R. Satkauskas. Tarptautinio Teismo sprendimai Ukrainos bylose prieš Rusiją – agresijos pasmerkimo savanoriškos jurisdikcijos sistemoje grimasos

Atsisakydamas nagrinėti Ukrainos kaltinimus dėl neteisėto jėgos panaudojimo tarptautinis teismas pabrėžė valstybių atsakomybę už joms priskirtinus veiksmus, prieštaraujančius tarptautinei teisei.

2024 m. sausio 31 d. Tarptautinis Teisingumo Teismas (Teismas, TTT) paskelbė ilgai lauktą sprendimą byloje Ukraina prieš Rusiją. Rusijai nepripažįstant privalomosios Teismo jurisdikcijos, Ukraina siekė savo teritorinį vientisumą ginti ieškiniais dėl galimų Tarptautinės konvencijos dėl kovos su terorizmo finansavimu ir Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo pažeidimų. Sprendimas atmesti daugumą kaltinimų nebuvo netikėtas net pačiai Ukrainai. Kita vertus, Teismas nustatė, kad Rusijos Federacija neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Terorizmo finansavimo konvenciją, nes nesiėmė tinkamų priemonių terorizmo finansavimui tirti. Be to, Teismo sprendimas, kad Rusijos Federacija pažeidė tam tikrus įsipareigojimus pagal Rasinės diskriminacijos konvenciją, ypač susijusius su ukrainiečių bendruomenės Kryme teisėmis į švietimą, nors ir neatitinka Ukrainos siekių dėl pačios agresijos pasmerkimo, yra reikšmingas kultūrinio identiteto apsaugos šioje Konvencijoje pripažinimas.

2024 m. vasario 2 d. Teismas taip pat priėmė sprendimą dėl preliminarių prieštaravimų byloje Ukraina prieš Rusijos Federaciją dėl kaltinimų genocidu pagal Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Savo sprendime, TTT vienbalsiai atmetė Rusijos procedūrinius prieštaravimus ir nusprendė, kad Teismas gali nagrinėti bylą iš esmės, dalyje dėl Ukrainos atsakomybės  už genocido vykdymą Donecko ir Luhansko srityse, pažeidžiant Genocido konvenciją. Kita vertus, paneigta galimybė nagrinėti pagrindinį reikalavimą, pripažinus, kad melagingi kaltinimai genocidu ir vėlesnis jėgos panaudojimas nepatenka į Konvencijos taikymo sritį.  Nėra sunku prognozuoti bylos baigtį, vargu ar net pačioje Rusijoje yra abejojančių, kad genocido Ukraina nevykdė, tad iš pirmo žvilgsnio sprendimas atsisakyti nagrinėti jėgos panaudojimo klausimą savaime paneigia kreipimosi tikslingumą. Žinoma, būtina pastebėti, kad būtent šioje byloje dar 2022 m. kovą Teismas nurodė Rusijai sustabdyti bet kokį jėgos panaudojimą Ukrainoje, kaip neteisėtą.

Šių bylų nedera painioti su tyrimu, vykdomų Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme. 2023 m. kovo 17 d. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas išdavė arešto orderį 43 valstybių kreipimesi dėl situacijos Ukrainoje. Be V. Putino ir M. Lvovos-Belovos, paieškomų dėl vaikų grobimo, Teismas nurodo S. Kobylasho ir V. Sokolovo, Rusijos aviacijos ir laivyno vadų, įtariamų civilių objektų naikinimu, pavardes.

Ginčai dėl jėgos panaudojimo teisėtumo ar šakinių konvencijų aiškinimo?

