M. Sadzevičius., K. Pranevičienė. Skaitmeninio turto išieškojimo problematika vykdymo procese
Asmeniui, besikreipiančiam į teismą tikintis apginti savo pažeistas teises, bene vienas svarbiausių teisminio proceso etapų yra vykdymo procesas – pripažinkime, gal mums, teisininkams, ir yra labai įdomus pats ginčas, šalių argumentai, pritaikytos teisės normos ir teismo pateiktas šių normų aiškinimas, tačiau, pavyzdžiui, su teisine profesija nieko bendro neturinčiam asmeniui visa tai yra papildomas „galvos skausmas“, o toks asmuo viso labo nori, pavyzdžiui, paprasčiausiai atgauti savo pinigus ar kitą turtą, mažų mažiausiai tokiam asmeniui rūpi, ką teismas savo priimamuose dokumentuose nurodys. Taigi, vykdymo procesas tam tikra prasme yra sfera, kurioje susiduria du pasauliai – teisinė ir socialinė tikrovė. Vykdymo procese atliekamais, pavyzdžiui, priverstinio vykdymo veiksmais, sudaromos sąlygos teisinės tikrovės intervencijai į socialinę realybę, norimas rezultatas yra pasiekiamas praktiniu požiūriu, o pažeistos asmenų teisės yra apginamos realiai, o ne tik deklaratyviai. Galima teigti, jog vykdymo procesas teisingumą iš „popierinio“ paverčia realiu – jei nebūtų vykdymo proceso, nebūtų jokios naudos ir iš pačių teismų. Todėl nėra įmanoma abejoti šio instituto aktualumu, jo reikšme galimybei asmenims apginti pažeistas teises.
Tačiau minėta socialinė realybė, kuri yra modifikuojama vykdant teismo sprendimus, nepaliaujamai ir pastoviai keičiasi, bet poreikis priimti ir įvykdyti priimtus teismo sprendimus be jokios abejonės išlieka. Teisinę tikrovę nusakančios teisinės normos yra preskribtyvaus pobūdžio, pačios, priešingai, nei socialinė tikrovė, nekinta. Taigi, fundamentalios socialinės transformacijos dažnu atveju suponuoja poreikį adaptuoti teisinę tikrovę, kad būtų pasiekiami tikslai, kurių yra siekiama nustatant tam tikrą teisinį reguliavimą. Šiuo aspektu jokia išimtimi nebūtų galima pavadinti ir vykdymo proceso – tam, kad teismo sprendimai būtų vykdomi efektyviai, taip pat, kad vykdymo proceso metu būtų sėkmingai ir realiai užtikrintos procese dalyvaujančių asmenų žmogaus teisės, prie minėtų transformacinių socialinių reiškinių privalo būti pritaikytos ir vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos. Vienas iš tokių aktualių ir fundamentalių, aibę sričių apimančių socialinės realybės pokyčių yra skaitmenizacija. Be abejo, skaitmenizacija daro milžinišką įtaką ir teisei. Teisės mokslo doktrinoje yra pabrėžiama, jog šis reiškinys teisę paveikia dvejopai: pirma, skaitmenizacija tampa pačios teisės reguliavimo dalyku – tai apima klausimus, pavyzdžiui, dėl duomenų nuosavybės, atsakomybės už autonomines sistemas arba dirbtinio intelekto teisinio subjektiškumo; kita vertus, pati teisė yra skaitmenizuojama, kontempliuojamas skaitmeninių technologijų pritaikymas siekiant palengvinti teisinį darbą, net pritaikant skaitmenines technologijas teisės taikyme ar aiškinime[1]. Šiame straipsnyje koncentruojamasi į pirmojo tipo skaitmenizacijos poveikį teisei – dėl skaitmenizacijos pilnaverte civilinės apyvartos dalimi tapo skaitmeninis turtas, kurio išieškojimas neišvengiamai tampa vykdymo proceso normų reguliavimo dalyku, net jei pačios normos šios turto rūšies eksplicitiškai ir nereguliuoja – tai, kad nėra konkretaus su tam tikra technologija, pavyzdžiui, blokų grandine, susijusio reglamentavimo, nereiškia, kad tokios sistemos veikia už teisės ribų[2]. Tačiau, bet kuriuo atveju, niekur nedingsta efektyvumo siekis – šio instituto reguliavimas privalo būti adaptuotas prie minėtų santykinai naujų civilinės apyvartos pokyčių, susijusių skaitmeninio turto įsigalėjimu plačiu mastu. Šis uždavinys įstatymų leidėjui yra toli gražu ne iš lengvųjų – esama aibė skaitmeninio turto rūšių, kurių kiekviena pasižymi atskira savo specifika. Pavyzdžiui, blokų grandinės technologijos pagrindu sukurtam skaitmeniniam turtui – kriptovaliutoms, nepakeičiamiems žetonams (NFT), virtualioms prekėms – yra būdingas nematerialumas, decentralicazija, anonimiškumas. Šios šiam turtui būdingos savybės lemia normų, skirtų tradicinėms turto rūšims, nepritaikomumą išieškant skaitmeninį turtą – jas taikant praktiškai neįmanoma pasiekti vykdymo proceso tikslų. Paprasčiausiai, yra labai tikėtina, kad turint reikalą su skolos grąžinti nenorinčiu skolininku, kurio didžiąją dalį turto masės sudaro skaitmeninis turtas, skolos atgauti nepavyktų, arba, susidariusį teisinio reguliavimo vakuumą teismai yra priversti spręsti ad hoc, taip darant žalą teisiniam aiškumui bei nesudarant galimybės numanyti, kokio teismo sprendimo tikėtis. Minėtas skaitmeninio turto specifiškumas bei tradicinių turto rūšių išieškojimui skirto reguliavimo netinkamumas verčia mažų mažiausiai mokslinėje doktrinoje ieškoti išeičių iš šios situacijos. Straipsnio autoriai šio tikslo ir siekia – identifikuoti aktualius iššūkius ir konkrečias reguliavimo problemas, kylančias išieškant skaitmeninį turtą, bei pasiūlyti galimus šių problemų sprendimo būdus. Darbo tikslas pasiekiamas per konkrečius uždavinius: pirma, apibrėžiama skaitmeninio turto sąvoka, išskiriamos atskiros skaitmeninio turto rūšys. Toliau darbe identifikuojamos konkrečios problemos, su kuriomis aktualaus reguliavimo kontekste yra susiduriama, siekiant skaitmeninį turtą išieškoti. Trečia, vadovaujantis dabartinėmis reguliavimo tendencijomis, minkštosios teisės (angl. soft law) šaltiniais bei valstybių gerąja praktika, siūlomi konkretūs reguliavimo pokyčiai, kuriuos įgyvendinus minėtos problemos galėtų būti išspręstos. Tyrime naudojamas lingvistinis, sisteminis, lyginamasis ir loginis metodai. Lingvistinis, sisteminis ir loginis metodai naudojami išsamiai teisės ir teisės doktrinos šaltinių analizei, egzistuojančių reguliavimo spragų ar probleminių identifikavimui. Šiuos metodus kombinuojant su lyginamuoju, ieškoma inspiracijos identifikuotų probleminių aspektų sprendimo būdams. Tyrime naudojami ir kiti, kaip antai, istorinis ar teleologinis, metodai. Tyrime analizuojamas galiojantis Lietuvos Respublikos ir užsienio vykdymo proceso reguliavimas, taip pat skiriamas dėmesys valstybių gerąją praktiką sisteminantiems minkštosios teisės šaltiniams, kaip antai, Tarptautinės antstolių ir teismo pareigūnų sąjungos (UIJH) „Pasauliniam skaitmeninio vykdymo proceso kodeksui“, Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) „Skaitmeninio turto ir privatinės teisės principams, ieškoma sprendimo vykdymo proceso reguliavimo užuomazgų kitų valstybių teisinėse sistemose, taip pat, analizuojama Lietuvos ir užsienio privatinės teisės mokslinė doktrina.
Skaitmeninis turtas – kas tai? Skaitmeninio turto rūšys.
Kaip jau ir minėta, skaitmeninio turto, kaip išieškojimo objekto, dėl tam tikrų jam būdingų specifinių savybių, ne itin galima lyginti su tradicinėmis turto rūšimis. Kadangi tos savybės yra neįprastos, šio tipo išieškojimo apibrėžimui būtina skirti nemažai dėmesio. Taip pat, kadangi skaitmeninis turtas yra tikrai plati sąvoka, būtina aiškiai apibrėžti ir atskiras skaitmeninio turto rūšis, įvardinti jų savybes, vertinti kiekvienos iš rūšių aktualumą teismo sprendimų vykdymo kontekste. Juk, be jokios abejonės, tik tiksliai identifikavus tyrimo objektą yra įmanoma nustatyti ir išspręsti su juo susijusias problemas.
