Naujausios LAT nutartys apie žemės ūkio paskirties žemės dovanojimo sandorio pripažinimą apsimestiniu ir jurisdikciją šeimos byloje su tarptautiniu elementu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl  privačios žemės ūkio paskirties žemės perleidimo (dovanojimo) sandorio pripažinimo apsimestiniu priminta, jog dėl atlygintinumo aplinkybės turi būti sprendžiama ne vien iš tiesioginių įrodymų, patvirtinančių atsiskaitymą, bet ir iš dovanojimo motyvų, dovanotojo valios neatlygintinai perleisti daiktą. Pažymėta, kad dovanojimo sutarčių, kaip  apsimestinių sandorių, sudarymo atvejais, ypač kai sumokama grynaisiais pinigais ar įskaitomos anksčiau susidariusios skolos, ne visada būna tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių tokių sandorių atlygintinumą. Vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. 

Byloje buvo nuspręsta, kad ieškovo reikalavimas dėl ginčo žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo negali būti tenkinamas, kadangi ieškovas neprašo priteisti iš jo (nesutinka sumokėti) žemės sklypo, kurio savininku prašo teismo jį pripažinti, kainos. Pripažinus 2019 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sandorį apsimestiniu ir nustačius, kad negali būti tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, spręstina, kokios turi būti taikomos apsimestiniu pripažinto sandorio negaliojimo teisinės pasekmės.  Sprendžiant, ar gali būti taikomos sandorio, kurį pridengia apsimestiniu pripažintas sandoris, teisinės pasekmės, t. y. ar gali būti palikta galioti dovanojimo sutartimi atsakovų pridengta de facto  sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, reikšmingas ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį išskiriami šie žemės sklypo pirkimo pirmumo teise procedūros esminiai etapai: 1) žemės sklypo savininkas turi pranešti (pateikdamas informaciją pasirinktam notarui ar Nacionalinei žemės tarnybai) šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantiems asmenims apie ketinimą parduoti žemės sklypą, nurodydamas pardavimo kainą ir kitas sąlygas; 2) šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantys asmenys per šio straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą turi pateikti sutikimą arba atsisakymą pirkti. Jei sutinka keli asmenys, tuomet pirmumas suteikiamas pagal ŽŪPŽĮĮ nustatytą eilę, o jei sutinka keli toje pačioje eilėje esantys asmenys, tai parduodamo žemės sklypo savininkas sprendžia, kuriam iš jų parduoti žemės sklypą. Jei suinteresuoti asmenys atsisako pirkti arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, tada Nacionalinė žemės tarnyba išduoda pažymą ir žemės sklypo savininkas gali žemės sklypą perleisti kitiems asmenims; 3) kitiems asmenims žemės sklypas turi būti parduodamas tokiomis pačiomis sąlygomis, nes, keičiant sąlygas, pavyzdžiui, sumažinant pardavimo kainą, turi būti kartojama visa pirmiau nurodyta siūlymo pirmumo teisę turintiems asmenims procedūra.

Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2019 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartimi pridengta žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvią ŽŪPŽĮĮ nustatytą žemės sklypo pirkimo pirmumo teise procedūrą, pažeidžiant, be kita ko, ieškovo pirmumo teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, negali būti palikta galioti dovanojimo sutartimi atsakovų pridengta de facto sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nustačius, jog ieškovo reikalavimas dėl ginčo žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo negali būti tenkinamas, kadangi ieškovas neprašo priteisti iš jo (nesutinka sumokėti) žemės sklypo, kurio savininku prašo teismo jį pripažinti, kainos (sutinka mokėti tik dalį kainos), o dovanojimo sutartimi atsakovų pridengta de facto sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis negali būti palikta galioti, kadangi ši sutartis yra neteisėta dėl to, kad ji sudaryta pažeidžiant ŽŪPŽĮĮ nustatytą imperatyvų žemės sklypų pirkimo pirmumo teise reguliavimą, pripažinus 2019 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu, taikytina restitucija natūra – atsakovo nuosavybėn grąžinami visi žemės sklypai, kurie šia sutartimi nuosavybės teise buvo perleisti M.J.

