G. Bartkus; J. Bartkus. Papildomų teisinių procesų prieš V. Putino režimą paieškos

Viešai prieinamuose šaltiniuose matome įvairių teisinių procesų inicijavimą prieš tiek asmeniškai V. Putiną, tiek pačią Rusiją dėl mus visus į 1939-uosius metus grąžinusios Rusijos agresijos prieš Ukrainą.

 Šie procesai apima:

1. bylą prieš Rusiją Tarptautiniame Teisingumo Teisme;
2. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuroro pradėtą ikiteisminį tyrimą;
3. Generalinės prokuratūros pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimų Rusijai užpuolus Ukrainą.

Šiame komentare pateiksime svarstytinas alternatyvias galimybes dėl teisinių procesų prieš V. Putiną ir jo režimą inicijavimo.

Tribunolas, skirtas V. Putino režimo padarytų nusikaltimų taikai tirti

Šią galimybę prieš kelias dienas detaliai aprašė garsus tesės praktikas ir mokslininkas Gary‘is Bornas savo komentare „Prosecuting Putin and His Cronies“. Pastarajame komentare yra pakankamai detaliai apžvelgtas šios galimybės teisinis pagrindas ir kiti svarbūs aspektai, todėl toliau pateiksime tik kelias apibendrinančias pastabas:

1. svarbus šios teisinės galimybės istorinis kontekstas, kuris siejamas su garsiuoju Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolu, įgaliotu nagrinėti kaltinimus dėl nacistinės Vokietijos padarytų tarptautinių nusikaltimų;
2. pastarieji nusikaltimai, pagal Niurnbergo teismo chartiją, apėmė ne tik genocidą ar nusikaltimus žmogiškumui, bet ir nusikaltimą prieš taiką, kuris iš esmės atsispindi ir šių dienų Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnyje;
3. Niurnbergo tribunolas konstatavo, kad konkretūs nacistinės Vokietijos politikai, planuodami ir vykdydami karinę invaziją į Austriją, Lenkiją ir kitas šalis, padarė nusikaltimą prieš taiką. Šiuo aspektu Tribunolas pažymėjo: „Kaltinamajame akte pateikti kaltinimai, kad kaltinamieji planavo ir vykdė agresyvius karus, yra itin sunkūs. Karas iš esmės yra blogis. Jo padariniai neapsiriboja vien kariaujančiomis valstybėmis, bet paveikia visą pasaulį. Todėl pradėti agresyvų karą yra ne tik tarptautinis nusikaltimas, tai aukščiausias tarptautinis nusikaltimas, kuris nuo kitų karo nusikaltimų skiriasi tik tuo, kad savyje talpina visą sukauptą blogį.“;
4. Gary‘is Bornas savo analizėje pastebi mums visiems ir taip matomus sutapimus tarp nacistinės Vokietijos agresijos Antrojo pasaulinio karo metu ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Rusijos ilgą laiką trukęs karo planavimas, propagandinės informacijos transliavimas, karių telkimas prie Ukrainos sienos, melagingi pasisakymai derybų su Vakarų šalimis metu ir ilgainiui iki šiol besitęsianti karinė intervencija – tai vadovėlinis nacistinės Vokietijos vykdytos agresijos pavyzdys;
5. ši analogija mums ir turėtų leisti, aišku, turint tarptautinį konsensusą, įsteigti tribunolą, skirtą V. Putino ir kitų Rusijos politikų tarptautiniams nusikaltimams, įskaitant nusikaltimui prieš taiką, tyrimui. Vadovaujantis Niurnbergo tribunolo suformuotais principais, tokio tribunolo privalumas – imuniteto prieš baudžiamąjį persekiojimą dėl V. Putino užimamų pareigų nebuvimas;
6. Be to, tribunolas Niurnberge ne tik nuteisė politikus, bet ir Vokietijos įmonių vadovus, kurie finansavo nacistinės Vokietijos agresiją prieš kitas valstybes. Kaip yra išaiškinęs tribunolas: „Karo įstatymai ir papročiai privatiems asmenims yra privalomi ne mažiau nei valstybės pareigūnams ir kariškiams. Jų pažeidimo atveju, priklausomai nuo aplinkybių, gali skirtis kaltės laipsnis, bet ne kaltės faktas.“ Šis tarptautiniu mastu pripažintas standartas taip pat galėtų būti taikomas V. Putino režimą finansuojančioms įmonėms.

