J. Bartkus. Įrodinėjimo sunkenybės ir standartai, arba Kaip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi tradicijų?
2024 m. vasario 8 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 priėmė nutartį (Nutartis), kurioje pateikė aktualius išaiškinimus, susijusius su įrodinėjimu Lietuvos civiliniame procese. Šio komentaro tikslas – konceptualiau apžvelgti LAT Nutartyje pateiktus išaiškinimus. Komentaras suskirstytas į keturias dalis: 1) Trumpa Nutarties faktinių ir teisinių aplinkybių apžvalga; 2) LAT išaiškinimai dėl teismo pareigos kvalifikuoti teisinius santykius ir įrodinėjimo naštos sampratos; 3) LAT išaiškinimai dėl įrodinėjimo standarto; 4) Trumpos išvados.
- Nutarties faktinių ir teisinių aplinkybių apžvalga
Civilinėje byloje ginčas kilo dėl ieškovo reikalaujamos skolos priteisimo iš atsakovo. Ieškovas teigė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryti žodiniai susitarimai, kuriais ieškovas, veikdamas juridinio asmens vardu, sutiko įkeisti juridiniam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą sudaromos paskolos su atsakovu susijusio juridinio asmens naudai. Dėl šio susitarimo, anot ieškovo, atsakovas dėl galimų ieškovo nuostolių išdavė du paprastuosius neprotestuotinus vekselius.
Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė labiau tikėtiną išvadą, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. vekselį fiksuotai 34 754 Eur sumai (kaip garantą) atsakovas išdavė, prisiimdamas asmeninę prievolę dėl būsimų nuostolių atlyginimo ir prievolės įvykdymo užtikrinimo, o 2014 m. spalio 10 d. vekselį 7650 Eur sumai atsakovas išdavė, siekdamas užtikrinti ieškovui fiksuotą atlygį už tai, kad ieškovas įkeis trečiojo asmens nekilnojamąjį turtą atsakovo įmonės paskolos įvykdymui užtikrinti.
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2023 m. birželio 14 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas reikalavo nuostolių atlyginimo, todėl ieškovas turėjo įrodyti, kad tarp jo ir atsakovo egzistuoja teisinis santykis, kurį atsakovas pažeidė, ir dėl to jam kilo žala. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas būtų dalyvavę juridinių asmenų dvišaliuose santykiuose. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas būtų prisiėmęs prievoles, susijusias su juridinio asmens prievolių užtikrinimu, ar įrodymų, jog ieškovas būtų perėmęs teises reikalauti prievolės įvykdymo.
Ieškovas pateikė kasacinį skundą, kuriame be kitų argumentų nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė CPK 3 straipsnyje nustatytos pareigos tinkamai teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius. Teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo pareiga, todėl, anot ieškovo, nors ir nekonstatavęs ieškovo įrodinėjamų faktinių aplinkybių, teismas turėjo ex officio pareigą pats kvalifikuoti byloje susiklosčiusius teisinius santykius.
- LAT išaiškinimai dėl teismo pareigos kvalifikuoti teisinius santykius ir įrodinėjimo naštos
LAT nesutiko su ieškovo kasaciniame skunde pateiktais argumentais. LAT, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) reglamentavimą, civilinio proceso tikslus ir rungimo principą, paaiškino teismo pareigos kvalifikuoti teisinį santykį prielaidas.
LAT nurodė, kad teismas turi pareigą kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą). Nepaisant to, teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės.
Kitaip tariant, teismui atsiranda pareiga taikyti šalies prašomą teisės normą tik konstatavus bylos faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes. O šių faktinių aplinkybių įrodymo našta tenka ne teismui, bet įrodinėjimo naštą turinčiai šaliai. Jeigu šalis neišpildo jai tenkančios įrodinėjimo naštos ir neįtikina teismo dėl faktinės aplinkybės egzistavimo, teismui neatsiranda pareiga šalies prašymu kvalifikuoti teisinių santykių. Šiuo aspektu LAT pateikė svarbius įrodinėjimo naštos sampratos išaiškinimus – LAT išskyrė pozityvųjį ir negatyvųjį įrodinėjimo naštos aspektą. Pozityvusis apima pareigą pateikti įrodymus. Tuo tarpu – ir tai labai svarbu – negatyvusis aspektas pasireiškia tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai.