Kadangi, kaip jau ir minėta, dabartinis Lietuvos vykdymo proceso reguliavimas nėra iš viso pritaikytas skaitmeninio turto išieškojimui, nenuostabu, kad jame nėra pateikiama ir skaitmeninio turto sąvoka. Lietuvos teisinė sistema šiuo aspektu nėra itin išskirtinė – šiuo metu, didžioji dalis pasaulio teisinių sistemų dar tik žengia pirmuosius žingsnius pradėdamos duomenis ir skaitmeninį turtą suvokti kaip galimus nuosavybės teisės objektus normatyviniame reguliavime ar teismų praktikoje. Atsižvelgiant į tai, skaitmeninio turto sąvokos yra tikslinga ieškoti mokslinėje teisės mokslo doktrinoje.
Savaime suprantama, jog kadangi būtent kriptovaliutų įsigalėjimas civilinėje apyvartoje daro teismo sprendimo vykdymo iš skaitmeninio turto problematiką aktualią, skaitmeninis turtas pirmiausiai su kriptovaliutomis ir yra asocijuojamas. Tiesą sakant, toks požiūris yra ganėtinai siauras – kriptovaliutos yra tik viena iš daugelio skaitmeninio turto rūšių, mokslinėje doktrinoje yra įvardinama kur kas daugiau jų yra įvardinama mokslinėje doktrinoje, kurioje įvairi su skaitmeniniu turtu susijusi problematika (pavyzdžiui, skaitmeninio turto paveldėjimo) buvo analizuojama dar iki išpopuliarėjant kriptovaliutoms. Taigi, prie skaitmeninio turto yra priskiriami elektroniniai laiškai, socialinės medijos paskyros, skaitmeninę formą turintys muzikos įrašai, vaizdo medžiaga ir knygos, o taip pat sukaupti taškai dalyvaujant tam tikroje apsipirkimo platformoje ar naudojantis kreditine kortele[3]. Plačiausiai skaitmeninis turtas yra apibrėžiamas kaip turtas, kuris yra skaitmeninės formos ir turi vertę[4]. Būtent šios dvi skaitmeninio turto savybės – skaitmeninė, nemateriali forma ir vertė – ir yra aktualūs kriterijai keliant klausimą, ar tam tikras objektas gali būti laikomas išieškojimo objektu, bei taip pat, sukelia ir šiame straipsnyje nagrinėjamą problematiką: juk vykdymo procese realizuojant būtent vertės turinčius objektus kreditorius siekia atgauti skolą, įgyvendinti savo turtines teises, tačiau vien dėl šių vertę turinčių objektų nematerialumo kyla problemos bandant šį turtą išieškoti dabartinio vykdymo proceso reguliavimo kontekste – o skaitmeninis turtas be skaitmeninės formos pasižymi dar aibe specifinių savybių. Straipsnio autorių nuomone, nors mokslinėje doktrinoje yra įvardinama, kad skaitmeninis turtas gali turėti ne tik piniginę, bet ir sentimentalią vertę[5], išieškojimo iš skaitmeninio turto kontekste aktualios yra aktualios išimtinai tik tos skaitmeninio turto rūšys, kurios turi piniginę vertę – apskirtai, tik ekonominę vertę turinčius objektus realizavus yra įmanomas teismo sprendimo dėl turtinių prievolių realus priverstinis įvykdymas. Dėl šios priežasties straipsnio kontekste neanalizuotinos tokios skaitmeninio turto rūšys kaip elektroniniai laiškai ar socialinės medijos paskyros – jos, priešingai nei kriptovaliutos, ar elektroninės knygos, filmai ar muzika, ekonominės vertės neturi[6].
Be mokslinės doktrinos, skaitmeninio turto sąvoka yra pateikiama ir besiformuojančiuose minkštosios teisės šaltiniuose. Štai Skaitmeninio turto ir privatinės teisės principuose skaitmeninis turtas yra apibrėžiamas kaip elektroninis įrašas, kurį galima kontroliuoti (Principas 2(2))[7], o Pasauliniame skaitmeninio vykdymo kodekse pateikiama skaitmeninio turto sąvoka taip pat yra orientuota į vertę ir skaitmeninę formą: skaitmeninis turtas – tai ekonominę vertę turintis rezultatas ar paslauga, saugoma, rodoma ar administruojama elektroniniu būdu[8]. Šiame šaltinyje yra atskirai pateikiamas ir jau minėtos aktualiausios skaitmeninio turto rūšies – kritptoturto – apibrėžimas: tai skaitmeninė valiuta, kurios neišleido centrinė institucija, naudojanti decentralizuotą valdymą; veikianti kaip mainų priemonė, kai atskiri nuosavybės įrašai, egzistuojančioje kompiuterizuotoje duomenų bazėje, naudojant stiprią kriptografiją, siekiant apsaugoti įrašus apie atliktas operacijas, kontroliuoti monetų kūrimą ir patikrinti monetų nuosavybės teisės perdavimą. Iš šio pateikto apibrėžimo galima daryti išvadą, kad kriptoturtu galima laikyti blokų grandinės technologija (angl. blockchain) paremtus turto objektus.
Šioje vietoje skaitytojui, su skaitmeninio turto problematika susiduriančiam pirmąjį kartą, gali kilti klausimas: o kas gi ta blokų grandinės technologija, kuri yra laikoma kriptoturto veikimo pagrindu?. Ši technologija buvo sukurta 2008 m. kartu su „Bitcoin“ kriptovaliuta – šią technologiją galima vadinti tam tikra „apskaitos knyga“. Technologija leidžia saugiai ir skaidriai stebėti ir tikrinti jos pagrindu sukurta kriptovaliuta atliekamus sandorius, svarbu, kad tam nėra būtini jokios centrinės institucijos veiksmai, kaip antai, centrinio banko. Ši duomenų bazė yra decentralizuota ir užšifruota, joje yra užregistruojamas kiekvienas sandoris, jis tampa bent jau dalinai žinomas visiems tinklo dalyviams. Pasitelkiant sudėtingus kriptografinius metodus užtikrinama, kad blokų grandinėje užfiksuoti duomenys negalėtų būti vėliau pakeičiami ar ištrinami – būtent dėl to blokų grandinėje saugomi duomenys laikytini patikimais ir sunkiai padirbamais[9]. Saugumo aspektu, paminėtina tai, kad mokėjimai kriptovaliutomis, priešingai nei mokėjimai banko kortele ar pavedimu, atliekami pasitelkiant vadinamąją stūmimo technologiją (angl. push technology), kai naudotojas inicijuodamas mokėjimą į tinklą perduoda tik konkrečiam sandoriui aktualią atitinkamą informaciją, o ne vadinamąja traukimo technologiją (angl. pull technology), kai asmeninė naudotojo informacija yra saugoma byloje ir gali būti pasiekiama bet kuriuo metu, kai tai yra leidžiama[10]. Ši technologija pritaikoma kur kas plačiau, nei tik kriptovaliutų veikimui – pavyzdžiui, kai kurios gydymo įstaigos renkasi saugoti pacientų duomenis pasitelkdamos būtent blokų grandinės technologiją. Grandinėje nauji blokai atsiranda kaip kasimo (angl. mining) proceso rezultatas. Kasimo proceso metu kasėjas (angl. miner) pasitelkdamas savo kompiuterinius resursus sudėtingų matematinių lygčių sprendimui tikrina ir įtraukia naujus sandorius į blokų grandinę. Kriptovaliutos kasėjams mainais už šio proceso vykdymą yra suteikiamas atlygis – tam tikras kasamos kriptovaliutos kiekis, tai lemia tai, kad individai ar net ištisos korporacijos siekdamos pelno užsiima šia veikla[11].