Taigi, tarptautinio susitarimo pagrindu steigiamas tribunolas, skirtas V. Putino režimo nusikaltimams taikai tirti, yra viena iš papildomų teisinių galimybių. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad nėra poreikio laukti karo Ukrainoje pabaigos; pats tribunolo steigimas, duomenų apie nusikaltimą taikai rinkimas ir kiti darbai gali ir turi būti pradedami nedelsiant.

Civiliniai ieškiniai dėl V. Putino režimo padarytos turtinės ir neturtinės žalos

Istorija jau yra ne vieną kartą patvirtinusi, kad už karinės agresijos slepiasi ekonominiai interesai. Agresoriai karu bando praturtėti, padidinti savo asmeninius turtus. Karams kariauti reikalingos finansinė lėšos ir tų lėšų tiekėjai. Karai turi labai aiškiai išreikštus turtinius aspektus. Šių laikų ypatybė yra ta, kad agresorių turtas dažniausiai nėra laikomas vien tik agresoriaus šalyje. Jis yra paplitęs per visą pasaulį. Kaip taikliai pastebi ekonomistas Raimondas Kuodis, „materialinė gerovė ne piniguose, bet galimybėje juos išleisti kokybiškai“.

Atitinkamai, turėtume savęs paklausti, ar teisė nesuteikia galimybės karo ekonominį rezultatą padaryti neigiamą agresoriui?

Šią galimybę galėtų suteikti dažnai šiame kontekste pamiršta civilinė teisė. Kas dieną skelbiamos ES, JAV ir kitų valstybių sankcijos V. Putino režimui yra orientuotos į ten, kur labiausiai skauda, t. y. į V. Putino režimo turtą. Tačiau sankcijų paskelbimas dar nereiškia, kad agresorius parars turtą. Turtas gali likti „įšaldytas“, bet neprarastas. Ar šis agresoriaus turto „įšaldymas“ yra proporcingas atsakas nuo karo nukentėjusių ukrainiečių požiūriu? Atsakymas yra neigiamas, nepaisant to, kad ukrainiečių patirtos žalos kompensavimas turėtų būti laikomas vienu iš prioritetų. Šį prioritetą galėtų padėti realizuoti civiliniai ieškiniai dėl deliktinės atsakomybės Rusijai ir visam V. Putino režimui.

Dėl V. Putino režimo veiksmų ukrainiečiai patyrė turtinę žalą, t. y. sunaikinti namai, prarastas darbas, sužlugdytas verslas, pabėgimo iš Ukrainos išlaidos, ir neturtinę žalą, pasireiškiančią išgyvenimais, nuolatine streso būsena ir kt. Kitos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, taip pat galėtų būti įrodytos. Tokių ieškinių patenkinimas teismuose ne tik leistų kompensuoti ukrainiečių patirtą žalą, bet ir veiktų kaip papildomos sankcijos, kenkiančios V. Putino režimui.

Tiesa, ši teisinė galimybė pasižymi ir tam tikromis kliūtimis. Kelias iš jų paminėsime toliau:

1. ieškinių teismingumas. Tokių bylų teismingumą nulemtų tarptautinės arba dvišalės šalių sutartys. Vadovaujantis tarptautine gerąja praktika, civilinės bylos dėl deliktų dažniausiai būtų teismingos teismams tos vietos, kurioje padaryta žala; šiuo atveju – Ukrainos teismams[1]. Dėl iki šiol besitęsiančios agresijos prieš Ukrainą yra būtina surasti alternatyvas. Šiuo atveju galėtų būti svarstomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) pataisos, nustatančios universalią jurisdikciją dėl žalos, padarytos karo metu, atlyginimo. Kita alternatyva – civilinių bylų pareiškimas baudžiamojoje byloje su sąlyga, kad tokia baudžiamoji byla bus iškelta Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 str.);
2. ieškovų gausa – dėl turtinę ir neturtinę žalą patyrusių ukrainiečių gausos atskirų ieškinių pateikimas nebūtų tikslingas. Šiuo atveju galėtų pasitarnauti CPK įtvirtintas grupės ieškinio institutas. CPK 441¹ str. 2 d. nustato: „Šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjami ginčai, kai ieškinys grindžiamas tapačiomis arba panašiomis faktinėmis aplinkybėmis ir juo siekiama tuo pačiu teisinės gynybos būdu apginti į grupę susijungusių fizinių ar juridinių asmenų, kurie pareiškė ieškinį, tapačias ar panašaus pobūdžio materialines teises ar įstatymų saugomus interesus.“;
3. valstybės ir jos vadovų imunitetas prieš ieškinius civilinėse bylose. Kita galima problema yra tai, kad valstybės ir jos vadovai dažnai turi imunitetus prieš kitos valstybės teismuose pareikštus ieškinius. Iš kitos pusės, galėtume kelti klausimą – ar valstybė bei jos vadovai, kurie sukelia žalą vykdydami nusikaltimus žmogiškumui, taikai ir kitoms pamatinėms tarptautinės teisės vertybėmis, turi teisę slėptis po imunitetu? Ar šiuo atveju nebūtų pažeidžiamas amžiais žinomas principas „iš neteisės teisė neatsiranda“ (lot. ex injuria jus non oritur)? Tokią poziciją iš dalies leistų palaikyti Jungtinių Tautų Konvencija dėl valstybių ir jų turto imuniteto, kuri, nors ir nėra oficialiai įsigaliojusi, yra plačiai pripažįstama kaip geroji praktika valstybės imuniteto taikymo srityje. Konvencijos 12 straipsnis nustato svarbią išimtį iš valstybės imuniteto: „Jei atitinkamos valstybės nesusitaria kitaip, valstybė negali remtis imunitetu nuo jurisdikcijos kitos valstybės teisme, kuris kitu atveju būtų kompetentingas nagrinėti bylą, susijusią su pinigine kompensacija už asmens mirtį ar sužalojimą arba materialinės nuosavybės sugadinimą ar praradimą, kuriuos sukėlė veiksmas ar neveikimas, priskirtinas tai valstybei, jei tas veiksmas ar neveikimas visiškai ar iš dalies įvyko tos kitos valstybės teritorijoje ir jei veiksmo ar neveikimo autorius buvo toje teritorijoje veiksmo ar neveikimo metu.“;
4. teismo sprendimo įvykdymas. Jeigu civiliniai ieškiniai būtų išnagrinėti ir patenkinti, būtų susiduriama su teismo sprendimo įvykdymo klausimu. Akivaizdu, kad įvykdyti tokį teismo sprendimą Rusijoje paprasčiausiai nebūtų galimybės. Šiuo atveju galimą alternatyvą sukuria minėtos V. Putino režimo atžvilgiu taikomos sankcijos. Pavyzdžiui, tokiu atveju galėtų būti svarstomos galimybės įvykdyti šiuos teismo sprendimus realizuojant dalį Europos Sąjungoje „įšaldyto“ Rusijos centrinio banko finansinio rezervo[8] ar nukreipus išieškojimą į finansinių agresijos rėmėjų turtą.

Pastarosios kliūtys yra tik kelios iš daugelio, kurios galėtų iškilti. Šios teisinės galimybės įgyvendinimas reikalautų ne tik politinės valios, tarptautinio konsensuso, bet ir įvairių teisės aktų pakeitimų. Nepaisant to, nereikia pamiršti, kad įvairūs istoriniai įvykiai, karai, revoliucijos visada ir buvo teisės reformų šaltiniai. Tarptautinė teisė ir baudžiamoji teisė XX amžiaus antrojoje pusėje ir vėliau XXI amžiuje neišvengė pakeitimų, susijusių su visame pasaulyje Antrojo pasaulinio karo metais vykdytais nusikaltimais žmogiškumui ar karo nusikaltimais. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnyje tam tikrų nusikalstamų veikų atžvilgiu yra nustatyta universalioji jurisdikcija: „Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu: <…>“. [2]

Atsižvelgiant į Rusijos agresijos prieš Ukrainą reikšmę tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame kontekste, pagrįstai galėtume iškelti klausimą, ar nebūtų laikas pastarajame straipsnyje išreikštas idėjas reflektuoti privatinėje teisėje ir civiliniame procese?

Taigi, mūsų įsitikinimu, pastarosios dvi teisinės galimybės galėtų būti pagrįstai svarstomos. Tiesa, aukščiau pateikta analizė toli gražu neatsako į visus galimus klausimus ir neiškelia visų potencialių problemų. Šiame komentare to padaryti ir nėra siekiama. Šiuo komentaru norime paskatinti diskutuoti, svarstyti ir jokiais būdais neapsiriboti tik dabar pradėtomis teisinėmis iniciatyvomis prieš V. Putino režimą.

Parengė Gintautas Bartkus, VU Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas, ir Jurgis Bartkus, VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros ir Gento universiteto Teisės ir kriminologijos fakulteto doktorantas.

[1] Žr. pavyzdžiui, 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 2 dalis. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 dalis. 

[2] Baudžiamoji justicija ir verslas: recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilniaus Universiteto Teisės fakultetas, 2016. P. 17.