M. Vaičiūnas. Tėvų ginčai dėl vaikų – kurkime sprendimo sistemą ir nuoseklumą

Pagaliau. Atsiranda institucinis dėmesys šiai problemai. Tokia pirma mintis atėjo, pamačius Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pranešimą, kuriame teigiama: “…kad mūsų šalyje būtina steigti pagalbos centrus besiskiriančioms šeimoms[1]. Tai suteikia vilties, o kartu ir progą jau šiandien dar kartą pakalbėti apie tai, kaip Lietuvoje sprendžiami tėvų ginčai dėl vaikų, pasidalinti mintimis ir pasiūlymais, kurie galėtų palengvinti ginčą dėl vaikų išgyvenančių žmonių padėtį. Norisi prisidėti prie diskusijos ir ją paskatinti, nes turime kurti tėvų ginčų dėl vaikų sprendimo sistemą ir nuoseklumą.

Mažiausiai 1 iš 3 vaikų Lietuvoje yra patyręs savo tėvų išsiskyrimą ar jo tėvai negyvena kartu. Kitaip tariant, apie 10000 Lietuvos vaikų kasmet patiria savo tėvų išsiskyrimą. Iš viso daugiau nei 165 000 vaikų Lietuvoje gyvena tik su vienu iš tėvų, o jų atskirai gyvenantys ir tarpusavyje konfliktuojantys tėvai turi rasti būdą dalyvauti savo vaiko gyvenime.

Teisiniai ginčai dėl vaikų Lietuvoje yra suprantami kaip tėvų ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (apie 3500 bylų teismuose kasmet) ir ginčai dėl bendravimo su vaiku tvarkos (apie 1500 bylų teismuose kasmet). Greta šių ginčų labai dažnai yra ir ginčas dėl vaiko išlaikymo (apie 5300 bylų teismuose kasmet).

Ginčai dėl vaikų, o tiksliau kaip valstybė administruoja teisingumą šioje srityje, reikalauja ypatingo dėmesio dėl daugelio priežasčių. Visų pirma dėl vaiko teisių apsaugos, visuomenės santykių kokybės – savo gyvenimus kuriančių, o ne neišpręstuose konfliktuose gyvenančių tėvų, efektyvaus valstybės resursų naudojimo.

Šių ginčų ypatumas yra tas, kad tėvų santykiai dėl vaiko tęsiasi ir po išsiskyrimo, o dauguma tėvų nesutarimų dėl vaikų savo esme yra neteisiniai ginčai. Todėl vien teisinis sprendimas pats savaime dažnai nepadeda. Juo labiau, kad ir teismo sprendimas neišsprendžia klausimo dėl gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku ar jo išlaikymo vieną kartą visiems laikams. Be to, klausimą išsprendus teismo, o ne pačių šalių sprendimu, yra didelė tikimybė, kad konfliktai kartosis.

Lietuvoje problema yra ta, kad tėvai iš esmės yra palikti vieni spręsti tarpusavio ginčą, egzistuojanti tvarka skatina tėvų tarpusavio priešpriešą ir konkuravimą, reguliavimas grindžiamas „kaltojo“ paieška, nėra sisteminio požiūrio į ginčų dėl vaikų administravimą, vaikai atsidūrę tėvų ginčo aplinkoje iškrenta iš egzistuojančios vaiko teisių apsaugos sistemos. Nors per pastaruosius trejus metus yra padaryta pažanga teisiniame reguliavime – vaiko teisių apsaugos sistema bei „privaloma mediacija“ šeimos bylose – vis dėlto, tėvų ginčų dėl vaikų požiūriu, galima teikti, kad taikomos priemonės yra fragmentiškos ir nepakankamos.

