R. Birštonas. Naujasis Autorių teisių įstatymas: pagrindinės naujovės (I dalis)

2022 m. kovo 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris turėtų įsigalioti (su kai kuriomis išimtimis) nuo 2022 m. gegužės 1 d. Kadangi šio komentaro autoriui  teko galimybė būti minėto įstatymo projekto rengimo grupės nariu, publikacijoje dalijamasi patirtimi ir pristatomi svarbiausi įstatymu įvedami pokyčiai.

Pokyčių apimtis pakankamai didelė, todėl įstatymo naujovių apžvalga bus dėstoma keliomis dalimis. Šioje dalyje pateikiama bendroji įstatymo priėmimo apžvalga  bei orientuojamasi į naujoves susijusias su autorių ir kitų teisių apribojimais. Vėlesnėse publikacijose, kurias numatoma parengti su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto kolegomis, bus pristatomos kitos įstatymo naujovės.  

Įstatymo priėmimo raida

Būtinybė keisti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą (toliau – ATGTĮ arba Įstatymas) kilo 2019 m. balandžio 17 d. priėmus dvi ES direktyvas –  Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2019/789 (toliau – Perdavimo direktyva) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/790 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje (Skaitmeninės rinkos direktyva).

Nurodytų dviejų direktyvų perkėlimui į nacionalinę teisę 2019 m. liepos 24 d. Kultūros ministro įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kurią sudarė Kultūros ministerijos bei Autorių teisių ir gretutinių teisių komisijos, autorių ir gretutinių teisių turėtojų bei naudotojų atstovai.

Darbo grupės veikla dėl svarstomų klausimų prieštaringumo užsitęsė – nors pradinis terminas parengti reikalingus įstatymų projektus buvo iki 2020 m. liepos 31 d., darbo grupė dirbo iki 2021 m. balandžio mėnesio. Tačiau neteisinga būtų kaltinti Lietuvą delsimu – nemaža dalis ES valstybių narių tuo metu, kai Lietuvos darbo grupė baigė savo darbą, savo projektų dar nebuvo paskelbusios, o yra ir tokių, kurios dar nepaskelbė savo projektų netgi šiuo metu. Tad nors Lietuva  nebuvo greičiausia ir abi direktyvas įgyvendinti vėlavo, tačiau bendrame ES valstybių narių fone nebuvo ir tarp paskutinių.  

Vėliau sekė pakankamai sudėtingi derinimai su suinteresuotomis institucijomis bei  svarstymai ir priėmimas Seime. Pastebėtina, kad šioje stadijoje ATGTĮ projektas buvo gana ženkliai pakeistas ir priimtas įstatymas turi nemažai skirtumų, lyginant su pradiniu 2021 m. balandžio mėnesį paskelbtu darbo grupės tekstu.

Bendra apžvalga

Perdavimo ir Skaitmeninės rinkos direktyvomis buvo siekiama iš esmės tų pačių tikslų – modernizuoti ES autorių teisės normas, ypač atsižvelgiant į technologines (konkrečiai – skaitmenines) realijas ir jų nulemtus autorių teisių apsaugos bei rinkos pokyčius ir iššūkius. Verta atkreipti dėmesį, kad Skaitmeninės rinkos direktyva buvo neabejotinai prieštaringesnė ir sulaukusi daugiau dėmesio (įskaitant direktyvos priešininkų protesto mitingus). Konkrečiai, „nesutarimo akmuo“ buvo dvi Skaitmeninės rinkos direktyvos nuostatos – spaudos leidėjų teisės ir turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų pareigos (Direktyvos 15 ir 17 straipsniai).

Įdomu pastebėti, kad Lietuvoje rengiant ATGTĮ projektą istorija pasikartojo – svarstymai buvo labai dinamiški, pasižymėję ženkliais pozicijų išsiskyrimais ir tai buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios darbo grupės darbas išsitęsė. Tačiau dar įdomiau, kad daugiausia ginčų Lietuvos darbo grupėje kilo visai dėl kitų nuostatų, nei europinėje plotmėje. Prieštaringiausia naujojo reguliavimo nuostata pasirodė Direktyvos 18 straipsnis, susijęs su tinkamo ir proporcingo atlyginimo įgyvendinimu, tuo tarpu „įžymieji“ Skaitmeninės rinkos direktyvos 15 ir 17 straipsniai (mokslininkų ir studentų nusivylimui) nesulaukė didesnio dėmesio ir dėl jų įgyvendinimo buvo sutarta sąlyginai greitai ir be didesnių nesklandumų.

