Komentarai

A. Šekštelo. Ar arbitražas išlaikys savo pranašumą XXI amžiuje?

Dvidešimto amžiaus pabaigoje arbitražas buvo tapatinamas su moderniu, efektyviu ginčų nagrinėjimo mechanizmu, kurio sprendimai buvo efektyviai vykdomi „world-wide”. Dvidešimt pirmas amžius jau įnešinėja korekcijas į tokią arbitražo poziciją ir meta naujų iššūkių.

Elitinis tarptautinis komercinis arbitražas jau yra pramintas „senųjų džentelmenų klubu”, nes dažniausiai skiriami arbitrai, ypač tarptautiniuose investiciniuose ginčuose, yra garbingo amžiaus.

Kas liečia tarptautinį investicinį arbitražą, jam keliama vis daugiau skaidrumo reikalavimų. UNCITRAL pradėjo tarptautinių investuotojų-valstybių ginčų nagrinėjimo reformą. ICSID taip pat vykdo didžiausią per 50 metų savo arbitražo taisyklių reformą, kur skiria daug dėmesio ir skaidrumui. Europos Sąjunga Europos Komisijos priešaky irgi aktyviai reikalauja daugiau skaidrumo tokiuose ginčuose. Problemos eskalavimą, prasidėjusi su Micula bylomis, vainikavo garsusis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Achmea byloje, kur teismas pasakė, kad arbitražinės išlygos Europos Sąjungos valstybių narių dvišalėse sutartyse dėl investicijų apsaugos yra negaliojantys.

Verslas taip pat daugiau kelia reikalavimų ir arbitražo skaidrumui, pvz., arbitrų kolegijų arbitražo bylose, viešinimui. Ką jau daro ICC, pakeliui ir kitos tarptautinės arbitražo ginčus administruojančios institucijos.

Vyriausybės, Europos Sąjunga, vis daugiau lėšų skiria efektyviam civilinių bylų administravimui. Jau dabar Lietuva gali pasidžiaugti elektronine bylų teismuose nagrinėjimo platforma (EPP), ko dar neturi dauguma lyderiaujančių tarptautinių arbitražo institucijų. Tai leidžia teismams greičiau nagrinėti bylas, o šalims – taupyti savo lėšas ir laiką. Tiesa, Vilniaus komercinio arbitražo teismas taip pat įdiegė elektroninę bylų nagrinėjimo sistemą, kuri labai paspartino arbitražo bylų nagrinėjimą.

Teismų sprendimų judėjimas Europos Sąjungoje pagal Briuselio Ibis reglamentą šiuo metu yra efektyvesnis, nei arbitražo sprendimų judėjimas pagal Niujorko konvenciją. Europos Sąjunga, nepriklausomai nuo Brexit’o turbulencijų, kryptingai eina link vienodos rinkos ir paslaugų teikimo. Tuo tarpu, tarptautinės arbitražo institucijos neturi tokių jas vienijančių jėgų ir kiekviena vystosi savarankiškai. Globalizacijos kontekste, koordinuoti valstybių veiksmai gali atnešti geresnių rezultatų, nei pavieniai arbitražo institucijų bandymai.

Valstybės, pati Europos Sąjunga, labai investuoja į dirbtinį intelektą, plėsdamos jo galimybes ir ginčų nagrinėjime. Bendras valstybių finansavimas gali gerokai pranokti privačių institucijų galimybes investuoti į technologijų vystymąsi. Todėl, jei arbitražo institucijos nesiims koordinuotų veiksmų, joms gali tekti eiti įkandin valstybių teismams, kurie naudosis dirbtinio intelekto teikiamais privalumais. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas gali efektyviai atlikti arbitražo sprendimo tikrinimą (angl. scrutiny), arba surinkti ir pateikti duomenis apie būsimo arbitražo sprendimo nepripažinimo rizikas konkrečiose valstybėse. Ir čia tik maža dalis dirbtinio intelekto teikiamų privalumų.

Taigi, XXI amžius skatina arbitražą neužmigti ant savo laurų ir išlaikyti savo konkurencingumą ir lankstumą, peržiūrint ne tik arbitražo teisinę bazę, bet ir modernizuojant ginčų nagrinėjimo arbitraže tvarką. Greičiausiai, siekdamas išlaikyti savo populiarumą, arbitražas taps labiau viešas, nes konfidencialumas praranda savo reikšmę XXI amžiuje, reformuotas, kad būtų maksimaliai patogus šalims (consumer-friendly), be sienų, nes turės būti peržiūrėta tarptautinių arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo platforma, techniškai pažangiu, kad atitiktų šiuolaikinio verslo lūkesčius.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyriausiasis teisininkas

Raktažodžiai
Close
Close