Byloje priimta ir atskirojo nutartis, kuria informuota Valstybinė mokesčių inspekcja ir Lietuvos notarų rūmai dėl praktikos tvirtinant žemės ūkio paskirties žemės sklypų dovanojimo sandorius, kuri galimai sudaro prielaidas išvengti mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą. Pasisakyta, kad siekdami užtikrinti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, tvirtindami nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius (ypač, kai šie sudaromi ne tarp artimų giminaičių), notarai, be kita ko, turi patikrinti, ar šalių nurodoma dovanojamo turto vertė nėra akivaizdžiai neatitinkanti tikrosios to turto vertės, o nustatę akivaizdų minėtų verčių neatitikimą, turi aiškintis tokio neatitikimo priežastis, o nepašalinus abejonių dėl sandorio šalių nurodomo fakto neatitikimo tikrovei, atsisakyti tokius sandorius tvirtinti. Nagrinėtoje byloje dovanojimo sandoris, kurį ieškovas teigė esant apsimestinį, notaro buvo patvirtintas, nors jame nurodyta dovanojamo turto, kurio pirkėjo teises ir pareigas ieškovas prašė perkelti jam, vertė buvo daugiau nei aštuonis kartus mažesnė už Nekilnojamojo turto registre nurodytą jo vidutinę rinkos vertę. Tokiu būdu galimai buvo sudarytos prielaidos išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, taip pažeidžiant viešąjį interesą.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją šeimos byloje su tarptautiniu elementu, sprendžiant išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo klausimą, priminta, kad Europos Komisijos pranešime suinteresuotiems subjektams „Jungtinės Karalystės išstojimas ir ES civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ yra pateiktas išaiškinimas, kad, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ES teisę ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose pakeičia Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtos konvencijos su sąlyga, kad tiek ES (ES valstybės narės), tiek Jungtinė Karalystė yra konvencijos šalys. 2011 m. kovo 31 d. ES Taryba priėmė sprendimą dėl 2007 m. Hagos konvencijos pasirašymo ES vardu. Šio sprendimo preambulėje nurodyta, kad Jungtinė Karalystė dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą. Taigi, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, yra sprendžiami nacionalinės teisės normų ir atitinkamai 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje bei 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo, kurių dalyvės yra ir Lietuva, ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu. Taigi, ES teisės aktuose nustatytos taisyklės, konkrečiai Reglamento Nr. 4/2009 nuostatos, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos.

Skirtingai nei Reglamente Nr. 4/2009 nustatytos tiesioginės jurisdikcijos taisyklės, 2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos tik „netiesioginės“ jurisdikcijos taisyklės, t. y. 18 straipsnis („Procedūrų apribojimai“) ir 20 straipsnis („Pripažinimo ir vykdymo pagrindai“). Šiame straipsnyje nėra taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojama, kada valstybės institucija gali priimti sprendimą („tiesioginės jurisdikcijos taisyklės“); vietoj to šiose taisyklėse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas turi būti priimamas, kad jį būtų galima pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje. Tai reiškia, kad, atliekant pripažinimo ir vykdymo veiksmus pagal 2007 m. Hagos konvenciją, bus tikrinama sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija (skirtingai nei Reglamento Nr. 4/2009 taikymo atveju – kai sprendimas pripažįstamas ir vykdomas pagal Reglamentą, nereikia tikrinti sprendimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos jurisdikcijos). Sprendimo pripažinimas ir vykdymas priklausys nuo to, ar sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija atitinka vieną iš Konvencijos 20 straipsnyje nurodytų jurisdikcijos pagrindų.

2007 m. Hagos konvencijoje įtvirtintas įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos terminas yra aiškinamas autonomiškai, t. y. šios sąvokos turinio atskleidimas negali būti siejamas su tuo, kaip nuolatinės gyvenamosios vietos institutas aiškinamas nacionalinėje teisėje, todėl, taikant 2007 m. Hagos konvenciją, CK antrosios knygos I dalies 1 skyriaus ketvirtojo skirsnio „Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta ir gyvenamoji vieta“ normos (CK 2.12–2.17 straipsniai) bei šias nuostatas aiškinanti nacionalinių teismų praktika netaikomos. 2007 m. Hagos konvencijoje įtvirtintas įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos kriterijus aiškintinas nepriklausomai ir nuo šios sąvokos aiškinimo pagal kitas Hagos konvencijas. Nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka 2007 m. Hagos konvencijoje nėra apibrėžta, todėl aplinkybė, ar atsakovas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje, nustatytina atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos faktines aplinkybes, individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį. Taigi, nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta apibūdina tam tikrą ieškinio pateikimo momentu faktiškai susiklosčiusią (esančią) situaciją. Aptariama teisinė kategorija nusako pakankamą asmens ryšį su valstybe, kurioje priimtas teismo sprendimas (nagrinėjamu atveju – siekiama tokio sprendimo) dėl išlaikymo. Apskritai įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta nustatoma atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena ir išlaiko gyvenamąją vietą, kurioje yra asmens pirmoji (arba pagrindinė) gyvenamoji vieta, kurioje jis dirba (gauna darbo užmokestį) arba lanko mokyklą. Vien asmens buvimas aktualiu metu vienoje ar kitoje valstybėje nėra pakankamas pagrindas (argumentas) jo nuolatinei gyvenamajai vietai toje valstybėje nustatyti. Sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, reikšmingi tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs kriterijai. Svarbu ne tik turėti ryšių su konkrečia valstybe, t. y. gyventi joje, turėti šeimą, dirbti, bet lygiai tiek pat svarbus ir asmens apsisprendimas konkrečią valstybę laikyti savo nuolatine, pastovia gyvenamąja vieta, ketinimas joje pasilikti. Tai valstybė, su kuria asmuo turi tvirtesnį (artimesnį, ilgalaikį) subjektyvų ryšį negu su bet kuria kita valstybe, vieta, kurią asmuo laiko pagrindiniu savo interesų centru ir kuri skiriasi nuo vietos, į kurią laikinai pritraukia verslo, atostogų ar kiti reikalai.

Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai klausimą, kuri valstybė (Lietuvos Respublika ar Jungtinė Karalystė) yra (ir buvo ieškinio reikalavimų pareiškimo teismui momentu) atsakovo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, išsprendė pagal aptartus kriterijus.