškas pavardes „Grzęda“, „Zięba“ arba „Zaręba“, bet Ę, kaip ir Š, yra ir lietuviškas rašmuo, nors tose pavardėse jis lenkiškas. Įstatymas formaliai nenumato galimybės pavardę „Zaręba“ nurašyti su Ę. Jo nuostatos suformuluotos taip, kad hipotetinis Zaręba gali arba prašyti jo pavardę rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinio ženklo ir tapti Zareba (pagal 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą), arba pasinaudoti ne lietuvių tautybės piliečiams nustatyta išimtimi ir būti Zaręba (pagal 3 straipsnio 3 dalį). Tačiau ką daryti tokiam Zarębai, kuris, nors lenkų kilmės, yra taip integravęsis į Lietuvos visuomenę, kad jaučiasi lietuviu ir nesitapatina su lenkų tautybe, tačiau norėtų turėti protėvių pavardę su Ę? Jis negalėtų pasinaudoti 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį pateikęs dokumento šaltinį, kuriame jo arba jo vieno iš tėvų, senelių ir t.t. pavardė įrašyta su Ę, nes pagal tą dalį diakritinis ženklas negali būti nurašytas. Kai tiesus kelias užtvertas, lieka aplinkkelis. Toks pilietis gali paprašyti dokumento šaltinyje neva ne lietuviškais, bet lotyniško pagrindo rašmenimis įrašytą asmenvardį nurašyti lietuviškais rašmenimis ir būti Zaręba (pagal 4 straipsnio 3 dalį).[41] Tad nors pavardė „Zaręba“ nebūtų iš lenkiško dokumento šaltinio perrašyta su Ę automatiškai, jos turėtojui paprašius raidė Ę būtų įrašyta jau kaip lietuviškas rašmuo.[42] Sunku suprasti, kodėl leidus asmenvardžiuose naudoti Q, W ir X iš šiuo aspektu liberalizavus jų rašybą, neleista asmenvardžio su ir lietuviškoje abėcėlėje esančiais diakritiniais ženklais nuo kitos valstybės institucijos išduoto dokumento šaltinio nurašyti automatiškai, bet leista jį nurašyti su tais diakritiniais ženklais, jeigu pilietis to paprašys.
Tokių kazuistinių rebusų galima pažerti daug. Juos čia pateikiant nesiekiama sukritikuoti naująjį įstatymą dėl nenumatymo jame įvairiausių situacijų, susijusių su svetimų asmenvardžių rašyba. Jokia valstybė negali į savo dokumentus „įsileisti“ visos asmenvardžių rašybos įvairovės. Kur nors tenka braukti brūkšnį. Lietuvos įstatymų leidėjas naujuoju įstatymu jį brūkštelėjo ties ISO patvirtintos lotyniškos abėcėlės riba, įtvirtindamas aiškią taisyklę: vardai ir pavardės lietuviškuose dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, įtraukiant, jei reikia, kitus lotyniškos abėcėlės rašmenis, kurių tėra trys: Q, W ir X. Pagal įstatymą gali būti nurašomi toli gražu ne visi lotyniško pagrindo rašmenys: À, Å, Â, Ⱥ ir Ǟ turi būti nurašyta kaip A; Ņ, Ñ, Ň, Ṉ ir Ɲ – kaip N; Ü, Ů, Ú, Ṳ ir Ư – kaip U. Ir t.t. Hipotetinis vietnamiečių tautybės Lietuvos Respublikos pilietis Nguyễn Ngọc Quốc Duẩn taptų Nguyen Ngoc Quoc Duan[43] (galūnių nepriduriu, nors peršasi). Kai bendrapilietis etninis lietuvis, nesvarbu, kupiškėnas, žemaitis ar cikrinis dzūkas, perskaitytų jo asmenvardžių raides taip, kaip jį išmokė mokykloje, vargšas Nguyen jų neatpažintų, nes be diakritinių ženklų jie tariami visiškai kitaip (vietnamiečių kalba toninė). Panašų abejotiną pasitenkinimą patirtų hipotetinis čekų tautybės Lietuvos pilietis, kurio vardas ir pavardė čekiškai rašomi Jiří Kovář. Čia galima priminti seno filmo, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Totò (su diakritiniu ženklu) ir Fernandelis (be jo, bet su pridurta lietuviška galūne, kad būtų sklandžiau) pavadinimą: Le loi, c’est le loi – „Įstatymas yra įstatymas“. Naujasis įstatymas nenumato išimčių ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams, norintiems įvairesnių diakritinių ženklų asmenvardžiuose: jie gali prašyti asmenvardžius rašyti ne lietuviškais rašmenimis, bet kaip lietuviškų rašmenų pakaitalą jie gali gauti tik lotyniškos abėcėlės rašmenis be diakritinių ženklų (3 straipsnio 3 dalis).
