I. Isokaitė-Valužė. Nedelsiant nutraukti karinius veiksmus Ukrainoje – privalomas Tarptautinio Teisingumo Teismo įpareigojimas Rusijai

Rusijai užpuolus Ukrainą aktyviai ieškoma visų būdų stabdyti šią agresiją ir humanitarinę krizę bei siekti už tai atsakingų asmenų atsakomybės teismuose. Tarptautinis baudžiamasis teismas jau atlieka tyrimą pagal 41 valstybės kreipimąsi[1], universalią jurisdikciją ima įgyvendinti atskiros Europos šalys, tarp jų ir Lietuva[2], pateikta iniciatyva steigti specialųjį baudžiamąjį tribunolą už agresijos nusikaltimą kaltų asmenų atsakomybei įgyvendinti[3]. Deja, už tarptautinius nusikaltimus kaltų asmenų atsakomybės realizavimas greitas ir paprastas nebus, kaip ir Rusijos valstybės atsakomybės – už tarptautinės teisės principų ir tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimų pažeidimą ir žalą žmonėms, turtui ir aplinkai. Ir nors procesai tarptautiniuose teismuose reikalauja laiko, laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas – greitai ir pakankamai nesudėtingai pasiekiama priemonė. Tą parodė vakar, kovo 16 d., Tarptautinio Teisingumo Teismo paskelbtas sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, įpareigojantis Rusiją nedelsiant nutraukti karinius veiksmus Ukrainoje.

Tarptautinis Teisingumo Teismas neturi ,,automatinės“ jurisdikcijos nagrinėti visų valstybių tarptautinės teisės ginčų. Valstybių suverenia lygybe pagrįsta tarptautinė teisė lemia valstybių sutikimo, kad teismas nagrinėtų jų ginčą, poreikį. Nesant valstybių vienašalių deklaracijų dėl Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos jų ginčams pripažinimo, dalyvavimas daugiašalėje tarptautinėje sutartyje – vienas iš tokio sutikimo ,,įrodymų“. Tokiu pagrindu Ukraina pasinaudojo po Krymo okupacijos pradėjusi procesą prieš Rusiją pagal Tarptautinę konvenciją dėl kovos su terorizmo finansavimu ir Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo[4]. Dabar bylos prieš Rusiją pagrindas – Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (Genocido konvencija, 9 straipsnis)[5].

Tarptautinio Teisingumo Teismo statutas[6] (41 straipsnis) įtvirtina Teismo teisę skirti laikinąsias apsaugos priemones, kurių tikslas – šalies teisių apsauga, tuomet, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Šios priemonės skirtos užtikrinti, kad nekiltų nepataisomų neigiamų padarinių  šalies teisėms, kai jos bus patvirtintos išnagrinėjus bylą iš esmės. Tam, kad galėtų skirti tokias priemones, Teismas turi nustatyti prima facie jurisdikciją, šalių ginčo buvimą, įvertinti priemonių poreikį ir ieškovės teisių bei prašomų taikyti priemonių santykį.  

,,Bylos iškėlimo kontekstas yra gerai žinomas“ – pradedama Teismo sprendime (17 pastraipa), būtent, žmogiškosios tragedijos Ukrainoje mastas, tebesitęsiančios žmonių žūtys ir kentėjimas, dėl kurių Teismas reiškia susirūpinimą. Teismas atkreipė dėmesį į ginkluotos jėgos naudojimo keliamus rimtus klausimus pagal tarptautinę teisę bei priminė  įsipareigojimus pagal Chartiją, įskaitant taikaus tarptautinių ginčų sprendimo svarbą, valstybių pareigą laikytis tarptautinės humanitarinės teisės, taip pat paminėjo Rusijos agresiją pasmerkusią Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos kovo 2 d. rezoliuciją A/RES/ES/11/1[7]. Taigi Teismas duoda suprasti, kad situacija susijusi su ius in bello ir ius ad bellum pažeidimais, pripažindamas, kad nagrinėjama byla pagal savo apimtį ribota Genocido konvencijos taikymo apimtimi.

