E. Kūris. Konstitucijos nereikia, įstatymo nereikia: Apie vieną Vyriausybės poįstatyminį teisės aktą ir vieną pirmosios instancijos teismo sprendimą (1 dalis)
Čia skelbiamame moksliniame straipsnyje, pasiremiant naujojo ne lietuviškų asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose reglamentavimo pavyzdžiu, keliami aktualūs, fundamentalūs poįstatyminės ir teisminės teisėkūros klausimai. Straipsnis bus paskelbtas knygoje, turinčioje išeiti iš spaudos vėlyvą 2022 m. rudenį labai nedideliu tiražu. Paskelbtas specializuotoje knygoje, straipsnis nebus labai plačiai prieinamas, jis bus skaitomas beveik vien atitinkamų teisės sričių (pirmiausia konstitucinės teisės ir teisės teorijos) mokslininkų bei, tikėtina, studentų. Tačiau, teise.pro redakcijos manymu, šis straipsnis turi pasiekti kuo daugiau skaitytojų, ne vien teisininkų. Todėl skelbiame jį dar neišėjus knygai, maloniai sutikus jos sudarytojams bei redaktoriams ir straipsnio autoriui. Dėl didelės teksto apimties straipsnis skelbiamas jį suskaidžius į tris dalis (įžvalgų yra ir pastabose, pateikiamose po kiekvienos dalies pagrindinio teksto).
Antrąją straipsnio dalį skaitykite čia, trečiąją dalį skaitykite čia.
Įžanga
Vilniaus miesto apylinkės teismas[i] (VMAT), pirmosios instancijos teismas, 2022 m. birželio 1 d. priėmė sprendimą,[ii] kuriuo pirmąkart Lietuvos teismų praktikoje buvo pritaikytas 2022 m. sausio 18 d. priimtas ir 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas,[iii] taip pat tą įstatymą turinčiu įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424 „Dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių patvirtinimo“[iv] patvirtintos Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklės. VMAT sprendimu panaikinta Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus (VRSACMS), byloje dalyvavusio kaip suinteresuotasis asmuo, 2021 m. rugpjūčio 26 d. išvada.[v] Išvadoje konstatuota, kad VRSACMS neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo Jaroslavo Volkonovskio[vi] prašymą asmens tapatybės dokumentuose pakeisti jo vardą į „Jarosław“, o pavardę – į „Wołkonowski“. Teismas VRSACMS įpareigojo pakeitimus padaryti. Šis galėjo per 30 dienų nuo teismo sprendimo įteikimo jam dienos apskųsti jį apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, bet šia teise nepasinaudojo.[vii] Sprendimas įsiteisėjo. Dar po poros savaičių generalinė prokurorė gindama viešąjį interesą (po atlikto tyrimo) kreipėsi į VMAT prašydama atnaujinti procesą byloje ir atkurti iki sprendimo buvusią padėtį.[viii] Straipsnio rašymo metu ginčo baigtis dar nėra aiški. Atrodo, tyrėjas galėtų palaukti, kol teisminis procesas bus pasibaigęs, ir tik tada komentuoti bylos esmę, pirmosios ar daugiau instancijų teismų argumentus, gal net oficialiąją konstitucinę doktriną, kuri galėtų atsirasti iš šios bylos, jeigu būtų kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo ar Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties Konstitucijai arba dėl Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties įstatymui.[ix]
Naujasis įstatymas, pritaikytas Volkonovski/Wołkonowski byloje, žymi tam tikrą etapą daugiau nei du dešimtmečius trunkančiame ginče dėl asmenvardžių[x] rašymo Lietuvos Respublikos piliečio[xi] pase ir kituose dokumentuose[xii] naudojant tokius rašmenis (raides ir diakritinius ženklus), kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje. Pirmąkart įstatymu sureguliuoti santykiai, iki tol reguliuoti poįstatyminiu teisės aktu – Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, išleistu dar 1991 m.[xiii] Kol vyko šis ginčas, kuriame oponuojančios pusės teikė (ir atmetinėjo) konkuruojančius įstatymų projektus, inicijavo konstitucinės justicijos bylas, organizavo konferencijas ir protestus, teismams asmenvardžių rašymo klausimus teko spręsti ad hoc – jie individualiose bylose įpareigodavo savivaldybių institucijas išduoti asmens dokumentus, kuriuose asmenvardžiai būtų rašomi naudojant ir tokias ne lietuvių kalbos raides kaip Q, W ir X,[xiv] o kai kada ir lietuviškos abėcėlės raides su lietuvių kalboje nenaudojamais diakritiniais ženklais.[xv] Vis dėlto ligi šiol nebuvo bylų, kuriose teismas būtų įpareigojęs į asmenvardį įrašyti tokį diakritinį ženklą, kurio negalima rasti ant lietuvių kalbos abėcėlėje esančių raidžių – jeigu ne kaip diakritinio ženklo sensu stricto, tai bent kaip lietuviškuose tekstuose naudojamo dešininio kirčio ženklo (kurį ir kalbininkai dažnai traktuoja kaip diakritinį ženklą), atrodančio visiškai taip pat kaip kai kuriose kalbose naudojamas akūtas. Šiuo atžvilgiu VMAT sprendimas yra itin novatoriškas, nes juo buvo leista – ką ten leista, įpareigota – asmenvardį (netgi du) rašyti su Ł, t. y. su tokiu diakritiniu ženklu, kuris nesutampa su kuriuo nors lietuvių kalboje naudojamu kirčio ženklu. Būtų nedėkingas dalykas šiandien spėlioti, ar to pirmosios instancijos teismo novatoriškumo nepakoreguos kuris nors aukštesnės instancijos teismas (nebūtinai generalinės prokurorės iniciatyva Volkonovski/Wołkonowski byloje), o gal ir Konstitucinis Teismas.
Tad kodėl autorius nelaukia, kol bus daugiau aiškumo? Todėl, kad šis straipsnis, kuriame labai daug rašoma apie rašmenis, yra ne tik ir ne tiek apie rašmenis, kuriais dokumentuose (ne)gali būti rašomi asmenvardžiai, kiek apie teisėkūrą ir apie teismų argumentavimą jiems taikant teisę, ypač atsižvelgiant į tai, kad teisminis teisės taikymas neretai (ir neišvengiamai, kad ir kaip kam nors tai nepatiktų) perauga į teisminę teisėkūrą. VMAT sprendimas – paskata svarstyti, kas yra sutrikę valdžių padalijimo sistemoje, kad Seimo išleistą įstatymą vykdomoji valdžia gali „sukonkretinti“ ir „detalizuoti“, o teismai taikyti iškreipdami, net paneigdami įstatymų leidėjo valią. Jei tai vyksta ir kitose srityse, teisėkūra rimtai šlubuoja. Straipsnis yra vieno atvejo tyrimas, jis skirtas vienam iš VMAT sprendimo išprovokuotų klausimų. Bet sprendimas skatina kelti ir daugiau intriguojančių klausimų. Jų sąrašas susidarytų netrumpas; kai kurie iš jų pavardyti straipsnio pabaigoje.