Apibendrinkime. Pagal įstatymą lietuviškuose dokumentuose piliečio – ir etninio lietuvio, ir ne lietuvių tautybės – vardas ir pavardė gali būti rašomi tik lietuviškais rašmenimis, taip pat naudojant tris į lietuvišką raidyną (vis dar) neįtrauktas raides Q, W ir X. Diakritiniai ženklai gali būti rašomi, jeigu jie yra lietuvių kalbos raidyne. Rašmenys, kuriais rašomas piliečio vardas ar pavardė, negali būti papildomi tokiais diakritiniais ženklais, kurių nėra lietuvių kalbos raidyne.
6. Kovo 11-oji kaip kriterijus, arba Mes be Vilniaus nenurimsim
Įstatymas nustato asmenvardžių „rašymo … dokumentuose pagrindinius reikalavimus“ (1 straipsnis). Vyriausybė iki 2022 m. balandžio 30 d. turėjo priimti įstatymo „įgyvendinamuosius teisės aktus“ (5 straipsnio 2 dalis[44]). 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424 Vyriausybė patvirtino (jau minėtas) Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisykles. Nutarimas, kaip ir įstatymas, įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d.
Vyriausybės patvirtintose taisyklėse, poįstatyminiame akte, turėtų būti nustatyta minėtų „pagrindinių reikalavimų“ įgyvendinimo tvarka, sukonkretintos ir detalizuotos naujojo įstatymo nuostatos. Jose negali būti nustatyta naujų reikalavimų, kurie arba nepagrįstai apsunkintų piliečių teisių, jų turimų pagal įstatymą, įgyvendinimą. Jose taip pat neturi būti nuostatų, kuriomis lietuvių kalbai kaip konstitucinei vertybei būtų nustatyta mažesnė apsauga nei ta, kurią nustato įstatymas. Minėta, kad naujuoju įstatymu buvo siekiama darnos tarp asmens teisės į tapatybę ir lietuvių valstybinės kalbos apsaugos. Tai nereiškia, kad dabartinė valstybinės kalbos apsaugos samprata ar teisės į vardą samprata negali ilgainiui evoliucionuoti, be kita ko, jei šiais klausimais atsirastų naujos konstitucinės jurisprudencijos ar supranacionalinių teismų sprendimų.[45] Įstatymas taip pat gali būti keičiamas (net pageidautina, kad kai kurios jo formuluotės būtų patikslintos). Tačiau „pagrindiniai reikalavimai“ gali būti nustatomi, taigi ir įvedami nauji, tik įstatymu, ne Vyriausybės nutarimu.
Čia nėra reikalo aptarti visas Vyriausybės nustatytas taisykles. Kai kurios jų pakartoja įstatyme nustatytą reguliavimą. Daugelis jį reikšmingai pratęsia. Antai nustatyta, kad vardai ir pavardės turi būti rašomi laikantis VLKK patvirtintų lietuvių kalbos rašybos taisyklių, kitų teisės aktų ar rekomendacijų, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą vardus ir pavardes leidžiama rašyti naudojant rašmenis, kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje (4.2 punktas). Tiesa, žodžių „kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje“ taisyklių tekste nėra, vietoj jų pateikta eufemistinė nuoroda į įstatymo nuostatas. To prireikė, nes VLKK dar nėra pritarusi Q, W ir X naudojimui net ir asmenvardžiuose (veikiau ji yra susitaikiusi su tuo, jog jį leidžia Lietuvos teisės aktai, įskaitant teismų sprendimus), nors, kaip matyti iš Volkonovski/Wołkonowski bylos, VLKK pozicija yra evoliucionavusi ta linkme, jog ji šį klausimą laiko ne tiek kalbos, kiek politiniu ir teisiniu klausimu, į kurį VLKK (paprašiusi teismo bylą nagrinėti „savo nuožiūra“) nesikiš. Yra taisyklėse nuostatų, skirtų vardo ir pavardės skirtumams pagal lytį, mergaičių ir moterų pavardžių rašymui, vaikų pavardžių rašymui pagal tėvų ar vieno iš jų pavardę, vardų atitikčiai gerai moralei ir geriausiems vaiko interesams, sutuoktinių pavardžių rašymui, užsieniečių vardų ir pavardžių rašymui ir kt.