Teismo išnagrinėtoje byloje Ukraina į Teismą kreipėsi dar 2017 m. Rusijai aneksavus Krymą ir Rytų Ukrainos sritis. Be abejo,  pagrindinis klausimas, dėl kurio kilo ginčas, buvo neteisėtas Rusijos jėgos panaudojimas. Ukraina teigė, kad Rusijos parama Rusijos separatistinėms grupuotėms Rytų Ukrainoje, be kita ko, teikiant ginklus ir mokymus natūra, pažeidžia Terorizmo finansavimo konvenciją. Ukraina nurodė, kad Rusija taip pat pažeidė konvenciją, nes netyrė, netraukė baudžiamojon atsakomybėn ir neišdavė jos teritorijoje nustatytų terorizmo finansavimo kaltininkų. Antra, ji teigė, kad Rusijos valdžios institucijos, administruojančios neteisėtą Rusijos okupaciją Kryme, pažeidė Rusijos įsipareigojimus pagal Rasinės diskriminacijos draudimo konvenciją, nes diskriminavo daugelį etninių grupių, be kita ko, nutraukdamos mokymą ukrainiečių kalba.

Akivaizdu, kad su terorizmo finansavimu ir rasine diskriminacija susiję klausimai iš esmės buvo periferiniai karinės agresijos ir teritorinio vientisumo pažeidimo fone. Sunku nepastebėti ir akivaizdžios paralelės tarp Ukrainos ir Gruzijos ieškinių Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto separatistinėse Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikose, kurį Rusija vertino kaip taikos palaikymo operaciją, skirtą savo piliečių žmogaus teisėms apsaugoti, Gruzija pateikė Rusijai ieškinį Tarptautiniame Teisingumo Teisme, remdamasi Konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos pažeidimu. Neabejotina, kad Ukraina, įkvėpta Gruzijos pavyzdžio, rengdama pareiškimą Tarptautiniam Teisingumo Teismui, stengėsi išvengti spąstų, su kuriais susidūrė Gruzija ir dėl kurių byla buvo nutraukta nenustačius Teismo jurisdikcijos, todėl Ukrainos reikalavimuose vengta tiesioginės nuorodos į jėgos panaudojimą.

Tinkamai suformuluoti reikalavimai dėl konvencijų aiškinimo leido Teismui nustatyti savo jurisdikciją ir nagrinėti bylą iš esmės. Tačiau nepaisant plataus spektro Ukrainos pateiktų pretenzijų Rusijai pagal abi konvencijas, Teismas nustatė tik du pažeidimus: kad Rusija pažeidė Terorizmo finansavimo konvencijos 9 straipsnio 1 dalį, nes, gavusi Ukrainos pateiktą informaciją, neištyrė asmenų, kurie, kaip įtariama, įvykdė terorizmo finansavimo nusikaltimus veiklos, ir pažeidė Rasinės diskriminacijos konvencijos 2 straipsnio 1 dalies a punktą ir 5 straipsnio e punkto v papunktį dėl Kryme apriboto  mokyklinio ugdymo ukrainiečių kalba (sprendimo 404 punktas). Ukrainą gali šiek tiek paguosti ir tai, kad Teismas nustatė, jog Rusija pažeidė savo įsipareigojimus pagal 2017 m. teismo įsakymą dėl laikinųjų priemonių, kuriuo Rusija buvo įpareigota panaikinti apribojimus Medžlisui, aukščiausiam Krymo totorių atstovaujamajam organui Kryme (392, 398 punktai).  Klausimas, kas sukliudė Teismui pasmerkti agresiją ir neteisėtą aneksiją jau 2017 m. lieka neatsakytas.

