Komentarai

V. Vaičaitis. Keletas minčių apie išimtinės padėties teisinio režimo konstitucinį vertinimą Lietuvoje

Reikia pasakyti, kad dabartinė situacija, susijusi su koronaviruso pandemijos suvaldymu, iškėlė daug konstitucinės teisės klausimų, kurie turės būti vienaip ar kitaip atsakyti, visų pirma, mokslinėje literatūroje, o po to perkelti ir į įstatymus, nes jau dabar aišku, kad dabartinį teisinį reguliavimą reikia keisti. Taigi, visuomenėje, žiniasklaidoje bei teisininkų bendruomenėje gana intensyviai diskutuojama tokiais klausimais, kaip, pavyzdžiui: ar šiuo metu nereikia šalyje įvesti nepaprastosios padėties; ar galima tuo pačiu metu taikyti du išimtinės padėties teisinius režimus; ar konstitucines žmogaus teises galima riboti vykdomosios valdžios sprendimais; pagaliau, kokia yra konstitucinių žmogaus teisių ribojimų apimtis išimtinės padėties teisinio režimo metu ir t.t.

Taigi, šiame trumpame tekste noriu apžvelgti ir palyginti tris skirtingus išimtinius teisinius režimus: karantiną, ekstremalią situaciją ir nepaprastąją padėtį (čia nebus analizuojamas karo padėties teisinis režimas). Kartu tai yra žvilgsnis į mūsų dabartinę teisinę situaciją (kurioje naudojame du režimus: karantiną ir ekstremalią situaciją) su kai kuriais pasiūlymais, ką ateityje galėtume keisti. Beje, Lietuvos teisinėje sistemoje nėra vieno termino, apimančio šiuos teisnius režimus, kurie tam tikra prasme suspenduoja Konstitucijos taikymą, todėl čia vartosiu teisės filosofijoje nusistovėjusio „išimtinės padėties“ ar „išimtinio teisinio režimo“ terminą pagal vokiečių kalbos termino „Ausnahmezustand“ (prieš šimtmetį išpopuliarinto Carlo Schmitto konstitucinėje teorijoje) ir anglų kalbos termino „state of exception“ (išpopuliarinto šiuolaikinio italų filosofo Georgio Agambeno) lietuvišką vertimą.

Visgi paliekant ateičiai šių visų klausimų detalesnį tyrimą, šiuo metu norėčiau skaitytojams pateikti dvylika apibendrinančių teiginių, kurie galėtų parodyti kaip iš konstitucinės teisės galima vertinti dabartinį Lietuvos išimtinės padėties teisinį režimą. Taigi:

1. Išskirtiniais atvejais valstybėje gali būti įvedami išimtiniai teisiniai režimai, kurie yra laikini ir jų metu gali būtų ribojamos kai kurios asmenų konstitucinės teisės, o valdžių padalijimo subalansavimas paprastai “pasislenka” vykdomosios valdžios naudai.

2. Iš išimtinių teisinių režimų (kuriuos galima įvesti visoje Lietuvos teritorijoje) Konstitucijoje tiesiogiai paminėta tik nepaprastoji (ir karo) padėtis, tačiau Konstitucijos 48 straipsnyje minimi valstybėje galintys kilti ypatingi atvejai, t.y. “epidemijos” ir “stichinės nelaimės“, kurių metu piliečiai gali būti įpareigoti atlikti tam tikrus privalomus darbus, siekiant suvaldyti šių ypatingų atvejų pasekmes. Todėl įstatymų leidėjas Lietuvos teisinėje sistemoje gali numatyti ir kitus išimtinės padėties teisinius režimus, pvz., karantiną, siejant jį su minėtu epidemijų suvaldymu (kuris ir numatytas Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme) ir ekstremalią situaciją, siejant ją su minėtų stichinių nelaimių ir kitų ekstremalių situacijų suvaldymu, numatytu Civilinės saugos įstatyme.3. Nepaprastosios padėties institutas Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas XIII skirsnyje „Užsienio politika ir valstybės gynimas“, jo įvedimo pagrindai siejami su grėsme konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, o žmogaus teisių ribojimų apimtis yra analogiška tai, kuri numatyta karo padėties įvedimo metu (išskyrus tų žmogaus teisių, kurios susijusios su visuotine mobilizacija, rinkimų teise ir karo (laiko) teismų veikimu). Visa tai leidžia suprasti nepaprastosios padėties institutą vietą Konstitucijoje.