,,Rusija apvertė Genocido konvenciją aukštyn kojomis“ – daug pasakantis Ukrainos teiginys (31 pastraipa). Rusijos kaltinimai Ukrainai esą Kijevo režimo vykdytu rusų (rusakalbių) genocidu Ukrainoje nuo 2014 metų buvo vadinamosios ,,specialiosios karinės operacijos“ pateisinimas, kuris ir vėliau kartotas Rusijos Prezidento V. Putino ir kitų šalies atstovų. Ukraina nuolat kategoriškai neigė šiuos melagingus pareiškimus ir tvirtino, kad negali tapti Rusijos ydingo Genocido konvencijos aiškinimo ir taikymo, tiksliau, manipuliavimu ja, auka.

Net ir dėl minėtų priežasčių neįprastai šioje byloje remiantis Genocido konvencija, Teismui reikia įvertinti reikalavimus ratione materiae aspektu. Genocido nusikaltimas pasižymi siekiu visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę (tos grupės narių žudymas ar rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas jiems ar tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį, ir pan.). Tai yra tarptautinis nusikaltimas, kuris užtraukia asmenų baudžiamąją atsakomybę, o valstybėms kyla įsipareigojimų pagal Genocido konvenciją. Vis tik tarptautinė teisė neįtvirtina valstybės vienašalės karinės intervencijos į kitą valstybę teisės genocido prevencijos ar kovos su juo tikslu. Nagrinėjamame sprendime Teismas nurodė, kad abejotina, jog ši konvencija leistų šaliai vienašališkai naudoti jėgą kitos valstybės teritorijoje siekiant užkirsti kelią tariamai vykstančiam genocidui ar už jį nubausti (59 pastraipa). Genocido konvencija numato galimybę kreiptis į tarptautinius teismus dėl jos aiškinimo ir taikymo arba atkreipti Jungtinių Tautų institucijos dėmesį. Valstybių įsipareigojimus pagal šią konvenciją Tarptautinis Teisingumo Teismas yra aiškinęs ir kitose bylose, pavyzdžiui, Bosnija ir Hercegovina prieš Jugoslaviją[8]. 

Kitas reikalavimas – šalių ginčo buvimas. Nepakanka vien to fakto, kad viena šalis tvirtintų esant valstybių ginčui, o kita tai neigtų. Pagal Tarptautinio Teisingumo Teismo praktiką turi būti tarptautinės teisės subjektų nesutarimas dėl tarptautinės teisės klausimo (normos) ar fakto, teisinių pozicijų ar interesų susidūrimas, kai dvi šalys turi aiškiai skirtingas pozicijas dėl tam tikrų tarptautinių įsipareigojimų vykdymo ar nevykdymo ir su šalies pateiktais reikalavimais kita šalis nesutinka[9]. Teismas neabejojo, kad tarp Ukrainos ir Rusijos ginčas dėl Genocido konvencijos taikymo ir aiškinimo yra. Teismas tokiais atvejais vertina valstybių pozicijų pristatymą, ypač tarptautiniame lygmenyje. Ukraina visada (įskaitant pareiškimą JT Generalinėje Asamblėjoje vasario 23 d., Užsienio reikalų ministerijos pareiškimą vasario 26 d. ir kt.) neigė nepagrįstus kaltinimus genocidu ir ginčijo kiekvieną Rusijos bandymą naudoti tokius manipuliacinius teiginius teisinant Rusijos agresiją. Teismas priminė ir Rusijos vartotą ,,denacifikavimo“ terminą, nors Rusija, panašu, šioje byloje norėjo jo išvengti paneigdama šalių ginčo pagal Genocido konvenciją buvimą (kovo 7 d. atsiųstame dokumente Teismui bandė aiškinti, kad nors V. Putino pareiškimuose piliečiams genocidas galėjo būti minėtas, vasario 24 d. Prezidento pareiškime Genocido konvencija neminima ir esą nėra iš jos kylančio ginčo tarp šalių). Teismas nesutiko su Rusija, kad ginčo pagal minėtą konvenciją nėra dėl to, kad Genocido konvencija nereguliuoja jėgos naudojimo, o ,,specialioji karinė operacija“ Ukrainos teritorijoje (apie kurią, teigė, pranešta Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui ir Saugumo Tarybai) remiasi JT Chartijos 51 straipsniu ir paprotine tarptautine teise.

Teismui galiausia beliko įvertinti prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir ryšį su šalies teisėmis. Neabejodamas Ukrainos argumentais dėl tūkstančių žuvusiųjų, didžiulių pabėgėlių srautų, maisto, vandens trūkumo, nutraukto elektros tiekimo, Teismas pripažino priemonių būtinybę.