Vienas iš svarbių techninių įstatymo aspektų – naujos nuostatos dėstomos kaip paprasti įstatymo pakeitimai. Šio komentaro autorius pirmajame darbo grupės posėdyje siūlė radikalesnį sprendimą – išdėstyti ATGTĮ nauja redakcija. Tokiam pasiūlymui stimulą suteikė tai, kad po ankstesnės Kolektyvinio administravimo direktyvos įgyvendinimo (tuomet taip pat apsiribota ATGTĮ pakeitimais ir papildymais), ATGTĮ tapo itin sunkiai skaitomu ir suprantamu teisės aktu. Buvo aišku, kad  įtraukus papildomas dviejų direktyvų nuostatas, jau dabar sunkiai suvaldoma ATGTĮ struktūra taps chaotiška. Tačiau ATGTĮ naujos redakcijos pasiūlymas palaikymo nesulaukė ir priėmus Projektą, ATGTĮ tapo, kaip ir prognozuota, itin sudėtingas. Todėl dar kurį laiką teks gyventi su vienu sudėtingiausių Lietuvos įstatymų, kurį, matyt, tinkamai suprasti galės tik tiesiogiai dirbantys su autorių teisėmis.

Kartu autorius negali nepripažinti aplinkybės, jog apsisprendimas nesiimti naujos redakcijos buvo pragmatiniu požiūriu geresnis. Atsižvelgiant į tai, kad net ir apsiribojus tik, atrodytu, techniniu direktyvų perkėlimu, darbo grupės darbas užsitęsė ir buvo pakankamai komplikuotas, viso Įstatymo nauja redakcija būtų sukėlusi gerokai daugiau sudėtingų peržiūros klausimų ir projekto  rengimo grupė greičiausiai nebūtų baigusi darbo ir šiuo metu.

Tačiau tai buvo problemos atidėjimas, o ne išsprendimas. ATGTĮ išdėstymas nauja redakcija yra neišvengiamai artėjanti būtinybė, geriausia – nesiejant su ES teisės aktų perkėlimu. Dar ambicingesnis tikslas būtų Intelektinės nuosavybės kodekso priėmimas (pati idėja sklando ore jau kurį laiką), apjungiant ATGTĮ su pramoninės nuosavybės įstatymų grupe (patentų, prekių ženklų  dizaino ir kitais pramoninės nuosavybės įstatymais).

Nauji autorių ir kitų teisių apribojimai

Viena aiškiausių naujų pokyčių grupių yra susijusi su naujais ar modernizuojamais autorių ir kitų teisių apribojimais. Čia minėtini ne tik tiesiogiai Skaitmeninės rinkos direktyvos II dalyje esantys apribojimai (tekstų ir duomenų gavyba; naudojimas skaitmeninėje ir tarpvalstybinėje mokymo veikloje bei kultūros paveldo išsaugojimas), bet ir apribojimai parodijos bei citavimo tikslais, kurie yra minimi šios direktyvos 17 straipsnyje. Dar vienas naujas apribojimas yra susijęs su kūriniais ir kitais objektais, kuriais nebeprekiaujama, tačiau jį tikslinga pristatyti atskirai vėlesnėse publikacijose.  

Apribojimas parodijos, karikatūros ir pastišo tikslais

Galima tik pasidžiaugti, jog su naujuoju įstatymu į Lietuvos autorių teisę grįžo teisių apribojimas parodijos, karikatūros ir pastišo tikslais. Šio apribojimo istorija įdomi – jis atsirado Lietuvos ATGTĮ 2003 metais, įgyvendinant Informacinės visuomenės direktyvą. Tačiau visiškai netikėtai parodijos apribojimas dingo iš ATGTĮ po 2012 m. pakeitimų, nors dar iš parengiamųjų dokumentų matyti, kad jo panaikinti visiškai nebuvo siekiama (verta pastebėti, kad parodijos ir karikatūros apribojimas buvo panaikintas tik autorių teisių, bet ne gretutinių teisių atžvilgiu).