1. Ką sprendė ir nusprendė pirmosios instancijos teismas
Pareiškėjas, Lietuvos Respublikos pilietis, norintis pabrėžti savo priklausymą lenkų tautai, prašė panaikinti VRSACMS išvadą ir įpareigoti jį pakeisti jo vardą į „Jarosław“, o pavardę į „Wołkonowski“. Esą tokia yra jo šeimos pavardė – taip savo pavardę rašę jo tėvas, senelis bei prosenelis. Pareiškėjo teigimu, sovietmečiu jo pavardė buvo surusinta pridėjus galūnę „-ij“ ir buvo rašoma kirilica.[xvi] Nepriklausomoje Lietuvoje jo vardas ir pavardė pradėti rašyti „Jaroslav Volkonovski“. Tačiau tai nėra originali asmenvardžių forma. VRSACMS pateikė išvadą, kad atlikti tokį pakeitimą nėra teisinių galimybių, ir atsisakė tenkinti prašymą. Atsisakymas buvo itin spartus – išvada priimta tą pačią dieną, kai buvo gautas pareiškėjo prašymas. Teismui VRSACMS pareiškė „iš dalies“ palaikąs pareiškėjo pareiškimą: pagal tuo metu galiojusius teisės aktus savivaldybės administracija neturėjo teisinio pagrindo pakeisti pareiškėjo vardo ir pavardės, bet atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai, reguliuojantys vardų ir pavardžių rašymą, nuo 2022 m. gegužės 1 d. yra pakeisti,[xvii] VRSACMS jau neatsisako pakeisti pareiškėjo vardo ir pavardės į „Jaroslaw Wolkonowski“, bet nepalaiko prašymo pakeisti juos į „Jarosław Wołkonowski“, kur raidė Ł būtų rašoma su diakritiniu ženklu, nes raidės Ł nėra lietuvių kalbos abėcėlėje. Asmenvardžių rašymui su Ł prieštaravo ir VMAT išvadą pateikusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Jos teigimu, pareiškėjas jau yra pasinaudojęs Lietuvos lenkų pavardžių ir vardų rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklėse[xviii] numatytomis išlygomis, pagal kurias ne lietuvių tautybės asmens pageidavimu oficiali pavardės ir vardo forma gali būti „registruojama“ nesugramatinta, t.y. be lietuviškos galūnės, o vardas – pasirenkamas jo gimtosios kalbos vardyne būdinga forma. Pareiškėjo vardas ir pavardė dabar parašyti laikantis minėtų taisyklių, pagal kurias lenkų kalbos raidę W lietuvių kalbos raidyne pagal tarimą atitinka raidė V, o raidę Ł – raidė L. Pasak VLKK, „nelietuviška rašyba“ taikoma tik išimtiniais atvejais, kai vardai ar pavardės nurašomi paraidžiui lotyniško pagrindo rašmenimis iš užsienio valstybės institucijos išduoto dokumento, bet tai yra ne VLKK, o civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančių institucijų kompetencija. VLKK nuomone, „prašymas rašyti“ vardą ir pavardę „Jarosław Wołkonowski“ prieštarautų Lietuvos Respublikos teisės aktams, pagal kuriuos civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba. Tą konstatavusi, VLKK paprašė, kad teismas nagrinėtų bylą „savo nuožiūra“.
Vertinant vien pagal žodžių prasmę, prašymas, kad teismas nagrinėtų bylą „savo nuožiūra“, gali atrodyti beprasmis procesine prasme, nes kieno gi dar, jei ne savo, nuožiūra turi nagrinėti bylą teismas, pagal Konstitucijos 109 straipsnį privalantis būti nepriklausomas ir klausyti tik įstatymo? Bet žodžiai „savo nuožiūra“ yra iš Civilinio proceso kodekso (CPK) 3 straipsnio, kurio 8 dalyje nustatyta, jog jeigu įstatymai ar ginčo šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Ne mažiau svarbi šio straipsnio 1 dalis, pagal kurią teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Konstitucija, tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, kitais teisės aktais, o juos aiškindamas ir taikydamas – teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Kaip pamatysime, visiškai nekaltas (gal net perteklinis) VLKK prašymas, kad teismas nagrinėtų bylą „savo nuožiūra“, įvykdytas su kaupu. Pareiškėjo prašymas buvo patenkintas: VRSACMS išvada buvo panaikinta, o VRSACMS buvo įpareigotas pareiškėjo vardą ir pavardę pakeisti taip, kaip tas prašė. Jeigu šis sprendimas liks galioti (jeigu nebus patenkintas generalinės prokurorės prašymas atnaujinti procesą byloje ir atkurti iki sprendimo buvusią padėtį), lietuviškuose dokumentuose atsiras Ł. O jeigu kitose bylose bus sekama šiuo pirmosios instancijos teismo precedentu, tų Ł (ir, kaip pamatysime, ne vien Ł) bus ir daugiau.
VMAT bylos faktines aplinkybes analizavo ir vertino šitaip. Pareiškėjas yra lenkų tautybės – „duomen[y]s apie tai“, t. y. apie jo apsisprendimą būti lenkų tautybės, yra Lietuvos Respublikos gyventojų registre.[xix] Jo šeimos originali pavardė yra Wołkonowski. Tai įrodyta byloje esančiomis Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma, Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma, 1927 m. testamentu ir Hipotekos archyvo 1921 m. išrašu. Dokumentais įrodyti pareiškėjo giminystės ryšiai su jo tėvu, rašiusiu savo pavardę su W ir Ł. Kita svarbi aplinkybė, leidusi VMAT nuspręsti, jog pareiškėjo asmenvardžiai gali būti rašomi ne tik su W, bet ir su Ł, buvo ta, kad, pasak teismo, VRSACMS „neįrodė ir net neįrodinėjo“, jog pareiškėjo pavardės su diakritiniu ženklu negalima įrašyti „dėl techninių galimybių nebuvimo“. Tuo tarpu iš „kitos valstybinės institucijos“ – Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos matyti, kad „valstybinės institucijos turi technines galimybes atlikti pavardės įrašus rašant lietuviškos abėcėlės raides su diakritiniu ženklu“. Ergo, prašymas turi būti patenkintas: VRSACMS išvada panaikinama ir jis įpareigojamas pareiškėjo vardą ir pavardę pakeisti į „Jarosław Wołkonowski“. Juk jei įrašyti diakritinį ženklą gali viena valstybės institucija, tai tą gali ir visos. O jeigu jį galima įrašyti pažymoje, tai galima ir registre. Kaip paprasta.