Taikant vieną iš priverstinio teismo sprendimo vykdymo priemonių – išieškant iš skolininko turto, yra priverstine tvarka atimama skolininko nuosavybės teisė į išieškojimo objektu esantį turtą. Taigi, turto priklausymas skolininkui nuosavybės teise yra būtina sąlyga, kad išieškojimas būtų įmanomas – pavyzdžiui, antstolis turi užtikrinti, kad priverstinio vykdymo procese, nukreipus išieškojimą į skolininko turtą, būtų realizuotas būtent skolininkui, o ne trečiajam asmeniui priklausantis turtas (CPK 690 str., 602 str. 1 d. 1 p.)[12]. Todėl išieškojimo iš skaitmeninio turto problematikos kontekste yra svarbu atkreipti dėmesį ne tik į turto skaitmeninę formą ir vertės turėjimą, bet ir galimybę būti nuosavybės teisės objektu – savaime suprantama, išieškoti galima tik tokį turtą, kuris skolininkui priklauso nuosavybės teise. Klausimas, ar skaitmeninį turtą ar duomenų vienetą galima laikyti nuosavybės teisės objektu ir kokios konkrečios daiktinių teisių rūšys ir turinys taikomi tokiam turtui, susijęs su konceptualiais ir normatyviniais aspektais. Konceptualiu požiūriu, atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisė yra taikoma erga omnes, tam, kad tam tikras dalykas galėtų būti nuosavybės teisės objektu, jis privalo būti aiškiai apibrėžtas, privalo būti aiškios ir viešai žinomos išorinės objekto ribos – taip trečiosios šalys, nuo kurių neteisėto poveikio nuosavybės teisės objektas yra saugomas, turi turėti praktinį būdą identifikuoti, kas nuosavybės teise kiekvienu atskiru atveju yra saugoma[13]. Norminiu lygmeniu klausimas, ar skaitmeninis turtas arba duomenys yra verti nuosavybės apsaugos ir kas turėtų turėti teisę naudotis nuosavybės teisėmis į šį turtą, dažnai turėtų būti suskirstytas į konkretesnius prieigos prie turto, naudojimo ir kontrolės atvejus. Taip yra ypač todėl, kad skaitmeninis turtas ir duomenys paprastai kontroliuojami pagal pagrindinę standartinę sutartį, pavyzdžiui, socialinio tinklo platformos (pvz., „Facebook“) ir paskyros naudotojo sutartį arba skaitmeninio turto pardavėjo ir pirkėjo sutartį. Tokiomis sutartimis siekiama kontroliuoti tokius klausimus kaip galimi perpardavimo, perdavimo ar paveldėjimo apribojimai arba skaitmeninio turto ir (arba) duomenų teikėjo teisė komerciniais tikslais gauti ir naudoti asmeninę informaciją apie atitinkamos platformos naudotoją[14]. Be sutarčių teisės, su skaitmeniniu turtu ir duomenimis susijusios teisinės aplinkos kontekste yra aktualūs ir intelektinės nuosavybės klausimai. Tai savo ruožtu turi įtakos kontrolės, prieigos ir naudojimo aspektams, pavyzdžiui, skaitmeninio turto arba „išmaniojo turto“ (išmaniojo telefono, išmaniojo namo) savininko ir (arba) naudotojo teisei keisti turto programinę įrangą arba nustatymus[15]. Todėl skaitmeninis turtas ar duomenys kelia sudėtingus klausimus, kurie neapsiriboja vien tik turto savininko tapatybės apibrėžimu apskritai, reguliuojant konkrečius prieigos, naudojimo ir kontrolės požymius.
Tokia dabartinė praktika, kai reguliuojant su skaitmeniniu turtu susijusius santykius yra šitaip plačiai taikomos ne tradicinės daiktinės teisės normos, o sutarčių tarp įvairiausių platformų naudotojų ir pačių platformų, suteikiančių platformoms itin plačias teises, nuostatos, mokslinėje doktrinoje yra vadinama „skaitmeniniu feodalizmu“[16] – šiuo atveju ne platformų naudotojai tampa su tam tikromis platformomis susijusios skaitmeninio turto savininkais, o veikiau jau patys platformų naudotojai perkeltine prasme tampa platformų „nuosavybe“[17]. Juk prieš pradėdamas naudotis tam tikros elektroninės platformos, kurioje yra saugomas ar sukuriamas tam tikro tipo skaitmeninis turtas, paslaugomis, vartotojas neturi galimybės daryti įtakos sutarties, reguliuojančios jo ir platformos santykius turiniui – vartotojas teturi du pasirinkimus: arba mygtuko paspaudimu sutikti su jam vienašališkai primetamomis sutarties sąlygomis, arba išvis atsisakyti naudotis platformos paslaugomis. Atsižvelgiant į šį susidarantį nenatūralų disbalansą tarp tokio sandorio šalių, mokslinėje doktrinoje esama siūlymų nepaisant sutarčių nuostatų tokių platformų naudotojams pripažinti tam tikrus nuosavybės teisės aspektus jų turimo skaitmeninio turto atžvilgiu, kaip antai, teisę tokį turtą modifikuoti, jį naudoti, disponuoti juo (pavyzdžiui, turtą parduodant), teisę uždrausti tokiu turtu naudotis kitiems asmenms[18].
Ši skaitmeninio turto pripažinimo nuosavybe problematika jau spėjo pasiekti ir teismus – tokie klausimai jau yra nagrinėti užsienio teismų praktikoje. Štai 2014 m. byloje Your Response Ltd. prieš Datateam Business Media Ltd.[19] ginčas kilo tarp leidyba užsiimančios bendrovės ir bendrovės, užsiimančios duomenų bazių valdymo veikla. Šios bendrovės buvo sudariusios sutartį, pagal kurią duomenų bazes valdanti bendrovė jose saugojo leidybos bendrovės elektroninius prenumeratorių įrašus. Leidybos bendrovei sutartį nutraukus, pastaroji reikalavo, kad duomenų bazės valdytoja perduotų jai saugotus duomenis, ši šiuos duomenis perduoti atsisakė atsikirsdama, kad naudojasi daikto sulaikymo teise ir šie duomenys yra įstatyminio įkeitimo (common law lien) objektu. Šiuo sprendimu Anglijos apeliacinis teismas pažymėjo istoriškai susiklosčiusį skirtumą tarp materialiojo (choses in possession) ir nematerialiojo (choses in action) turto: materialusis turtas gali būti fizinio valdymo (ir kontrolės) objektu, o nematerialusis – ne. Šiuo sprendimu pademonstruotas konservatyvus požiūris į skaitmeninį turtą kaip nuosavybės teisės objektą, kadangi teismas nusprendė, jog duomenys kaip nematerialiojo turto rūšis negali būti sulaikymo teisės (taigi ir nuosavybės teisės) objektu, priešingai, nei teismo įvardintas materialusis turtas.
Kiek progresyvesnis požiūris į skaitmeninį turtą kaip nuosavybės teisės objektą buvo pademonstruotas Naujosios Zelandijos Aukščiausiojo teismo byloje Jonathan Dixon prieš Karalienę[20]. Byloje buvo nagrinėjamas kaltinimas pagal 1961 m. Naujosios Zelandijos baudžiamojo kodekso 249 str. 1 d. a punktą (prieiga prie kompiuterinės sistemos nesąžiningais tikslais), kuriuo numatyta, kad laisvės atėmimo bausme baudžiamas asmuo, kuris „tiesiogiai ar netiesiogiai prisijungia prie bet kurios kompiuterinės sistemos <…> ir neturėdamas teisės <…> įgyja bet kokį turtą“[21]. Teismas nagrinėjo, ar skaitmeninės bylos (angl. files) gali būti laikomos turtu, ir pažymėjo, jog „skaitmenines bylas galima identifikuoti, jos turi vertę ir jas galima perduoti kitiems asmenims“. Teismas pasirinko įdomų požiūrį ir sprendė, kad toks turtas kaip skaitmeninės bylos turi fizinę formą, kadangi tokios informacijos laikymas fizinėse laikmenose neišvengiamai pakeičia ir pačios laikmenos fizinę būseną. Taigi, teismas laikėsi pozicijos, jog nepriklausomai nuo to, ar skaitmeninės bylos yra laikytinos materialiuoju, ar nematerialiuoju turtu, jos (nagrinėtos bylos atveju – vaizdo medžiaga) yra laikytinos turtu, o ne tik informacija.