Svarbiausia, Vyriausybės patvirtintose taisyklėse išlaikyta bendra principinė nuostata, kad asmenvardžiai, dokumento šaltinyje įrašyti lotyniškos abėcėlės ar lotyniško pagrindo rašmenimis, nurašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų. Kad asmenvardžiai turi būti nurašomi arba perrašomi be diakritinių ženklų, taisyklėse pakartota net devynis kartus. Kartu padarytas svarbus patikslinimas (paminėtas keturis kartus): draudimas rašyti diakritinius ženklus neapima „toki[ų] pat raid[žių] su diakritiniais ženklais, kaip lietuvių kalbos abėcėlėje“ (10, 15, 16, 18 punktai). Nerangi formuluotė „rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), išskyrus tokias pat raides su diakritiniais ženklais, kaip lietuvių kalbos abėcėlėje“ nėra tokia neaiški, kaip parašyta. Ji reiškia, kad piliečio vardas ir pavardė gali būti rašomi lietuviškuose dokumentuose tik lietuviškais rašmenimis bei raidėmis Q, W ir X, o diakritiniai ženklai su jais gali būti rašomi, jeigu ir tokios raidės, ir tokie diakritiniai ženklai yra lietuvių kalbos raidyne ir jeigu tie diakritiniai ženklai rašomi būtent su tomis raidėmis, su kuriomis rašomi lietuvių kalboje. Šitaip pataisytas įstatyme esatis neapibrėžtumas, kėlęs nepatogumų Grzędai, Ziębai ir Zarębai. Taigi lenkiška Ą galės būti rašoma, nes tai galima ir lietuvių kalboje, slovėniška Ž – taip pat, nes tokia raidė su tokiu diakritiniu ženklu yra ir lietuvių kalbos raidyne, latviška ar taitietiška Ū – prašom, ji yra lietuvių kalbos abėcėlėje. O lyviška Ȳ,[46] čekiška Ř (pagal kuria žymimo garso ištarimą čekai juokaudami sprendžia, ar žmogus gali turėti vilčių išmokti kalbėti čekiškai), įvairių Amerikos tautų raidynų Ǫ arba lenkiška Ż, įvairios Ȯ, q̇, arba ẋ negali būti įrašytos į lietuviškus dokumentus, nes nors jos rašomos su tokiais diakritiniais ženklais kaip lietuviškos raidės, tie diakritiniai ženklai parašyti ne su tomis raidėmis kaip lietuvių kalboje. Šis iš įstatymo kylantis tabu a fortiori tinka tokiems diakritiniams ženklams (ir raidėms, kurias jie papildo arba transformuoja), kurių nėra lietuvių kalbos raidyne: jokių Á, À, Ã, Ɓ, Ƈ, ç̇, Ɖ , Ȇ, Ɇ, Ĥ, Ƕ, Ÿ, Ƙ, Ŀ, Ľ, Ɲ, Ȍ, Ŕ, Ș, ṥ, Ţ, Ů, Ȥ ir t.t. Tarp jų patenka ir Ł. Užtat Zarębos pavardė galės būti nurašyta su Ę nesinaudojant aplinkkeliu. Vis dėlto, kaip bus parodyta, kai kurių piliečių padėtį Vyriausybė pagerino kur kas labiau nei hipotetinio Zarębos, susirūpinusio tik tokiu menkniekiu kaip lenkiškos Ę perkvalifikavimas į lietuvišką Ę. Dėl pirmajame šios pastraipos sakinyje reikia esminės išlygos.