4. Kalbant apie išimtinės padėties konkretaus teisinio režimo įvedimo pagrindus (priežastis), reikia pasakyti, kad tai yra vertinamasis kriterijus arba diskrecija, priklausanti vykdomajai valdžiai (nepaprastosios padėties atveju – ir Seimui), tačiau karantino teisinio režimo įvedimo pagrindai paprastai galėtų būti siejami su užkrečiamųjų ligų epidemijų protrūkiu, ekstremalios situacijos, visų pirma – su stichinėmis nelaimėmis, o nepaprastosios padėties – su perversmo organizavimu, terorizmo aktais, riaušėmis ir kitais dideliais visuomenės neramumais ar jų realia grėsme valstybėje.

5. Lyginant visus tris išimtinius teisinius režimus pagal jų įvedimo subjektą, galėtume pastebėti, kad, jei pagal dabar galiojančius Užkrečiamųjų ligų ir Civilinės saugos įstatymus, karantino ar ekstremalios situacijos teisinius režimus įveda Vyriausybė, tai nepaprastąją padėtį pagal Konstituciją gali įvesti Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas.

6. Jei vertintume šiuos tris režimus pagal kiekvieno teisinio režimo valdymo pagrindinį (svarbiausią) pareigūną, tai karantino atveju tokio pareigūno nėra, bet de facto šias pareigas atlieka Sveikatos apsaugos ministras, ekstremalios situacijos režimo atveju – tai Operacijų vadovas, tuo tarpu nepaprastosios padėties metu – Vyriausiasis komendantas.

7. Pagal teisinio režimo laiko trukmę galėtume taip surikiuoti šiuos tris teisinius režimus: karantino pradinė trukmė – trys mėnesiai (po to galima pratęsinėti po mėnesį), o valstybės lygio ekstremalios situacijos trukmė įstatyme nėra numatyta, todėl tą būtina nustatyti. Tuo tarpu nepaprastosios padėties trukmė numatyta Konstitucijos 144 straipsnyje ir ji yra – iki šešių mėnesių, tačiau ji, be abejo, galėtų būti pratęsta, jei Konstitucijoje numatytos grėsmės nebūtų pasibaigusios.

8. Manytina, kad karantino ir ekstremalios situacijos režimų metu visų gyventojų atžvilgiu gali būti įvesti tik tokie konstitucinių žmogaus teisių ribojimai, kurie turi aiškų konstitucinį pagrindą pačioje Konstitucijoje. Aišku, nepaprastosios padėties metu žmogaus teisių ribojimų apimtis ir turinys pagal Konstituciją gali būti plačiausias ir apima net šešias konstitucines teises: teisę į privatumą (22 str.), būsto neliečiamumą (24 str.), įsitikinimų ir informacijos teisę (25 str.), judėjimo laisvę (32 str.), vienijimosi į partijas ir asociacijas teisę (35 str.) ir susirinkimų teisę (36 str.). Tai reiškia, kad karantino ar ekstremalios situacijos metu žmogaus teisių ribojimai negali konkuruoti su čia paminėta žmogaus teisių apimtimi (pvz., paprastai negalėtų apimti Konstitucijos 25 straipsnyje numatytos teisės ribojimo į įsitikinimus ir informacijos skleidimą ar asmens teisės į susirašinėjimo ir kitų susižinojimo priemonių privatumo ribojimo, numatyto Konstitucijos 22 straipsnyje) bei turinio intensyvumo (pvz., į judėjimo laisvės ribojimą karantino ar ekstremalios situacijos metu negalima būtų įtraukti komendanto valandos įvedimo).