Gindamasi nuo 2022 m. plataus masto invazijos, Ukraina pasinaudojo privalomąją Teismo jurisdikciją nustatančia Genocido konvencija, referuodama į V. Putino išplėtotą dezinformacijos kampaniją apie Ukrainos neva vykdomą genocidą prieš rusų etninės mažumos narius Rytų Ukrainoje, kuriuo jis teisino savo agresijos veiksmus. Teismas su tuo sutiko ir 2022 m. kovo mėn. nutartyje dėl laikinųjų priemonių nusprendė, kad Ukrainos teiginiai yra tikėtini, ir, be kita ko, nurodė Rusijai „nedelsiant sustabdyti 2022 m. vasario 24 d. pradėtas karines operacijas Ukrainos teritorijoje“ – šį nurodymą Rusija visiškai ir nuspėjamai ignoravo. Tokia Ukrainos pergalė nulėmė optimistines prognozes, kurios, deja, nepasitvirtino. Vasario 2 d. sprendime dėl jurisdikcijos Teismas nurodė, kad Rusijos jėgos panaudojimas, grindžiamas įtarimais dėl genocido (net jei jie klaidingi), nepatenka į Genocido konvencijos taikymo sritį, taigi ir į Teismo jurisdikciją. Be abejo, svarbu, kad byla nebuvo visiškai nutraukta, tačiau tai menka paguoda Ukrainai: būsimas Teismo patvirtinimas, kad Ukraina nevykdė genocido nereikalauja didelės įžvalgos ir ilgo tyrimo.

Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos ribos

Vertinant minėtus teismo sprendimus būtina atsižvelgti į viešosios tarptautinės teisės sistemos ribas. Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcija ginčo bylose grindžiama valstybių sutikimu. Šio sutikimo išreiškimo forma gali būti (a) specialus susitarimas dėl bylos perdavimo nagrinėti Teismui, (b) sutartyse ir konvencijose numatyti klausimai arba (c) pareiškimas dėl privalomosios jurisdikcijos pripažinimo  teisiniuose ginčuose bet kurios kitos valstybės, prisiimančios tą patį įsipareigojimą, atžvilgiu. Be abejo, numatoma teorinė galimybė Teismo jurisdikciją savanoriškai pripažinti jau po bylos iškėlimo – Forum prorogatum.

Atsižvelgiant į tai, kad ir Ukraina, ir Rusija yra Terorizmo finansavimo konvencijos, Rasinės diskriminacijos draudimo konvencijos ir Genocido konvencijos šalys, Ukraina rėmėsi šiais dokumentais. Nė vienoje iš Rusijos ir Ukrainos dvišalių ar daugiašalių sutarčių nenumatytas jurisdikcinis pagrindas, kuriuo būtų galima spręsti tikrąjį ginčo klausimą, t. y. neteisėtą jėgos panaudojimą.

Teismo sprendimas pripažinti savo jurisdikciją ginče dėl Rasinės diskriminacijos ir Terorizmo finansavimo konvencijų pažeidimų kariniame konflikte savaime laikytinas progresyviu žingsniu. Nė viena iš rasinės diskriminacijos bylų nepasiekė bylos nagrinėjimo iš esmės stadijos (Gruzija prieš Rusiją, Kataras prieš Jungtinius Arabų Emyratus, Armėnija prieš Azerbaidžaną), o Terorizmo finansavimo konvencijos pažeidimai apskritai niekada nebuvo nagrinėti. Kita vertus, buvo tikimasi, kad valstybės įsipareigojimai pagal pastarąją konvenciją bus aiškinami plačiai, kaip apimantys valstybės remiamo terorizmo draudimą. Daugybė prie sprendimo pridėtų atskirųjų nuomonių rodo, kad teisėjų nuomonės išsiskyrė įvairiais Konvencijos aiškinimo klausimais, pavyzdžiui, dėl lėšų sąvokos aiškinimo į apibrėžtį neįtraukiant „priemonių teroro aktams vykdyti“ t. y. ginklų, kovotojų grupių apmokymo (sprendimo 53 punktas, teisėjo Bhandari atskiroji nuomonė, teisėjos Charlesworth atskiroji nuomonė, teisėjo ad hoc Pocar atskiroji nuomonė,  teisėjo ad hoc Tuzmukhamedov atskiroji nuomonė), Medžliso uždraudimo traktavimo pagal CERD (Pirmininkės Donoghue atskiroji nuomonė, teisėjos Sebutinde atskiroji nuomonė, teisėjos Charlesworth atskiroji nuomonė, teisėjo ad hoc Pocar atskiroji nuomonė, teisėjo Ad Hoc Tuzmukhamedov atskiroji nuomonė).