Taip pat, skaitmeninio turto kaip nuosavybės teisės objekto problematikos kontekste yra aktualus ir 2018 m. liepos 12 d. Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo (Bundesgerichtshof) sprendimas civilinėje byloje III ZR 183/17[22]. Šioje byloje vienos iš skaitmeninio turto rūšių – socialinio tinklo „Facebook“ paskyros – statusą teismas nagrinėjo paveldėjimo teisinių santykių kontekste – ginčas kilo tarp socialinio tinklo administratoriaus ir tragiškame incidente žuvusios merginos mamos. Šiuo atveju, lyginant su aukščiau pateiktais teismų praktikos pavyzdžiais, teismas, nors ir pripažino socialinio tinklo paskyros paveldimumą ir įpareigojo socialinio tinklo administratorių ieškovei suteikti prieigą prie paskyros, nenagrinėjo socialinio tinklo paskyros ir joje esančio turinio kaip civilinių teisinių santykių objekto sampratos, o sprendimą priėmė vertindamas tarp mirusiosios ir socialinio tinklo administratoriaus susidariusius santykius išimtinai per prievolių ir paveldėjimo teisės prizmę[23]. Tačiau būtina pripažinti, kad šis teismo sprendimas yra pozityvus jau minėtos „skaitmeninio feodalizmo“ problemos sprendimo pavyzdys – teismas nepaisė sutarties tarp mirusiosios ir socialinio tinklo administratoriaus nuostatų, įtvirtinančių teisių ir pareigų nepaveldimumą (nors tokias sutarties sąlygas Vokietijos civilinė teisė leidžia).
Aukščiau įvardintose bylose buvo nagrinėtas tokių, iš pirmo žvilgsnio, piniginės vertės neturinčių skaitmeninio turto rūšių, kaip duomenys ar socialinio tinklo paskyra, teisinis statusas. Tačiau turto išieškojimo kontekste aktualesnės yra tokios skaitmeninio rūšys kaip kriptovaliutos, kurios be jokios abejonės turi piniginę vertę, jų esminis aspektas yra galimybė būti naudojamoms kaip atsiskaitymo priemonė. Todėl šiame moksliniame darbe neišvengiamai būtina ir su šia skaitmeninio turto rūšimi susijusios teismų praktikos analizė.
Štai 2018 m. Anglijos ir Velso Aukščiausiojo teismo byla Vorotyntseva prieš Money-4 Ltd [24]yra viena iš pirmųjų bylų Jungtinės Karalystės jurisdikcijoje, kurioje buvo nagrinėjamas kriptovaliutos teisinis statusas. Šioje byloje į teismą kreipėsi ieškovė, į kriptovaliutų prekybos platformą įnešusi apie 1,5 milijonų vertės „Bitcoin“ ir „Ethereum“ kriptovaliutų. Ieškovei kilo abejonių dėl jos įnašą valdančios prekybos platformos veiklos, nesulaukusi reikalaujamos informacijos iš kriptovaliutų prekybos platformos vadovybės, ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones (angl. injunction) ir jai priklausančias kriptovaliutas įšaldyti. Tiesa, šioje byloje teismas nepateikė detalių išaiškinimų, ar kriptovaliuta yra daiktas, kokio tipo daiktu ar nuosavybės forma kriptovaliuta laikytina, tačiau teismas nusprendė, jog nėra nieko, kas leistų manyti, kad „kriptovaliuta negali būti nuosavybės forma arba kad teismo jurisdikcijai priklausančiai šaliai negali būti uždrausta ja prekiauti ar ja disponuoti“. Ši byla yra laikytina dideliu postūmiu skaitmeninio turto išieškojimo problematikos kontekste, kadangi teismas, remdamasis pateiktais įrodymais, padarė išvadą, jog reali turto iššvaistymo grėsmė egzistuoja, ir priėmė įsakymą, įpareigojantį bendrovę ir jos vadovus ginčo objektu tapusią kriptovaliutą įšaldyti.
Kriptovaliutos kaip nuosavybės teisės objekto statusas Jungtinės Karalystės teismuose buvo nagrinėtas ir toliau – 2019 m. Anglijos ir Velso Aukščiausiojo teismo byloje AA prieš Nežinomus asmenis[25] į teismą kreipėsi draudimo bendrovė, teikusi draudimo nuo kibernetinių atakų paslaugas. Į apdraustąsias informacines sistemas buvo įsilaužta ir jose laikomi duomenys buvo užšifruoti, už programinę įrangą, leidžiančią duomenis iššifruoti ieškovė programišiui „Bitcoin“ kriptovaliuta sumokėjo apie 950 tūkst. JAV dolerių vertės išpirką. Pasitelkusi trečiosios šalies – blokų grandinės tyrinėjimo paslaugas teikiančios bendrovės – pagalbą, ieškovė išsiaiškino, kad didžioji dalis kriptovaliutos pateko į konkrečią vienos bendrovės valdomą kriptovaliutų platformą. Ieškovė, kaip ir aukščiau minėtoje byloje, reikalavo teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pritaikė kiek kito turinio, su daiktiniu reikalavimu susijusias laikinąsias apsaugos priemones, nei kad ieškovė reikalavo, ir net leido sprendimą dėl šių apsaugos priemonių taikymo (kriptovaliutų platforma buvo įregistruota Britų Mergelių salose) įteikti neįprastu būdu – elektroniniu paštu. Svarbu pažymėti, jog šioje byloje teismas bent jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste kriptovaliutoms pripažino nuosavybės teisinį statusą. Teismas sutiko su Jungtinės Karalystės Jurisdikcinės darbo grupės pareiškime „Kripto turtas ir išmaniosios sutartys“[26] išdėstyta pozicija, pagal kurią kriptoturtas yra laikomas nuosavybe, tačiau jis nepatenka nei į materialiojo, nei į nematerialiojo turto kategorijas pagal Anglijos teisę. Teismas poziciją laikyti kriptovaliutas turtu argumentavo tuo, kad jos yra „apibrėžiamos, trečiųjų šalių identifikuojamos, pagal savo pobūdį galinčios būti perimtos trečiųjų šalių ir turinčios tam tikrą pastovumo laipsnį“, taip atitikdamos klasikinę bendrosios teisės tradicijos jurisdikcijoms 1965 m. Jungtinės karalystės Lordų rūmų byloje National Provincial Bank prieš Ainsworth[27] įtvirtintą nuosavybės sampratą.
Minėtos Jungtinės Karalystės bylos sukūrė prielaidas šioje jurisdikcijoje taikyti laikinąsias apsaugos priemones kriptoturtui (pritaikant vieną ar kitą priemonę siekiant apriboti disponavimą tam tikru kriptoturtu). Nors su kriptoturtu susijusių sprendimo vykdymo klausimai šiose bylose nėra sprendžiami, o sprendimas antrojoje byloje yra tarpinis ir laikytinas turinčiu ribotą precedentinę reikšmę, tačiau šiose bylose priimti sprendimai sudaro prielaidas kriptoturtą laikyti nuosavybės teisės objektu. Autorių nuomone, tokie teismo išaiškinimai laikytini nors ir viso labo tik pirmaisiais, tačiau be jokios abejonės būtinais žingsniais siekiant sukurti galimybes efektyviai išieškoti kriptoturtą.