Nutartyje pateikta įrodinėjimo naštos samprata nėra išskirtinė. Pavyzdžiui, teisės doktrinoje nurodoma, kad kai ieškovas arba atsakovas neįtikina teismo, t. y. kai šalių pareiškimai dėl esminių faktų nėra aiškiai įrodyti, byla turėtų būti sprendžiama šalies, kuriai tenka įrodinėjimo našta, nenaudai[1]. Panašaus pobūdžio išaiškinimų galime rasti ir užsienio teismų sprendimuose. Pavyzdžiui, JAV Aukščiausiojo Teismo byloje Murel v. Baltimore City Criminal Court teisėjas William O. Douglas nurodė: „Taigi su ieškiniu susijusių teisinių reikalavimų pobūdis lemia įrodinėjimo naštos paskirstymą ir laipsnį, taigi ir šalį, kuriai tenka faktų nustatymo procese klaidų rizika“[2].
Negana to, šis Teismo išaiškinimas yra suderinamas ir su Lietuvos teisės tradicija. Pavyzdžiui, garsus tarpukario procesualistas prof. Vladas Mačys savo veikale „Civilinio proceso paskaitos“ nurodo: „Sakinys, jog įrodinėjimo sunkenybė pirmiausia dedama tam bylininkui, kuris pralaimėtų bylą, jei nebūtų pateikta įrodymų ir prezumpcijų, reiškia, kad bylininkas turi žiūrėti, ko reikalauja jo interesas; jei bylininkas nesirūpina savo intereso įrodymais, jis ir pralaimės bylą“[3].
Taigi, LAT Nutartyje ne tik nustatė pagrindinę prielaidą teismo pareigai šalies prašymu kvalifikuoti teisinius santykius – šalies įrodinėjimo naštos išpildymą, bet ir atskleidė įrodinėjimo naštos sampratą, kuri suderinama ne tik su šiuolaikine teisės doktrina ir kai kurių užsienio teismų praktika, bet ir su mūsų teisės tradicija.
- LAT išaiškinimai dėl įrodinėjimo standarto
Įrodinėjimo naštos analizė neišvengiamai kelia klausimą – kada laikysime, kad šalis išpildė savo įrodinėjimo naštą, arba kaip, greičiausiai, pasakytų prof. Vl. Mačys – kada laikysime, kad šalis pakėlė įrodinėjimo sunkenybę? Atsakymas – kai teismas įsitikina fakto egzistavimu. Šį įsitikinimą atskleidžia įrodinėjimo standartas, kuris dažniausiai apibrėžiamas kaip įsitikinimo laipsnis, kuris turi susiformuoti teisėjui įrodinėjimo metu[4]. Tai lyg įsitikinimo laipsnis, kurį pasiekus teisėjui šalis, turinti įrodinėjimo naštą, įgyja teisę laimėti bylą ar įgyja teisę į jai palankaus įrodinėjamo fakto konstatavimą.
Kada tas įsitikinimo laipsnis bus pasiektas? Kai pasieksime 100 %, 80 %, o galbūt 51 % tikrumą? Į šį klausimą taip pat atsako LAT. Nutartyje nurodoma, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių egzistavimo. Kaip nurodo LAT, pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas.
Pagrįsto įsitikinimo standartas dažniausiai aptinkamas kontinentinėje Europoje ir yra siejamas socialinio civilinio proceso modeliu, kuriuo paremtas ir mūsų CPK. Pavyzdžiui, pagrįsto įsitikinimo standartas yra taikomas Vokietijos civiliniame procese. Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „teisėjas turi ir privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris būtų naudingas praktiniame gyvenime, kuris nutildo abejones, jų visiškai nepanaikindamas”[5]. Todėl šiuo aspektu LAT taip pat grįžta prie Lietuvos civilinio proceso teisės tradicijų, t. y. socialinio civilinio proceso modelio.