Logikoje toks samprotavimas, kokį į pusę sakinio sutalpino pirmosios instancijos teismas, vadinamas indukcija. Indukcija yra tikimybinis samprotavimas. Ji reiškia, jog „ištyrus atskirus klasės objektus ir nustačius, kad jie turi tam tikrą savybę, daroma išvada, kad tą savybę turi visi tos klasės objektai“.[xx] Indukcija nėra nesudėtingas vienos pakopos procesas. Idant šiuo būdu formuluojami teiginiai būtų patikimi, indukcijos procesas turi apimti šias fazes: 1) empirinių reiškinių stebėjimą; 2) stebėjimo medžiagos pagrindu daromus apibendrinimus – reiškinius aiškinančias hipotezes; 3) jeigu hipotezių yra ne viena – aukštesnio tipo hipotezių, galinčių apimti žemesnio tipo hipotezes, paiešką. Tik tokiu keliu gali būti formuluojama patikima teorija,[xxi] šiuo atveju – teisinė apibendrinanti išvada. Antraip turėsime ne indukcinį samprotavimą, o „ydingą samprotavimo rūš[į], kai maža imtimi apibendrinama didelė grupė“.[xxii] Toks samprotavimas pyksis su logika.
Volkonovski/Wołkonowski byloje VMAT pakako itin mažos imties, vieno vienintelio „atskiro klasės objekto“ – vienos valstybės institucijos pažymos, kad padarytų išvadą, jog „tam tikrą savybę“ – gebėjimą „atlikti pavardės įrašus rašant lietuviškos abėcėlės raides su diakritiniu ženklu“ turi visos valstybės institucijos, taigi ir gyventojų registras. Jokių alternatyvių hipotezių VMAT neformulavo, juo labiau netikrino. Jam nekilo klausimas, ar diakritinio ženklo įrašymas Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje, kuri veikiausiai yra ant A4 formato popieriaus lapo atspausdintas kanceliarinis dokumentas, priklauso tai pačiai (kalbant logikos terminais) klasei kaip jo įrašymas gyventojų registre, nors nuo tada, kai pradėta skaitmeninti apskaitą (dar praėjusiame šimtmetyje, taigi ir praėjusiame tūkstantmetyje), registrai palaipsniui nustojo buvę A4 formato popieriaus lapų rinkiniais, žurnalais, sąsiuviniais ar kartotekomis. Šiandien registrai yra kompiuterių duomenų bazės, įvairiais būdais susietos su kitais registrais, kitomis duomenų bazėmis. Ką įrodo tai, kad archyvo pažymoje įrašyta raidė su kokiu nors diakritiniu ženklu, pvz., Ł? Nieko. Būtų nekorektiška abejoti, bent jau a priori, pažymą kompiuteriu surašiusio archyvo darbuotojo gebėjimu nuo originalo nurašyti ne tik Ł, bet ir ne lotyniško pagrindo rašmenis (kirilicą, graikų abėcėlės raides ir kt.). Tai labai paprasta. Tą padaryti įgalina kompiuterio funkcija „įterpimas–simbolis“. Galima eiti toliau. Autorius paeksperimentavo – pasinaudojo Google vertėjo automatinio vertimo programa. Paprašius „Wołkonowski“ parašyti japoniškais rašmenimis buvo gauta štai kas: „ヴォルコノフスキー“. Tai ta pati lenkiška pavardė, japoniškai tariama „Vu~orukonofusukī“.[xxiii] Nereikia manyti, kad archyvo darbuotojas, gavęs užduotį surašyti pažymą, kurioje turėtų figūruoti katakana, nebūtų sugebėjęs to padaryti. Vis dėlto tai, kad kompiuteriu įmanoma rašyti įvairius svetimus rašmenis, nereiškia, kad realiame gyvenime, kuris, kaip žinia, nenoriai paklūsta teisinėms fikcijoms, nekils techninių problemų, susijusių su tų rašmenų naudojimu kompiuterių duomenų bazėse, paieškos sistemose ir kt., taigi ir gyventojų bei kituose registruose. Techninių problemų buvimas arba nebuvimas nepriklauso nuo to, ar VRSACMS įrodinėjo, ar neįrodinėjo, jog pavardės su diakritiniu ženklu negalima įrašyti „dėl techninių galimybių nebuvimo“. Tų galimybių niekaip negalėjo atsirasti vien dėl to, kad, kaip nustatė VMAT, VRSACMS neįrodinėjo, jog jų nėra. Na ir kas, kad neįrodinėjo? Svarbu, kaip yra iš tikrųjų. O kaip tik šito teismas nematė reikalo aiškintis. Be reikalo. Prie šio klausimo dar teks grįžti (9 skyriuje). O kad techninių galimybių įrašyti tam tikrus diakritinius ženklus ne į kanceliarinius dokumentus, bet į registrus, bent kol kas nėra, patvirtina sunkumai, su kuriais susiduria institucijos, turinčios įgyvendinti VMAT sprendimą. Viena iš jų pareiškė savo nuomonę dar nepasibaigus 30 dienų terminui, per kurį pirmosios instancijos teismo sprendimas galėjo būti apskųstas, matyt, pagrįstai preziumuodama, kad jis nebus apskųstas ir įsiteisės. Pasak VĮ Registrų centras, registrų „pritaikymas nelietuviškoms raidėms“ užtruks apie dvejus metus.[xxiv] O kol tai bus (tiksliau, nebus) padaryta, gali atsirasti pagrindas pareiškėjui pradėti bylinėtis su valstybe dėl teismo sprendimo nevykdymo.
Tačiau VMAT ne tik analizavo ir vertino (kaip sugebėjo) bylos faktines aplinkybes ir taikė tokią „indukciją“, kuri yra logikos vadovėliuose aprašytos indukcijos priešybė. Jis, kaip ir dera teismui, dar ir taikė teisę (irgi kaip mokėjo). Tą darydamas jis rėmėsi kelių rūšių teisės aktais: 1) Konstitucija; 2) įstatymais; 3) poįstatyminiais aktais (Vyriausybės ir Teisingumo ministro); 4) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) ir (netiesiogiai) Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija, taip pat Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komiteto (ŽTK) nuomone. Dėl kiekvienos rūšies teisės šaltinių, kuriais remtasi, kyla tam tikrų klausimų.
2. Kiek čia tereikia tos Konstitucijos – vieno sakinio
VMAT sprendime Konstitucija paminėta vieną kartą. Pacituotas jos 14 straipsnis, pagal kurį valstybinė kalba yra lietuvių kalba. VMAT akivaizdžiai nemanė, kad konstitucinis reguliavimas vertas daugiau. Sprendime necituojama, net neminima ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje aiškinama ši Konstitucijos nuostata, be kita ko (ar net pirmiausia), asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose kontekste.[xxv]
Čia nėra nei reikalo, nei galimybės aptarti įvairius asmenvardžių rašybai dokumentuose skirtos oficialiosios konstitucinės doktrinos aspektus. Svarbiausios doktrininės nuostatos yra šios (trumpas konspektas). Su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tad ir esminės asmens vardo ir pavardės rašymo piliečio pase taisyklės turi būti nustatytos įstatymu. Vardas ir pavardė piliečio pase turi būti įrašyti valstybine kalba, nes taip oficialiai patvirtinama asmens tapatybė. Be to, asmenvardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis galimas paso „kitų įrašų“ skyriuje, tokių įrašų pagrindus turi nustatyti įstatymų leidėjas, bet jie negali būti prilyginami įrašams valstybine kalba. Lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus turi apibrėžti įstatymų leidėjas arba jo įgaliota valstybės institucija; tokia įgaliota institucija yra VLKK. Įstatymų leidėjas, spręsdamas, kaip piliečio pase turi būti rašomi asmens asmenvardžiai, negali neatsižvelgti į VLKK oficialią išvadą. Taisyklės, įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių rašymą piliečio pase, negali būti nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui. VLKK turi teikti oficialią išvadą, ar gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo piliečio pase taisyklės nei tokios, pagal kurias asmenvardžiai rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą. Piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima naudoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo.