Šiame kontekste verta grįžti ir prie jau minėtos kitos bendrosios teisės valstybės – Naujosios Zelandijos – teismų jurisdikcijos. 2020 m. Naujosios Zelandijos Aukščiausiojo teismo sprendime byloje Ruscoe prieš Cryptopia Ltd[28] teismas taip pat nusprendė, kad kriptovaliutos atitinka aukščiau minėtoje byloje įtvirtintą bendrosios teisės tradicijos jurisdikcijoms būdingą nuosavybės apibrėžimą. Šioje byloje buvo likviduojama kriptovaliutų platforma, nukentėjusi nuo kibernetinių įsilaužėlių atakos ir praradusi apie 30 mln. Naujosios Zelandijos dolerių vertės kriptovaliutos. Bendrovės likvidatorius kreipėsi į teismą keldamas du klausimus: 1) ar kriptovaliuta yra „nuosavybė“ Naujosios Zelandijos Akcinių Bendrovių įstatymo kontekste, galinti būti patikėjimo teisės objektu?; ir 2) ar šiuo atveju kriptovaliuta buvo valdoma patikėjimo teise? Įdomu, kad į šiuos klausimus teismas atsakė ir dėl kriptovaliutos kaip civilinių teisių objekto atitikties bendrosios teisės teismų praktikoje įtvirtintiems nuosavybės kriterijams sprendė gilindamasis į kriptovaliutų veikimo specifiką. Pirma, teismas sprendė, jog kriptovaliutos atitinka identifikuotino objekto kriterijų, kadangi „kompiuteriu nuskaitomos simbolių eilutės, įrašytos kompiuterių tinkluose, sukurtuose šioms eilutėms įrašyti, <…> yra pakankamai skirtingos, kad jas būtų galima išskirtinai priskirti sąskaitos turėtojui tame konkrečiame tinkle. Kalbant apie šiuo atveju nagrinėjamas kriptovaliutas, priskyrimas atliekamas vadinamuoju viešuoju raktu – vienam viešajam raktui priskirti duomenys nebus supainioti su kitu. Taip yra net ir tuo atveju, jei identiški duomenys yra kiekviename prie tinklo prijungtame kompiuteryje.“ Antra, kriptovaliutų atitiktį trečiųjų asmenų galimybės identifikuoti objektą kriterijui teismas grindė tuo, kad „nuosavybės teisei būtinas kontrolės laipsnis (t. y. galia neleisti kitiems asmenims naudotis turtu) kriptovaliutų atveju pasiekiamas kompiuterių programinei įrangai kiekvienam viešajam raktui priskiriant antrą duomenų rinkinį, prieinamą tik sąskaitos turėtojui (privatųjį raktą), ir reikalaujant sujungti šiuos du duomenų rinkinius, kad būtų užfiksuotas su viešuoju raktu susietos kriptovaliutos pervedimas iš vienos sąskaitos į kitą.“ Trečia, konstatuodamas kriptovaliutų galimybę būti perimtomis kitų asmenų teismas pažymėjo, jog nuosavybė yra „pagal savo pobūdį susijusi su teisėmis, perduodamomis dvišaliais sandoriais, darančiomis poveikį tretiesiems asmenims“, ir „paprastai, bet ne visada, turtas, įstatymų pripažįstamas nuosavybės teisės objektu, bus kažkas, kas yra potencialiai norima trečiųjų asmenų taip, kad jie patys norėtų įgyti tai nuosavybėn.“ Ketvirta, teismas sprendė, jog kriptovaliutos atitinka tam tikro pastovumo ar stabilumo laipsnio kriterijų, kadangi, nors ir blokų grandinėje skaitmeniniu būdu perduodant kriptovaliutą sunaikinamas esamas turtas perdavėjo dispozicijoje ir sukūriamas naujas turtas gavėjo rankose, „bus situacijų, kai trumpas turto gyvavimo laikas yra sąmoningo turto vertei atitinkamos vertės perdavimo proceso rezultatas, kad vienas turtas būtų pakeistas kitu. Taip veikia kriptovaliutos, taip pat, panašus procesas naudojamas bankų mokėjimuose, kuris yra tiesiog būdingas atitinkamos rūšies turtui.“ Anot teismo, „tai neprieštarauja turto kaip nuosavybės teisių objekto statusui.“
Labai svarbu pažymėti, jog šioje byloje buvo nagrinėjamas ne tik kriptovaliutų, kaip nuosavybės teisės objekto atitiktis šių teisių objektui bendrojoje teisėje keliamiems kriterijams, bet ir paneigta bendrovės likvidatoriaus argumentacija, jog nei bendroji teisė, nei bendrovių teisė nepripažįsta nuosavybės teisės į informaciją, o kriptovaliutos esą tik skaitmeniniu būdu užfiksuota informacija. Teismas paneigė šį teiginį pažymėdamas, jog „visas kriptovaliutų tikslas yra sukurti prekinę vertę turintį daiktą, o ne tik užfiksuoti ar konfidencialiai perduoti žinias ar informaciją“, ir tai, jog „grynąją informaciją“ galima dauginti be galo, o kriptovaliutoms tai negalioja, kadangi „kiekvienas viešasis raktas, kuriuo įrašomi monetą sudarantys duomenys, yra unikalus toje sistemoje, kurioje jis įrašytas. <…> jis yra apsaugotas susijusiu privačiu raktu nuo perdavimo be sutikimo“. Autorių nuomone, šie kriterijai yra labai svarbūs ir potencialiai laikytini pavyzdiniais siekiant pabrėžti kriptoturto, kaip skaitmeninio turto rūšies, išskirtinumą.
Dargi, paminėtina, jog šioje byloje teismui konstatavus kriptovaliutų galimybę būti nuosavybės teisės objektu, buvo prieita ir išvada, jog kriptovaliutos gali būti, ir, nagrinėjamu atveju, buvo patikėjimo teisės objektu. Šia poziciją teismas grindė pažymėdamas kriptovaliutų atitiktį objekto apibrėžtumo (kriptovaliutos buvo aiškiai užfiksuotos kriptovaliutų platformos duomenų bazėje), subjekto apibrėžtumo (aišku, kas yra atitinkami naudos gavėjai – sąskaitų turėtojai, kurių atitinkamų valiutų balansai kriptovaliutų platformoje buvo teigiami) ir ketinimų tikrumo (tą įrodė kriptovaliutų platformos elgesys – biržos sukūrimas ir viešųjų ir privačių raktų saugoti pradėtam skaitmeniniam turtui nesuteikimas sąskaitų turėtojams) kriterijams. Taigi, ši byla yra svarbi, kadangi joje buvo įvertintas ne tik kriptovaliutų, kaip nuosavybės teisės objekto statusas, bet ir įvertintas teisinis santykis, susiklostantis tarp kriptovaliutų platformos ir jos kliento.
Panašus požiūris į kriptovaliutas kaip į civilinių teisių objektą pademonstruotas ir 2023 m. Singapūro Aukščiausiojo teismo sprendime byloje ByBit Fintech Ltd prieš Ho Kai Xin ir kitus[29]. Šiuo atveju į teismą su ieškiniu prieš savo buvusią darbuotoją, kaltintą neteisėtai į savo piniginę pervedus įmonei priklausančios „Tether“ (USDT) kriptovaliutos, vertos apie 4 mln. eurų, kreipėsi kriptovaliutų platformą valdanti bendrovė. Teismas šiuo sprendimu besivadovaudamas jau keletą kartų aukščiau minėtais kriterijais pripažino kriptovaliutas esant nuosavybės teisės objektu, sprendė klausimą, ar kriptovaliutos pripažintinos nematerialiuoju turtu (choses in action). Šiuo atveju įdomu, jog, priešingai nei minėtuose Jungtinės Karalystės teismų sprendimuose, šiame sprendime Singapūro teismas pasirinko pripažinti kriptovaliutas ne trečiąja, į materialiojo ir nematerialiojo turto kategorijas nepatenkančia turto rūšimi, o būtent nematerialiuoju turtu. Tokį sprendimą teismas argumentavo tuo, kad nors nematerialusis turtas yra tradicičkai suprantamas kaip teisės, priverstinai įvykdytinos pasitelkiant teismus, ir kriptovaliutų atveju nėra kitos šalies, kuriai galima pareikšti ieškinį (priešingai nei turtinių teisių atveju), tačiau nematerialiojo turto kategorija yra, anot teismo, plati, lanksti ir atvira. Ši kategorija, teismo vertinimu, plečiasi, nematerialiuoju turtu pripažįstamos tokios nematerialiosios nuosavybės teisės, kaip antai, autorių teisės. Beje, teismas pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju (USDT yra vadinamoji stabilioji kriptovaliuta – angl. stablecoin) valiutos turėtojas turėjo sutartinė teisę už įprastinę valiutą parduoti kriptovaliutą „Tether Ltd“, tačiau ši aplinkybė nebuvo būtina šioje byloje pripažįstant USDT kriptovaliutą nematerialiuoju turtu.
Pažymėtina, jog su kriptoturto teisiniu statusu susiję klausimai yra nagrinėti ne tik bendrosios, bet ir kontinentinės teisės tradicijos valstybių teismų. Tiesa, kontinentinės teisės tradicijos teismų požiūris į kriptovaliutas kaip nuosavybės teisės objektą yra kur kas konservatyvesnis, nei bendrosios teisės tradicijos jurisdikcijų teismų. 2018 m. Italijos miesto Brešos apeliacinis teismas priėmė sprendimą byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar galima atlikti materialųjį įnašą į bendrovės įstatinį kapitalą perduodant bendrovei kriptovaliutas[30]. Pagal Italijos civilinį kodeksą, įnašai į bendrovės akcininkų kapitalą gali būti atliekami pinigais arba turtu natūra. Teismas išaiškino, jog kriptovaliuta nepatenka nei į vieną išvardintųjų kategorijų, taip pat, kriptovaliutų negalimumą būti nepiniginio įnašo į kapitalą objektu motyvavo galimybės nustatyti jų rinkos vertę nebuvimu – teismas konstatavo, jog nėra galimybės priskirti rinkos kainą prekei (kriptovaliutai), pačiai esančia mainų elementu prekyboje.
