Komentarai

E. Kūris. Konstitucijos nereikia, įstatymo nereikia: Apie vieną Vyriausybės poįstatyminį teisės aktą ir vieną pirmosios instancijos teismo sprendimą (3 dalis)

Pirmąją straipsnio dalį skaityti čia, antrąją straipsnio dalį skaityti čia.

7. Citavimas sau, sprendimas sau

VMAT sprendime pasiremta teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-133 „Dėl Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių patvirtinimo“[55] patvirtintomis Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklėmis. Punktai, kuriais pasiremta, tame įsakyme atsirado ne 2016 m., o 2022 m. balandžio 29 d.[56] ir įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d. Pagal šias taisykles ne lietuvių tautybės pilietis gali pakeisti savo vardą ir (ar) pavardę, kai nori lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų) užrašyti savo tautinio vardyno vardą ir (ar) pavardę pagal tos tautinės kalbos rašybos ir darybos taisykles (93 ir 93.1 punktai[57]).

Šiose taisyklėse 1990 m. kovo 11 d. kriterijus nėra paminėtas, tarsi ir nebūtų įvestas vos prieš dvi dienas. Pagal jas „[p]asirinktas vardas ir (ar) pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų, išskyrus tokias pat raides su diakritiniais ženklais, kaip lietuvių kalbos abėcėlėje: ą, ę, į, ų, ū, ė, č, š, ž. Taip pat gali būti rašomi papildomi ženklai (brūkšnelis, apostrofas, skliaustai, taškas): „ – “, „ ’ “, „( )“, „ . ““ (243 punktas). Analogiška nuostata įtvirtinta teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 „Dėl Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių ir civilinės būklės aktų įrašų ir kitų dokumentų formų patvirtinimo“[58] patvirtintose Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse (23 punktas, 2022 m. balandžio 29 d. redakcija). Taigi jokių Ł – kaip pagal įstatymą.

VMAT savo sprendime pacitavo taisyklių 93 ir 93.1 punktus, o 243 punktą, kuriame išvardytos raidės su leistinais rašyti diakritiniais ženklais nutylėjo. Jį nutylėjus, negalimumas į lietuviškuose dokumentuose rašomus asmenvardžius įtraukti Ł netapo mažiau įsakmus, nes pagal VMAT pacituotą 93 punktą asmenvardžiai rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų. Teismo išvada priešinga. Citavimas sau, sprendimas sau.

8. Čempioniškas šuolis

Nors įstatymas ir Vyriausybės patvirtintos taisyklės reguliuoja tuos pačius santykius – asmenvardžių rašybą lietuviškuose dokumentuose, jų nuostatos nėra lygios savo teisine galia: poįstatyminio akto teisinė galia yra mažesnė už įstatymo nuostatų, jų poįstatyminis reguliavimas negali įveikti, o jei su jomis konkuruoja, turi būti netaikomas ir panaikinamas. Kol tai nepadaryta, preziumuojama, kad įstatymo ir taisyklių nuostatos sudaro tam tikrą teisinio reguliavimo visumą. VMAT šiuose aktuose nustatytą teisinį reguliavimą taip pat vertino kaip visumą ir įvardijo žodžiais „naujas teisinis reglamentavimas“. Pasak teismo, abu šie aktai „nustato naujas asmens vardų ir pavardžių rašymo … piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, civilinės būklės aktų įrašuose ir kituose asmeniui išduodamuose oficialiuose dokumentuose pagrindines taisykles“.

VMAT aiškinimu, „naujas teisinis reglamentavimas“ leidžia rašybą naudojant ne lietuvišką rašmenį W (sprendimo 20 punktas), o tokiam aiškinimui neprieštaravo ir VRSACMS. Sunku būtų tam prieštarauti, nes šiuo klausimu įstatymas visiškai aiškus. Išsprendus dėl W, liko Ł klausimas. Jį VMAT išsprendė šitaip: 1) „klausimas dėl nelietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais … naujais teisės aktų pakeitimais yra išspręstas nurodant, kad gali būti įrašoma raidė su diakritiniu ženklu, jei ji yra lietuvių kalbos abėcėlėje“[59] (21 punktas); 2) „atlikti pavardės įrašus rašant lietuviškos abėcėlės raides su diakritiniu ženklu … leidžia naujas teisinis reglamentavimas“ (27 punktas); 3) „teisės aktuose numatytais atvejais raidės, esančios lietuvių kalbos abėcėlėje, gali būti rašomos su diakritiniu ženklu, šiuo atveju raidė l yra lietuvių kalbos abėcėlėje, tad ji gali būti įrašyta su diakritiniu ženklu“ (27 punktas).[60]

Šuolis nuo konstatavimo, kad dabar jau leidžiama asmenvardžiuose rašyti W, prie išvados, kad leidžiama „atlikti pavardės įrašus rašant lietuviškos abėcėlės raides su diakritiniu ženklu“, šiuo atveju Ł, – išties įspūdingas, čempioniškas. Dėl leidimo rašyti W pavertimo leidimu rašyti Ł kyla klausimų, susijusių su galiojančios teisės aiškinimu ir taikymu. Kaip pamatysime kitame skyriuje, žodis „galiojančios“ čia yra esminis.

Pirma, VMAT leidimą rašyti tam tikrus diakritinius ženklus išaiškino priešingai jo prasmei. Vyriausybė, pašalindama įstatymo tekste esantį neapibrėžtumą, leido asmenvardžiuose rašyti diakritinius ženklus su lietuviškais rašmenimis, jeigu ir tokios raidės, ir tokie diakritiniai ženklai yra lietuvių kalbos raidyne ir jeigu tie diakritiniai ženklai rašomi būtent su tomis raidėmis, su kuriomis rašomi lietuvių kalboje. Jau aptarta piliečių geografinės kilmės išlyga yra išimtis iš šios taisyklės, bet, kaip minėta, VMAT ja eksplicitiškai nesirėmė. Jo esminis argumentas yra toks „naujo teisinio reglamentavimo“ perskaitymas, kur beveik nebėra jokių barjerų diakritinių ženklų rašymui. Tame „naujame teisiniame reglamentavime“ VMAT išskaitė, kad yra leista rašyti bet kokius lietuvių kalbos raidyne esančius diakritinius ženklus su bet kokiomis jame esančiomis raidėmis (netrukus bus parodyta, kad teismas išskaitė dar daugiau). Tai reiškia, kad galima rašyti maltiečių Ġ, čekų Ř, latvių Ā ir navahų Ǫ. Maža to, VMAT pasirėmė LAT 2021 m. spalio 6 d. nutartimi,[61] kuria buvo leista rašyti Ć, nes tai raidė su diakritiniu ženklu, kuris atrodo taip pat kaip lietuvių kalboje vartojamas dešininis kirčio ženklas (VMAT tiesiogiai nepaminėjo nei Ć, nei kirčio ženklo). Jei ta nutartis aiškinama šitaip plečiamai, tai asmenvardžiuose galima rašyti ir daugumą kitų lenkiškų raidžių, kurių rašyti neleido įstatymų leidėjas: Ć, Ń, Ó, Ś ir Ź, nes jos rašomos su diakritiniais ženklais, atrodančiais kaip kirčio ženklai lietuvių kalboje. Pratęskime pirmosios instancijos teismo argumentavimą: galima rašyti raides (jau ne lenkiškas) ir su kitais lietuvių kalboje esančiais kirčio ženklais: À, È, Ò ar Ù (kairinis kirčio ženklas) arba Ã, Ñ, Õ ar Ũ (riestinis kirčio ženklas). Prie LAT nutarties dar teks grįžti.

Antra, VMAT nepasitenkino išaiškinęs, jog „naujas teisinis reglamentavimas“ leidžia rašyti bet kokius lietuvių kalbos raidyne esančius diakritinius ženklus su bet kokiomis jame esančiomis raidėmis. Lietuvių kalboje nėra tokio diakritinio ženklo, kuris rašomas su lietuviškos abėcėlės raide L, šitaip virstančia ne lietuviška raide Ł, dėl kurios ir kilo ginčas byloje. Negali padėti nė analogija su Ć (dėl kurios sprendė LAT), rašoma su diakritiniu ženklu, atrodančiu kaip kirčio ženklas, nes su Ł rašomas įžambus brūkšnys neprimena jokio kirčio ženklo. Ieškok neieškojęs – jokio. Tokia analogija yra netikra, ji ydinga, nes vienas kitam prilyginami dalykai, kurie nėra analogiški. Kitame skyriuje bus parodyta, kad ši analogija ydinga ne vien materialiuoju, bet ir formaliuoju aspektu. Tačiau VMAT sprendimą nulėmė ne vien ši analogija, bet pirmiausia – labai savotiškas „naujo teisinio reglamentavimo“ perskaitymas ir labai kūrybiškas „savo nuožiūros“ pritaikymas. VMAT nusprendė, kad Ł rašyti galima: raidė L yra lietuvių kalbos abėcėlėje, tad ji gali būti rašoma ir perbraukta. Taigi VMAT nenubrėžė jokių ribų, kokie diakritiniai ženklai gali, o kokie negali būti rašomi su lietuviškais rašmenimis. Jie gali būti rašomi visi. Kadangi galima perbraukti kiekvieną raidę, tai galima rašyti įvairias įvairiai perbrauktas raides: Đ, Ǥ, Ħ, Ɨ, Ø, Ɵ, Ⱦ, Ʉ, Ƶ ir kt. Bet kodėl tik perbrauktas? Turbūt galima rašyti ir Ă, ir Å, ir Ȇ, ir Ƒ, ir Ĥ, ir Ï, ir Ŀ, ir Ő, ir Ơ, ir Ț, ir … kokių tik diakritinių ženklų nėra pasaulyje. Lieka nepasakyta, ar galima rašyti kelis diakritinius ženklus su viena raide (pvz., ễ, Ǭ, ờ, Ȭ, Ǿ, ữ arba Ǚ). Bet – kodėl gi ne.

Trečia, Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklėse yra nurodyti konkretūs rašmenys su konkrečiais diakritiniais ženklais, leidžiamais rašyti asmenvardžiuose lietuviškuose dokumentuose (243 punktas). VMAT paminėjo tas taisykles, bet būtent šį punktą ignoravo, nutylėjo. Teismas gali netaikyti byloje tų ar kitų statutinės teisės nuostatų, tačiau netaikymas turi būti pagrindžiamas – tik tada jis bus pateisinamas. Toks nutylėjimas kaip šiuo atveju yra nepateisinamas.

Ketvirta, jeigu, kaip mano VMAT, naujasis įstatymas ir Vyriausybės patvirtintos taisyklės sudaro vieningą „naują teisinį reglamentavimą“ kaip visumą (jos sudedamoji dalis yra ir atitinkami teisingumo ministro įsakymai ), kuria taikant teisę galima remtis necituojant kiekvienos atskiros nuostatos, teismas turi būti įsitikinęs, kad toje visumoje yra išlaikyta teisinio reguliavimo hierarchija. Minėta, kad galima laikyti, jog teismas, pasiremdamas Hipotekos archyvo 1921 m. išrašu ir Lenkijos notaro patvirtintu 1927 m. testamentu, faktiškai pritaikė piliečio geografinės kilmės kriterijų, formaliai siejamą su 1990 m. kovo 11 d., o faktiškai – su tam tikromis „dabartinės Lietuvos teritorijos“ dalimis, kadaise buvusiomis kitų valstybių (pirmiausia prieškarinės Lenkijos) jurisdikcijoje, bet padarė tai ne pasiremdamas Vyriausybės patvirtintų taisyklių 19 punktu, o tarsi „savo nuožiūra“. Tačiau jeigu „nauju teisiniu reglamentavimu“ remiamasi kaip visuma, neįmanoma nematyti, kad ta visuma apima ir minėtąjį 19 punktą, kuriuo kaip tik ir įvestas tas naujasis su asmenvardžių rašyba lietuviškuose dokumentuose susijusių santykių diferencijavimo kriterijus – 1990 m. kovo 11 d. Jau parodyta, kad šis naujas kriterijus neturi įstatyminio pagrindo. Tai pernelyg akivaizdu, kad to nepastebėtų profesionalus teisėjas. Ir nereikia nė sakyti, kad Vyriausybės nutarimas, kuris yra poįstatyminis aktas, turi neprieštarauti įstatymui, tą žino kiekvienas. Vyriausybės nutarimu negalima nei susiaurinti, nei išplėsti leistinų rašmenų sąrašo – nei visiems piliečiams, nei jų grupei (taip pat ir identifikuojamai pagal geografinę kilmę). Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis). Jis negali taikyti ir Konstitucijai ar įstatymui prieštaraujančio poįstatyminio akto; poįstatyminio akto prieštaravimas įstatymui per extensionem suponuoja ir jo prieštaravimą Konstitucijai. Teismas, suabejojęs, ar Vyriausybės teisės aktas nekonkuruoja su įstatymu, privalo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų sprendžiama dėl to akto atitikties įstatymui, o per extensionem – ir Konstitucijai. Teismas galėtų suabejoti ir įstatymo atitiktimi Konstitucijai, pavyzdžiui, tuo aspektu, kad asmenvardžiuose leistinų rašmenų sąrašas esą pernelyg riboja asmens teisę į tapatybę ar kt. Esminę reikšmę turi paties teismo požiūris: Konstitucija įpareigoja jį kreiptis į Konstitucinį Teismą, „kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai“ (110 straipsnio 2 dalis). Jei teismas nesuabejoja akto konstitucingumu, jis neprivalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokius procedūrinius įgaliojimus teismas turi. Oficialioji konstitucinė doktrina šiuo klausimu yra plati ir aiški. Bet galima retoriškai paklausti: kaip galima „procedūriškai nesuabejoti“ tuo, kuo nesuabejoti neįmanoma?