Šio straipsnio autorius darbo grupės veiklos pradžioje iškėlė būtinybę autorių teisių apribojimą parodijos ir karikatūros tikslais sugrąžinti į Lietuvos teisę ir tam buvo pritarta be didesnių prieštaravimų (didesnį svarstymą sukėlė tiksli minimo apribojimo formuluotė). Dabar tam yra ir formalus pagrindas – jei Informacinės visuomenės direktyva parodijos apribojimą numatė kaip pasirenkamą, tai Skaitmeninės rinkos direktyvos 17 str. parodijos, karikatūros ir pastišo apribojimą, bent jau šio straipsnio kontekste, reikalauja taikyti privalomai.

Be to, parodijos apribojimas svarbus ne tik dėl minėtų formalių priežasčių, bet tai yra esmingai svarbi visos autorių teisų ekosistemos dalis. ES valstybės narės (įskaitant Lietuvą) gali taikyti tik baigtinį tiesiogiai įstatyme nustatytų apribojimų sąrašą (kuris, savo ruožtu, turi atitikti baigtinį ES direktyvose pateiktų apribojimų sąrašą), o patys  apribojimai suformuluoti pakankamai siaurai. Todėl kiekvienas apribojimas tampa itin svarbus, ypač, kada tenka spręsti dėl kasdien naujų atsirandančių kūrinių perkūrimo, adaptavimo ir tolesnio platinimo būdų. Priešingai nei kartais įsivaizduojama, parodija nėra siauras ir išimtinėmis aplinkybėmis taikomas apribojimas. Užtenka pagalvoti apie kasdieninę jaunesnio amžiaus Lietuvos vartotojų veiklą socialiniuose tinkluose. Todėl parodija turi aiškų konstitucinį (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, įtvirtinantis laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją) užnugarį ir, manytina, ateityje jos reikšmė tik didės.

Apribojimas citavimo tikslais

Kaip ir parodija, citavimas yra sėkmingam autorių sistemos veikimui esmingai svarbus ir būtinas apribojimas, taip pat išplaukiantis iš konstitucinės saviraiškos laisvės. Verta priminti, kad „tarptautinėje autorių teisės Biblijoje“  – Berno konvencijoje – šis apribojimas numatytas kaip privalomas, o ne pasirenkamas autorių teisių apribojimas. Pastaruoju metu doktrinoje pastebimas naujas susidomėjimas citavimo apribojimu (galimai, ir dėl minėto baigtinio ES apribojimų sąrašo).

Šioje perspektyvoje, citavimas negali būti suformuluotas itin siaurai ir susietas su daugybe taikymo sąlygų. Deja, būtent tokia situacija buvo iki šiol Lietuvoje, teisėtą citavimą susiaurinant iš esmės tik iki akademinio citavimo. Po įstatymo pakeitimų, citavimo apribojimas išplečiamas dviem svarbiais aspektais. Pirma, numatyta,  kad cituojami gali būti ir gretutinių teisių objektai. Antra, citavimas išplėstas visų kūrinių atžvilgiu, o ne tik literatūros ir mokslo, kaip buvo iki šiol.       

Apribojimai duomenų gavybos tikslais

Sąmoningai vartojame žodį „apribojimai“ daugiskaita, nes Skaitmeninės rinkos direktyva ir, atitinkamai, naujasis ATGTĮ numato du netapačius apribojimus duomenų gavybos tikslais. Duomenų gavyba yra perspektyvus, nors ne visiškai naujas, vertingos naujos informacijos gavimo būdas iš jau egzistuojančių tekstų ir duomenų, kuris atliekamas mašinų pagalba (automatizuotai). Kai kurios valstybės jau turėjo įsivedusios šį apribojimą iki Skaitmeninės rinkos direktyvos priėmimo. Lietuvoje tokie apribojimai numatyti pirmą kartą. Kaip sakyta, jie yra du. Pirmasis – skirtas tik  mokslinių tyrimų organizacijoms ir kultūros paveldo įstaigoms (naujojo ATGTĮ 22¹ straipsnis ir analogiškos nuostatos gretutinių bei duomenų bazių gamintojų atžvilgiu). Šie subjektai turi platesnes teises naudoti saugomus objektus nekomerciniais tekstų ir duomenų gavybos tikslais, be to, pastarosios galimybės negali būti suvaržomos sutartimis.

Antrasis – bendro pobūdžio apribojimas tekstų ir duomenų gavybos tikslais numatytas ATGTĮ 22² straipsnyje. Pastarasis apribojimas neribojamas subjektų ir tikslo požiūriu, tačiau naudotojams suteikiamų galimybių spektras yra labiau ribotas, be to, teisių turėtojai gali uždrausti tokiu būdu naudoti jų saugomus objektus.