Tiesa, toks konservatyvus Italijos teismo požiūris į kriptovaliutas kaip nuosavybės teisės objektą jokiu būdu nereiškia, jog toks požiūris yra gajus visose kontinentinės teisės tradicijos jurisdikcijose. Pavyzdžiui, kur kas progresyviau į kriptovaliutų galimybę būti nuosavybės teisės objektu žvelgia Prancūzijos teismai – 2020 m. Nantero komercinio tribunolo sprendime byloje Nr. 2018F00466[31] teismas pateikė išaiškinimų, kuriais remiantis kriptovaliutos laikytinos nuosavybės teisės objektu. Šioje byloje ginčas kilo tarp konsultacinės įmonės ir kriptovaliutų platformos, pirmajai įmonei iš pastarosios pasiskolinus 1000 „Bitcoin“ (BTC) monetų. 2017 m. įvyko „Bitcoin“ blokų grandinės išsišakojimas (angl. hard fork)[32], dėl kurio buvo sukurta nauja kriptovaliuta, papildanti ir lygiagreti BTC – „Bitcoin Cash“ (BCC), todėl atsakovės dispozicijoje, be jau turėtų pasiskolintų 1000 BTC, atsirado ir 1000 BCC. Atsakovė kriptovaliutų platformai grąžino 1000 BTC, tačiau turimą „Bitcoin Cash“ kriptovaliutą grąžinti atsisakė. Šį ginčą teismas sprendė, visų pirma, išaiškindamas kriptovaliutos teisinę padėtį daiktinės teisės kontekste – pripažinta, jog BTC kriptovaliuta yra laikytina suvartojamaisiais bei pakeičiamaisiais (rūšies požiniais apibūdintais) daiktais. Teismas teigė, jog „BTC yra „suvartojama“, kai ja naudojamasi – atsiskaitant už prekes ar paslaugas, keičiant ją į valiutą ar skolinant – kaip ir teisėtą mokėjimo priemonę, net jei ji ir nėra teisėta mokėjimo priemonė, BTC laikoma suvartojama dėl jos naudojimo“ ir „BTC yra pakeičiamos, nes jos yra „tos pačios rūšies ir kokybės“, t. y., visos yra pagrįstos tuo pačiu kompiuteriniu protokolu ir joms taikoma lygiavertiškumo ataskaita su kitomis BTC, kad būtų galima atlikti mokėjimą“. Atsižvelgiant į „Bitcoin“ kriptovaliutos kaip civilinių teisių objekto kvalifikaciją, atitinkamai teismas kvalifikavo ir tarp ginčo šalių susidariusius paskolos teisinius prievolinius santykius: teismas nusprendė, jog buvo suteikta vadinamoji pakeičiamojo turto paskola (pranc. prêts de consommation), o ne paskola naudojimui (pranc. prêt à usage), o tai, atsižvelgiant į Prancūzijos civiliniame kodekse įtvirtintą reguliavimą, nulėmė nuosavybės į ginčo objektu tapusią kriptovaliutą teisės perėjimą paskolos gavėjui. Taip pat, paminėtina ir tai, jog šio tipo paskolos atveju, jos gavėjui pereina ir rizika, tad teismas pripažino, jog bet kokios pajamos, kylančios iš paskolos objekto (taigi ir 1000 „Bitcoin Cash“ monetų, atsiradusių po blokų grandinės kietojo išsišakojimo), priklauso paskolos gavėjui, ir kriptovaliutų platformos reikalavimą atmetė. Šiame kontekste yra pažymėtina, jog ginčo objektu tapusi paskolos sutartis buvo sudaryta prieš įsigaliojant Prancūzijos Verslo augimo ir transformacijos įstatymui (kitaip dar vadinamam PACTE įstatymu), kuriuo nustatyta naujoviška reglamentavimo sistema, taikoma kai kuriems kriptovaliutų rinkos sektoriaus dalyviams ir jų priežiūrai, tačiau teismui priimti sprendimą šiame įstatyme nustatyta taisyklė, jog bifurkacijos atveju senosios kriptovaliutos nuosavybės teisės turėtojai įgauna nuosavybę ir į naująją kriptovaliutą, deja, nebūtų padėjusi, kadangi ji taikoma tik santykiams tarp kriptovaliutos saugotojo ir savininko, o ne paskolos gavėjo ir davėjo.
Taigi, apžvelgus įvairius su skaitmeniniu turtu susijusius teisės šaltinius, galima daryti keletą išvadų. Visų pirma, teisiškai klasifikuojant įvairias skaitmeninio turto rūšis, būtina daryti aiškią skirtį tarp tradicinių, klasikinių, jau kuri laiką egzistuojančių skaitmeninio turto rūšių, kaip antai, duomenys, socialinių tinklų paskyros, elektroniniai laiškai (kurių galimybė turėti piniginę vertę nėra atmetama, tačiau turėti piniginę vertę ar būti prekybos priemone nėra jų pagrindinė paskirtis), ir palyginus neseniai dienos šviesą išvydusių skaitmeninio turto rūšių, kurių esminis tikslas yra turėti vertę ir būti mokėjimo priemone, kaip antai, kriptoturtas. Aukščiau minėtuose teismų praktikos pavyzdžiuose matyti, jog tokios skirties darymo precedentas egzistuoja. Antra, galima daryti išvadą, jog piniginę vertę turintis skaitmeninis turtas, o būtent kriptoturtas kaip civilinės apyvartos objektas be jokios abejonės turi būti laikomas nuosavybės teisės objektu. Tiesa, tokia pozicija nėra įtvirtinta statutinės teisės šaltiniuose, tačiau šią problematiką jau sėkmingai nagrinėjo skirtingų jurisdikcijų teismai. Priklausomai nuo teisės tradicijos, tokio turto klasifikacija ir teisinė kvalifikacija skiriasi (o net yra pavyzdžių, kai ir skirtingų bendrosios teisės tradicijos valstybių teismai kriptovaliutas kvalifikavo skirtingai), tačiau išanalizavus teismų praktiką peršasi išvada, jog visuotinio kriptoturto pripažinimo nuosavybės teisės objektu link yra judama neišvengiamai. Tokia teisinė dinamika yra sveikintina, kadangi šios turto rūšies pripažinimas nuosavybės teisių objektu yra būtina sąlyga siekiant į tokį turtą nukreipti išieškojimą. Be jokios abejones, autoriai rekomenduoja šia kryptimi žengti ir Lietuvos teisinei sistemai ir kriptoturtą nuosavybės teisės objektu pripažinti teisės aktuose ir teismų praktikoje.
Iššūkiai išieškant skaitmeninį turtą ir reguliavimo pasiūlymai
Tam, kad teisinis reguliavimas būtų palankus ir sukurtų realias galimybes sėkmingai įvykdyti teismo sprendimus, išieškojimą nukreipiant į skaitmeninį turtą, būtina ne tik taip pritaikyti materialinį teisinį reguliavimą, kad atitinkamos skaitmeninio turto rūšys būtų laikomos turtu ir nuosavybės teisės objektu, tačiau yra būtina padaryti ir aibę kitų pakeitimų, idant vykdymo proceso reguliavimas būtų pritaikytas prie šioms turto rūšims būdingų išskirtinių aspektų, darančių jų išieškojimą dabartinio reguliavimo kontekste neįmanoma. Pažymėtina, jog šioje darbo dalyje bus nagrinėjama tik prieš mažiausiai laiko dienos šviesą išvydusios skaitmeninio turto rūšies – kriptoturto – išieškojimo problematika, kadangi ši skaitmeninio turto rūšis, kaip jau minėta šiame darbe, turi piniginę vertę, todėl vykdymo procese yra siektina kriptoturtą paversti išieškojimo objektu, taip pat, būtent šios skaitmeninio turto rūšies išskirtinumai labiausiai išieškojimą ir apsunkina.
Inspiracijos spręsti su kriptovaliutų išieškojimu susijusius iššūkius galima, be kita ko, straipsnio pradžioje minėtuose minkštosios teisės šaltiniuose, bet būtina suprasti, jog kuriant ir taikant atitinkamas taisykles, reglamentuojančias skaitmeninio turto išieškojimą, būtina gerbti žmogaus teisės ir proceso principus – tą galima laikyti pirmuoju kriptoturto išieškojimo iššūkiu. Tai akcentuojama ir pačiuose minkštosios teisės šaltiniuose – štai Pasauliniame skaitmeninio vykdymo proceso kodekso 2 straipsnyje[33] įtvirtinami tokie principai, kaip pagarba žmogaus orumui, nediskriminavimas, teisingumas ir solidarumas, skaidrumas ir nuspėjamumas, kokybė ir saugumas, pagarba asmens duomenims ir privatumui, technologijų kūrėjų socialinė atsakomybė, pasitikėjimas, technologinis neutralumas. Taigi, tiek modifikuojant dabartinį teisinį reguliavimą ir darant jį tinkamą skaitmeninio turto išieškojimui, tiek patį reguliavimą taikant, yra būtina kreipti dėmesį ne tik į galimybę teismo sprendimus vykdyti kuo efektyviau, bet ir į tai, kad žmogaus teisių ribojimai vykdymo procese nebūtų neproporcingi ar savitiksliai.