Teisiniame reguliavime yra numatyta, kad visus klausimus susijusius su vaiku tėvai sprendžia bendru sutarimu. Taip pat yra numatyta, kad visos institucijos turi padėti tėvams jų ginčą išspręsti taikiai. Kai tėvai negali susitarti, ginčą sprendžia teismas. Vienareikšmiškai, tėvų susitarimas dėl vaiko yra ir turi būti pagrindinis tikslas ir siekiamybė. Vis dėlto, teisinio reguliavimo požiūriu, vien deklaravimo ir principų nustatymų nepakanka, nes lieka neatsakytas pagrindinis klausimas– KAIP tėvams yra padedama, kokios priemonės yra taikomos, kokia yra darbo su konfliktuojančiais dėl vaiko tėvais tvarka? Bėda ta, kad tame tarpe tarp „tėvai sprendžia bendru sutarimu“ ir „tėvų ginčus sprendžia teismas“ mažai, ką galime rasti ir viskas priklauso nuo individualių aplinkybių ir asmenų, su kuriais savo ginčo kelyje susitinka konfliktuojantys tėvai. Dažna yra situacija, kad ginčo šalys po ilgo laiko tik teismo posėdyje turi galimybę išsisakyti jiems rūpimais klausimais, todėl teismas nemažą laiko dalį pirmiausiai atlieka „išklausytojo“ vaidmenį. Tas gali ir turi būti padaryta žymiai anksčiau. Kartu tai reiškia, kad resursai naudojami neefektyviai.

Į tėvų ginčus dėl vaikų ir teisingumo vykdymo administravimą šioje srityje galima pasižiūrėti konceptualiai, išsikeliant tikslus dėl vizijos, dėl kokybiškai kitokio teisinio reguliavimo ateityje siekiamybės. Iš kitos pusės, yra ir labai konkrečių dalykų, kurie ir prie esmos sistemos, galėtų būti padaryti tobulinant teisinį reguliavimą.

Dėl konceptualaus požiūrio:

• Teismas sprendžia ginčus ir yra kraštutinė (paskutinė) priemonė tėvų ginčams dėl vaikų spręsti, kai visuma kitų sisteminių ir nuoseklių priemonių nepadėjo tėvams pasiekti sutarimo savo situacijoje. Žinoma, visuomet bus atvejų, kuriems reikalingas teismo sprendimas klausimui spręsti, tačiau didžioji dalis atvejų turėtų būti su pagalba išspręsti ankstesnėse stadijose, t.y. ginčui nepasiekus teismo, tėvų susitarimu.
• Teisinis reguliavimas, kuris numatytų sistemišką ir nuoseklų valstybės isntitucijų darbą (pagalbą) su konfliktuojančias tėvais, taikant proporcingumo principą – atvejų „atsijojimas per rėtį“, kad link ginčo sprendimo teismo tvarka judėtų tik tiek atvejai, kurie negalėjo būti sureguliuoti kitomis priemonėmis. Bendros atsakomybės skatinimas, bet ne „kaltojo“ paieškos. Pastangos ir paskatos sukurti/ atkurti savaime veikiantį modelį tarp tėvų jų konkrečiu atveju.
• Teisinis reguliavimas, kuris numatytų išankstinę ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarką. Pavyzdžiui, Danijoje nuo 2019 balandžio pradėjo veikti speciali institucija Agency of Family Law[2]. Tai administracinė valstybės institucija. Visi ginčai dėl santuokos nutraukimo, vaikų, išlaikymo pirmiausiai patenka į šią instituciją. Čia įsijungia pagalbos mechanizmai, kuriems nepadėjus, byla juda į priekį, priimamas sprendimas, kuris vėliau gali būti skundžiamas teismui.
• Teisinis reguliavimas, kuris didintų ginčo sprendimų formų įvairovę. Pavyzdžiui, šeimos arbitražas, speciali advokatų veiklos sritis – bendradarbiavimo advokatas (kai negali su ta pačia byla eiti į teismą ginčo tvarka), eksperto išvada dėl ginčo, šeimos teisės facilitatorius ir kita.
• Teisinis reguliavimas, kuris numatytų galimybę paskirti vaiko atstovą teismo nagrinėjamoje byloje (Guardian ad Litem), kuris būtų aktyvus proceso dalyvis dėl vaiko teisių įvyvendinimo. Šiuo metu Vaiko teisių institucijos statusas yra išvadą teikianti institucija.
• 2020 m. lapkričio mėn. Jungtinėje Karalystėje buvo paskelbta teismų užsakymu parengta išasami The Family Solutions Group ataskaita  “What about me?” Reframing Support for Families following Parental Separation[3], kurioje nurodytos rekomendacijos, susijusios su tėvų ginčų dėl vaikų sprendimu. Konceptualiai siūloma keisti tiek terminologiją, tiek požiūrį dėl ginčų dėl vaikų – nuo teisinio sprendimo, prie pagalbos ir paramos žmonėms atsidūrusiems tokioje situacijoje. Jos iš ties yra aktualios ir pažangios, įvertinant tai, kad Jungtinė Karalystė turi didelę patirtį ir išplėtotą sistemą šioje srityje. Nepaisant to, konstatuojama, jog iki šiol veikianti sistema ir požiūris turi būti peržiūrėtas, įskaitant teiginį, jog pastangos nukreipti šeimas iš teismo į mediaciją baigėsi priešingai nei tikėtasi.
• Skatinti ir remti įvairias iniciatyvas ir sprendimus (įskaitant technologinius), kurie padeda tėvams kurti bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, technologinis įrankis, adaptuota ir pritaikyta komunikavimo priemonė tėvams, padedantis derinti bendarvimo su vaiku klausimus.

