A. Grumulaitis. Kodėl Ch. L. Montesquieu pasisakė už laisvąjį mandatą?

Ch. L. Montesquieu (1689-1755) yra laikomas vienu reikšmingiausių XVIII a. prancūzų politinių filosofų. Net du dešimtmečius rašytas jo veikalas „Apie įstatymų dvasią“ apima išties plačią valdžios principų analizę. Akivaizdu, kad svarbiausia jo veikalo dalis buvo skirta “išanalizuoti konstitucines sąlygas, nuo kurių priklauso laisvė, ir šitaip atrasti priemones atkurti senosioms prancūzų laisvėms. Tačiau jo gyvenimas Anglijoje piršo kitą mintį – kad laisvė gali būti ne didesnio pilietinio dorumo, o teisingo valstybės organizavimo rezultatas“. Kaip matėme vėliau, Ch. L. Montesquieu valdžių atskyrimo teorija buvo to organizavimo pagrindas. Kaip Ch. L. Montesquieu eina nuo pilietinės dorovės, t.y. „meilės įstatymams ir tėvynei“ respublikoje link jo įsitikinimu teisingiausio valstybės valdymo modelio konstitucinėje monarchijoje? Ar yra jo teorijoje kažkoks elementas, jungiantis skirtingo tipo valstybės valdymo formas? Jo manymu, ta „rišančioji grandis“ yra būtinybė „teikti pirmenybę visuomenės, o ne asmeninei, gerovei“, t.y. deramam tautos atstovavimui. Būtent ši teisinė kategorija, vėliau išplėtota ir pavadinta „laisvuoju mandatu“ yra verta detalesnio nagrinėjimo.

Laisvojo mandato samprata ir istorinė raida iki Ch. L. Montesquieu

Laisvasis mandatas reiškia tokį atstovaujamosios institucijos (parlamento) nario ryšį su rinkėjais, kai jis teisiškai nesaistomas vadinamaisiais rinkėjų priesakais, neprivalo įgyvendinti rinkėjų valingų nurodymų ir negali būti atšauktas prieš laiką, tai yra nutrauktas mandato galiojimas nepasibaigus parlamento kadencijos laikui. Laisvojo mandato turinio sampratą šiuolaikinėje konstitucinėje teisėje kontinentinės teisės šalyse formuluoja Konstituciniai teismai, kai kur šią funkciją vykdo Aukščiausieji teismai. Svarbu suvokti, kad laisvasis mandatas – tai ne asmeninė parlamento nario privilegija, o teisė deramai atstovauti tautai ir veikti išskirtinai tautos ir savo valstybės interesais.

Laisvojo mandato sampratą įprasta sieti su pirmųjų rašytinių konstitucijų atsiradimu, jose įtvirtintu valdžių padalijimo principu ir kalbant apie įstatymus leidžiančią valdžią. Daugelis autorių šia tema išeities tašku laiko demokratinę 1791m. Prancūzijos konstituciją, kur neįpareigojantis mandatas tiesiogiai paminėtas konstitucijos tekste.

Tačiau tai būtų ne visai tikslu, juolab, kad Ch. L. Montesquieu gyveno gerokai anksčiau, o mes siekiame atskleisti jo požiūrį laisvąjį mandatą ir išsiaiškinti, kas galėjo būtent tokį požiūrį suformuoti. Laisvojo mandato, kaip tautos atstovo laisvės įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais ar jį iškėlusių politinių partijų reikalavimais, formavimosi ištakų visų pirma reiktų ieškoti senovės Graikijoje, siejant jį ne tiek su rašytinėmis konstitucijomis, kiek su pirmine atstovaujamąja demokratija. Nes tik esant atstovavimui, galima kalbėti apie atstovų teises laisvai (ar ribotai) veikti. JAV politologas H. Zeigler nurodo, kad burtų keliu atrinkti Penkių šimtų tarybos nariai Atėnuose buvo tokios atstovaujamosios demokratijos pavyzdys. Atėniečiai tikėjosi, kad „burtais įsteigs atstovaujamąjį organą, bet kadangi jis buvo sudarytas tik iš politiškai aktyvios ir mobilizuotos gyventojų dalies, jis negalėjo taip sėkmingai kalbėti žmonių vardu, kaip tai daro šiuolaikinė įstatymų leidžiamoji valdžia“. Be to, pradedant rinkimų procedūra, baigiant sprendimų priėmimu tvyrojo manipuliacijos – „pareigų vykdymas <…> buvo elito veiklos sritis“; „žmonės <…> buvo garbėtroškos, stengėsi pasiekti savo tikslų valstybiniuose reikaluose, jie norėjo papildomų pajamų“… Nebuvo „procedūros prižiūrėtojų, nebuvo mechanizmo, kuris apsaugotų galutinį balsavimo rezultatą nuo oratorių gražbylystės“. Taigi, nors Atėnų demokratiją ir galima vadinti atstovaujamąja, ji nebuvo pakankamai tvari ir laisvasis mandatas, kaip mes jį suvokiame šiandien, dar tik formavosi.

Senovės Romoje respublikos laikotarpiu subalansuotu tautos (vieno, mažumos ir daugumos interesų)
atstovavimo modeliu galėtų būti laikoma jos konsulų, Senato ir liaudies tribūnų sistema. Tačiau, kaip parodė laikas, Romos respublikai transformuojantis į Romos imperiją, pilietinės dorovės, kaip pamatinės teisingo atstovavimo normos, samprata buvo visiškai sugriauta.

Reikšminga paminėti, jog galimybė, kad įstatymų leidžiamoji valdžia būtų sudaryta ne iš visų piliečių, o iš
jų rinktų atstovų, daugelį metų buvo beveik nepanaudota nei demokratinės ar respublikinės valdžios teorijoje, nei praktikoje. Daugelį metų nekito ir pati atstovavimo (laisvojo mandato) samprata. Svarbūs pokyčiai įvyko tik 1066m., kai normanai, nukariavę Angliją, įvedė plačią ir efektyvią administracinę struktūrą, biurokratiją. 1215m. priimta Didžioji laisvių chartija reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliaus ir didikų. 1240m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimą įformino. Tiesa, bandymų „įvairiai ir net prieštaringai“ interpretuoti „respublikinę tradiciją“ būta vėlyvajame Renesanso laikotarpyje tokių autorių kaip F. Guicciardini ir N. Machiavelli, realiai „permąstyta, performuluota ir perinterpretuota ji buvo tik XVII a. Anglijoje“. 1688m. Šlovingosios revoliucijos Anglijoje jos valdymo modelis apėmė tris institucijas – monarchą, Lordų rūmus ir Bendruomenių rūmus. 1689m. priimtas “Teisių bilis“, ir juo nustatytos konstitucinės parlamento valdžios garantijos, apribota karaliaus valdžia, o devintame skyriuje ir pirmą kartą įtvirtinta rašytinė laisvojo mandato samprata – nevaržoma, necenzūruojama žodžio (nuomonės) laisvė ir debatų laisvė. Tokia laisvojo mandato samprata pasiekė XVIIIa. pradžią, kai gyveno ir kūrė Ch. L. Montesquieu.

Ch. L. Montesquieu mintys laisvojo mandato tema knygoje “Apie įstatymų dvasią”

Savo knygoje Ch. L. Montesquieu tiesiogiai nevartoja sąvokos „laisvasis mandatas“. Vis dėlto principines
šios kategorijos nuostatas galima įžvelgti jo pasisakymuose apie „įstatymų leidėjų susirinkimo narius“, t.y.
renkamus atstovus. Rašydamas apie respublikinį valdymą ir demokratiją jis puikiai atskleidžia jau paminėtas Atėnų, o kartu ir senovės Romos atstovavimo ydas ir teikia savo įžvalgas ką reiktų keisti. Jis kalba apie politinę dorovę kaip meilę įstatymams ir tėvynei. Tai meilė, reikalaujanti iš tautos atstovo „nuolatos teikti pirmenybę visuomenės, o ne asmeninei, gerovei yra visų privačių dorovių pagrindas: visos jos yra ne kas kita kaip pirmenybė“. Senatas, kaip institucija, turėtų jungti asmenis, „atsižvelgiant į amžių, dorovę, solidumą, nuopelnus. Liaudžiai tokie į dievus panašūs senatoriai įkvėptų jausmus, kurie ilgam įsišaknytų visose šeimose“.

Analizuodamas Anglijos konstitucinę monarchiją, jis taip apibūdina renkamus atstovus:
„Nebūtina, kad atstovai, gavę iš savo rinkėjų bendrą instrukciją, gautų iš jų dar ir privačius nurodymus kiekvienu ypatingu atveju, kaip tai daroma Vokietijos seimuose. Tiesa, paskutiniu atveju deputato žodžiai būtų tikresnis nacijos balso atgarsis; bet tai vestų į begalinius vilkinimus, kiekvienas deputatas įgytų valdžią likusių deputatų atžvilgiu, ir pačiais skubiausiais atvejais visa tautos valdžia galėtų būti paralyžiuota kieno nors kaprizo“.

Čia verta atkreipti dėmesį į raktinius žodžius – „privačius nurodymus“, „deputato įgyjamą valdžią“,
„tautos valdžią, paralyžiuotą kieno nors kaprizo“. Ch. L. Montesquieu aiškiai pasisako, kad tautos
atstovas įstatymų leidybos veikloje vadovautųsi tik „rinkėjų bendrąja instrukcija“, t.y. tautos bendraisiais
interesais, o ne jam įtaką per „privačius nurodymus“ galinčia daryti trečiųjų asmenų valia. Priešingu atveju,
tautos atstovas įgytų išskirtinę valdžią kitų tautos atstovų atžvilgiu, nes jis siektų asmeninės ar grupinės
naudos, o tai savo ruožtu vestų prie esminio atstovaujamosios demokratijos principo pažeidimo. Maža to, tokia pasikartojanti situacija vestų prie ilgų debatų ir „begalinių vilkinimų“, ir įstatymų leidyba būtų visiškai
paralyžiuota. Ch. L. Montesquieu konkrečiai nenurodo, iš kokių rinkėjų grupių – asmeninių, verslo, ar politinių – būtų gaunami tokie „privatūs nurodymai“, bet jis ne atsitiktinai mini Vokietijos seimus. XVIII a. vidurio Vokietija dar nebuvo vienalytė valstybė – ją sudarė daugybė savarankiškų kunigaikštysčių su savo atskirais seimais. Vokietis Ch. Müller, nagrinėjęs Europos konstitucijų istoriją ir jų sąsajas su laisvuoju mandatu, be kita ko akcentuoja, kad to meto Vokietijos deputatai (vok. Abgeordnete) galėjo būti susaistyti juos delegavusiųjų asmenų nurodymų ir reikalavimų. Ir nors seniausi šioje knygoje cituojami dokumentai apima 1789 – 1833m. laikotarpio Vokietijos kunigaikštysčių konstitucijas ir įstatymus, kuriuose jau aiškiai minimas laisvojo mandato principas – „deputatas <…> nėra saistomas jokių ypatingų įsipareigojimų tų, kurie jį išrinko“, „kiekvienas Landtago deputatas atstovauja <…> be ypatingo ryšio klasėms, kurioms jis priklauso“ ir t.t., galima numanyti, jog Ch. L. Montesquieu 1731-1748m. savo knygoje minėdamas Vokietijos seimus, greičiausiai turėjo omenyje būtent teritorinių bendruomenių ir klasinės priklausomybės įtakas tautos atstovo apsisprendimo laisvei, t.y. laisvajam mandatui. Reikia pridurti, kad rinkimų teisę tuo metu Vokietijoje turėjo tik turtingi žemvaldžiai arba mokantys tam tikro dydžio mokesčius, todėl jų įtaka buvo didžiausia. Politinės partijos Vokietijoje pradėjo formuotis tik XIX a. pradžioje (iš pradžių pietinėse Badeno, Wiurtenbergo ir Bavarijos žemėse), tad apie jų įtaką Vokietijos seimuose Ch. L. Montesquieu dar negalėjo žinoti. Vienintelis galimas, nors ir mažai tikėtinas, politinių partijų įtakos laisvajam mandatui modelis galėjo būti pasufletuotas tuometinės Anglijos, kur XVIIIa. pradžioje jau veikė Lordų ir Bendruomenių rūmai – pirmosios atstovaujamos institucijos ir formavosi pirmosios politinės partijos.

Kodėl Ch. L. Montesquieu pasisakė už laisvąjį mandatą?

Svarstant, kodėl Ch. L. Montesquieu pasisako už laisvąjį mandatą, galima išsskirti keletą svarbių momentų.
Visų pirma, tai to meto politinis kontekstas pačioje Prancūzijoje. Dar prieš pradėdamas rašyti savo veikalą
“Apie įstatymų dvasią” Ch. L. Montesquieu dirbo Bordo Parlamento tarėju, o vėliau ir parlamento pirmininku, jis buvo puikiai susipažinęs su XVIII a. pradžios Prancūzijos visuomeniniais bei nuosavybės santykiais bei valstybės sąranga. Prancūzijos valstybės raida XVII a., valdant Richelieu ir Liudvikui XIV, rodė, koks pavojus gresia kiekvienai Europos monarchijai ar nacionalinei valstybei, atėmus iš prancūzų aristokratijos teisę spręsti vietinius reikalus, pakeitus ją valdininkais, atskaitingais tik savo viršininkams Paryžiuje. Taip visa prancūzų visuomenė tapo priklausoma nuo biurokratų “globos”, kai nepaisoma vietinių interesų, atmetama vietinė nuomonė. Pats Ch. L. Monesquieu buvo kilęs iš kilmingų bajorų, todėl gerai suprato, kad biurokratinis valdymas veda į centralizuotą despotiją, būdingą didelėms imperijoms. O tai savo ruožtu, gali sugriauti nuosaikumą ir politinę laisvę, tuo pačiu ribotą valdymą daryti neribotu ir skatinti piktnaudžiavimą valdžia. Nesunku suvokti, kad esant tokioms sąlygoms Prancūzijoje Ch. L. Montesquieu ieškojo atsakymų į klausimus kaip užtikrinti teisingą tautos atstovavimą, nesaistomą jokių savanaudiškų interesų.