Modernizuotas kūrinių ir kitų  objektų panaudojimas mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais

Autorių ir kitų teisių apribojimas mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais nėra naujas, jis ir anksčiau buvo numatytas ATGTĮ 22 straipsnio 1 punkte (ir analogiškose nuostatose gretutinių bei duomenų bazių gamintojų atžvilgiu), įgalinant saugomų objektų panaudojimą kaip pavyzdį nekomerciniais mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais, kiek tai susiję su mokymo programomis ir neviršija mokymui ar moksliniam tyrimui reikalingo masto. Tačiau nurodytas ankstesnis reguliavimas Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų ES valstybių narių, paliko neaiškumą, kiek toks apribojimas galimas taikant nuotolinio mokymosi būdus, taip pat tais atvejais, kuomet panaudojimas yra susijęs su keliomis valstybėmis. Pastaroji aplinkybė, Europos aukštosioms (ir kitoms) mokykloms plėtojant vis tampresnius tarpusavio ryšius bei rengiant jungtines studijų programas, darosi vis aktualesnė.

Tuo tikslu ATGTĮ 22 straipsnis buvo papildytas, numatant, kad apribojimas taikomas saugomus objektus naudojant ne tik švietimo įstaigos patalpose bet ir kitose vietose bei, svarbiausia,  naudojant saugų elektroninį tinklą, prie kurio prieigą turi tik švietimo įstaigos mokytojai, dėstytojai ir besimokantieji švietimo įstaigoje. Todėl tokie mokymo proceso dalyviai gali būti ir skirtingose valstybėse.  

Apribojimas kultūros paveldo išsaugojimo tikslais

Šis teisių apribojimas yra numatytas kultūros paveldo įstaigų naudai, įgalinant atgaminti jų fonduose ir kolekcijose nuolat esančius kūrinius ir kitus saugomus objektus jų išsaugojimo tikslais. Tai taip pat nėra naujas apribojimas, nes ir ankstesnėje ATGTĮ redakcijoje analogiška teisė buvo numatyta 23 ir 58 straipsniuose. Tačiau ankstesnis reguliavimas buvo gerokai siauresnis, numatantis ženkliai griežtesnes sąlygas tokio atgaminimo veiksmams.

Tuo tarpu naujasis reguliavimas įgalina kultūros paveldo įstaigas atgaminti jų fonduose ir kolekcijose nuolat esančius kūrinius bet kokiu formatu ar bet kokioje laikmenoje tokių kūrinių išsaugojimo tikslais ir tiek, kiek tai būtina jiems išsaugoti. Be to, šiai veiklai kultūros paveldo įstaigos gali pasitelkti trečiuosius asmenis. Reikia priminti, kad nurodytas apribojimas apima tik saugomų objektų atgaminimą, tačiau neapima jų paskelbimo, pavyzdžiui, internete.  

Naujas autorių teisių ir gretutinių teisių nesaugomų objektų atvejis

Dar viena įdomi, nors ir siauros apimties naujovė – nesaugomų ATGTĮ objektų papildymas.

Minėtas apribojimas yra susijęs su Vokietijos teismų praktika, kurioje suteikta gretutinių teisių apsauga atgaminus vaizduojamojo meno kūrinį, kurio apsaugos terminas yra pasibaigęs. Siekiant išlaikyti vieningą pažiūrį visose ES valstybėse narėse, Skaitmeninės rinkos direktyvoje buvo įtraukta nuostata, jog vaizduojamojo meno kūrinių, kurių apsaugos terminas pasibaigęs ir jie nebėra saugomi, paprastos reprodukcijos neturėtų būti savarankiškai saugomos nei autorių, nei gretutinių teisių. Atitinkamai, ATGTĮ 5 straipsnis buvo papildytas nuostata, jog autorių teisių objektu nelaikoma bet kokia medžiaga, gauta atgaminus vaizduojamąjį meno kūrinį nustojus galioti autorių teisių į tą kūrinį terminui, išskyrus atvejus, kai po atgaminimo gauta medžiaga yra originali (autoriaus, atgaminančio kūrinį, intelektinis kūrinys). Ši nuostata svarbi tiek muziejams, kurie kuria jų fonduose esančių kūrinių skaitmenines kopijas, tiek tokiomis skaitmeninėmis kopijomis besidalinantiems vartotojams.

Dr. Ramūnas Birštonas yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros profesorius