Dėl teisinio reguliavimo tobulinimo esamoje situacijoje:

• Reikai pripažinti, kad 2019 metų vaiko teisių apsaugos reforma[4] iš esmės sustiprino darbo su šeima galimybes, siekiant labiau apsaugoti vaiko interesus. Vis dėlto, ginčų tarp tėvų vaikai, kaip speciali grupė, dėmesio beveik nesulaukė. Viskas sukonstruota taip, kad apsaugos mechanizmai įsijungia tik tuomet, kai yra „kraujas“, o institucija prieš tai turi vertinti ir priimti sprendimą, kuris iš tėvų yra „kaltas“. Deja, ginčų tarp tėvų vaikai taip pat labai kenčia ir dažnai tai nepasireiškia objektyviai matomu „krauju“. Ginčų dėl vaikų atveju žala vaikui ir kuris iš tėvų kaltas nėra taip akivaizdu. Bet esmė ta, kad dažniausiai yra nesvarbu kuris kaltas, nes yra faktas – tėvai nesutaria, krizė. O tai savaime yra rizikos faktorius vaikui. Galbūt žala dar ir nesirealizavo, bet tai yra aiškus signalas pradėti veikti – patikrinti ir priimti sprendimus dėl pagalbos poreikio ir taikytinų priemonių. Tačiau šiuo metu taip nėra.
• Pagalbos mechanizmas įsijungia, kai institucija įvertina ir nustato[5] rizikos vaikui veiksnius. Vienas iš jų yra: vaiko atstovai pagal įstatymą santuokos nutraukimo proceso ir (ar) gyvenimo skyriumi nustatymo metu galimai daro neigiamą įtaką vaikui ir jo situacijai, kenkia vaiko santykiams su kitu vaiko atstovu pagal įstatymą (29.3.8.). Būtina pažymėti, kad rizikos veiksnys yra grindžiamas vieno ar abiejų „kaltumu“ ir yra vertinimo dalykas. Jei yra nustatomas bent vienas rizikos veiksnių inicijuojama Atvejo vadyba[6] – pagalbos organizavimas. Atvejo vadybos procesas gali būti inicijuotas ir vaiko atstovų pagal įstatymą ir (ar) pagalbą vaikams ir (ar) šeimoms organizuojančių ir teikiančių įstaigų, organizacijų prašymu, vadovaujantis Aprašo IV skyriaus nuostatomis (5 p.), t.y. reikia teikti prašymą, kuris bus svarstomas.
• Pakeisti esamą teisinį reguliavimą taip, kad bylos teisme ginčo tvarka iškėlimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su vaiku savaime yra rizikos veiksnys, kuriam esant pradeda veikti egzistuojantys pagalbos mechanizmai. Ypač, atsisakyti „kaltojo“ paieškos tam, kad pradėtų veikti pagalbos mechanizmai tėvų ginčo dėl vaikų atveju. Tikslas užbaigti klausimą tėvų sutarimu, nes tik priėmę patys sprendimus, galės ateityje tvarkytis, neprašant institucijų įsikišimo. Iš kitos pusės, nuo pat pradžių atliekama atvejo stebėsena, institucjose kaupiasi duomenys, kurie vėliau, nepavykus sureguliuoti atvejo sutarimu, galėtų būti rimta pagalba teismui sprendžiant bylą – turėtų daugiau patikimesnės medžiagos apie atvejį, o ne vien tik tėvų pareiškimus ir pasakojimus.
• Išplėsti LR CK 3.65 str. numatytas šeimos byloje teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, numatant: 1) priemones, kurios leistų įpareigoti ABU tėvus (nepriklausomai nuo „kaltės“) atlikti tam tikrus veiksmus (pvz., bendratėvystės kursų išklausymas); 2) priemones, kurios leistų paskirti laikiną vaiko atstovą (tiek atstovavimui teisme, tiek spręsti einamuosius klausimus, kol vyksta byla, nekeičiant vaiko buvimo vietos); 3) priemones, kurios būtų pagrindas pradėti pagalbos šeimai ir vaikui mechanizmus –  atvejo vadybą, kaip numatyta vaiko teisių apsaugos aktuose. Dėl pastarosios minties, čia tuo atveju, jeigu nebūtų galimybės automatiškai „įjungti“ pagalbos mechanizmus, įtvirtinant ginčą kaip rizikos veiksnį. Tuomet tikslinga palikti tai spręsti teismui dėl atvejo vadybos per LAP pagal individualias aplinkybes. Tokiu atveju, reikėtų papildyti ir atvejo vadybos aprašą, kad pagrindas jį pradėti yra teismo nutartis. LR CPK 376 str. 2 d. numato teismo teisę šeimos byloje taikyti LAP savo iniciatyva. Šeimos bylos yra specifinės, todėl teismui reikia suteikti papildomų instrumentų valdyti situaciją.