Kitas svarbus veiksnys – politinis kontekstas kaimyninėje Anglijoje. Turėdamas teisininko išsilavinimą, Ch.
L. Montesquieu buvo neabejotinai susipažinęs ir su anglų filosofo J. Locke (1632 – 1704) valdžių padalijimo
teorija, ir su XVII a. Anglijos konstitucine raida: nuo absoliutinės monarchijos XVII a. pr. iki respublikos XVII a. viduryje ir konstitucinės monarchijos XVII a. pabaigoje. Šio laikotarpio analizė Ch. L. Montesquieu turėjo atskleisti skirtingų valstybės valdymo formų Anglijoje privalumus ir trūkumus. Juo labiau, kad ten jis praleido keletą metų (1729-1731m.). Veikale „Apie įstatymų dvasią“ Ch.L. Montesquieu ir remiasi Anglijos pavyzdžiu, kalbėdamas apie valdžių padalijimo principą ir laisvąjį mandatą.

Viena vertus, Anglijoje tuo metu vyravo tokia valdymo forma, kuri formaliai per Lordų rūmus, o neformaliai per Bendruomenių rūmus ne tik atspindėjo, bet ir sustiprino aristokratinę Europos visuomenės struktūrą, o tai buvo ypač artima pačiam Ch. L. Montesquieu. Anglų aristokratija dominavo abiejuose Parlamento rūmuose, “teisėti įgaliojimai buvo centralizuoti, o valdžia decentralizuota”, nebuvo “tokio biurokratų valdymo, kuris ypač klestėjo Prancūzijoje”. Svarbu paminėti, jog būtent Anglijoje 1689m. priimtame “Teisių bilyje“, nustačiusiame konstitucines Parlamento narių garantijas pirmą kartą paminėta laisvojo mandato sąvoka. Nėra abejonių, kad Ch. L. Montesquieu buvo susipažinęs su šio dokumento turiniu, rėmėsi juo pasisakydamas „apie bendrų instrukcijų deputatams sudarymą, <…> siekdamas laisvuoju mandatu greitesnio sprendimų priėmimo, <…> pakankamai pragmatiškų tikslų plačiąja prasme efektyvinant valstybės valdymą“.

Kita vertus, ne viskas buvo idealu ir Anglijoje. Parlamentas po 1688m. teoriškai atstovavo visai anglų tautai,
bet praktiškai tik negausiam turtingųjų sluoksniui (stambiesiems žemvaldžiams). Deputatai imdavo kyšius iš prekybos kompanijų, bankininkų. Skirtumas buvo tik tas, kad Anglijoje, kur tuo metu jau egzistavo spaudos ir žodžio laisvė, buvo galima viešai ir nebaudžiamai apie tai rašyti. Tokia situacija priminė anksčiau aprašytą situaciją Vokietijos seimuose ir buvo nepriimtina Ch. L. Montesquieu.

Būtent dėl visų šių priežasčių, kritikuodamas piktnaudžiavimą valdžia, kyšininkavimą, valdžios centralizaciją ir biurokratizmą Prancūzijoje Ch. L. Montesquieu mini laisvąjį mandatą savo kūrinyje. Jis siekė pašalinti žalingą absoliutizmo poveikį Prancūzijoje taikant konstitucinės monarchijos Anglijos pavyzdį, kur laisvę jis aiškino įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimu ir jų pusiausvyros išlaikymu. Pasak D. Held, “taip mąstydamas jis norėjo susieti monarchinį valdymą, įkūnijantį stabilumo, doros ir šlovės siekius, su platesne saugiklių ir atsvarų sistema”. Tačiau viso ko ašis slypi giliau.

Kaip parodė vėlesni istoriniai įvykiai, šie Ch. L. Montesquieu laisvojo mandato principai atsispindėjo pirmosiose demokratinėse konstitucijose Prancūzijoje ir JAV, jie įtvirtinti ir Lietuvos konstitucinėje doktrinoje. Šios kategorijos šiandieninėje konstitucinėje teisėje glaudžiai sietinos su imuniteto ir indemniteto sąvokomis, kaip išskirtinėmis tautos atstovo teisėmis ir veiklos garantijomis.

Artūras Grumulaitis, VU TF studentas