Šiame straipsnyje siekiama nustatyti duomenų (asmens duomenų ir neasmeninių duomenų) teisinę prigimtį ir išsiaiškinti, koks metodas (nuosavybės ar išimtinių teisių teorijos) gali būti naudojamas prekybai duomenimis. Straipsnis pradedamas nuo duomenų sampratos ir įvairių jų rūšių analizės, toliau analizuojamos modernios koncepcijos ir teorijos, aiškinančios, kam gali būti priskiriami duomenys ir kokiu pagrindu jie gali būti perduodami ir įgyjami. Šiame kontekste nagrinėjamos dvi teorijos: duomenų nuosavybės teorija ir išimtinių teisių teorija. Remiantis šia analize, pristatomas požiūris į duomenų teisinės prigimties ir teisių į juos nustatymą.