3. Rėmimasis įstatymais kaip rutina
VMAT sprendime pasiremta trimis įstatymais (šiame skyriuje – apie pirmuosius du iš jų). Pirmasis iš įstatymų, kuriais pasiremta, – CPK,[xxvi] įtvirtinantis teismo įgaliojimus nagrinėti tą bylą: jei civilinės metrikacijos įstaiga atsisako atkurti, pakeisti, papildyti, ištaisyti ar anuliuoti civilinės būklės akto įrašą, atitinkamą pareiškimą nagrinėja teismas (442 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 514 straipsnio 2 dalis). Sprendimo pabaigoje padaryta nuoroda į CPK 259, 260, 270, 516 straipsnius. Rutininis teismo jurisdikciją, kompetenciją ir procedūrą įtvirtinančių nuostatų paminėjimas.
Pasiremta ir Civiliniu kodeksu (CK).[xxvii] Pagal CK civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba; vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles; civilinės būklės aktai registruojami, atkuriami, keičiami, papildomi ir ištaisomi, laikantis Civilinės metrikacijos taisyklių, kurias tvirtina teisingumo ministras (3.281 ir 3.282 straipsniai). Irgi rutininis pacitavimas, be to, akivaizdžiai mechaninis: vietovardžių paminėjimas rodo, kad CK formuluotės buvo nurašytos nevertinant, ar tai, kas nurašoma, turi ryšį su byla. Vietovardžiai su ja tikrai neturi ryšio. Juk nei „Jarosław“, nei „Wołkonowski“, dėl kurių kilo ginčas, nėra vietovardžiai.
Šiokių tokių klausimų kelia rėmimasis CK 2.20 straipsnio 1 dalimi. Pagal ją kiekvienas asmuo turi teisę į vardą, apimančią teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Šios dalies pacitavimas visa apimtimi taip pat yra mechaninis: pseudonimo, niekaip nesusijusio su bylos esme, paminėjimas laikytinas nekritišku bei pertekliniu. Juk pareiškėjas bylinėjosi su VRSACMS ne dėl pseudonimo (kurį nežinia ar išvis turi) rašymo. Užtat nepaaiškinta, koks yra teisės į vardą turinys: ar ji apima tik teisę turėti vardą ir pavardę, ar ir teisę pasirinkti tam tikrą (o gal bet kokį) vardą ir pavardę, ar ir teisę reikalauti vardą ir pavardę rašyti lietuviškuose dokumentuose tam tikrais rašmenimis, gal ir tam tikra tvarka. Pacituota tai pacituota, bet dėl to netampa aiškiau, kam, kokio turinio ir kokios apimties teises ir pareigas pacituotoji nuostata sukuria.
4. Bendrosios taisyklės paieška
Daug daugiau klausimų kelia naujasis Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas, tiesiogiai reguliuojantis santykius, dėl kurių kilo ginčas ir, kaip minėta, pirmąkart Lietuvos teismų praktikoje aiškintas ir taikytas būtent Volkonovski/Wołkonowski byloje.
Prieš analizuojant įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą reikia paaiškinti vieną kitą sąvoką. Kol kas atidėkime sąvokas „lietuviški rašmenys“, „lotyniškos abėcėlės rašmenys“, „lotyniško pagrindo rašmenys“ ir „nelotyniško pagrindo rašmenys“, kurių turinio atskleidimas negali būti vien teisinis, bet turi apimti ir lingvistikos dalykus (apie tai kitame skyriuje). Pirma pasiaiškinkime daugybę kartų pavartotą sąvoką „dokumento šaltinis“. Dokumento šaltinis – tai Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas ir (arba) išduotas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas ar civilinės būklės akto įrašą liudijantis dokumentas, teismo sprendimas, kuriais remiantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka rašomi asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, civilinės būklės aktų įrašuose ir kituose asmeniui Lietuvos Respublikoje išduodamuose oficialiuose dokumentuose (2 straipsnio 1 dalis).[xxviii] Šitaip ne vien apibrėžta aptariamoji sąvoka, bet ir (ją aiškinant kitų nuostatų kontekste) įtvirtinta atitinkamų institucijų pareiga asmenvardį nurašyti arba perrašyti į lietuvišką dokumentą remiantis jo įrašu dokumento šaltinyje. Jei tokio šaltinio nėra, nėra nuo ko nurašyti arba perrašyti asmenvardį. Tai nereiškia, kad tokiu atveju dokumentas negali būti išduotas.[xxix] Kaip pamatysime, dokumento šaltinio gali nereikėti bent vienu atveju, kai prašoma asmenvardį rašyti ne lietuviškais, bet lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).[xxx]
Reikia paaiškinti ir įstatyme vartojamas, bet neapibrėžtas sąvokas „nurašymas“ ir „perrašymas“. Jų prasmė paaiškėja iš konteksto. Įvardyti trys tipiški asmenvardžių įrašymo ne lietuviškais rašmenimis[xxxi] dokumento šaltinyje atvejai. Jie gali būti įrašyti: 1) lotyniškos abėcėlės ar lotyniško pagrindo rašmenimis; 2) nelotyniško pagrindo rašmenimis; 3) ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo rašmenimis tame pačiame šaltinyje (4 straipsnio 1 dalis). Kai dokumento šaltinyje asmenvardis įrašytas lotyniško pagrindo rašmenimis, jis į lietuvišką dokumentą nurašomas, o nelotyniško pagrindo rašmenimis – perrašomas. Šis terminijos niuansas nieko nekeičia: asmenvardžiai, dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis, lietuviškuose dokumentuose visada turi būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis – nurašomi paraidžiui arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis.