Taisyklėse įvesta patikslinanti sąvoka „tautinis vardynas“. Ne lietuvių tautybės piliečio prašymu „jo ir jo vaikų tautinio vardyno vardai ir pavardės gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), išskyrus tokias pat raides su diakritiniais ženklais, kaip lietuvių kalbos abėcėlėje, ir pagal tos tautinės kalbos rašybos ir darybos taisykles“. Taip pat ne lietuvių tautybės piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės gali būti rašomi „pagal tos tautinės kalbos rašybos ir darybos taisykles“ (10 punktas). Šis patikslinimas leis diferencijuoti ne lietuvių tautybės piliečių pavardes pagal lytį: lenkų – Nowicki arba Nowicka, latvių – Strautmanis ir Strautmane ir t.t. Patikslinta, kad nurašant ar perrašant vardus ir pavardes gali būti nurašomi ir papildomi ženklai (brūkšnelis, apostrofas, skliaustai, taškas) (14 punktas) – sudarytos prielaidos neiškraipant perrašyti ne tik įprastas pavardes su brūkšneliais, bet ir, pvz., anglizuotas airiškas pavardes su joms būdingais apostrofais, kurie, parašyti po O, kartu su ja tampa airiškos raidės Ó pakaitalu (O’Gorman, O’Hara, O’Leary, O’Brien, O’Sullivan ir pan.) arba tokius asmenvardžius kaip M’Gill ir net M’hammed, mergautines pavardes, kurios kai kuriose tradicijose (kaip antai anglų) gali būti paimamos į skliaustus, ar tokias iš krikščionių šventųjų vardų kilusias britiškas pavardes kaip St. John ar St. Paul. Pateiktas papildomų ženklų sąrašas aiškintinas plečiamai: juk leidus nurašyti apostrofą turėtų būti leidžiama nurašyti ir okiną, atrodančią kaip apverstas apostrofas, kad nebūtų iškraipyti, pvz., havajietiški asmenvardžiai (kaip a.a. populiaraus jų dainininko IZ, tituluoto The Voice of Hawai‘i, kurio dokumentuose buvo įrašyta Israel Ka‘ano‘i Kamakawiwo‘ole).[47] Patikslinama ir tai, pagal kokias taisykles piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lietuviškais rašmenimis arba lietuviška vardo ir pavardės forma – tai daroma pagal apytikslį tarimą ir laikantis nustatytų gramatinimo taisyklių (17 punktas); tai aktualu ypač tada, kai pilietis nori sulietuvinti savo pavardę, kuri užsienietiškame dokumento šaltinyje parašyta kitaip nei skambėtų lietuviškai. Šitaip lenkų kilmės Zaręba gali tapti Zaremba.
Palyginus aptartąsias Vyriausybės patvirtintų taisyklių novelas su įstatymo nuostatomis, jos neatrodo problemiškos. Neatrodo problemiškos ir kai kurios tyčia ar netyčia paliktos spragos. Antai taisyklėse nėra nieko, kas neleistų originaliai rašyti asmenvardžių, kurių viduryje yra didžioji raidė (MaryAnn, MaryJane, LeBron, LaGuardia, McCartney, McDonald, MacBride, MacKenzie, MacNamara, DeYoung, DeSantis, DaMarcus, FitzGerald ir t.t., kaip ir jau minėtų anglizuotų airiškų pavardžių). Nenurodoma, kad asmenvardį rašant su brūkšneliu pirmoji raidė po jo turi būti didžioji (kaip įprasta lietuviškuose ir daugelyje kitų tautų asmenvardžių), tad nėra kliūčių, pvz., tuviečių vardus baigti „-ol“ arba „-ool“ (su brūkšneliu). Taisyklėse išvis nėra nieko apie tai, ar pavardė turi būti rašoma didžiąja raide, ar galima ją pradėti ir mažąja. Todėl turbūt prieš pagrindinę pavardės dalį galima rašyti ir dalelytes „de“, „du“, „dos“, „della“, „le“, „la“, „el“, „van“, „von“, „zu“, „mac“, „ben“, bin“, „ibn“, „al“, ir net po dvi, pvz., „van de“, „van den“, „van der“, „van het“, „van ’t“, ir net labai jau neįprastą aristokratizmą „von und zu“. Neuždrausta ir įterpti dalelytes tarp dviejų (ar daugiau) pavardžių, tad galima bus tarp jų rašyti ir portugališką „e“, ir ispanišką „y“. Atrodo, taisyklės leidžia įvairią egzotiką. Įvairią, bet ne visą: kadangi galima rašyti tik lietuvių kalboje esančius diakritinius ženklus, kurie rašomi su tomis pačiomis raidėmis kaip ir lietuvių kalboje, dalelytės „Ní“ arba „Ó“ pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles neturėtų būti rašomos: nors pirmoji raidė didžioji, diakritinis ženklas ant antrosios nebūdingas lietuvių kalbai (kita vertus, kaip pamatysime toliau, LAT jo nelaiko „labai nutolusiu nuo lietuvių kalbos“ ir yra leidęs rašyti dokumentuose raidę Ć, bet tai buvo iki naujojo įstatymo ir Vyriausybės taisyklių išleidimo). Pateisinant tam tikrų praktikoje itin retai pasitaikysiančių atvejų eksplicitinio reglamentavimo nebuvimą Vyriausybės patvirtintose taisyklėse (nors kai kurie kiti atvejai ir jose, ir, kaip matysime toliau, teisingumo ministro patvirtintose taisyklėse reglamentuoti gana detaliai) galima pasakyti, kad, kaip žinia, idealas yra nepasiekiamas per definitionem. Reikalauti absoliutaus preciziškumo tokioje neaprėpiamoje srityje kaip asmenvardžių įvairiomis kalbomis įvairovė reikštų reikalauti neįmanomo dalyko. Kad ir koks būtų reglamentavimas, tokioje srityje visuomet gali kilti kokių nors kazusų, kuriuos teks spręsti ad hoc.