Sunku tikėtis, kad teismas pastebės, jog „yra pagrindo manyti“, kad taikytinas ar faktiškai taikomas poįstatyminis aktas prieštarauja Konstitucijai, jei net nemato reikalo bent paminėti jo nagrinėjamai bylai tiesiogiai skirtą oficialiąją konstitucinę doktriną. Ką tik be atsakymo paliktą retorinį klausimą galima performuluoti taip: ko reikia, kad teismas pripažintų, jog „yra pagrindo manyti“, kad taikomas poįstatyminis aktas prieštarauja įstatymui ir Konstitucijai? Pagarbos Konstitucijai? Valios konstatuoti, kad yra tas „pagrindas manyti“? Teisės taikymo patirties? Gebėjimo aiškinti teisę? Noro ją suprasti? Mokėjimo skaityti?

9. Sėskis, du

Minėta, kad Volkonovski/Wołkonowski byloje teismui pirmąkart teko taikyti tai, ką VMAT pavadino „nauju teisiniu reglamentavimu“. Vien dėl to tą „reglamentavimą“ buvo būtina aiškinti ne probėgšmais ir – jei ir ne visą, tai bent ne selektyviai, vadinasi, visas nuostatas, turinčias ryšio su nagrinėjimu klausimu. Bet kam to reikia, jei galima parankioti kokių nors citatų iš autoritetingų šaltinių, kurių vien paminėjimas turėtų kritikus priversti susigūžti ir užčiaupti – ir netikrinti, kas pacituota. O patikrinti oi kaip verta.

Atlikdamas čempionišką šuolį nuo sprendimo 20 punkto, kuriame konstatavo, jog „naujas teisinis reglamentavimas“ leidžia asmenvardį rašyti su W, iki 27 punkto, kur nusprendė, kad galima rašyti Ł, VMAT trumpai pacitavo kai ką iš ESTT (ir netiesiogiai iš EŽTT) bei LAT jurisprudencijos, taip pat vieną JTO ŽTK nuomonę. Pasiremta: 1) Malgožata Runevič-Vardyn ir Łukasz Paweł Wardyn byla[62] (23 punktas); 2) ESTT Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff byla[63] (24 punktas); 3) JTO ŽTK Leonid Raihman byla[64] (25 punktas); 4) LAT 2021 m. spalio 6 d. nutartimi[65] (26 punktas). Pacituota štai kas:[66]

– iš Runevič‑Vardyn ir Wardyn bylos: kad „asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo … elementų“ , kurie yra „susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė“;

– iš Bogendorff von Wolffersdorff bylos: kad „užsienietiškų vardų ir pavardžių rašyba kai kuriais atvejais gali turėti įtakos … asmenų laisvo judėjimo principo įgyvendinimui“ ir kad „[a]tsisakymas pakeisti valstybės narės piliečio vardus ir pavardę ir pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas [teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje] apribojimu, jei tokiam asmeniui gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų“;[67]

– iš Raihman bylos: kad „priverstinis vardo ir pavardės keitimas yra neteisėtas kišimasis į privatų asmens gyvenimą ir pažeidžia žmogaus teises“, kad „klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į [Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK)] 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį“, „vardai neabejotinai atlieka esminį vaidmenį nustatant asmens tapatybę“, o „[v]ertinant, ar valstybės įsikišimas į naudojimąsi savo vardu ir pavarde, atitinka [EŽTK] 8 straipsnio reikalavimus, … atsižvelgtina į tai, ar pavardė originaliais rašmenimis nurodyta pase, kiek skiriasi originali ir adaptuota rašyba, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar dėl to kyla praktinių sunkumų“ (padaryta nuoroda į EŽTT 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Bulgakov prieš Ukrainą[68]), ir kad JTO ŽTK, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakeisti jo vardą ir pavardę į originalią formą „Leonid Raihman“, „pripažino“ Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (TPPTP) 17 straipsnio pažeidimą;

iš LAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties: kad „teisės normos analizė nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bet koks diakritinis ženklas, kuris nėra naudojamas lietuvių kalbos abėcėlėje, pats savaime, automatiškai turi būti vertinamas kaip techniškai neįmanomas įrašyti ženklas“; kad „civilinės būklės aktus registruojančioms institucijoms suteikta teisė atsisakyti sudaryti civilinės būklės akto įrašą be diakritinio ženklo, jei nėra techninių galimybių, vertintina kaip asmens teises siaurinanti teisės norma, todėl turi būti aiškinama siaurai“; kad [j]eigu … institucija remiasi tuo, jog vardas ir (ar) pavardė negali būti perrašyti lotyniško pagrindo rašmenimis iš asmens tapatybės dokumento ar užsienio valstybės institucijos išduoto atitinkamo dokumento su diakritiniais ženklais, nes jų techniškai įrašyti negalima, tai, kilus ginčui, turi šias aplinkybes įrodyti“.

Rėmimasis precedentais, auctoritate rationis, yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos sąlyga, kartu ir teisingumo įvykdymo sąlyga (jei tinkamų precedentų yra ir jei nėra aplinkybių, dėl kurių nuo precedento turi būti nukrypstama, tą nukrypimą būtinai argumentuojant). Tačiau teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose: precedentas (ir vertikalusis, ir horizontalusis) taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje tas precedentas buvo sukurtas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje jis buvo sukurtas.[69]

VMAT išrinkti ir pacituoti teiginiai yra teisingos bendro pobūdžio frazės. Niekas neabejoja, kad asmenvardžiai yra susiję su asmens tapatybe bei privačiu gyvenimu, kad jų rašyba gali turėti įtakos asmenų laisvam judėjimui, kad atsisakymas pakeisti ar pripažinti asmenvardį asmeniui gali sukelti rimtų nepatogumų, kad valstybės įsikišimą į naudojimąsi asmenvardžiu atsižvelgtina, inter alia, į tai, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar kad į asmenvardį gali būti techniškai įmanoma įrašyti diakritinį ženklą, nesantį lietuvių kalbos abėcėlėje. Banalių tiesų citavimas negali priartinti prie sprendimo Volkonovski/Wołkonowski byloje, juolab tokio, kuris buvo priimtas joje. VMAT pasirinktais precedentais buvo galima remtis labai ribotai, nes nė viena iš paminėtų bylų nėra panaši į tą, kurią nagrinėjo VMAT. Skiriasi jų faktinės aplinkybės, skiriasi taikytina (ir taikyta) teisė, skiriasi bylų baigtis. Paieškokime analogijų. Ne kažin ką rasime.

