A. Šekštelo. Kasacinių skundų civilinėse bylose priėmimas po Konstitucinio Teismo 2021-12-30 nutarimo – žvilgsnis į ateitį

Konstitucinis Teismas 2021-12-30 nutarime konstatavo, kad CPK 347 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog kasacinį skundą privalo surašyti advokatas, neprieštarauja Konstitucijai. Ir tai yra gerai. Europos Žmogaus Teisių Teismas dar 2000 metais byloje Voisine prieš Prancūziją (skundo Nr. 27362/95) nurodė, kad reikalavimas, kad advokatai atstovautų aukščiausiuose teismuose, atitinka Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (Cécile Chainais et al, Procédure civile, Dalloz (2020), p. 1319). Kai kurios valstybės net numato specialius reikalavimus advokatams tokiais atvejais. Pvz., Italijoje, norėdamas atstovauti Klientui Aukščiausiame Teisme (Corte di cassazione), advokatas turi turėti specialų leidimą (advocato cassazionista; Michele Angelo Lupoi, Civil Procedure in Italy, Wolters Kluwer (2018), p. 162).

Bet šis straipsnis ne apie tai. Šis straipsnis apie tai, kaip atrodys kasacija po tokio nutarimo. Pabandysime pabūti orakulais ir žvilgtelti į ateitį. Šios keturios mintys peršasi į galvą pažvelgus į krištolinį rutulį.

Pirma, kasacinių skundų civilinėse bylose atranka taps dar griežtesnė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad kasacija yra išimtinė, ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, o pagrindinė kasacijos funkcija – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje (2003 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2003).

Tačiau dabar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gavo dar ir konstitucinį pastiprinimą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją bylų nagrinėjimas kasacine tvarka yra išskirtinis teismo procesas, kuris negali būti sulyginamas su bylų procesu pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose.

Tai reiškia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija, vertindama jau ir konstitucinį kasacijos išskirtinumą, dar griežčiau atrinkinės kasacinius skundus ir tik išimtiniais atvejais skundus priims nagrinėjimui.

Antra, be kasacijos kaip civilinių bylų fakultatyvinės stadijos, išimtinumo, akcentas bus poreikis užtikrinti vienodą teismų praktiką.

Konstitucinis Teismas nutarime be kasacijos išimtinumo taip pat konstatavo, kad kasacija galima tik dėl svarbių klausimų, kai siekiama užtikrinti inter alia viešąjį interesą – vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bei vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos formavimą. Kas reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas pirmąjį kasacijos pagrindą, numatytą CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte, akcentuos ne materialinės ar procesinės tesiės normų pažeidimo įtaką konkrečiai bylai, bet vertins, ar toks pažeidimas, jei būtų nustatytas, būtų reikšmingas viešajam interesui – vienodam teisės aiškinimui ir formavimui valstybės mastu reikšmingumą.

Taigi, lengviau bus įtikinti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą nagrinėti bylas dviem likusiais kasacijos pagrindais: dėl teismo nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ar ir ypač, jeigu pavyks įrodyti, kad paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda (346 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Viešo intereso kontekste, trečiasis kasacijos pagrindas (nevienoda paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika) taps vienu svarbiausių pagrindų. Čia Europos Žmogaus Teisių Teismas Hayati Çelebi and Other v. Turkey byloje (no. 582/05, para. 55) dar 2016 metais konstatavo, kad jeigu skirtingą praktiką suformuoja aukščiausiasis valstybės teismas, tokia situacija savaime sukuria teisinį nesaugumą (d’insécurité juridique) ir mažina visuomenės pasitikėjimą teismų sistema.

Be to, reikėtų nepamirši, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vieną kartą akcentavo, kad aukščiausiojo valstybės teismo vaidmuo yra išspręsti prieštaringų žemesnės instancijos teismų sprendimus (žr., pvz., Zielinski and Pradal and Gonzalez and Others v. France [GC], nos. 24846/94 and 34165/96 to 34173/96, para. 59; Ferreira Santos Pardal v. Portugal, no. 30123/10, para. 42; Hayati Çelebi and Others v. Turkey, no. 582/05, para. 52; Lupeni Greek Catholic Parish and Others v. Romania [GC], 76943/11, para. 123). Todėl, nors tokio pagrindo CPK 346 straipsnis nenumato, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų rimtai svarstyti dėl kasacinių skundų priėmimo bylose, kur žemesnės instancijos teismai yra priėmę prieštaringus sprendimus (pvz., pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, apeliacinės instancijos teismas panaikino sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino).

Trečia, riboti kasacinių skundų priėmimą reikalaus ir didelis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamų civilinių bylų skaičius ir poreikis tokiomis administracinėmis priemonėmis (angl. screening) nors kiek mažinti Teismo krūvį.

Ketvirta, griežtėjanti kasacinių skundų atranka reikalaus ir detalesnio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos dėmesio kasacinių skundų nepriėmimo motyvams.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad kasacijos procesui taikomos tos pačios Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos (Andrejeva v. Latvia [GC], no. 55707/00, para. 97; Levages Prestations Services v. France, para. 44, Reports of Judgments and Decisions 1996-V; Brualla Gómez de la Torre v. Spain, para. 37, Reports 1997‑VIII, Annoni di Gussola and Others v. France, nos. 31819/96 and 33293/96, para. 54; Zubac v. Croatia, no. 40160/12, para. 80).

Svarbiausia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijos yra taikomos ir skundų atrankos („leave-to-appeal“) procedūroms.

Lietuva jau pralaimėjo dvi bylas Strasbūre, susijusias su kasacinių skundų priėmimo procedūromis civilinėse ir baudžiamosiose bylose (plačiau žr. komentare čia).

Atitinkamai, tendencija Lietuvos Aukščiausiajame Teisme turėtų būti tokia, kad atsisakymai priimti kasacinius skundus civilinėse bylose bus geriau ir išsamiau motyvuojami, neapsiribojant vien teiginiu, kad keliami klausimai nėra reikšmingi vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

Apibendrinant, po Konstitucinio Teismo konstatavimo obiter dicta dėl kasacijos išimtinumo, tendencija mažinti kasacinių skundų priėmimą civilinėse bylose išliks ar net didės. Tokiu atveju, svarbesniu pagrindu kasaciniam skundui priimti bus nevienodos paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ginčijamu klausimu konstatavimas, kas reikalaus dar didesnės teisinės advokatų kvalifikacijos ir teismų praktikos žinojimo. Tuo pačiu, siekiant užtikrinti Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijas, turės stiprėti ir nutarčių atsisakyti priimti kasacinius skundus motyvacija.

Albertas Šekštelo yra advokatas, APB Motieka Audzevičius ekspertas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorius