R. Birštonas. Generalinis advokatas: sūrio skonio autorių teisės nesaugo

Liepos 25 dieną Generalinis advokatas Melchior Wathelet paskelbė išvadą byloje Levola Hengelo BV prieš Smilde Foods BV (C-310/17), kuri sukėlė didelį susidomėjimą su intelektinės nuosavybės teise dirbančių teisininkų ir ne teisininkų tarpe. Pirma, pats byloje keliamas klausimas, ar sūrio skonis gali būti laikomas saugomu autorių teisių objektu jau  savaime yra labai skoningas ir patraukiantis dėmesį. Tačiau yra ir galbūt ne tokių estetiškų, tačiau ne mažiau svarbių priežasčių dėl ko ši byla yra reikšminga. Kalbant apie Teisingumo Teismo pastarųjų metų praktiką autorių teisių bylose, galima pastebėti nagrinėjamų klausimų susmulkėjimą, gilinimąsi į labai specifinius technologinius klausimus. Rizikuojant pernelyg apibendrinti, paskutinių metų Teisingumo Teismo praktiką galima apibūdinti kaip kapstymąsi po viešo paskelbimo teisės daržą. Tuo tarpu šioje byloje pagrindinis klausimas buvo vienas pamatinių autorių teisės klausimų – kas yra kūrinys? Kokios šios sąvokos ribos ir ar tokios apskritai egzistuoja? Taigi, šioje byloje grįžtama prie autorių teisės ištakų. Klausimo aktualumą skatina tai, kad kūrinio sąvoka autorių teisėje, nors būdama pamatinė, niekada nebuvo apibrėžta nei tarptautiniu (beje, tai buvo pastarosios privalumas, o ne trūkumas), nei ES lygiu. Dažniausiai nebuvo ji aiškiai apibrėžta ir nacionaliniu lygiu; su tam tikromis išlygomis aiškiausi šiuo požiūriu yra britai, kurių Autorių teisių, dizaino ir patentų įstatyme yra pateikiamas baigtinis saugomų kūrinių kategorijų sąrašas – bet vis tik tai yra išimtis, o ne taisyklė.

Bylos fabula pakankamai paprasta. Nyderlandų įmonė Levola prekiavo sūrio užtepėle „Heksenkaas“, į kurią sutarties pagrindu buvo įgijusi intelektinės nuosavybės teises.  Kuomet panašiu produktu pradėjo prekiauti kitą įmonė Smilde, Levola kreipėsi į nacionalinį teismą prašydama, tame tarpe, pripažinti, kad sūrio užtepėlės skoniui yra taikoma autorių teisių apsauga ir kad atsakovo Smilde gaminamo produkto skonis reiškia Levolos kūrinio atgaminimą. Čia būtina pastebėti, kad Levola savo naudai  galėjo remtis 2006 metų Nyderlandų Aukščiausiojo teismo sprendimu Lancôme byloje, kurioje buvo pripažinta galimybė autorių teisių apsaugą taikyti kvepalų kvapui.

Pirmos instancijos teismas ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Ieškovui Levola pateikus apeliacinį skundą, Nyderlandų teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Teisingumo Teismui buvo pateikti šie prejudiciniai klausimai:

1. a)      Ar pagal Sąjungos teisę draudžiama maisto produktų skoniui, kaip individualiam autoriaus intelektiniam kūriniui, suteikti autorių teisių apsaugą? Tiksliau:
2. b) Ar autorių teisių apsaugą draudžiama suteikti dėl to, kad visoms Sąjungos valstybėms narėms privalomos Berno konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima „kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, kad ir koks būtų jo išraiškos būdas ar forma“, tačiau šioje nuostatoje nurodyti pavyzdžiai susiję tik su kūriniais, kuriuos galima suvokti žiūrint ir (arba) klausant?
3. c) Ar (galimas) maisto produkto gendamumas ir (arba) skonio potyrių subjektyvumas kliudo maisto produkto skonį laikyti autorių teisių saugomu kūriniu?
4. d) Ar pagal Direktyvos 2001/29 2–5 straipsniuose nustatytą išimtinių teisių ir apribojimų sistemą draudžiama maisto produkto skoniui suteikti autorių teisių apsaugą?
5. Jeigu į pirmojo klausimo a punktą būtų atsakyta neigiamai:
6. a) Kokie reikalavimai turi būti įvykdyti, kad maisto produkto skoniui galėtų būti suteikta autorių teisių apsauga?
7. b) Ar skoniui suteikiama autorių teisių apsauga grindžiama vien pačiu skoniu, ar (ir) atitinkamo maisto produkto receptu?
8. c) Kokių įrodymų privalo pateikti šalis, kuri per (pažeidimo nagrinėjimo) procesą teigia, kad sukūrė autorių teisių saugomą maisto produkto skonį? Ar pakanka, kad byloje ši šalis pateiktų teismui nagrinėjamą maisto produktą tam, kad teisėjas, paragavęs ir pauostęs, galėtų pats įvertinti, ar maisto produkto skonis atitinka autorių teisių apsaugos reikalavimus? Ar ieškovas turi (ir) aprašyti kūrybinius sprendimus, susijusius su skonio sudėtimi ir (arba) receptu, į kuriuos atsižvelgiant skonį būtų galima laikyti individualia autoriaus intelektine kūryba?
9. d) Kaip per pažeidimo nagrinėjimo procesą nacionalinis teismas turi nustatyti, ar atsakovo maisto produkto skonis atitinka ieškovo maisto produkto skonį tiek, kad būtų padarytas autorių teisių pažeidimas? Ar šiomis aplinkybėmis labai svarbu (ir) tai, kad bendri abiejų skonių įspūdžiai yra vienodi?

Generalinio advokato atsakymas buvo nepalankus ieškovui (ir kitiems maisto bei kvapų autorių teisių apsaugos šalininkams): išvadoje Teisingumo Teismui siūloma atsakyti, kad pagal ES teisę, konkrečiai – pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Informacinės visuomenės direktyva) nuostatas draudžiama maisto produkto skoniui suteikti autorių teisių apsaugą. Atitinkamai, teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

Neabejotinai, įdomiausia dalis yra Generalinio advokato argumentai bei išaiškinimai, kuriais remiantis išvada buvo priimta. Išvadoje nagrinėjami trys klausimai ir visi jie yra svarbūs tolesnei autorių teisės doktrinos bei praktikos plėtotei, todėl juos verta apžvelgti ir pakomentuoti plačiau.

Pirma, advokatas nagrinėjo tarpinį, bet labai svarbias pasekmes sukeliantį klausimą – ar Informacinės visuomenės direktyvos sąvoka „kūrinys“ yra savarankiška ir vienodai aiškinama Sąjungos teisės sąvoka. Kaip jau minėta anksčiau, kūrinio sąvoka nėra apibrėžta nei vienoje iki šiol priimtoje autorių teisėms skirtoje direktyvoje ar kitame ES teisės akte. Remdamasis Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išplėtotu aiškinimu, jog jei Sąjungos teisės nuostatoje dėl jos prasmės ir taikymo srities nedaroma aiški nuoroda į valstybių narių teisę, šios nuostatos turinys visoje ES paprastai turi būti aiškinamas savarankiškai ir vienodai, į šį klausimą Generalinis advokatas atsako teigiamai. Tai reiškia, kad nacionaliniai teisės aktų leidėjai ar nacionaliniai teismai nebegali nei plėsti, nei siaurinti kūrinio sąvokos. Šios išvados pasekmių negalima sumenkinti. Kadangi kūrinio sąvoka yra pamatinė autorių teisės sąvoka, ji, tuo pačiu, apibrėžia viso autorių teisės instituto taikymo ribas. Jei advokato išvada būtų pavirtinta, tai reikštų, kad Teisingumo Teismas įgauna išimtinę kompetenciją šias ribas nustatyti (bent jau kol neįsikišo Sąjungos teisės aktų leidėjas). Be to, advokato išvada nėra surišta tik su tokiomis „abejotinomis“ kūrinių kategorijomis kaip kvapai ar skoniai, tačiau taikytina ir visų kitų kategorijų atžvilgiu. Pasekmė būtų ta, kad visose ES valstybėse narėse turi būti pripažįstamos ir saugomos tos pačios kūrinių kategorijos (atitinkamai, teritorialumo principas vis labiau praranda savo reikšmę). ES federalizmo šalininkai tuo turėtų apsidžiaugti, tuo tarpu už nacionalinę tapatybę ir skirtumus pasisakantys – nelabai.

Antra – tai vėlgi itin reikšminga – advokatas nagrinėja pačios sąvokos „kūrinys“ turinį ir reikšmę. Šis nagrinėjamas nevyksta tuščioje vietoje, nes Teisingumo Teismas ankstesnėse Infopaq International ir ją sekusiose bylose jau buvo suformavęs pakankamai aiškią praktiką, kad kūrinio apsaugos sąlyga yra originalumas, kuris yra suprantamas kaip individualios autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas. Atitinkamai, doktrinoje buvo nusistovėjusi nuomonė, kad Sąjungos teisėje originalumas yra pagrindinis ir vienintelis kriterijus, apibrėžiantis kūrinį. Tačiau advokatas labai aiškiai pabrėžia, kad  nors objekto originalumas yra būtina autorių teisių apsaugos sąlyga, ji nėra pakankama: objektas turi būti ne tik originalus, tai turi būti „kūrinys“ ir šių sąvokų (t. y. „originalumas“ ir „kūrinys“) negalima sutapatinti arba painioti. Taigi, greta originalumo atsiranda kokybiškai naujas reikalavimas – objektas, kuriam siekiama autorių teisių apsaugos, dar turi būti ir kūrinys. Deja, padaręs kategorišką kūrinio ir originalumo atskyrimą, advokatas sustojo ir nebepaaiškino, koks yra savarankiškos sąvokos „kūrinys“ turinys ir kur praeina demarkacinė linija tarp buvimo kūriniu ir originalumo  požymių. Šiek tiek išvadų galima padaryti iš tolesnės analizės, kurioje paneigiama, kad kūriniu gali būti laikomas skonis, tačiau ji nėra pakankama, aiškiai suprasti padarytą kategorišką perskyrą (nors ir galima suprasti, kad ji yra naudinga pasiekiant atsakymą nagrinėjamoje byloje). Todėl, jei Teisingumo Teismas priimtų advokato padarytą perskyrą, būtų pageidautinas ir platesnis paaiškinimas, kuo gi šios dvi sąvokos skiriasi.

Trečia, Generalinis advokatas pereina prie pagrindinio bylos klausimo – ar skonis laikytinas kūriniu? Advokatas dviem (trimis?) argumentais paneigia tokią galimybę. Pirmas argumentas yra nukreiptas į Berno konvencijos 2 straipsnyje pateikiamas kūrinių kategorijas. Nors ir pripažindamas, kad visos pateiktos kategorijos yra tik pavyzdinės, o pateikiamas sąrašas yra neišsamus, advokatas akcentuoja, kad visos čia nurodytos kūrinių kategorijos yra suvokiamos rega arba klausa, o kitais pojūčiais (uoslės, skonio, lytėjimo) suvokiami – nėra minimi, o taip pat maisto produkto skonis nėra saugomas autorių teisių ir remiantis jokiais kitais tarptautiniais teisės aktais. Šis Generalinio advokato argumentas yra silpnas, nes iš pavyzdinio kūrinių kategorijų sąrašo niekaip negalima išvesti logiškai nepriekaištingos a contrario išvados, kad kitais pojūčiais suvokiami objektai, išreikšti objektyviai forma, nelaikytini kūriniais. Gramatinis Berno konvencijos 2 straipsnio nuostatos („Sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jo išraiškos būdas ar forma…“) aiškinimas greičiau jau liudytų priešingai  – jog kūrinių kategorijos neturi būti apribotos vizualiniais ir akustiniais kūriniais (beje, pastarajam aiškinimui pritartų ne tik dalis verslininkų ir teisininkų, bet ir gausus būrys menininkų, naudojančių savo kūryboje kvapus, skonius ar lytėjimą).

Antra, advokatas nurodo, kad originali išraiška turi būti pakankamai tiksliai ir objektyviai nustatoma. Tačiau skonio (pastebėtina, kad advokatas čia taip pat mini ir kvapą) tiksliai ir objektyviai apibrėžti remiantis dabartiniu technikos lygiu yra neįmanoma. Taigi, advokatas įveda papildomą objektyvumo laipsniavimą: nors būtų sunku paneigti, kad skonis turi tam tikrą objektyvumą (nelendant į giliamintiškas diskusijas apie žmogaus juslių prigimtį ir veikimą, pakanka sutarti dėl to, kad skonį nagrinėjamoje situacijoje sukelia sūrio užtepėlė, o ne visiškai subjektyvūs vidiniai smegenų procesai), visgi advokato nuomone, skoniai yra trumpalaikiai, kintantys ir netvarūs, todėl negali būti tiksliai ir objektyviai apibrėžti. Dėl šios priežasties skoniai negali būti laikomi kūriniais, vadinasi, negali būti saugomi autorių teisių. Tiesa, advokatas pasilieka atsitraukimo kelią – jis pripažįsta, jog jo išvada yra sąlygota esamo technikos išsivystymo lygio ir jei ateityje techninės priemonės leistų tiksliai identifikuoti skonį ar kvapą, įstatymų leidėjas galėtų jiems suteikti autorių teisių teisinę apsaugą.

Verta pastebėti, kad Generalinis advokatas nuolat greta skonio (dėl kurios klausė nacionalinis teismas), pasisako ir dėl kvapo (dėl kurio prejudiciniuose klausimuose nebuvo klausiama). Advokatas užima labai aiškią poziciją, kad neverta šiuo dviejų juslių ir jų pagalba juntamų objektų skirti. Taigi, advokato išvada ir jos galimos pasekmės išeina už prejudicinių klausimų ribų.

Susidaro įspūdis, kad advokato išvadą įtakojo ir trečiasis argumentas: nenoras pažeisti vienos pamatinių autorių teisės aksiomų, konkrečiai – idėjos ir išraiškos perskyros. Doktrinoje dažnai sutinkama pozicija, kad suteikus kvapams ar skoniams autorių teisių apsaugą, pastaroji perskyra būtų pažeista. Tiesa, savo išvadoje advokatas šios minties neišplėtojo ir tik abstrakčiai nurodė, kad nors forma, per kurią pasireiškia receptas (išraiška), gali būti saugoma autorių teisių, pats receptas (idėja) nėra saugomas autorių teisių. Galbūt Teisingumo Teismas plačiau išplėtos šią mintį, kuri duoda kur kas rimtesnį pagrindą nesuteikti skoniui autorių teisių apsaugos, nei išvadoje pateikta Berno konvencijos interpretacija.

Apibendrinant, advokato išvadą galima vertinti labiau teigiamai, nei neigiamai. Pastaruoju metu autorių teisių objektų plėtra rodėsi nesustabdoma ir darėsi nebeaišku, kas apskritai nelaikytina kūriniu. ES teisėje įsitvirtinantis originalumo reikalavimas savo ruožtu buvo labai liberalus ir paliko galimybę taikyti kūrinio sąvoką neapibrėžtai plačiai. Advokato išvada rodo siekį nubrėžti tam tikras autorių teisės ribas, nelaikant kūriniais tokių sunkiai apibrėžiamų fenomenų kaip skonis ar kvapas. Be to, pripažinus skonį saugomu autorių teisių objektu, iškiltų būtinybė atsakyti į ne ką lengvesnius klausimus, įskaitant, kas laikytina skonio (ar jo dalies!) atgaminimu ar kitokiu pažeidimu ir kaip jį įrodyti? Tuo pačiu būtų sukurtas teisinis netikrumas kitiems panašių produktų gamintojams.

Be to, Generalinio advokato išvadoje pateikiami du labai reikšmingi išaiškinimai – vienas, jog sąvoka „kūrinys“ yra savarankiška ir vienodai aiškinama Sąjungos teisės sąvoka, antra, jog objektui siekiant gauti autorių teisės apsaugą, pastarasis turi būti ne tik originalus, bet ir laikomas „kūriniu“. Jei šiems Generalinio advokato teiginiams Teisingumo Teismas pritars, pasekmės neapsiribos maisto ar kvepalų pramone, bet  padarys reikšmingą įtaką visai ES ir valstybių narių autorių teisei.

Dr. Ramūnas Birštonas, VU TF Privatinės teisės katedros Partnerystės profesorius, LL.M.