Antai Runevič‑Vardyn ir Wardyn byloje prejudicinis sprendimas buvo pateiktas sprendžiant ginčą, kuriame Belgijoje gyvenantys lenkų tautybės Lietuvos Respublikos pilietė ir jos sutuoktinis Lenkijos pilietis skundėsi dėl asmenvardžių sulietuvinimo. Pareiškėjos 1977 m. išduotame gimimo liudijime nebuvo įrašytos raidės Ł ir W; jai ir jos sutuoktiniui Vilniuje išduotame Lenkijoje sudarytos santuokos liudijime jos taip pat nebuvo įrašytos. Negalėjimas rašyti asmenvardžiuose lenkiškų rašmenų – bene vienintelis tos bylos panašumas į Volkonovski/Wołkonowski bylą. Tačiau anų pareiškėjų prašymas pakeisti įrašus nebuvo patenkintas. ESTT pripažino, kad dėl skirtingo tos pačios sutuoktinių pavardės rašymo gali kilti nepatogumų, bet pažymėjo, kad atsisakymą pagal nacionalinę teisę pakeisti bendrą pavardę galima laikyti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 21 straipsnyje įtvirtintos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ribojimu tik tada, kai jis asmeniui gali sukelti „rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų“. Ar yra „realus pavojus“, kad tokių nepatogumų kils, turi nustatyti teismas. ESTT išaiškino, kad SESV 21 straipsnis nedraudžia valstybės narės kompetentingoms institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės civilinės būklės aktų įrašuose rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles. Jis nedraudžia ir atsisakyti pakeisti bendrą sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, kad atsisakymas jiems nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o jeigu sukelia, teismas turi patikrinti, ar atsisakymas būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir ar jis proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Šis straipsnis taip pat nedraudžia atsisakyti pakeisti piliečio, turinčio kitos valstybės narės pilietybę, santuokos liudijimą taip, kad jo vardai liudijime būtų įrašyti su diakritiniais ženklais, kurie naudojami jo kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, ir laikantis tos valstybės narės valstybinės kalbos rašybos taisyklių. Vadinasi, pagal Europos Sąjungos teisę nėra privaloma, kad lietuviškuose dokumentuose asmenvardžiai būtų rašomi lietuvių kalbos raidyne nesančiomis raidėmis ar su jame nesančiais diakritiniais ženklais.

VMAT nagrinėtai bylai dar tolimesnis ESTT prejudicinis sprendimas Bogendorff von Wolffersdorff byloje. Taip, ta byla buvo dėl asmenvardžių, bet – ne dėl rašmenų. Joje Vokietijos ir Jungtinės Karalystės pilietis siekė įpareigoti Vokietijos institucijas pakeisti jo gimimo liudijime įrašytus vardus ir pavardę ir į civilinės būklės aktų registrą įtraukti aristokratinę kilmę nurodančius elementus Graf (grafas) ir Freiherr (baronas) kaip dalį asmenvardžio, įgyto Jungtinėje Karalystėje. Sprendime daug rašoma apie asmenvardžių ryšį su tapatybe, privačiu bei šeimos gyvenimu ir kt. O išvada tokia: pagal SESV 21 straipsnį valstybės valdžios institucijoms neprivaloma pripažinti jos piliečio asmenvardžio, jei jis yra ir kitos valstybės pilietis ir joje įgijo asmenvardį, sudarytą iš laisvai pasirinktų kelių aristokratinių titulų, draudžiamų pagal pirmosios valstybės teisę, jeigu nustatyta, kad atsisakymas pripažinti tokį asmenvardį gali būti pateisintas viešosios tvarkos pagrindais, kai toks atsisakymas yra tinkamas ir būtinas siekiant užtikrinti visų tos valstybės piliečių lygybę prieš įstatymą. Kas bendra tarp grafo ar barono titulo ir įžambaus brūkšnio ant Ł?

Raihman byloje JTO ŽTK nustatė TPPTP 17 straipsnio pažeidimą dėl to, kad Latvijos institucijos jo asmens dokumente, nepiliečio pase, prie jo pavardės pridūrė latvių kalboje vyriškajai giminei būdingas galūnes. Šis „priverstinis“ pavardės pakeitimas buvo įvertintas kaip neproporcinga priemonė saugant latvių valstybinę kalbą. Šiame kontekste VMAT paminėjo EŽTT bylą Bulgakov prieš Ukrainą,[70] kurioje pareiškėjas skundėsi jo rusiškų vardo ir tėvavardžio „Dmitriy Vladimirovich“ suukrainietinimu į „Dmytro Volodymyrovych“ (kitame paso puslapyje buvo rusiškas įrašas). VMAT pateikė šio sprendimo bendro pobūdžio teiginio antrinę citatą, bet nutylėjo, kad EŽTT nenustatė [EŽTK] 8 ir 14 straipsnių[71] pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu; JTO ŽTK jo bylą nagrinėjo vėliau.[72] Volkonovski/Wołkonowski bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo Raihman ir Bulgakov bylų faktinių aplinkybių, skiriasi ir spręsti teisės klausimai. Anos bylos buvo ne dėl rašmenų: Raihman byloje pareiškėjas, ne etninis latvis, neginčijo jo pavardės rašybos latviškais rašmenimis, nesiekė sugrąžinti ankstesnę rašybą kirilica –­ jis siekė atgauti anksčiau turėtą pavardės formą pašalinant Latvijos institucijų prie jos pridurtas latviškas galūnes. Bulgakov bylose pareiškėjas siekė ne pakeisti asmenvardžiuose įrašytas raides rašmenimis iš kito raidyno, bet atkurti rusišką asmenvardžių formą, kurią Ukrainos institucijos buvo suukrainietinusios. Tuo tarpu Volkonovski/Wołkonowski byloje pareiškėjo asmenvardžiai nebuvo pakeisti Lietuvos institucijų veiksmais, juo labiau „priverstiniu“ būdu. Tai jis, pareiškėjas, siekė pakeisti jų rašybą.