Bet ar Vyriausybė tikrai nenustatė nieko, kas konkuruotų su įstatymu?
Bingo!
Taisyklių 19 punktas: kai asmenvardžiai dokumento šaltinyje įrašyti lotyniškos abėcėlės ar lotyniško pagrindo rašmenimis, lietuviškuose dokumentuose jie „gali būti nurašomi paraidžiui ar perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jeigu šio piliečio arba vieno iš jo tėvų, senelių, prosenelių ar kitų protėvių pagal tiesiąją giminystės liniją kitos valstybės pilietybės turėjimo laikotarpiu vardas ir (ar) pavardė nelietuviškais rašmenimis buvo ar yra įrašyti dokumento šaltinyje, „išskyrus atvejus, kai nelietuviškais rašmenimis vardas ir (ar) pavardė buvo įrašyti dokumentuose, išduotuose ir (arba) sudarytuose ne lietuvių kalba dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki 1990 m. kovo 11 d.“
Ką reiškia šis „išskyrus“, jei ne naują „pagrindinį reikalavimą“? Vyriausybė įvedė naują su asmenvardžių rašyba lietuviškuose dokumentuose susijusių santykių diferencijavimo kriterijų – 1990 m. kovo 11 d. Jeigu dokumento šaltinis buvo išduotas arba sudarytas „dabartinėje Lietuvos teritorijoje“ iki tos datos, asmenvardžius lietuviškuose dokumentuose galima nurašyti su visomis jame figūruojančiomis raidėmis ir visais diakritiniais ženklais. Jei ten įrašyta švediška Å arba latviška Ķ, tai ir lietuviškame dokumente turės būti įrašyta Å ir Ķ. Bet juk akivaizdu, kad taisyklių 19 punktas skirtas ne Å ar Ķ. Nei Švedija, nei Latvija per pastarąjį šimtą metų (kuriuos galima laikyti teisiškai reikšminga praeitimi) nevaldė dabartinės Lietuvos teritorijos dalies. Nereikia savęs apgaudinėti – šis punktas skirtas Ć, Ł, Ń, Ó, Ś, W, Ź ir Ż. Iš jų įstatymas leidžia vienintelę W, o Vyriausybės patvirtintos taisyklės bac! ir leido rašyti visas kitas raides. Taisyklių 19 punkto išimtis skirta Lenkijos tarpukariu okupuotam Vilniaus kraštui – iš pradžių egzistavusiam kaip nominali, fiktyvi Litwa Środkowa, bet netrukus formaliai aneksuotam.[48] Pasirodo, teisė į autentišką vardo rašybą Lietuvoje yra, bet ją turi tik palikuonys žmonių, tarpukariu gyvenusių toje Lietuvos dalyje, kurios Lietuva nekontroliavo ir kurią laikė okupuota. Ši teisė baigiasi ties tų laikų Vilniaus krašto demarkacijos linija: tarpukario Maišiagalos, Švenčionių ar Eišiškių lenkų (ir ne tik lenkų) palikuonys ją turi, o tarpukario Alytaus, Vievio ar Giedraičių lenkų (ir ne tik lenkų) palikuonys – neturi, nes jų protėviai turėjo „nelaimės“ likti neokupuotoje Lietuvos dalyje. Išeitų, kad kuo daugiau tuometinės Lietuvos teritorijos būtų buvę nuo jos atplėšta, tuo daugiau žmonių, gyvenančių „dabartinėje Lietuvos teritorijoje“, turėtų tą teisę šiandien. Spalio 9-oji papildo Kovo 11-ąją? Nieko sau. Panašu, kad dabartinė Vyriausybė, kitaip nei anų laikų Vyriausybės, yra linkusi manyti, jog anoji demarkacijos linija buvusi valstybės siena (o toks pripažinimas – ne tas žodis kaip rimta, bet tai būtų atskira ne itin maloni tema). Šalutinis šios novelos rezultatas yra išimties pritaikomumas Vokietijos Reicho institucijų 1941–1945 m. (aneksuotame Klaipėdos krašte – nuo 1939 m.) išduotiems dokumento šaltiniams: nors tai vienetiniai atvejai, asmenvardžiai galės lietuviškuose dokumentuose būti rašomi su Ä, Ö, Ü ir ẞ (pastarasis rašmuo yra ne raidė su diakritiniu ženklu, o tiesiog raidė).[49]
Taisyklių 19 punkto išimtis ne formaliai, o faktiškai skirta ne visiems piliečiams, galintiems pateikti tarpukariu Vilniaus krašte išduotą dokumento šaltinį su kuria nors juo įteisintu lenkišku rašmeniu, o tik tiems, kurie yra lenkų tautybės ir kurių tėvų ar protėvių pagal tiesiąją giminystės liniją Lenkijos piliečiai gyveno Lenkijos aneksuotame Vilniaus krašte.[50] Pilietybė nesuponuoja tautybės, ir atvirkščiai. Vilniaus krašte gyveno toli gražu ne vien lenkų tautybės Lenkijos piliečiai. Ne lietuvių ir ne lenkų tautybės Lietuvos Respublikos pilietis, pasinaudojęs taisyklių 19 punkto išimtimi, atkurtų savo ar savo protėvių asmenvardžius tokius, kokie įrašyti Lenkijos institucijų išduotame dokumento šaltinyje – sulenkinta forma, be jo kalbai būdingų rašmenų, bet galbūt su lenkų abėcėlės rašmenimis, kurių nėra jo kalboje. Rašyba galėtų ir sutapti, bet anaiptol ne visada.