Tarptautinio Teisingumo Teismo kovo 16 d. tenkinant Ukrainos prašymą pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra imperatyvus įpareigojimas Rusijai. Pirma, Rusijai nurodyta nedelsiant nutraukti vasario 24 d. Ukrainos teritorijoje pradėtus karinius veiksmus (operaciją), antra, užtikrinti, kad jokie kariniai ar nereguliarūs ginkluoti vienetai, kurie gali būti Rusijos vadovaujami ar remiami arba organizacijos ar asmenys (turint mintyje Donetsko Liaudies Respubliką ir Luhansko Liaudies Respubliką) nesiimtų jokių veiksmų vykdant karines operacijas. Trečia, Teismas papildomai nurodė šalims susilaikyti nuo veiksmų, kurie apsunkintų ginčo nagrinėjimą. Teismas neprivalo skirti visų identiškų šalies prašytoms priemonių ir nagrinėjamoje byloje netenkino vieno Ukrainos prašymo – įpareigoti Rusiją po savaitės ir reguliariai vėliau atsiskaityti apie laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą. Teismas priminė, kad sprendimai skirti laikinas apsaugos priemones sukuria privalomus tarptautinius įsipareigojimus šaliai, kuriai jie skirti.

Žinoma, Rusijos pozicija dėl Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimų vykdymo nerodo pagarbos tarptautiniam teisingumui. Šįkart ji taip pat elgiasi atmestinai. Kovo 5 d. Rusijos Federacijos ambasadorius Nyderlandų Karalystėje dokumente Teismui nurodė, kad Rusija nedalyvaus žodiniame nagrinėjime, tuomet numatytame kovo 7-8 dienomis, o kovo 7 d. pradėjus posėdį gautas dar vienas Rusijos Federacijos dokumentas, kuriame teigiama, kad Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą ir prašyta neskirti laikinųjų apsaugos priemonių, o bylą išbraukti iš sąrašo. Teismui svarbu žinoti šalių pozicijas, todėl net ir tokia forma pateiktus šalies argumentus priėmė, priminęs, kad išlieka galimybė šaliai įsitraukti vėliau. Ir nors tolesnis jurisdikcijos ginčijimas ir sprendimų nevykdymas yra labiausiai tikėtinas Rusijos elgesio scenarijus, tebūnie tai dar vienas Rusijos pažeidimas į gausių jos pažeidimų skrynią. Pabaigai pastebėtina, kad sprendimas priimtas už kiekvieną iš minėtų priemonių balsuojant trylikai teisėjų, prieš jas balsavus dviem teisėjams – iš Rusijos ir Kinijos. 

Dr. Indrė Isokaitė-Valužė yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentė

[1] Situation in Ukraine ICC-01/22: https://www.icc-cpi.int/ukraine

[2] Teisingumo ministerija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą Putinui ir Lukašenkai: https://tm.lrv.lt/lt/naujienos/teisingumo-ministerija-kreipesi-i-generaline-prokuratura-pradeti-ikiteismini-tyrima-putinui-ir-lukasenkai

[3] Lietuva siūlo ES lygiu svarstyti specialaus tribunolo steigimą dėl Rusijos agresijos Ukrainoje: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1644631/lietuva-siulo-es-lygiu-svarstyti-specialaus-tribunolo-steigima-del-rusijos-agresijos-ukrainoje

[4] Application of the International Convention for the Suppression of the Financing of Terrorism and of the International Convention on the Elimination of All Forms of Racial Discrimination (Ukraine v. Russian Federation): https://www.icj-cij.org/en/case/166

[5] Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį: https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.F41231DF836D

[6] Statute of the International Court of Justice: https://www.icj-cij.org/en/statute

[7] UN General Assembly Resolution A/RES/ES-11/1: https://digitallibrary.un.org/record/3959039?ln=en

[8] Application of the Convention on the Prevention and Punishment of the Crime of Genocide (Bosnia and Herzegovina v. Serbia and Montenegro), 1996: https://www.icj-cij.org/en/case/91/judgments

[9] Pavyzdžiui, Obligations concerning Negotiations relating to Cessation of the Nuclear Arms Race and to Nuclear Disarmament (Marshall Islands v. United Kingdom), 2016: https://www.icj-cij.org/en/case/160/judgments  (37 pastraipa).