Iš visų VMAT nurodytų bylų Volkonovski/Wołkonowski bylai artimiausia yra civilinė byla dėl santuokos sudarymo akto įregistravimo, kurioje LAT nutartį priėmė 2021 m. spalio 6 d. Ginčas kilo dėl raidės Ć, buvusios užsieniečio pavardėje, kurią pasirinko su juo susituokusi Lietuvos Respublikos pilietė Jos prašymas įtraukti į apskaitą jos santuoką ir pakeisti jos pavardę buvo atmestas dėl to, kad pasirinktos pavardės „dėl klaviatūroje nesančių raidžių techniškai negalima rašyti“.[73] Vietoj Ć buvo įrašyta Č. Šitaip jai buvo suteikta nauja pavardė, kurios ji neprašė, – buvo pakeista jos tapatybė. Dviejų instancijų teismai bylą išsprendė pareiškėjos naudai. Pasak pirmosios instancijos teismo, ir „lietuvių kalboje yra pakankamai raidžių su diakritiniais ženklais“, „ginčo diakritinis ženklas“ nelaikytinas „labai nutol[usiu] nuo lietuvių kalbos“, tad raidė su juo gali būti įrašyta dokumente. Pasak apeliacinės instancijos teismo, vien institucijos techninių galimybių įrašyti į registrus pageidaujamą pavardę nebuvimas ar atitinkamų priemonių, lėšų neturėjimas negali būti pakankamas pagrindas suvaržyti pareiškėjos „asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai teises bei teises į vardą ir pavardę“. Pareiškėjai laimėjus bylą, civilinės būklės akto įrašas buvo pakeistas „rankiniu būdu“, o VĮ Registrų centras „išimties tvarka“ atliko techninius pakeitimus gyventojų registre, tačiau pateikė kasacinį skundą. Pareiškėjos naudai bylą išsprendė ir LAT. Faktinės aplinkybės, susijusios su techninėmis galybėmis įrašyti pavardę su Ć nebebuvo nustatinėjamos, nes jas buvo nustatę žemesnių instancijų teismai, kurie nusprendė, jog VĮ Registrų centras neįrodė, jog šiuo atveju nėra techninių galimybių įrašyti pareiškėjos pavardę su Ć ar jog su tuo susijusios papildomos administracinės ar organizacinės pastangos lemtų itin neproporcingas sąnaudas (nors bandė įrodyti – kitaip nei Volkonovski/Wołkonowski byloje, kurioje, kaip matyti iš VMAT sprendimo, ši institucija išvis nedalyvavo – nei kaip suinteresuotasis asmuo, nei jokiu kitu procesiniu statusu). VLKK toje byloje išsakė poziciją, jog asmenvardžio rašymas lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais lotyniškais rašmenimis „su šalutiniais (diakritiniais) ženklais … nedarytų žalos bendrinei lietuvių kalbai ir jos išsaugojimui“. Nutartyje rašmuo Ć apibūdintas kaip „lotyniško pagrindo c raidė … su lietuvių kalboje naudojamu diakritiniu ženklu – tokiu, kaip dešininis kirčio ženklas“. LAT plačiai rėmėsi oficialiąja konstitucine doktrina (ir bandė pagrįsti, kodėl šioje byloje nebūtina kreiptis į Konstitucinį Teismą), ESTT jurisprudencija (be kita ko, Runevič-Vardyn ir Wardyn sprendimu) bei (mažiau) EŽTT jurisprudencija, parodydamas, jog jurisprudencijoje vis labiau užtikrinamos asmens teisės į vardą ir į tapatybę. VMAT, pirmosios instancijos teismui, privalančiam vadovautis LAT jurisprudencija, nebūtina plačiai atkartoti visą LAT nutartyje išdėstytą doktriną ar pateikti visas įmanomas nuorodas į supranacionalinių teismų jurisprudenciją. Tačiau jam būtina matyti esminius skirtumus tarp LAT ir VMAT nagrinėtų bylų.

Pirma, LAT nagrinėtoje byloje pareiškėja bylinėjosi dėl užsienyje sudarytos santuokos akto įregistravimo. Ji ne šiaip sau pageidavo pakeisti pavardės rašybą į ne lietuvišką, o gynė savo teisę į vardą, asmenvardžių, iš kurių vienas buvo naujai įgytas sudarant santuoką su užsieniečiu, rašymą siedama su šeimos vientisumu ir pagarbos šeimai principu. Tokių aplinkybių nebuvo Volkonovski/Wołkonowski byloje.

Antra, LAT nagrinėtoje byloje pareiškėjos teisė į vardą buvo siejama su judėjimo laisve pagal SESV 21 straipsnį. Tokiu atveju teismas turi įvertinti, ar asmenvardžio nerašymas originaliais rašmenimis nesukelia asmeniui rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Nieko panašaus nebuvo Volkonovski/Wołkonowski byloje – joje nėra nė menkiausios užuominos apie judėjimo laisvę (išskyrus tai, kad „laisvo judėjimo principas“ tarp kitko paminėtas nuorodoje į Bogendorff von Wolffersdorff bylą).

Trečia, LAT nagrinėtoje byloje diakritinis ženklas, dėl kurio kilo ginčas, buvo toks, kuris yra vartojamas lietuvių kalboje kaip dešininis kirčio ženklas. Akūto „sulietuvinimas“ gali atrodyti pritemptas. Tačiau įžambaus brūkšnio, dėl kurio rašymo arba nerašymo buvo sprendžiama Volkonovski/Wołkonowski byloje, „sulietuvinti“ nepavyktų net ir labai pritempinėjant. Jis nėra naudojamas lietuvių kalboje jokiame kontekste.