Galbūt aiškinimas, kad taisyklės įteisina lenkiškas Ć, Ł, Ń, Ó, Ś, W, Ź ir Ż bei vokiškas Ä, Ö, Ü ir ẞ, neteisingas, nes taisyklių 19 punktas aiškintinas jį siejant su 10, 15, 16 ir 18 punktais, pagal kuriuos asmenvardžiai gali būti rašomi tik lietuviškais rašmenimis bei raidėmis Q, W ir X, o diakritiniai ženklai – jeigu ir tokios raidės, ir tokie diakritiniai ženklai yra lietuvių kalbos raidyne ir jeigu tie diakritiniai ženklai rašomi būtent su tomis raidėmis, su kuriomis rašomi lietuvių kalboje?[51] Jeigu taip būtų, taisyklių 19 punkto išimtis būtų nereikalinga. Šitaip palankiai aiškinti taisyklių 19 punkto neleidžia ir jame nurodyta data – naujas su asmenvardžių rašyba susijusių santykių diferencijavimo kriterijus. Galiausiai, galima net aiškinti, kad šį kriterijų jei ne formaliai, tai faktiškai pritaikė VMAT, pasirėmęs dokumento šaltiniais, išduotais arba sudarytais „dabartinėje Lietuvos teritorijoje“ iki 1990 m. kovo 11 d. Neginčytina, kad VMAT iš principo galėjo remtis minėtais Lenkijos institucijų išduotais (sudarytais) 1921 m. ir 1927 m. dokumentais kaip dokumento šaltiniais. Tačiau jei teismas būtų vadovavęsis vien įstatymu ir kitomis Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatomis, nebūtų turėjęs statutinėje teisėje įtvirtinto pagrindo leisti pareiškėjo asmenvardžius rašyti su Ł, o jeigu tokį pagrindą rastų taisyklėse, privalėtų palyginti jose nustatytą naują „pagrindinį reikalavimą“ su nustatytais įstatyme ir pastebėti tai, ko nepastebėti neįmanoma (žr. 8 skyrių).
Teisybės dėlei būtina paminėti, kad nei taisyklių 19 punkte nurodytos datos, nei juolab „dabartinės Lietuvos teritorijos“ VMAT nepaminėjo, tad teigti, jog apskritai teismas rėmėsi šiuo punktu, negalima labai kategoriškai. Vis dėlto būtina bent a priori laikytis prezumpcijos, jog teismai perskaito taikomą teisę, tad reikia a priori preziumuoti ir tai, kad VMAT taip pat perskaitė Vyriausybės patvirtintas taisykles, kurios yra labai svarbi jo „apibendrintai“ pritaikyto „naujo teisinio reglamentavimo“ dalis. Todėl negalima ir kategoriškai neigti, jog jis tą kriterijų faktiškai pritaikė „savo nuožiūra“, kadangi pasirėmė Hipotekos archyvo 1921 m. išrašu ir Lenkijos notaro patvirtintu 1927 m. testamentu. Štai kaip keistai išėjo: tą taisyklių punktą, kuris, manytina, leidžia pasiremiant šiais dokumentais išspręsti Ł klausimą taip, kaip išsprendė pirmosios instancijos teismas, teismas nutylėjo, tačiau pasirėmė taisyklių nuostatomis, kurios kaip tik ir nesudaro pagrindo būtent tokiam šio klausimo išsprendimui. Juk nė viena iš tų nuostatų, kuriomis tiesiogiai rėmėsi VMAT, neleidžia išplėsti asmenvardžiuose leidžiamų rašyti rašmenų rato taip, kad jis apimtų ir Ł. Priešingai, daugelis jų tą tiesiogiai draudžia („lotyniškos abėcėlės rašmenys (be diakritinių ženklų)“ taisyklėse paminėti net devynis kartus). Tą leidžia tik taisyklių 19 punktas. Toliau bus parodyta, kad tą draudžia ir teisingumo ministro įsakymas, kuriuo VMAT formaliai pasirėmė apeidamas būtent tą jo punktą, kuris turėjo būti taikomas ir kuris, kitaip nei Vyriausybės nustatyta geografinė išlyga, laikytinas derančiu su naujuoju įstatymu.