9. Iš nepaprastosios padėties konstitucinės sampratos (pvz., šio instituto reguliavimo Konstitucijos XIII skirsnyje) galima pastebėti, jog visos nepaprastosios padėties trukmės metu gali būti pasitelkiama Lietuvos kariuomenė (tai numatyta ir Nepaprastosios padėties įstatyme). Tačiau manytina, kad karinių vienetų pasitelkimas galėtų būti panaudojamas taip pat ir kitų dviejų teisinių režimu metu, pvz., siekiant suvaldyti epidemijos plitimą ar likviduoti stichinės nelaimės padarinius, tačiau pastarųjų režimų atveju kariuomenės pajėgų panaudojimas turėtų būti susijęs tik su konkrečiais veiksmais, kurių nebūtų galima atlikti be kariuomenės. Įdomumo dėlei pastebėtina, jog pagal dabartinį teisinį reguliavimą, karantino režimas nenumato karinių dalinių pasitelkimo.

10. Kadangi konstitucinis nepaprastosios padėties teisinis režimas praktiškai nenumato jokių teisinės valstybės principo ribojimo (išskyrus vykdomosios valdžios sustiprėjimo prezumpcijos) ir demokratijos principo ribojimo (išskyrus draudimą keisti Konstituciją Seimui ir rinkėjų grupei), todėl rinkimų organizavimas ir teismų darbas negali būti ribojamas ne tik nepaprastosios padėties metu, bet ypač – karantino ir ekstremalios padėties metu. Dėl šios priežasties būtina atitinkamai pakeisti Referendumo, Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos, rinkimų ir kitus įstatymus, reglamentuojančius tiesioginės demokratijos formų užtikrinimą, o taip pat Seimo Statutą (įskaitant parlamentinės kontrolės nuostatas) ir Teismų įstatymą, užtikrinant tinkamą minėtų institucijų darbą išimtinės padėties teisinių režimų metu.

11. Tiek karantino, tiek ir ekstremalios situacijos režimas gali peraugti į nepaprastosios padėties teisinį režimą, jei Seimas ar Prezidentas nuspręstų, kad epidemijos nesuvaldymas, stichinės nelaimės ar kiti ekstremalūs įvykiai sąlygoja grėsmę visuomenės rimčiai visoje valstybėje. Tačiau teisinio tikrumo ir saugumo principas reikalauja, kad tuo pačiu metu valstybėje galiotų tik vienas išimtinės padėties teisinis režimas. Kitaip tariant, pagal konstitucinius teisinio tikrumo ir saugumo principus, galiojant nepaprastosios padėties teisiniam režimui, turi būti panaikintas karantino ar ekstremalios situacijos teisiniai režimai, jei kuris nors iš jų prieš tai valstybėje buvo įvestas.

12. Minėtas teisinio tikrumo ir saugumo principas sąlygoja ir tai, kad tuo pačiu metu valstybėje negalėtų galioti karantino ir ekstremalios situacijos teisiniai režimai. Priešingu atveju piliečiams būtų sunku žinoti savo teises, o Seimui, vykdančiam Vyriausybės parlamentinę kontrolę, būtų sunku įvertinti Vyriausybės diskrecijos ribas. Be to, taip būtų išvengta galimybės tam pačiam asmeniui būti pagrindiniu pareigūnu tiek pagal karantino, tiek ir pagal ekstremalios situacijos teisinį režimą. Beje, šiuo metu galiojantis Civilinės saugos įstatymas nenumato galimybės įvesti valstybėje ekstremalios situacijos teisinį režimą dėl užkrečiamosios ligos epidemijos plitimo suvaldymo.

Taigi, kaip matome, čia tolesnei moksliniai diskusijai pateikti tik keli apibendrinantys teiginiai, kurie, tikiuosi, paskatins sureaguoti ne tik konstitucinės teisės specialistus, bet ir platesnės teisininkų bendruomenės ir visuomenės atstovus.

Dr. Vaidotas Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas

Raktažodžiai
Close
Close