Ketvirta, LAT nagrinėtoje byloje vienas iš esminių prieštaravimų asmenvardžio rašymui su Ć buvo tariamas techninių galimybių nebuvimas. Tariamas, nes neįrodytas. Pasak LAT, kilus ginčui civilinės būklės aktą registruojanti institucija privalo įrodyti, jog asmenvardis negali būti perrašytas lotyniško pagrindo rašmenimis iš asmens tapatybės dokumento ar užsienio valstybės institucijos išduoto atitinkamo dokumento „su šalutiniais (diakritiniais) ženklais“ dėl to, kad jų techniškai įrašyti negalima. Autorius pasirengęs sutikti, kad VĮ Registrų centras, ginčijęs tokių galimybių buvimą LVAT nagrinėtoje byloje, galiausiai tokių galimybių ras ir dėl Ć, ir dėl kai kurių kitų rašmenų, galbūt net dėl Ł. Tačiau VMAT labai sureikšmino tai, jog VRSACMS „neįrodė ir net neįrodinėjo“, kad pareiškėjo pavardės su diakritiniu ženklu negalima įrašyti „dėl techninių galimybių nebuvimo“. Ir čia pat pats „įrodė“ dalyką, priešingą tam, kurio VRSACMS esą „neįrodė ir net neįrodinėjo“: ne pasitenkino konstatavęs, kad neįrodyta, jog techninių galimybių nėra, bet pareiškė, kad jos yra: ne pasirėmė „techninių galimybių buvimo“ prezumpcija (laikoma, kad jos yra, kol neįrodyta priešingai), o konstatavo jų buvimą kaip faktą: jeigu viena institucija galėjo Ł parašyti kanceliariniame dokumente, tai tą rašmenį galės naudoti ir visos kitos visur kitur, įskaitant registrus. Toks fakto konstatavimas – didelis teismo loginis (tiksliau, neloginis) paklydimas. Juk tai, kas „net neįrodinėjama“, ir negali būti „įrodyta“, kaip tai, kas „net nestatoma“, niekaip negali būti „pastatyta“. Jeigu kokio nors fakto nebuvimas nėra įrodinėjamas, tai tas faktas neatsiranda vien dėl to, kad jis nėra įrodinėjamas, ir netampa „įrodytu“ faktu (antai autorius nemato jokio reikalo kam nors įrodinėti ir neįrodinės, kad jis neturi „techninių galimybių“, pvz., gimdyti vaikus, bet dėl to, kad to neįrodinėja, tokių „galimybių“ jis neįgyja ir tikisi, kad joks teismas niekada nekonstatuos, jog jų esama). Apie tai, kad VMAT „savo nuožiūra“ pasitelkė ydingą indukciją, jau parašyta (1 skyriuje). Bet yra dar vienas aptariamojo (ne)loginio paklydimo aspektas. Negana to, kad teismas konstatavo faktą, jog techninės galimybės įrašyti Ł yra, – jis dar ir vadovavosi prielaida, kad VRSACMS galėjo, gal ir turėjo bandyti įrodyti, jog tų galimybių nėra. Nes ką gi daugiau reiškia teismo priekaištas VRSACMS, kad šis šio dalyko „neįrodė ir net neįrodinėjo“? Ta dingstimi, jog VRSACMS „net neįrodinėjo“ techninių galimybių nebuvimo, jų buvimas ne tik buvo paties teismo konstatuotas kaip įrodytas faktas, bet ir modifikuotas teismo nagrinėjamo ginčo dalykas: už tai, ar įrašyti Ł leidžia naujasis, pirmąkart teismo taikomas įstatymas ir visas labai jau selektyviai, neadekvačiai ir nekorektiškai pacituotas „naujas teisinis reglamentavimas“, kur kas svarbesniu dalyku tapo tai, ar įrašymas techniškai įmanomas. O juk Volkonovski/Wołkonowski byloje VRSACMS įrodinėjo, jog į asmenvardį įrašyti Ł nėra ne techninių galimybių, o teisinio pagrindo. Kaip matėme, VMAT tas technines galimybes atrado išties „išradingai“. Ne mažiau „išradingai“ jis surado ir teisinį pagrindą savo sprendimui – pacituodamas kai ką (kas papuola) iš „naujojo teisinio reglamentavimo“, kai ką (kas papuola) iš supranacionalinių institucijų sprendimų ir kai ką iš LAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties.

Čia prieiname prie bene svarbiausio skirtumo tarp anos bylos dėl Ć ir VMAT nagrinėtos bylos dėl Ł. Ar gyrusieji VMAT sprendimą (įskaitant bent vieną Seimo narę ir bent vieną Vyriausybės narę) jį pastebėjo? O jo negalima nepastebėti.

Tas penktasis (gal ir ne paskutinis, bet pakaks) skirtumas tarp VMAT ir LAT nagrinėtų bylų susijęs su taikytina ir faktiškai taikyta teise. LAT nagrinėtoje byloje dėl Ć esminę reikšmę turėjo teisingumo ministro patvirtintos Civilinės būklės registracijos taisyklės. Ypač atidžiai LAT analizavo jų 23 punktą. Pasak LAT, taisyklės „expressis verbis … neapibrėžia, kaip civilinės būklės aktų įrašuose turėtų būti rašoma … pilietės pavardė, kai [ji], sudariusi santuoką su užsienio valstybės piliečiu, pasirenka vyro … pavardę“, o 23 punktas „nedraudžia pavardės rašymo lotyniško pagrindo rašmenimis su šalutiniais (diakritiniais) ženklais“. Būtent tą konstatavęs LAT padarė išvadą, kad „[t]eisės normos analizė nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bet koks šalutinis (diakritinis) ženklas, kuris nėra naudojamas lietuvių kalbos abėcėlėje, pats savaime, automatiškai turi būti vertinamas kaip techniškai neįmanomas įrašyti ženklas“, ir kad nėra pagrindo abejoti, jog „teisingumo ministras, … patvirtindamas … taisykles, vertino vardų ir pavardžių naudojant šalutinius (diakritinius) ženklus rašymo civilinės būklės įrašuose technines galimybes (įskaitant ir registrų tarpusavio sąveiką)“; „jei būtų manęs, kad bet koks šalutinis (diakritinis) ženklas, kuris nėra naudojamas lietuvių kalbos abėcėlėje, yra techniškai neįmanomas įrašyti, būtent tokią taisyklę ir būtų suformulavęs … 23 punkte“, bet „tokia taisyklė vis dėlto nebuvo nustatyta“. VMAT pacitavo dalį šios išvados: „[k]asacinis teismas konstatavo, kad teisės normos analizė nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bet koks diakritinis ženklas, kuris nėra naudojamas lietuvių kalbos abėcėlėje, pats savaime, automatiškai turi būti vertinamas kaip techniškai neįmanomas įrašyti ženklas“.

Sėskis, du. Turi būti ribos.