Sprendimų reikšmė

Ukrainos ir Rusijos reakcija į Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimus buvo labai skirtinga. Ukrainos URM paskelbė trumpą pranešimą spaudai, kuriame pažymi, kad TTT nustatė tarptautinių įsipareigojimų pažeidimus. Rusijos URM paskelbė du išsamius pranešimus spaudai, kuriuose gyrė Teismą už tai, kad jis „išgirdo Rusiją“ ir atmetė kaltinimus. Abiejuose pranešimuose spaudai pabrėžiama, kad Rusijai nebuvo nurodyta mokėti kompensacijų, todėl Ukraina negali pasinaudoti galutiniu sprendimu, siekdama konfiskuoti „pavogtą“ Rusijos turtą. Į šį Rusijos argumentą vertėtų įsiklausyti.

Tarptautiniame Teisingumo Teisme netrūksta bylų, susijusių su kariniais konfliktais, sprendžiamais pasinaudojant šakinių konvencijų nustatyta privalomąja Teismo jurisdikcija (Gambija prieš Mianmarą, Pietų Afrika prieš Izraelį, Armėnija prieš Azerbaidžaną). Nepaisant pagirtino besikreipiančių šalių siekio ginčą spręsti taikiomis priemonėmis, Tarptautinio Teisingumo Teismo vaidmuo stiprinant tarptautinio teisingumo darbotvarkę išlieka ribotas.

Vis dėlto, akivaizdu, kad Ukrainos bylose prieš Rusiją Teismas žengė nors ir nedidelį žingsnį iš įprastos formalistinio komforto zonos. Teismas pripažino jurisdikciją nagrinėti bylą nurodytu teisiniu pagrindu. Pažymėtina, kad tautinio identiteto apsaugai Rasinės diskriminacijos konvencija iki šiol nebuvo pritaikyta, o Terorizmo finansavimo konvencija nebuvo analizuojama tarpvalstybinių konfliktų kontekste.

Daug svarbiau tai, kad Ukrainai pavyko užsitikrinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos politinę paramą didele dalimi ir dėl parodyto pasitikėjimo tarptautiniu teisingumu, ir dėl to, kad Ukraina įtikino didžiąją pasaulio dalį, jog ji ginasi nuo neteisėto agresoriaus, siekiančio ignoruoti svarbiausias pasaulinės teisinės tvarkos taisykles. Iš tiesų, net atmesdamas svarbiausius Ukrainos reikalavimus pagal Genocido konvenciją, Teismas baigiamojoje pastraipoje pabrėžė tarptautinės teisės laikymosi svarbą:

„Teismas primena, kaip jau ne kartą anksčiau, kad yra esminis skirtumas tarp klausimo, ar valstybės pripažįsta Teismo jurisdikciją, ir klausimo, ar jų veiksmai atitinka tarptautinę teisę. Valstybės visada privalo vykdyti savo įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir kitas tarptautinės teisės normas. Nepriklausomai nuo to, ar jos sutiko su Teismo jurisdikcija, ar ne, valstybės išlieka atsakingos už joms priskirtinus veiksmus, prieštaraujančius tarptautinei teisei[.]“

Dar 2022 m. Teismas pripažino, kad Rusija “ėmėsi tariamai neteisėtų priemonių Ukrainoje ir prieš ją, turėdama nurodytą tikslą užkirsti kelią genocidui, tariamai įvykdytam Donbaso regione, ir už jį nubausti“ ir kad tai suteikia Ukrainai „teisinį interesą (…) pagal Genocido konvenciją išspręsti ginčą“ dėl to, ar ji įvykdė genocidą. Taigi Ukraina turi kelti klausimą dėl neteisėtos Rusijos invazijos bylos nagrinėjimo iš esmės etape, remdamasi pažeistomis laikinosiomis priemonėmis, prašydama kompensacijos.

Rytis Satkauskas yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Tarptautinės ir Europos Sąjungos instituto partnerystės docentas, Advokatų profesinės bendrijos “Relex“ vadovaujantis partneris