Kitas iššūkis – kriptoturto decentralizacija ir tarptautiškumas. Kaip jau minėta anksčiau, kriptoturto decentralizacija itin apsunkina vykdymo veiksmus atliekančio asmens darbą identifikuojant, kad skolininkas tokį kriptoturtą iš viso turi. Decentralizacija leidžia kriptoturtui cirkuliuoti tarp jurisdikcijų, tad siekiant tokį kriptoturtą išieškoti, neišvengiamai kyla ir tarptautinės privatinės teisės klausimų. Tiesa, pasiūlymai šio reguliacinio iššūkio sprendimui taip pat yra pateikiami Pasauliniame skaitmeninio vykdymo kodekse – jo 2 skyriuje aptariami taikytinos teisės ir jurisdikcijos klausimai, 11 straipsnyje įtvirtinamas principas, kad skaitmeninis turtas išieškomas pagal jo buvimo vietos teisę. Tačiau, kaip jau minėta, kriptoturto tikslią buvimo vietą nustatyti gali būti itin komplikuota, todėl šiuo atveju yra rekomenduojama taikyti valstybės, priėmusios sprendimą pradėti išieškojimo veiksmus, teisę. Tačiau šis iššūkis yra susijęs ne tik su taikytinos teisės ir jurisdikcijos klausimais, bet ir pačios skaitmeninio turto išieškojimo procedūros privalo būti tokios, jog kriptoturtą išieškoti pavyktų sėkmingai, nepaisant jo decentralizacijos. Šiuo aspektu irgi galima vadovautis Pasauliniame vykdymo proceso kodekse pateikiamomis idėjomis: jo 7 skyriuje, kuriame yra detalizuojamos prieigos prie kriptoturto ir kriptoturto konfiskavimo procedūros, yra pateikiamos rekomendacijos sukurti nacionalinį kriptoturto registrą, įpareigoti skolininką deklaruoti savo kriptoturtą už vykdymą atsakingam subjektui[34]. Registras, savaime suprantama, galėtų palengvinti ne tik vykdymo veiksmų, bet ir jurisdikcijos klausimą – straipsnio autorių nuomone, turto registracija vienos ar kitos valstybės jurisdikcijoje ar atitinkami registro duomenys galėtų suponuoti vykdymo bylos priskirtinumą vienos ar kitos valstybės jurisdikcijai. Tačiau straipsnio autoriai abejoja šiame minkštosios teisės šaltinyje pateiktu pasiūlymu sukurti nacionalinius registrus – autorių nuomone, turėtų būti siekiama sukurti tarptautinį registrą. Būtent unifikuotas tarptautinis registras leistų praktiškai palengvinti kriptoturto aptikimą ir identifikuoti asmenis, kuriems atitinkamas kriptoturtas priklauso, tarptautinio registro įkūrimas leistų išvengti ir nacionalinių registrų sąveikos problematikos. Lietuvos atveju, tarptautinį kriptoturto registrą reglamentuoti ir kurti siūlytina pasitelkiant Europos Sąjungos galias ir resursus, platesniu mastu, būtina orientuotis į de facto veikiančio tarptautinio reglamentavimo kūrimą, prie jau sukurto registro prisijungiant vis daugiau valstybių. Tiesa, autoriai skeptiškai žiūri ne tik į siūlymą sukurti nacionalinius registrus, bet ir į kriptoturto registro idėją per se: abejotina, ar įmanoma pasiekti, kad kriptoturto registracijos pareigą jo savininkai iš tikrųjų vykdytų, neaišku, ar sąnaudos įpareigojimo vykdymo kontrolei ir monitoringui nebūtų neproporcingai didelės.
Trečias iššūkis išieškant kriptoturtą – tradicinių vykdymo veiksmų netinkamumas. Turtą išieškant, bet kuriuo atveju viename ar kitame etape vykdymo veiksmus atliekantis subjektas perima atitinkamo turto valdymą. Šiuo atveju, būtina suprasti, jog skolininkui nuosavybės teise priklausantis kriptoturtas gali būti laikomas tiek fizinėje kriptovaliutų piniginėje (fizinėje laikmenoje laikomas blokų grandinės privatusis kriptografinis raktas), taip pat, kriptovaliutos gali būti laikomos trečiųjų asmenų valdomose kriptovaliutų platformose, šie asmenys dar vadinami saugotojais (angl. custodian). Į šią skirtį būtina atkreipti dėmesį, kadangi, priklausomai nuo pasirinkto kriptovaliutų laikymo būdo, aktualūs yra skirtingi vykdymo veiksmai, leidžiantys šio turto valdymą vykdymo veiksmus atliekančiam subjektui perimti sėkmingai. Tiesa, ir šio iššūkio sprendimo būdai pateikiami skaitmeninio vykdymo procesą reglamentuojančiuose minkštosios teisės šaltiniuose. Pavyzdžiui, Pasauliniame skaitmeninio vykdymo proceso kodekse išskriamas kriptoturto, esančio trečiosios šalies (pavyzdžiui, kriptovaliutų platformos) dispozicijoje ir turto, kurį turi pats skolininkas, areštas, o UNIDROIT Skaitmeninio turto ir privatinės teisės principuose nustatomos skirtingos gairės skaitmeninio turto perėmimui vienos ar kitos jo valdymo formos atveju. Tuo atveju, kai kriptoturtą valdo saugotojas, siūloma nustatyti galimybę vykdymo veiksmus atliekantiems subjektams ar teismui nurodyti saugotojui pakeisti valdymo taisyklę ar kitaip suteikti prie išieškojimo objektu esančio skaitmeninio turto[35]. Su tokiu pasiūlymu straipsnio autoriai sutinka, kadangi tokio įpareigojimo pakaktų, kad sprendimas būtų realiai įvykdomas, šiuo atveju, praktiškai žiūrint, net sukurti sistemą, analogišką Piniginių lėšų apribojimų informacinei sistemai, o, tarkime, Lietuvos jurisdikcijoje paslaugas teikiančias kriptovaliutų platformas įpareigoti šioje sistemoje dalyvauti. Paminėtina, jog UNIDROIT principuose pateikiama siūlymų nustatyti reguliavimą, leidžiantį lengviau gauti informaciją iš trečiųjų asmenų, taip pat, pateikiamos gairės dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo[36]. Tiesa, UNIDROIT principuose pateikiami ir siūlymai, kokius vykdymo veiksmus taikyti, kai kriptoturtą skolininkas valdo pats. Šiuo atveju, asmeniui atsisakant vykdymo veiksmus atliekančiam subjektui atskleisti slaptažodį, suteikiantį prieigą prie privataus kriptografinio rakto, siūloma nustatyti galimybę teismui tokį konkretų asmenį įpareigoti pakeisti turto valdymo taisykles ar kitaip suteikti prieigą išieškojimo objektu esančio turto[37]. Šiuo atveju, į šį pasiūlymą straipsnio autoriai žvelgia skeptiškai – teismui nustačius įpareigojimą atskleisti slaptažodį, priversti skolininką šį įpareigojimą vykdyti nepažeidžiant žmogaus teisių praktinių galimybių nėra. Tiesa, šiuo atveju galima nustatyti tam tikras konkrečias sankcijas už šio įpareigojimo nevykdymą, pavyzdžiui, teismo skiriamą nemažą procesinę piniginę baudą už kiekvieną šio įpareigojimo nevykdymo dieną, tačiau net ir šiuo atveju, turint reikalų su tvirtai skolos negrąžinti pasiryžusiu skolininku, rizika, kad išieškojimas nebus sėkmingas, išlieka. Autorių nuomone, ši situacija galėtų pasikeisti nebent atsiradus techninėms galimybės kitaip, ne iš turto savininko, sužinoti slaptažodį, suteikiantį prieigą prie privataus kriptografinio rakto.
