A. Šekštelo. Arbitražo sprendimas v. arbitražinė išlyga – dar vienas įdomus atvejis

Šį kartą – visas dėmesys Lietuvos apeliaciniam teismui. Ir man yra suprantama teismo logika taip pasielgti, tačiau argumentai yra pavojingi. Bet apie viską iš pradžių.

Jau ne kartą liūdnai pagarsėjęs Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas, jo nereikia painioti su Vilniaus komercinio arbitražo teismu, priėmė arbitražo sprendimą, kurį vėliau Lietuvos apeliacinis teismas panaikino dėl vieno iš arbitrų galimo šališkumo. Bet istorija ne apie tai. Istorija apie tai, kad Lietuvos apeliaciniam teismui panaikinus tokį arbitražo teismo sprendimą, to paties Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo pirmininkas perdavė bylą nagrinėti iš naujo tos pačios, kaip supratau, sudėties arbitražo teismui. Čia Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo pirmininkas šiurkščiai pažeidė functus officio principą (KAĮ 49 str. 10 d.). Šio principo esmė, kad kai tik arbitras (arbitražo teismas) priima sprendimą, pats arbitras (arbitražo teismas) negali peržiūrėti iš esmės savo sprendimo (BORN Garry B, International Commercial Arbitration, 2nd ed., vol. III, p. 3115). Nenuostabu, kad iš naujo išnagrinėjęs bylą, tos pačios sudėties arbitražo teismas priėmė iš esmės analogišką sprendimą.

Nenuostabu, kad byla vėl atsidūrė Lietuvos apeliaciniame teisme. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 15 d. nutartimi c.b. Nr. e2A-128-370/2017 vėl panaikino arbitražo sprendimą. Verti dėmesio teismo argumentai. Lietuvos apeliacinis teismas suformavo taisyklę, kad jeigu teismas panaikina arbitražo teismo sprendimą, to paties ginčo nagrinėjimas arbitražo teisme pagal arbitražinę išlygą negalimas, nes toks nagrinėjimas neatitiktų anuliavimo, kaip teisminės priežiūros formos, esmės. Be to, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi faktinė situacija, kai arbitražo teismas, panaikinus ankstesnį jo sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo šalių ginčą, vertintina kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Ir čia yra vietos interpretacijai.

Jeigu teismas turėjo omenyje, kad panaikinus arbitražo sprendimą, bylos negali iš naujo nagrinėti tos pačios sudėties arbitražo teismas, tai Lietuvos apeliacinis teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Tik jį buvo galima argumentuoti functus officio principu (KAĮ 49 str. 10 d.).

Bet bijau, kad Lietuvos apeliacinio teismo mintis buvo kitokia. Pažiūrėkime į šią nutarties c.b. Nr. e2A-128-370/2017 citatą: “arbitražo sprendimą 2015 m. spalio 20 d. įsiteisėjusia nutartimi panaikinus vienu iš KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje nurodytų pagrindų, pakartotinis to paties ginčo nagrinėjimas arbitražo teisme pagal arbitražinę išlygą negalimas, nes toks nagrinėjimas neatitiktų anuliavimo, kaip teisminės priežiūros formos, esmės”. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas suformulavo platesnę taisyklę: jeigu valstybės teismas panaikina arbitražo sprendimą, ginčas nebegali būti nagrinėjamas arbitraže. Suprantu, kad Lietuvos apeliacinis teismas tokiu būdu siekė apsaugoti šalis nuo netinkamai veikiančios ir arbitražo principus pažeidinėjančios arbitražo institucijos. Ir net kiek simpatizuoju tokiai teismo drąsai. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai gali skaudžiai atsiliepti kitoms arbitražo institucijoms ir pačiam arbitražui. Ir štai dėl ko.

Pirma, Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai sutapatino arbitražo teismo sprendimo galiojimą su arbitražinės išlygos galiojimu. Kad būtų aiškiau, paimkime prorogacinio susitarimo dėl konkretaus teismo, tarkime, Vilniaus apygardos teismo, jurisdikcijos nagrinėti bet kokius šalių ginčus, kylančius iš ar susijusius su konkrečia rangos sutartimi. Jeigu Lietuvos apeliacinis teismas panaikintų Vilniaus apygardos teismo sprendimą dėl teisėjo šališkumo, rangos sutarties nuostata dėl prorogacinio susitarimo liktų galioti. Taip ir čia: negalima tapatinti arbitražo sprendimo galiojimo su arbitražinės išlygos galiojimu.

Antra, arbitražinė išlyga yra savarankiškas sandoris ir gali būti panaikinta sandorių negaliojimo pagrindais (KAĮ 11 str. 2 d.). Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo logika nutartyje Nr. e2A-128-370/2017, sandorio (arbitražinės išlygos) galiojimą nusprendžia su sandoriu nesusijusios šalies (arbitražo teismo) elgesys. Grįžtant prie valstybinio teismo analogijos, tai būtų tolygu panaikinti rangos sutartį dėl to, kad šališkas teisėjas išnagrinėjo ginčą dėl tokios sutarties.

Trečia, Lietuvos apeliacinis teismas užsikabino už anuliavimo, kaip arbitražo teismo sprendimo panaikinimo formos. Tokia forma svarbi dėl to, ir čia teismas teisingai nusprendė, kad panaikinus arbitražo sprendimą, byla negali būti perduota nagrinėti tiems patiems arbitrams, nebent Lietuvos apeliacinis teismas konkrečiai nurodytų arbitrams atnaujinti bylos nagrinėjimą pasinaudodamas taip vadinama remisijos teise (KAĮ 50 str. 6 d.). Tačiau, arbitražo sprendimo panaikinimas nedaro įtakos arbitražinės išlygos galiojimui, jeigu nėra patenkintas šalies prašymas pripažinti arbitražinę išlygą negaliojančia. Nagrinėjamos bylos kontekste tokio prašymo ir reikalavimo pripažinti arbitražinę išlygą negaliojančia nebuvo. Doktrina taip pat patvirtina išvadą, kad arbitražo sprendimo panaikinimas nedaro įtakos arbitražinės išlygos galiojimui (BORN Garry B, International Commercial Arbitration, 2nd ed., vol. III, p. 3392).

Apibendrinant, KAĮ 50 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklė galėtų būti kitokia: arbitražo vietos valstybės teismui panaikinus arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais, tos pačios sudėties arbitražo teismas negali iš naujo nagrinėti arbitražo bylos. Tačiau arbitražo sprendimo panaikinimas per se nedaro atitinkamos arbitražinės išlygos negaliojančia.

Albertas Šekštelo yra advokatas, arbitras.