Apie kokios „normos“ ir apie kokią „analizę“ rašo pirmosios instancijos teismas? Cituojamą bylą LAT nagrinėjo tada, kai asmenvardžių rašybą reglamentuojančio įstatymo nebuvo (buvo tik senučiukas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas), Vyriausybės patvirtintų taisyklių nebuvo, o ministro patvirtintų Civilinės būklės registracijos taisyklių 23 punktas buvo išdėstytas pirmine, 2016 m. gruodžio 28 d. redakcija. LAT taikė tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Tačiau išleidus naująjį įstatymą Civilinės būklės registracijos taisyklės buvo jau pakeistos. „Normos“, kurią „analizavo“ LAT, nebebuvo – ji buvo panaikinta. Vietoj jos buvo kita norma, labai detali. Volkonovski/Wołkonowski bylos nagrinėjimo metu taisyklių 23 punktas buvo išdėstytas 2022 m. balandžio 29 d. redakcija. Jame ne tik nebėra tų spragų, kurias, taikydamas jo nagrinėtos bylos metu galiojusį teisinį reguliavimą, nustatė LAT, bet ir yra pateiktas asmenvardžiuose leistinų rašyti raidžių su diakritiniais ženklais sąrašas. Štai jis (pacituokime dar kartą; plg. 7 skyrių): „[p]asirinktas vardas ir (ar) pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų, išskyrus tokias pat raides su diakritiniais ženklais, kaip lietuvių kalbos abėcėlėje: ą, ę, į, ų, ū, ė, č, š, ž“. VMAT rašo: „teisės aktuose numatytais atvejais raidės, esančios lietuvių kalbos abėcėlėje, gali būti rašomos su diakritiniu ženklu“. Kur šiame teisės akte yra „numatytas“ Ł „atvejis“? Nėra tokio „atvejo“.[74] Na ir kas, nusprendžia VMAT: „šiuo atveju raidė l yra lietuvių kalbos abėcėlėje, tad ji gali būti įrašyta su diakritiniu ženklu“. Teismas nusprendė – Roma locuta, causa finita.

 Ar VMAT analizavo naująjį reguliavimą? Kur tau. Nė neužsiminė apie jį. Gal jo nė nematė, nes kaip kitaip paaiškinti tai, kad pritaikė negaliojančią normą?[75]

Negaliojanti norma nėra teisės norma, nėra teisė. Teismas „savo nuožiūra“ pritaikė neteisę – ir pritaikė ją copy­–paste būdu: aklai nupylė pusę sakinio apie „normos analizę“ iš LAT nutarties, kuri buvo skirta kitokiai situacijai ir kuria LAT taikė kitą, tuo metu galiojusią, teisę. Šią teisės aiškinimo ir taikymo profanaciją VMAT „pastiprino“ kita – nupildamas iš supranacionalinių institucijų sprendimų kelis pakarpytus ir pakraipytus sakinius, bendras frazes, nepagrindžiančias to, ką jis nusprendė.

VMAT savo argumentavimą baigia konstatavimu, kad jo sprendimas priimtas, be kita ko, „vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais“. Dar vienas rutininis įstatymo terminų pacitavimas, bet – koks tolimas nuo tikrovės.

„Ginčas dėl abėcėlės“ pakrypo tokia linkme, kurios (beveik?) niekas nenumatė.

Pabaiga (ar ne?)

Straipsnio pradžioje buvo klausiama, kas yra sutrikę valdžių padalijimo sistemoje, kad įstatymų leidėjo valia gali būti iškreipiama ar net paneigiama vykdomosios valdžios institucijoms neva įgyvendinant įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, o teismams jį taikant priešingai tam, ką įtvirtino įstatymų leidėjas. Straipsnyje nesiekiama atsakyti į šį klausimą, jo tikslas – asmenvardžių rašybos reglamentavimo pavyzdžiu parodyti, kad tokie iškraipymai ir paneigimai vyksta ir kad jie gali būti stebėtino masto. Kad būtų galima gydyti, reikia diagnozuoti; kad būtų galima spręsti problemą, reikia ją pamatyti ir pripažinti. Kokiose dar srityse Vyriausybė ir teismai užkerta kelią įstatymams būti įgyvendinamiems pagal jų sumanymą ir kiek ši praktika yra paplitusi, čia nesiekta išsiaiškinti. Vis dėlto nemanytina, kad asmenvardžių rašyba – vienintelė sritis, kurioje tai vyksta.

VMAT sprendimas, paskatinęs parašyti šį straipsnį, provokuoja įvairius klausimus – ir praktinius, ir akademinius. Sakant „praktiniai klausimai“ turimi galvoje tokie, kurie yra susiję su vykdomosios valdžios teisėkūros apriorine kontrole ir priežiūra, teismų sprendimų projektų kokybės patikra prieš juos priimant, teisėjų korpuso kokybe ir teisėjų kvalifikacija, visuomenės, politikų bei kitų sprendimų priėmėjų, taip pat žiniasklaidos teisiniu išprusimu, be kurio deramo lygio valdžių padalijimo sistemos disfunkcijos, teisėkūros ir teisės taikymo anomalijos, net didžiausios klaidos lieka nepastebėtos, ir kt. O akademiniais pavadinti klausimai priskirtini pirmiausia teisės teorijai ir konstitucinei bei proceso teisei. Čia atsitiktine tvarka paminimi tik kai kurie iš jų:

– bylą nagrinėjančio teismo kompetencija formaliai (procedūriškai) nesuabejoti taikomo teisės akto konstitucingumu ir neinicijuoti jo patikros, šios kompetencijos ribos;

– teisės aktų hierarchija ir parlamentinės bei vykdomosios valdžios teisėkūros sąveika;

– oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje įtvirtinta Lietuvos pilietinės tautos samprata ir jos santykis su tokiomis kategorijomis kaip „ne lietuvių tautybės pilietis“;[76]

– piliečių lygiateisiškumas, konkrečiau, jų nediskriminavimas bei nenustatymas jiems privilegijų, be kita ko, pagal etninę bei geografinę kilmę;

– teisėkūros kokybė – ir įstatymų leidybos, ir poįstatyminių aktų leidimo, ir teisminės teisėkūros;

– VLKK ir kitų ekspertinių institucijų priedermė ir gebėjimas reaguoti (o gal ir „laisvė nereaguoti“) į jų ekspertuojamos srities ir kitus realios, o ne dogmatinės ar a fortiori įsivaizduojamos tikrovės pokyčius, šios institucijos (ir analogiškų institucijų) sprendimų galia ir valstybės valdžių santykis su ja;

– teisės aktų galiojimas laike ir retroaktyvaus taikymo galimybė;[77]

– teismo precedentų galia ir rėmimosi jais standartai;

– teismo „nuožiūros“ turinys ir ribos;

– teismų sprendimų argumentavimo atitiktis teisės aiškinimo kanonams ir teisminio teisės aiškinimo kokybė (bei tos kokybės kontrolė);

– nacionalinės ir supranacionalinės teisės santykis ir rėmimosi supranacionaline teise teismų praktikoje adekvatumas.

Ir t.t. Apie kai kuriuos dalykus straipsnyje šiek tiek užsiminta, bet jie reikalauja platesnės analizės. Kiti paminėti tik čia, pabaigoje.