• Dėl „privalomos“ mediacijos šeimos bylose. Teigiamas dalykas, tačiau. Mediacija yra viena iš pagalbos priemonių – kai kam ir kai kada tinka, kai kam ir kai kada ne. Todėl ji turėtų patekti į bendrą pagalbos sistemą ir būti svarstoma konkrečiam atvejui per atvejo vadybą. Dėl esamo reguliavimo, tai gali būti tik laikinas sprendimas, su tikslu duoti impulsą mediacijai ir alternatyviam ginčų sprendimui, plėtrai, žinomumui, supratimui. Vėliau, kai žinomumas pasiekamas, tuomet ar privaloma ar neprivaloma tampa nesvarbu, nes privalomumas efektyvumo nepadidina. Pagal tai, koks yra šiuo metu teisinis reguliavimas, termino „privaloma mediacija“ naudojimas yra visiškai nekorektiškas. Pagal savo turinį nustatytas reguliavimas yra išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Ir ten nėra jokios mediacijos savo esme – tik pasiūlymo susitikti mediacijai išsiuntimas. Šalys nesusitinka prie vieno stalo[7]. Tokia tvarka gali egzistuoti, tačiau ji labai ribota, nėra pakankamai efektyvi ir nepadeda mediacijai kaip tokiai. Mediacija šeimos ginčuose turėtų būti inkorporuota į atvejo vadybos modelį. Todėl apskritai svarstytina apie iš esmės kokybiškai sureguliuotos, sistemoje veikiančios išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nustatymą, kurios esmė, kad šalys turėtų su pagalba realiai susitikti (prasidėtų dialogas, įvertinami poreikiai, galimybės, pagalbos priemonės ir jų tikslingumas, tuo pačiu metu jau kaupiami patikimi duomenys dėl atvejo, kurie leistų kokybiškiau spręsti klausimą ginčą nagrinėjant teisme, jeigu iki to būtų prieita).
• Dėl tėvų ginčo sprendimo metodikos. Egzistuoja terminai „vaiko gyvenamoji vieta“ ir „bendravimo su vaiku tvarka“. Tradiciškai šie klausimai sprendžiami taip, kad pirmiausiai nusprendžiama su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas, tuomet sprendžiama dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Dažniausiai ginčo šalys pasiklysta ir vaiko gyvenamąja vietą ginčo įkarštyje supranta, kaip „aukso puodą“, kurį būtinai turiu laimėti. Skatinama kova ir konkurencija. Deja, pagal teisinį reguliavimą taip nėra. Abu vaiko tėvai lieka atsakingi už vaiką, jiems abiems priklauso tėvų valdžia, kurie ją turi įgyvendint bendru sutarimu. Svarbu ir tai, kad nuo gyvenamosios vietos priklauso ir vaiko išlaikymo pinigų mokėjimas – kas kam moka. Todėl reikėtų svarstyti nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad metodiškai pirmiausiai turi būti nustatyta, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, dalyvaus vaiko gyvenime (kas ką daro, kaip pasirūpina vaiko poreikiais, kada pasiima, kas ką perka, kada nuveža – bendratėvystės planas) – nes tokiu būdu tėvai realiai susivokia, kad ir toliau kokybiškai dalyvauja vaiko gyvenime. Ir tik tuomet pereiti prie klausimo dėl gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo – klausimai nebetenka „aukso puodo“ statuso.