Pacitavęs įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, VMAT konstatavo, kad įstatyme yra „nustatytos [dvi] išimtys, kada vardai ir pavardės gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis“. Pirmoji: ne lietuvių tautybės piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (3 straipsnio 3 dalis). Antroji: piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose „gali būti“ nurašomi arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis, jeigu: 1) tas pilietis arba jo vienas iš tėvų, senelių, prosenelių ar kitų pagal tiesiąją giminystės liniją protėvių turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje; 2) jis vardą ir (ar) pavardę įgijo užsienio valstybėje, kurioje gyvena ar gyveno, ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje; 3) jis pasirenka sutuoktinio, kurio pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, pavardę; 4) jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis (4 straipsnio 2 dalis). Keturi atvejai, kai asmenvardį leidžiama nurašyti arba perrašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis, šiame straipsnyje vadinami dokumento šaltinio pirmenybės sąlygomis, nes esant bent vienai šių sąlygų įrašui dokumento šaltinyje teikiama pirmenybė prieš rašymą lietuviškais rašmenimis. Iš to, kaip VMAT aptarė įstatymo nuostatas, matyti, kad asmenvardžių rašymą lietuviškais rašmenimis jis laiko bendrąja jų rašybos lietuviškuose dokumentuose taisykle, nuo kurios nukrypti leidžiama taikant vieną iš šių kriterijų: 1) piliečio tautybės; 2) dokumento šaltinio pirmenybės. Taigi įstatyme nustatytas diferencijuotas su asmenvardžių rašyba susijusių santykių reguliavimas suprantamas kaip sudarytas iš vienos lex generalis ir dviejų lex specialis (antroji apima keturias minėtas alternatyvias situacijas).
Įstatymą sudaro tik šeši straipsniai, iš kurių asmenvardžių rašybos taisykles nustato tik du – 3-asis ir 4-asis. Kad ir koks trumpas įstatymas, jį reikia dar ir dar kartą perskaityti, kad suprastum, ką gi čia įstatymų leidėjas sukūrė, nes, kaip pamatysime, įstatymo tekstas šiek tiek stokoja nuoseklumo. Iškart būtina pastebėti, kad teisę būtina skirti nuo jos teksto: tekstas išreiškia teisę – normatyvinę tikrovę, bet jis pats nėra teisė. Teisės akto teksto nenuoseklumas (ar kitos ydos) savaime nereiškia, jog prieštaringas (ar kitaip ydingas) yra pats tuo tekstu išreikštas teisinis reguliavimas, o jeigu ir taip, kad didesnio nuoseklumo nebus pasiekta tą aktą ėmus aiškinti teismams. Bet nebūkime per daug priekabūs. Formuluojant bei tam tikra tvarka išdėstant naujojo įstatymo nuostatas visiško nuoseklumo turbūt nė nebuvo įmanoma pasiekti, nes įstatymų leidėjui teko nelengvas uždavinys suderinti du konkuruojančius principus. Pirmasis: konstitucinis reikalavimas užtikrinti lietuvių valstybinės kalbos statusą, suponuojantį, be kita ko, tai, kad lietuviškuose dokumentuose turi būti rašoma lietuvių kalba, taigi lietuviškais rašmenimis. Antrasis: būtinumas gerbti asmens santykinę autonomiją, suponuojančią, be kita ko, jo teisę į tapatybę, apsisprendimo laisvę, teisę į vardą, teisę į orumą, teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Nors lietuviškuose dokumentuose asmenvardžius privalu rašyti lietuviškais rašmenimis, jų rašymas reglamentuotinas atspindint objektyvų faktą, jog piliečiai gali turėti (ir vis dažniau turi) ir tokius asmenvardžius, kurių originali rašyba paklūsta kitokioms nei lietuvių kalbos taisyklėms. Įstatymų leidėjas daug metų atkakliai ignoravo šią tikrovę, vengė ją atspindėti teisėje. Tokios prabangos neturėjo teismai, ad hoc sprendę ginčus dėl vieno ar kito ne lietuviško rašmens naudojimo lietuviškuose dokumentuose ir kartais įpareigodavę viešosios valdžios institucijas įrašyti tai Q, tai, W, tai X, tai lietuviškoje abėcėlėje nesantį diakritinį ženklą. Palaipsniui teismų praktika išsiskyrė su statutine teise – 1991 m. poįstatyminiame akte įtvirtintu reguliavimu. Tad įstatymų leidėjo siekis statutinę teisę bent kiek priartinti prie tikrovės buvo neabejotinai racionalus per se. Kitas klausimas, kiek pavyko jį įgyvendinti.
Suderinti lietuvių valstybinės kalbos statusą su pagarba asmens tapatybei įstatymų leidėjas pamėgino diferencijuodamas su asmenvardžių rašyba susijusių santykių teisinį reguliavimą, kai tos pačios rūšies, bet tam tikrais atžvilgiais besiskiriantiems santykiams taikomos skirtingos teisinės priemonės. Kad diferencijuotas teisinis reguliavimas būtų nuoseklus, skirtingų priemonių taikymą turi lemti tam tikri aiškiai identifikuojami kriterijai. Antraip nevienodas tos pačios rūšies santykių reguliavimas bus kazuistinis. Kazuistinis reguliavimas visada yra lydimas teisės spragų. Be to, objektyviais kriterijais nepagrįstas nevienodas teisinis reguliavimas prima facie laikomas diskriminaciniu arba teikiančiu nepagrįstas privilegijas.
Analizuojant įstatymą matyti, kad jame nustatytos ne trys, o penkios persipinančios piliečių asmenvardžių rašybos lietuviškuose dokumentuose taisyklės: 1) jie rašomi lietuviškais rašmenimis (3 straipsnio 1 dalis); 2) jeigu tenkinama kuri nors iš dokumento šaltinio pirmenybės sąlygų, bet kurios tautybės piliečio vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis, „gali būti“ nurašomi arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (4 straipsnio 2 dalis); 3) kai bet kurios tautybės piliečio prašymu jo vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis, yra nurašomi arba perrašomi paraidžiui lotyniškos abėcėlės rašmenimis (4 straipsnio 1 dalis); 4) ne lietuvių tautybės piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (3 straipsnio 3 dalis); 5) bet kurios tautybės piliečio prašymu jo vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis, gali būti rašomi lietuviškais rašmenimis arba lietuviška vardo ir pavardės forma (4 straipsnio 3 dalis).
Kai kurių iš šių taisyklių negalima vienareikšmiai priskirti lex generalis arba lex specialis, nes taisyklė, kuri yra lex specialis vienos taisyklės atžvilgiu, gali būti lex generalis kitos taisyklės atžvilgiu. Juolab įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo negalima redukuoti į vieną lex generalis ir dvi lex specialis, kaip mano VMAT. Įstatymo nuostatos suformuluotos ir išdėstytos taip, kad tada, kai dokumento šaltinyje asmenvardis įrašytas ne lietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, neaišku, kas yra lex generalis, o kas – lex specialis. Galimi bent du konkuruojantys aiškinimai, kuriuos abu įmanoma paremti nuorodomis į įstatymo nuostatas. Galima aiškinti, jog (lex generalis) visi asmenvardžiai lietuviškuose dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, kad ir kokiais rašmenimis jie būtų įrašyti dokumento šaltinyje (3 straipsnio 1 dalis), nebent (lex specialis) ne lietuvių tautybės arba vieną iš dokumento šaltinio pirmenybės sąlygų atitinkančio piliečio prašymu jie turi būti rašomi ir lotyniškos abėcėlės rašmenimis (4 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 3 dalis). Bet galimas ir alternatyvus aiškinimas, jog (lex generalis) vardai ir pavardės, dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, turi būti nurašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (4 straipsnio 1 dalis), nebent (lex specialis) piliečio prašymu jie turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis arba lietuviška vardo ir pavardės forma (4 straipsnio 3 dalis).
Kokia taisyklė laikytina bendrąja? Ar ji išvis yra, ar jos paieškos tėra ieškojimas tamsiame kambaryje juodos katės, kurios ten nėra? Kaip minėta, naujuoju įstatymu buvo siekiama suderinti du nelengvai suderinamus principus – lietuvių valstybinės kalbos ir pagarbos asmens tapatybei. Principų santykis nėra analogiškas normų santykiui. Kai konkuruoja dvi normos, viena iš jų „įveikia“ kitą: viena yra taikoma, kita ne. O kai konkuruoja principai, jie turi būti derinami – turi būti užtikrinama jų pusiausvyra: neleistina, kad vieno iš jų būtų paisoma, o kitas būtų paneigiamas. Paneigtas principas – jau nebe principas. Konstitucinį lietuvių valstybinės kalbos principą atspindi ir išreiškia nuostata, kad piliečio vardas ir pavardė rašomi lietuviškais rašmenimis (3 straipsnio 1 dalis), ir dar pastiprina nuostata, kad bet kurios tautybės piliečio prašymu jo vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis, gali būti rašomi lietuviškais rašmenimis (4 straipsnio dalis). Tuo tarpu pagarbos asmens tapatybei principą atspindi ir išreiškia atitinkamų institucijų pareiga asmenvardį rašyti remiantis jo įrašu dokumento šaltinyje (2 straipsnio 1 dalis, aiškinama sistemiškai). Bendroji taisyklė, jeigu ji yra įtvirtinta, turi derinti abu šiuos principus, ji negali vieno iš jų visiškai neatspindėti arba pažeminti iki išimties. Taisyklė, kurią VMAT laiko lex generalis, buvo Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime (panaikintame naujuoju įstatymu), tik jame buvo nustatyta mažiau išimčių: „nelietuvių tautybės“[xxxii] asmenų asmenvardžius buvo leista rašyti nesugramatintus (be lietuviškų galūnių), o „[a]smenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę“, vardai ir pavardės „gal[ėjo] būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“. Tuomet nebuvo siekiama lietuvių valstybinės kalbos statusą derinti su pagarba asmens tapatybei: antrasis principas buvo ne derinamas su pirmuoju, o subordinuotas jam. Tame trijų dešimtmečių senumo nutarime dokumento šaltinio[xxxiii] pirmenybė nebuvo visavertis teisinio reguliavimo diferencijavimo kriterijus: kitos valstybės piliečio pasu buvo ne privaloma, o „gali[ma]“ remtis. Neaišku, kas turėjo nuspręsti, remtis kitos valstybės išduotu dokumentu ar ne, taigi buvo sudaryta prielaida savivalei (tai savaime nereiškia, kad savivalė ir buvo praktikuojama). Naujojo įstatymo kaip tik ir prireikė, kai po ilgų ir įtemptų ginčų viršų paėmė suvokimas, jog piliečių asmenvardžių rašybą reikia grįsti ne vien lietuvių valstybinės kalbos statusu, bet ir pagarba asmens tapatybei, o teisę į jos gerbimą turi ne vien „nelietuvių tautybės“ asmenys ar buvę kitos valstybės piliečiai, bet kiekvienas žmogus. Įstatymu siekta ne tiek kiekybinio, kiek kokybinio skirtumo – ne daugiau išimčių iš ankstesnės lex generalis, bet naujos lex generalis, kuri atspindėtų tokį santykį tarp piliečio ir valstybės, kai šioji pripažįsta didesnę nei iki tol piliečio autonomiją ir plačiau nei iki tol traktuoja jo teisę į tapatybę. Jei naujasis įstatymas būtų įtvirtinęs tą pačią lex generalis kaip 1991 m., kokybinio skirtumo nebūtų. Kitas klausimas, kiek siektąjį kokybinį skirtumą pavyko išreikšti įstatymo tekste. Ką čia kalbėti užuolankomis – nelabai pavyko.
Naujajame įstatyme įtvirtinta nauja bendroji taisyklė, kuri yra kitokia nei įtvirtintoji 1991 m. Ji yra dvinarė: piliečių asmenvardžiai lietuviškuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis pagal jų įrašus dokumento šaltinyje. Ši lex generalis yra prieštaringa ir negali tokia nebūti, nes atspindi ir derina du jau minėtus konkuruojančius principus, o dokumento šaltinyje gali būti ir ne lietuviškų rašmenų. Be abejo, daugeliu atvejų keblumų dėl asmenvardžių rašmenų praktikoje nekils, nes didžiuma Lietuvos Respublikos piliečių yra etniniai lietuviai, turintys lietuviškus arba sulietuvintus asmenvardžius, daugumą dokumento šaltinių bus išdavusios arba sudariusios Lietuvos institucijos, o asmenvardžiai juose bus įrašyti lietuviškais rašmenimis. Vis dėlto įstatyme įtvirtintos bendrosios taisyklės paieška nėra praktinės reikšmės neturintis teorizavimas, nes tada, kai dokumento šaltinyje asmenvardis įrašytas ne lietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, tenka rinktis, kuriam iš naujos bendrosios taisyklės dėmenų reikia skirti pirmenybę.