Taisyklių projektą parengė Teisingumo ministerija. Niekas dėl jo pastabų neturėjo.[53] Šio klausimo svarstymas Vyriausybės posėdyje truko keturiolika sekundžių.[54]
Egidijus Kūris yra Vilniaus universiteto profesorius, Konstitucinio Teismo teisėjas (1999–2008), pirmininkas (2002–2008), Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas (2013 iki dabar)
Išdėstyta pozicija yra autoriaus, ji nesietina su jokia iš paminėtų institucijų. Autorius dėkoja rankraštį skaičiusiems kolegoms už vertingas pastabas ir patarimus. Likę apsirikimai, žinoma, yra autoriaus.
[34] Ironiška tai, kad terminas term of art pats yra term of art, nes su menu neturi nieko bendra.
[35] Dar neseniai vadinti gruziniškais.
[36] Prašau nepainioti su Prancūzijos Respublikos Prezidentu. Jo pavardę reikia rašyti didžiąja raide.
[37] Lietuviai perėmė diakritinius ženklus, bet nebūtinai raides su jais. Yra manančių, jog Ė, Į ir Ų yra originalios lietuviškos raidės. Jos yra kai kurių Amerikos tautų raidynuose, bet jie sukurti vėliau už lietuvišką raidyną. Taip pat teigiama, kad raidę Ū (perėmęs diakritinį ženklą) sukūrė Jonas Jablonskis.Jis, beje, buvo vienas iš tų, kurie iš lietuviško raidyno išmetė iki tol naudotą Ł. U. Antanavičius. Pokalbis su filologu G. Subačiumi: kaip atsirado bendrinė lietuvių kalba ir kodėl turime Ė, bet praradome W? https://www.15min.lt/ar-zinai/naujiena/idomi-lietuva/pokalbis-su-filologu-g-subaciumi-kaip-atsirado-bendrine-lietuviu-kalba-ir-kodel-turime-e-bet-praradome-w-1162-1192962.
[38] Gal tai paskatintų pakeisti vieno universiteto pavadinimą, kuriame dabar pirmenybė teikiama ne tam, kaip rašė savo pavardę pats žmogus, o tam, kaip ją parašė kažkoks lietuviškos abėcėlės puristas.
[39] Toli neieškant, latviai anksčiau turėjo raides CH, Ō ir Ŗ, kurios būdavo tai panaikinamos, tai vėl grąžinamos; Vokietijoje 2017 m. buvo įvestas didysis escetas: greta ß atsirdo ẞ.
[40] Tai pavardės iš tikrų bylų. Žr. 14 išnašą supra.
[41] Arba Zaremba. Bet tai nebūtų jo protėvių pavardės rašyba, o būtent ją jis nori išsaugoti.
[42] Kaip pamatysime, Vyriausybė išlaisvino jį nuo reikalo rinktis aplinkkelį.
[43] Jeigu nesukeistų asmenvardžių eilės tvarkos, nes dabar ji tokia: pavardė, vidurinis vardas, du pirmieji vardai. Autorius yra aprašęs atvejį, kai VLKK ne tik transliteravo į lietuviškus rašmenis kino Zhao Xinzhen asmenvardžius (prieš jam įgyjant Lietuvos Respublikos pilietybę), bet ir sukeitė jų tvarką – jis tapo Sindžen Džao. E. Kūris. Abėcėlės nelaisvėje, https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ekuris-abeceles-nelaisveje.d?id=60748569.
[44] Įsigaliojo 2022 m. sausio 27 d.