Taigi, LAT Nutartyje laikosi Lietuvos civilinio proceso tradicijų ir nurodo, kad teisėjas privalo pasiekti ne bet kokį, bet pagrįstą įsitikinimą. Tik pasiekus pagrįsto laipsnio įsitikinimą, įrodinėjimo naštą turinčios šalies įrodinėjama faktinė aplinkybė turės būti laikoma įrodyta.
- Trumpos išvados
LAT Nutartyje pateikti išaiškinimai yra svarbūs įrodinėjimo kontekste. Galiu išskirti bent du aukščiau apžvelgtus aspektus, kurie yra aktualūs Lietuvos civiliniam procesui:
Pirma, Nutartyje suformuluota pagrindinė prielaida, leidžianti teismui šalies prašymu teisiškai kvalifikuoti santykius – įrodinėjimo naštos išpildymas. Šaliai neišpildžius šios naštos, turi „įsijungti“ nuo tarpukario laikų Lietuvos civiliniame procese žinomas neigiamas šio instituto aspektas. Tai – be abejonės – leidžia teismams išeiti iš faktinių aklaviečių, kai nei vienos iš šalių įrodymų nepakanka pasiekti reikalaujamo įsitikinimo laipsnio. Šią aklavietę išsprendžia įrodinėjimo naštos nustatymo taisyklė, kuri atsako į klausimą – kuri iš šalių tokiu atveju turi pralaimėti bylą.
Antra, Nutartyje įtvirtintas pagrįsto įsitikinimo standartas. Žemesniųjų instancijų teismai, neišvengiamai, privalės vadovautis šiuo standartu. Tai tikrai nėra revoliucija. Kaip minėta, pagrįsto įsitikinimo standartas yra suderinamas su socialinio civilinio proceso modeliu. Nepaisant to, pagrįsto įsitikinimo standarto turinio atskleidimas gali kelti sunkumų. Garsus procesualistas Michele Taruffo teigė, kad pagrįsto įsitikinimo standartas dėl savo neaiškaus turinio ir keliamų reikalavimų gali priminti juodąją dėžę[6]. Klausimai – 1) kaip turėtų būti užpildoma ši juodoji dėžė?; 2) kada laikysime, kad ši dėžė iš tikrųjų užpildyta t. y. pagrįstas įsitikinimas yra pasiektas? – ateityje gali kelti nemažai keblumų.
Dr. Jurgis Bartkus yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto jaunesnysis asistentas
[1] Gaboardi, M. (2018). How Judges Can Think. The Use of Expert’s Knowledge as Proof in Civil Proceedings. De Gruyter. Global Jurist. Volume 18 Issue 1, p. 7 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.degruyter.com/document/doi/10.1515/gj-2017-0027/html.
[2] JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Murel v. Baltimore City Criminal Court, 407 U.S. 355, 362 (1972).
[3] Mačys, Vl. (1924). Civilinio proceso paskaitos. Teisių fakulteto leidinys. Kaunas: Varpo spaustuvė, p. 229.
[4] Glover, R. (2017). Murphy on Evidence. 15th Edition. Oxford University Press, p. 124
[5] Schweizer, M. (2013). The Civil Standard of Proof – What is it Actually? Max Planck Institute for Research on Collective Goods, 1–31 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://homepage.coll.mpg.de/pdf_dat/2013_12online.pdf [žiūrėta 2024-02-12].
[6] Taruffo, M. (2003). Rethinking the Standards of Proof. The American Journal of Comparative Law, Vol. 51, No. 3, p. 667. Detaliau apie pagrįsto įsitikinimo standarto kritiką žr. Clermont, K., Sherwin, E. (2002). Comparative View of Standards of Proof. The American Journal of Comparative Law, Vol. 50, No. 2, p. 243.