Paskutinė pastaba. Gali susidaryti įspūdis, jog autorius nepalaiko platesnio nei numatytas naujajame įstatyme ne lietuviškų rašmenų naudojimo asmenvardžiuose, rašomuose lietuviškuose dokumentuose. Toks įspūdis būtų neteisingas.[78] Kaip minėta straipsnio pradžioje, jis yra ne tiek apie rašmenis (nors apie juos rašoma išties daug), kiek apie vykdomosios valdžios teisėkūrą ir teisminį teisės taikymą, o konkrečiau – apie tokią vykdomosios valdžios teisėkūrą ir tokį į teisėkūrą peraugantį teisminį teisės taikymą, kai jie neatitinka „teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų“ (lengva ranka paminėtų VMAT). Autorius laikosi nuostatos, kad įstatymų leidėjas, patikėjęs vykdomajai valdžiai užtikrinti jo išleisto įstatymo įgyvendinimą, neturi būti maustomas, kad teisė negali būti kuriama arba perdarinėjama fokusais marokusais,[79] kad teismų kuriama teisė turi būti racionali bei pagrįsta taikomų teisės aktų nuostatomis, kad visi teisėkūros subjektai turi kurti teisę sąžiningai ir profesionaliai, o ne kaip papuola.

Ir kad tikslas savaime nepateisina priemonių.

Egidijus Kūris yra Vilniaus universiteto profesorius, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas (2013–iki dabar), buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas (1999–2008), pirmininkas (2002–2008).

Išdėstyta pozicija yra autoriaus, ji nesietina su jokia iš paminėtų institucijų. Autorius dėkoja rankraštį skaičiusiems kolegoms už vertingas pastabas ir patarimus. Likę apsirikimai, žinoma, yra autoriaus.


[55] TAR, nr. 2016-29704.

[56] Teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymas nr. 1R-1833 „Dėl teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo nr. 1R-133 „Dėl Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo. TAR, nr. 2022-08995.

[57] Sprendime parašyta „93“ ir „93.1“.

[58] TAR, nr. 2016-29705.

[59] Padaryta nuoroda į sprendimo 17 punktą, kur persakytas taisyklėse įtvirtintas leidimas ne lietuvių tautybės piliečių asmenvardžius rašyti „lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), išskyrus tokias pat raides su diakritiniais ženklais, kaip lietuvių kalbos abėcėlėje, ir pagal tos tautinės kalbos rašybos ir darybos taisykles“.

[60] Skyryba pataisyta.

[61] Žr. 15 išnašą supra.

[62] Malgožata Runevič-Vardyn ir Łukasz Paweł Wardyn prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir kitus, 2011 m. gegužės 12 d. prejudicinis sprendimas, ECLI:EU:C:2011:291.

[63] Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff prieš Standesamt der Stadt Karlsruhe ir Zentraler Juristischer Dienst der Stadt Karlsruhe, 2016 m. birželio 2 d. prejudicinis sprendimas, ECLI:EU:C:2016:401.

[64] Leonid Raihman (taip pat žinomas kaip Leonīds Raihmans) prieš Latviją, nr. 1621/2007, 2010 m. spalio 28 d. nuomonė, U.N. Doc. CCPR/C/100/D/1621/2007 (2010).

[65] Žr. 15 išnašą supra.

[66] Cituojama (šiek tiek patrumpinant) pagal tai, kaip atitinkamus sprendimus persakė VMAT.

[67] Be kita ko, persakydamas išsirinktą citatą jos fragmente „gali būti laikomas … apribojimu tik tada, jei tokiam asmeniui gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų“ teismas, nežinia, tyčia ar dėl nemokėjimo cituoti, praleido žodžius „tik tada“. Be jų citata netenka dalies krūvio.

[68] Bulgakov prieš Ukrainą, nr. 59894/00, 2007 m. rugsėjo 11 d.

[69] Konstitucinio Teismo 2007 m, spalio 24 d. nutarimas. TAR, nr. 1071000NUTARG077176.

[70] Žr. 68 išnašą supra.

[71] Atitinkamai: „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“ ir „Diskriminacijos uždraudimas“.

[72] Dmitriy Vladimirovich Bulgakov prieš Ukrainą, nr. 1803/2008, U.N. Doc. CCPR/C/106/D/1803/2008 (2012).

[73] Reikia mokėti naudotis kompiuteriu. Jei naudotųsi jo funkcija „įterpimas–simbolis“, raidžių rastų daugiau nei sugebėtų perskaityti.

[74] Tiesa, nėra ir Ć, bet jos nebuvo ir iki tol, o teismai sugebėjo ad hoc likviduoti spragą.

[75] Tik nereikia aiškinti, girdi VMAT taikė materialiąją normą, galiojusią 2021 m. rugpjūčio 26 d., kai VRSACMS pateikė išvadą, kurią teismas viens du ir panaikino. Juk sprendime visur remiamasi „nauju teisiniu reglamentavimu“ – daromos nuorodos į Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimą, Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 93 ir 93.1 punktus, įvestus 2022 m. balandžio 29 d., ir t.t. Negi padaryta išimtis Civilinės būklės registracijos taisyklių 23 punktui, kurio VMAT net nepaminėjo? Taip nebūna.

[76] Lietuvių valstybinės kalbos kontekste ypač žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimą. TAR, nr. 1061000NUTARG062998. Taip pat žr. 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą. TAR, nr. 1041000NUTARG049446 bei 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą. TAR, nr. 1061000NUTARG061187.

[77] VMAT sprendime, remiantis 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiu įstatymu, panaikinama CMS 2021 m. rugpjūčio 26 d. išvada, kuri buvo grindžiama tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu. Jeigu, kaip mano pirmosios instancijos teismas, nustačius „naują teisinį reglamentavimą“ dera naikinti tai, kas nuspręsta remiantis ankstesniuoju, tai galima nueiti toli. Pvz., palengvinus vairuotojo pažymėjimo išdavimo tvarką tektų įpareigoti išduoti pažymėjimus tiems, kas jų negavo pagal ankstesnę tvarką.

[78] Kaip jau užsiminta (bet tai ir šiaip matyti), autoriaus pavardėje taip pat yra diakritinis ženklas, jis ir pats yra patyręs nepatogumų, kai tas ženklas būdavo neparašomas arba pakeičiamas trema, akūtu ar dar kuo nors.

[79] Autorius yra rašęs apie tai, kaip buvo apversta Seimo valia aiškinant ir taikant Mokslo ir studijų įstatymą: Seimui nubalsavus, kad Lietuvoje būtų du mokslo laipsniai, veikiant „rankų miklumo ir jokios apgaulės“ metodu buvo paliktas vienas. E. Kūris. Fokus marokus. Veidas, 2009, nr. 3. Kam rūpi.

Back to top button