[45] Tokios jurisprudencijos yra ir šiuo metu. Kitas dalykas, kaip ji perskaitoma ir kaip ja pasiremiama. 9 skyriuje parodyta, kad supranacionalinių teismų sprendimai kartais ir „perskaitomi“, ir jais „pasiremiama“, deja, labai jau savotiškai. O, kaip matėme 2 skyriuje, konstitucine jurisprudencija, pasirodo galima ir visai nesiremti.
[46] Lyvių kalba išnyko 2013 m. mirus paskutinei ja kalbėjusiajai.
[47] Okina formaliai laikoma raide. Jeigu taip, tai ji tikrai ne lotyniško pagrindo.
[48] Taigi ir teritorijai, kurioje yra Vilniaus rajono savivaldybė, kurios administracijos padalinys VRSACMS neapskundė apeliacine tvarka VMAT sprendimo Volkonovski/Wołkonowski byloje (negi tai netikėta?).
[49] Kitas šalutinis novelos rezultatas yra susijęs su valstybe, penkis dešimtmečius šeimininkavusia (labiau tiktų žodis „siautėjusia“) „dabartinėje Lietuvos teritorijoje“, Sovietų Sąjunga. Ji yra išdavusi oi kiek dokumentų šaltinių – pilni archyvai, o kiek dar ne juose. Turimi omeny ne „dabartinės Lietuvos teritorijoje“ išduoti TSRS piliečio pasai, kuriuose asmenvardžiai rašyti kirilica ir lietuviškai, bet galimi įvairiausi kiti šaltiniai. Volkonovskio/Wołkonowskio byloje pasiremta Hipotekos archyvo išrašu ir notaro patvirtintu testamentu. Kas žino, kokius rašmenis savo išduotame (sudarytame) dokumente galėjo įrašyti kokia nors sovietinė įstaiga, kuri, įformindama paveldėjimą iš užsienio, galėjo pasiremti dokumentu, kuriame piliečio tėvų ar protėvių pagal tiesiąją giminystės liniją asmenvardis įrašytas su Ç, Ø arba Ő? Šis klausimas labai jau hipotetinis, gal net fantastinis, bet Vyriausybės sukurta išimtis bent jau teoriškai neleidžia jo atmesti.
[50] Teoriškai – ir kai kuriems Klaipėdos krašto gyventojų palikuoniams.
[51] Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupė Vyriausybės nutarimo projekte išskaitė, kad „[v]ardas ir pavardė gali būti nurašomi paraidžiui nuo lotyniško įrašo lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir su diakritiniais ženklais, kurie yra lietuvių kalbos raidyne (ą, ę, į, ų, ū, ė, č, š, ž). Vardas ir pavardė taip pat gali būti nurašomi nuo dokumento šaltinio su papildomais ženklais (apostrofa, skliaustai, brūkšnelis ar taškas: „.“, „’“ „-„ ir „()“) 1 , nurodytais teisės aktuose, reglamentuojančiuose dokumentų sudarymą ir (arba) išdavimą.“ Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės pažyma dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu nr. 424 „Dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių patvirtinimo“ projekto ( Projektas) (TAP-22-639(2) (TAIS nr. 22-4292(3) 2022-04-21 nr. NV-1064, https://lrv.lt/uploads/main/meetings/docs/2663258_imp_1117ad14d597f1a32a0adda11742c3de.pdf. Nutarime tokių nuostatų nėra, nebuvo jų ir jo projekte. Šitas fragmentas atsirado po dviejų dienų dvejose teisingumo ministro įsakymu patvirtintose taisyklėse (apie jas toliau).
[52] Bet taisyklės leidžia prašyti jį pateikti: „Kilus abejonių dėl ne lietuvių tautybės … piliečio pavardės rašymo, gali būti remiamasi dokumento šaltiniu, įrodančiu giminystės ryšiais (pagal tiesiąją ar šoninę giminystės liniją) susijusių asmenų pavardžių rašymą“ (10 punktas).
[53] Tiksliau, neturėjo per posėdį, kuriame nutarimas buvo priimtas. Anksčiau pastabų buvo išsakyta. Nutarimo projektas buvo patikslintas pagal VĮ Registrų centro ir dalį VLKK bei Vidaus reikalų ministerijos pastabų. Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės pažyma …, žr. 51 išnašą supra.
[54] Projektas buvo jau suderintas ir apsvarstytas tarpinstituciniame pasitarime, tad nutarimo priėmimas buvo formalus aktas (posėdžio 11 klausimas, įraše nuo 24:07 iki 24:21). Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdis 2022-04-27, https://lrv.lt/lt/posedziai/lietuvos-respublikos-vyriausybes-posedis-247