Taigi, negi situacija yra tokia beviltiška, jog egzistuoja atvejų, kai, žinant, jog skolininkas turi nemažai kriptoturto, sprendimo įvykdyti nepavyks? Sutiktina, jog vargu, ar objektyvią galimybę šią problemą išspręsti turi įstatymų leidėjas, nustatantis tam tikras taisykles, reglamentuojančias šios rūšies turto išieškojimą. Tačiau atsižvelgiant į civilinėje teisėje aktualią šalių autonomiją, galimybę tarpusavio santykius susireguliuoti pačioms, yra vilties užtikrinti, kad teismo sprendimai būtų įvykdyti sėkmingai išieškant skaitmeninį turtą. Pavyzdžiui, šalys skaitmeninį turtą gali naudoti kaip prievolės užtikrinimo priemonę. Štai Europos teisės instituto (ELI) Skaitmeninio turto naudojimo prievolėms užtikrinti principuose nurodoma, kad skolininkui nevykdant įsipareigojimų, kurie yra užtikrinti skaitmeniniu turtu, iš tokio turto galima priverstinai vykdyti išieškojimą[38]. Idant būtų išvengta kriptografinio rakto neperdavimo rizikos, ELI principuose siūloma kriptografinį raktą sąlyginio deponavimo (angl. escrow) sutarties pagrindu perduoti trečiajai šaliai, kuri skolininkui tapus nemokiam, bendradarbiautų su kreditoriumi. Autorių nuomone, pačių sandorių šalių, o ne įstatymų leidėjo vykdymo veiksmus atliekančių subjektų pastangos siekiant valdyti nemokumo rizikas dėl su kriptoturtu susijusių sandorių gali turėti daugiausiai įtakos sėkmingam prievolių įgyvendinimui. Šiuo atveju, be sąlyginio deponavimo, šalys gali rinktis ir išmaniąsias sutartis (angl. smart contracts), kurios įvykdomos automatiškai, ir tokiu atveju galvos skausmas dėl kontrahento nemokumo išnyktų galutinai.
Martynas Sadzevičius yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto IV kurso taikomosios jurisprudencijos studijų šakos studentas, dr. Kristina Pranevičienė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vyresnioji lektorė
Straipsnis parengtas Martyno Sadzevičiaus, įgyvendinant projektą „Skaitmeninio turto išieškojimo problematika vykdymo procese“, vykdomą pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą veiklą „Studentų tyrimai semestrų metu“, paraiškos registracijos Nr.: P-ST-23-150, darbo vadovė – vyr. lekt. dr. Kristina Pranevičienė.
[1] Oster, J. (2021). Code is code and law is law—the law of digitalization and the digitalization of law. International Journal of Law and Information Technology. doi:https://doi.org/10.1093/ijlit/eaab004.
[2] Yeung, K. (2018). Regulation by Blockchain: The Emerging Battle for Supremacy between the Code of Law and Code as Law. Prieiga: https://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=3206546.
[3] Lehavi, A. (2019). Property Law in a Globalizing World. [online] Cambridge University Press. Cambridge: Cambridge University Press, p. 200. Available at: https://www.cambridge.org/core/books/property-law-in-a-globalizing-world/8AE66E9CD2A921F91BC08ED8938A0BCC
[4] Gaubienė, N. (2022) Priverstinis teismo sprendimo vykdymas skaitmeniniame vykdymo procese, p. 5.
[5] Vismantaitė, V. (2017). Ar skaitmeninis turtas gali būti paveldėjimo teisės objektu?, p. 10. Prieiga: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/416ab0a4-abaa-41a1-a25d-ac3a66628c7a/content.
[6] Tiesa, tai, kad šios skaitmeninio turto rūšys neturi konkrečios ekonominės vertės, jokiu būdu nereiškia, kad yra neanalizuotina jų galimybė būti kitų civilinių teisinių santykių (pavyzdžiui, paveldėjimo) objektu.
[7] UNIDROIT (2023). Skaitmeninio turto ir privatinės teisės principai.
[8] Schmitz, M. (2021). Code mondial de l’exécution digitale / Global Code of Digital Enforcement. Prieiga: https://www.larcier-intersentia.com/fr/code-mondial-execution-digitale-global-code-digital-enforcement-9782802771029.html
[9] Miniotas, J. (2023). Kriptovaliutos vagystė, p. 6.
[10] Swan, M. (2015). Blockchain: Blueprint for a New Economy. Google Books. O’Reilly, p. 4. Prieiga: https://books.google.lt/books/about/Blockchain.html?id=ygzcrQEACAAJ&redir_esc=y
[11] Ibid. p. x.
[12] Tamošiūnienė, E., et al. (2023). Civilinio proceso kodekso VI dalies mokslinis praktinis komentaras. Vilnius.
[13] van Erp, S. (2017). Ownership of Digital Assets and the Numerus Clausus of Legal Objects. SSRN Electronic Journal, p. 12. doi:https://doi.org/10.2139/ssrn.3046402.
[14] Banta, N. (2017). Property Interests in Digital Assets: The Rise of Digital Feudalism, p. 1104–1113. Prieiga: https://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=3000026.
[15] Fairfield, J.A.T. (2017). Owned: Property, Privacy, and the New Digital Serfdom. Cambridge: Cambridge University Press, p. 4-5. Prieiga: https://www.cambridge.org/core/books/owned/BAF65AFBD48F48AA7E3319A279D7724D.
[16] Banta, N. (2017). Property Interests in Digital Assets: The Rise of Digital Feudalism, p. 1104–1113. Ssrn.com. Prieiga: https://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=3000026
[17] Fairfield, J.A.T. (2017). Owned: Property, Privacy, and the New Digital Serfdom. Cambridge: Cambridge University Press, p. 3. Prieiga: https://www.cambridge.org/core/books/owned/BAF65AFBD48F48AA7E3319A279D7724D
[18] Ibid, p. 8-10.
[19] https://www.casemine.com/judgement/uk/5b46f1ed2c94e0775e7ee3bb
[20] https://www.courtsofnz.govt.nz/cases/jonathan-dixon-v-the-queen-1
[21] https://www.legislation.govt.nz/act/public/1961/0043/latest/DLM330422.html
[22] https://juris.bundesgerichtshof.de/cgi-bin/rechtsprechung/document.py?Gericht=bgh&Art=en&sid=7c44a7522ec6d35bf7f07cbb69f9eddf&nr=86602&pos=0&anz=1
[23] https://www.teise.pro/index.php/2018/08/03/v-mizaras-teises-i-socialiniu-tinklu-paskyras-paveldejimas-vokietijos-federalinio-auksciausiojo-teismo-sprendimas/
[24] https://www.bailii.org/ew/cases/EWHC/Ch/2018/2596.html
[25] https://www.bailii.org/ew/cases/EWHC/Comm/2019/3556.html
[26] https://www.blockchain4europe.eu/wp-content/uploads/2021/05/6.6056_JO_Cryptocurrencies_Statement_FINAL_WEB_111119-1.pdf
[27] https://core.ac.uk/download/pdf/232617227.pdf
[28] http://www.nzlii.org/nz/cases/NZHC/2020/728.html
[29] https://www.elitigation.sg/gd/s/2023_SGHC_199
[30] https://portolano.it/en/newsletter/portolano-cavallo-inform-corporate/brescia-court-of-appeal-rules-cryptocurrencies-are-not-an-appropriate-asset-for-capital-contribution
[31] https://www.doctrine.fr/d/TCOM/Nanterre/2020/U42C38A741278C2180646
[32] Blokų grandinės kietuoju išsišakojimu (bifurkacija) yra laikomas radikalus blokų grandinės tinklo protokolo pakeitimas, dėl kurio anksčiau negalioję blokai ir sandoriai tampa negaliojančiais arba atvirkščiai. Įvykus kietajam išsišakojimui, visi blokų grandinės naudotojai turi pereiti prie naująjį protokolą palaikančios programinės įrangos versijos. Kriptovaliutų kontekste, kietasis išsišakojimas lemia naujos kriptovaliutos atsiradimą, o naudotojai, programinės įrangos neatsinaujinę, lieka naudotis senąją kriptovaliuta. Šaltinis: https://www.investopedia.com/terms/h/hard-fork.asp
[33] Schmitz, M. (2021). Code mondial de l’exécution digitale / Global Code of Digital Enforcement. Prieiga: https://www.larcier-intersentia.com/fr/code-mondial-execution-digitale-global-code-digital-enforcement-9782802771029.html
[34] Ibid.
[35] UNIDROIT (2023). Skaitmeninio turto ir privatinės teisės principai.
[36] Ibid.
[37] Ibid.
[38] van Erp, S., et. al. (2022). ELI Principles on the Use of Digital Assets as Security