Penkios aptartos taisyklės sukūrė tris teisinius režimus. Pirmasis skirtas bet kokios tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams: jų asmenvardžiai rašomi lietuviškais rašmenimis, kad ir kokiais rašmenimis jie būtų įrašyti dokumento šaltinyje – lietuviškais, lotyniškos abėcėlės, lotyniško pagrindo, nelotyniško pagrindo ar ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo; jeigu asmenvardis įrašytas lietuviškais rašmenimis, jais jis ir bus pakartotas; o jeigu ne lietuviškais, o kokiais nors kitais, vis tiek piliečio prašymu jis gali būti rašomas lietuviškais rašmenimis arba lietuviška vardo ir pavardės forma (3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 3 dalis). Antrasis režimas irgi skirtas bet kokios tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams: asmenvardžiai rašomi lotyniškos abėcėlės raidėmis taikant dokumento šaltinio pirmenybės kriterijų (4 straipsnio 1 ir 2 dalys). Trečiasis režimas skirtas ne lietuvių tautybės piliečiams: tokio piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės lietuviškuose dokumentuose rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (3 straipsnio 3 dalis). Ne lietuvių tautybės pilietis – tai „pilietis, kurio tautybė … gyventojų registre nurodyta kita negu lietuvių“ (2 straipsnio 3 dalis). Atrodytų, jog vien piliečio apsisprendimo būti ne lietuvių tautybės nepakanka tam, kad jo ar jo vaikų asmenvardžiai būtų rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis, nes tai, kaip rašytinas asmenvardis, turi paaiškėti iš atitinkamo dokumento šaltinio, kuris įstatyme labai sureikšmintas. Bus suprantama, jeigu ne lietuvių tautybės pilietis, pagrįsdamas savo prašymą jo ar jo vaikų asmenvardžius rašyti ne lietuviškais rašmenimis, pateiks kurį nors iš 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų šaltinių, juolab kad daugeliu atvejų tai nesudaro didelių sunkumų. Bus suprantama ir tai, jeigu atitinkamos institucijos paprašys jį pateikti kokį nors dokumento šaltinį, be kurio joms gali būti nelengva nustatyti, kaip turi būti lotyniškos abėcėlės rašmenimis rašomas tam tikras asmenvardis, ypač jei jis originaliai rašomas kokia nors Lietuvoje mažai žinoma kalba. Bet kas, jei reikiamo dokumento šaltinio neįmanoma gauti? Ar tai turėtų būti kliūtis su kita tautybe save siejančio piliečio asmenvardį rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis? Tuomet 3 straipsnio 3 dalis būtų beprasmė. Teisės aiškinimo kanonai draudžia teisę aiškinti taip, kad būtų ignoruojama teisinio reguliavimo visuma ar kad kuri nors jos dalis prarastų prasmę. 3 straipsnio 3 dalies prasmė – būti lex specialis naujosios lex generalis atžvilgiu: piliečių asmenvardžiai lietuviškuose dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis pagal jų įrašus dokumento šaltinyje, išskyrus atvejus, kai ne lietuvių tautybės piliečio prašymu jo ar jo vaikų asmenvardžiai rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ne pagal dokumento šaltinį.
Trys aptartieji teisiniai režimai sukuria tik dvejopus teisinius padarinius: taikant pirmąjį asmenvardžiai rašytini lietuviškais rašmenimis, o taikant antrąjį arba trečiąjį – lotynų abėcėlės rašmenimis. Ir nurašant, ir perrašant asmenvardį, dokumento šaltinyje įrašytą ne lietuviškais rašmenimis, lietuviškuose dokumentuose jį visada privalu rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis, nesvarbu, ar pilietis yra etninis lietuvis, ar ne lietuvių tautybės. Numatytas vienintelis palengvinimas – galimybė nepateikti dokumento šaltinio, kai ne lietuvių tautybės pilietis prašo jo ar jo vaikų asmenvardžius rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Tačiau šis palengvinimas (kuris atitinkamoms institucijoms gali būti pasunkinimas) pagal įstatymą negali turėti įtakos tam, kokiais rašmenimis turi būti rašomas asmenvardis tuo atžvilgiu, kad asmenvardžio rašymui atitinkamos kitos kalbos rašmenims yra nubrėžta riba: jis rašomas lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Aptartoji išimtis iš lex generalis – tai išimtis dėl šaltinio, kuriuo remiantis nusprendžiama, kaip lietuviškuose dokumentuose turi būti rašomi asmenvardžiai, o ne dėl rašmenų, kuriais jie rašomi. Pagal naująjį įstatymą ne lietuvių tautybės pilietis (kaip ir etninis lietuvis), nesvarbu, ar jis pateikė kokį nors dokumento šaltinį, ar ne, negali reikalauti savo ar savo vaikų asmenvardžiuose daugiau rašmenų nei tie, kuriais lotyniška abėcėlė yra „turtingesnė“ už lietuvišką. Šiuo įstatymu pagarba asmens tapatybei buvo išplėsta tik tiek, kiek lotynų abėcėlėje yra rašmenų, nesančių lietuviškame raidyne. O jų nedaug – tik trys; iš jų lenkų kalbos abėcėlėje – tik viena raidė (apie tai kitame skyriuje). Galima spėlioti, kaip būtų pasibaigusi Volkonovski/Wołkonowski byla, jeigu joje nebūtų pateikta dokumentų šaltinių, kuriuose figūravo Ł, kuri nėra nei lietuviškas, nei lotynų abėcėlės rašmuo. Užbėgant už akių tolesniam dėstymui, diakritinį ženklą Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentuose ir gyventojų registre pareiškėjas laimėjo ne dėl to, kad pateikė tuos dokumento šaltinius, o dėl to, kad VMAT bylą išsprendė labai jau „savo nuožiūra”.
Egidijus Kūris yra Vilniaus universiteto profesorius, Konstitucinio Teismo teisėjas (1999–2008), pirmininkas (2002–2008), Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas (2013 iki dabar)
Išdėstyta pozicija yra autoriaus, ji nesietina su jokia iš paminėtų institucijų. Autorius dėkoja rankraštį skaičiusiems kolegoms už vertingas pastabas ir patarimus. Likę apsirikimai, žinoma, yra autoriaus.
[i] Sudėtis vienasmenė.
[ii] Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimas, civilinė byla Nr. e2YT-13948-1125/2022.
[iii] TAR, nr. 2022-01142.
[iv] TAR, nr. 2022-08744.
[v] Nr. A32(18)-2822-(31.2.16E).
[vi] Lietuvoje viešai skelbiami teismų sprendimai nuasmeninami, tad juos nagrinėjančiose akademinėse publikacijose bylos dalyviai paprastai neįvardijami vardais ir pavardėmis. Bet šiuo atveju bylos dalyvio įvardijimas vien inicialais neprasmingas, nes ji buvo dėl konkrečių asmenvardžių, o jis pats gana aktyviai viešinosi žiniasklaidoje. Žr., pvz.: V. Grigaliūnaitė. Pergalė teisme: Lietuvos piliečiui pavardę leista rašyti su raide, kurios nėra lotyniškam raidyne, https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/pergale-teisme-lietuvos-pilieciui-pavarde-leista-rasyti-su-raide-kurios-nera-lotyniskam-raidyne-56-1691092; Laimėjęs teismą dėl pavardės, vyras jos į pasą įsirašyti negali: „Kaip mes galim pakenkti lietuvių kalbai?“, https://www.tv3.lt/naujiena/video/laimejes-teisma-del-pavardes-vyras-jos-i-pasa-isirasyti-negali-kaip-mes-galim-pakenkti-lietuviu-kalbai-n1171976; Litewski sąd zezwolił na literę „ł” w nazwisku. Ważny wyrok dla Polaków, https://serwisy.gazetaprawna.pl/orzeczenia/artykuly/8439603,litwa-polskie-znaki-diakrytyczne-nazwisko-jaroslaw-wolkonowski.html.
[vii] Dar nesuėjus 30 dienų terminui buvo svarstoma, kaip įvykdyti tą sprendimą. Laimėjęs teismą dėl pavardės, vyras jos į pasą įsirašyti negali: „Kaip mes galim pakenkti lietuvių kalbai?“, žr. 6 išnašą supra.
[viii] Prašoma atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl lotyniško rašmens su diakritiniu ženklu „ł“ rašymo asmenvardžiuose, https://www.prokuraturos.lt/lt/prasoma-atnaujintiprocesacivilineje-byloje-del-lotynisko-rasmenssu-diakritiniu-zenklu-rasymo-asmenvardziuose/8556.