Kalbėdamas apie tėvų ginčus dėl vaikų, esu minėjęs tokį palyginimą. Ir su vikšriniu traktoriumi galima nuvažiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą. Tačiau ko gero yra ir efektyvesnių, labiau tausojančių, būdų tai padaryti. Šiuo metu galiojanti tvarka, tiksliau tvarkos nebuvimas, nors pažanga ir padaryta, vis dėlto dar labiau primena važiavimą su vikšriniu trakoriumi. Ši stritis nusipelno institucinio dėmesio. Kurkime tėvų ginčų dėl vaikų sprendimo sistemą ir nuoseklumą. Tikiu, kad kokybiškas šios srities ginčų sprendimas gali pasitarnauti ir kitoms problemoms, susijusioms su visuomenės santykių kokybe, spręsti.

Mindaugas Vaičiūnas yra šeimos bendradarbiavimo advokatas, advokatų profesinė bendrija „Vaičiūnas ir Vaičiūnas“

[1] https://vaikoteises.lt/naujienos/naujienos/vaiko-teisiu-gynejas-vaikams-ir-seimoms-siandien-labai-truksta-specializuotu-psichologo-paslaugu.html

[2] Familieretshuset, https://familieretshuset.dk/,

[3] https://www.judiciary.uk/publications/what-about-me-reframing-support-for-families-following-parental-separation/

[4] Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai. https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=41c6f620629811e99676cb74c51fe1f4

[5] Dėl Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/3c6dd8702b1911eabe008ea93139d588

[6] Dėl Atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/ae5fec90335c11e881f2ba995b003ed2/asr

[7] https://www.teise.pro/index.php/2019/12/11/m-vaiciunas-ar-tikrai-mediacija-nuo-2020-m-sausio-1-d-seimos-bylose-bus-privaloma/