[ix] Įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai Konstituciniame Teisme ginčijo Seimo narių grupė. Prašymas jai buvo grąžintas. Tai neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai, tačiau iki 2022 m. birželio pabaigos pakartotino kreipimosi nebuvo. Konstitucinio Teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimas, nr. KT26-S25/2022.
[x] Patogumo dėlei vietoj „vardas ir pavardė“ toliau dažnai rašoma „asmenvardžiai“.
[xi] Patogumo dėlei toliau dažnai praleidžiama „Lietuvos Respublikos“.
[xii] Patogumo dėlei formuluotė „asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai ir civilinės būklės aktų įrašai“ dažniausiai sutrumpinama iki „lietuviški dokumentai“ arba „dokumentai“.
[xiii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“. TAR, nr. 0911010NUTA00I-1031.
[xiv] Tarp šitaip įteisintų pavardžių galima paminėti: Pauwels, Wantens, Ouwens, Kiwior, Wojcik, Waegemans, Wallner, Makarewicz, Saxton, Walker, Edwards, Brew, Jacquet. Kartais teismai įpareigodavo piliečio asmens dokumentuose pavardę įrašyti ir lietuviškais, ir (paso „kitų įrašų“ puslapyje) originaliais ne lietuviškais rašmenimis: Wardyn, Gorecki-Mickiewicz, Maxwell (tačiau ne visi tie teismų sprendimai buvo įvykdyti).
[xv] Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3K-3-122-1075/2021 (dėl rašmens Ć).
[xvi] Iš tikrųjų Lietuvoje išduodamuose TSRS piliečio pasuose asmenvardžiai būdavo įrašomi ne tik rusiškai, bet ir lietuviškai.
[xvii] VMAT sprendime parašyta „atsižvelgiant į teisės aktų, reguliuojančių vardų ir pavardžių rašybą nuo 2022 m. gegužės 1 d. pakeitimą“. Skyryba netaisyta. O kai ji tokia, kokia yra, susidaro įspūdis, kad teismas šiek tiek susipainiojo: nors formuluotės prasmė šiaip jau aiški, tą formuluotę aiškinant vien pažodžiui išeitų, kad minėti aktai atitinkamus santykius reguliavo nuo 2022 m. gegužės 1 d. Tačiau jeigu tie teisės aktai buvo pakeisti (tikrai buvo), jie nereguliavo asmenvardžių rašybos „nuo 2022 m. gegužės 1 d.“.
[xviii] Patvirtintos VLKK 1991 m. kovo 28 d. protokoliniu nutarimu, protokolo nr. 6, https://vlkk.lt/aktualiausios-temos/svetimvardziai/perrasa-is-lenku-kalbos.
[xix] Patogumo dėlei toliau praleidžiama „Lietuvos Respublikos“.
[xx] R. Plečkaitis. Logikos įvadas (2 leid.). Vilnius: Mintis, 1978, p. 213.
[xxi] A. Anzenbacher. Filosofijos įvadas. Vertė A. Degutis, D. Macevičienė, T. Raudeliūnas, T. Sodeika, A. Sverdiolas, G. Žukas.Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992, p. 195.
[xxii] E. Cheng. Logikos menas. Vertė V. Grenda. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, p. 242.
[xxiii] https://translate.google.com/?sl=pl&tl=ja&text=Wo%C5%82konowski&op=translate. Pagautas smalsumo, autorius pabandė sužinoti, kaip katakana užrašomi jo vardas ir pavardė (ne japonų ar kinų asmenvardžiai rašomi tik katakana, niekada hiragana ar kandži), juolab kad jo pavardėje yra diakritinis ženklas. Rezultatas: エギディウス・クリス(taškas žymi tarpelį tarp asmenvardžių); tariama „Egidiusu Kurisu“. https://translate.google.com/?sl=lt&tl=ja&text=Egidijus%20K%C5%ABris&op=translate. Google vertėjas neatskyrė Ū nuo U. Vis dėlto katakanoje esama ženklo pažymėti ilgesnei balsei, šiuo atveju Ū. Tam greta atitinkamos kanos, šiuo atveju ク („ku“), reikėtų prirašyti balsės ilgumo ženklą chōonpu. Jis toks: ー. Chōonpu rodytų, jog kanoje ク garsas U yra pailgintas viena mora (ši papildoma mora lemia, kad lietuvių kalboje ilgasis garsas U užrašomas raide Ū, čekų kalboje – Ů, vengrų – Ú, nyderlandų – dviem raidėmis OE, o suomių – irgi dviem raidėmis UU) Įterpus chōonpu autoriaus pavardė katakana turėtų būti rašoma šitaip: クーリス. Bet bergždžiai autorius reikalautų, kad japonai, gerbdami jo europietišką tapatybę, dar ir kiekvieną jo asmenvardį pradėtų didžiąja raide. Kovok už savo tapatybę nekovojęs, nieko nepeši: tiesiog nėra tokio dalyko kaip didžiosios ar mažosios kanos, ir ką tu jiems, tiems japonams. Nėra, ir basta. Turbūt toje šalyje neatsirastų ir teismo, kuris lieptų ką nors tokio sukurti.
[xxiv] Laimėjęs teismą dėl pavardės, vyras jos į pasą įsirašyti negali: „Kaip mes galim pakenkti lietuvių kalbai?“, žr. 6 išnašą supra.
[xxv] Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas. TAR, nr. 0991000NUTARG992124; 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas. TAR, nr. 1091000SPRERG098765; 2014 m. vasario 27 d. sprendimas. TAR, nr. 2014-02336.
[xxvi] TAR, nr. 1021010KODE00IX-743.
[xxvii] TAR, nr. 1001010ISTAIII-1864.
[xxviii] Čia 2 straipsnio 1 dalis patikslinta inkorporuojant 1 straipsnio fragmentą, į kurį padaryta nuoroda.
[xxix] Dokumento šaltinio negali turėti rastinukai. Jo neretai negali pateikti nelegalūs migrantai.
[xxx] Įstatyme ir kituose teisės aktuose žodžius „lotyniški rašmenys“ visada lydi patikslinimas „be diakritinių ženklų“ (skliaustuose). Patogumo dėlei straipsnyje šis patikslinimas dažniausiai praleidžiamas.
[xxxi] Įstatyme rašoma „ne lietuviški rašmenys“, jį įgyvendinti turinčiame Vyriausybės nutarime – „nelietuviški rašmenys“. Šis įstatymą „įgyvendinančio“ poįstatyminio akto nukrypimas nuo įstatymo – menkniekis palyginti su tuo, apie ką rašoma toliau.
[xxxii] Anksčiau rašyta taip. Dabar rašoma atskirai – „ne lietuvių tautybės“, nes nėra tokios tautybės – „nelietuvių“.
[xxxiii] Sąvokos „dokumento šaltinis“ nutarime nėra – jame minimi „turimi pasai ar kiti dokumentai“.
