Komentarai

M. Vaičiūnas. Ar tikrai mediacija nuo 2020 m. sausio 1 d. šeimos bylose bus privaloma?

Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigalioja Mediacijos įstatymo nuostatos, apie kurias viešai kalbant teigiama, jog šeimos ginčo bylose mediacija tampa privaloma. Kokį terminą naudojame ir ką komunikuojame apie mediaciją? Šeimos ginčo bylose bus privalomoji mediacija ar privalomas mediacijos (t.y. išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka (LR CPK 22 str. 1 d., 137 str. 1 d. 3 p.)) iniciavimas?

Tai, kaip atsakysime į šiuos klausimus, mano įsitikinimu, turi reikšmės efektyviai mediacijos, kaip vieno iš daugelio alternatyvių būdų šeimos ginčams spręsti, plėtrai Lietuvoje. Be to, kartu tai gali spręsti ir kai kurias praktines problemas, dėl kurių jau šiuo metu kilo iniciatyva keisti dar neįsigaliojusias Mediacijos įstatymo nuostatas. Turiu galvoje atvejus dėl „privalomosios mediacijos“ šeimos byloje, kai kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje ir teiginius, jog tokiu atveju prie vieno stalo turi susėsti auka ir smurtautojas.

Taip, Mediacijos įstatymas naudoja sąvoką „privalomoji mediacija“, bet pagal reguliavimo turinį yra privaloma ne mediacija, netgi ne bendras susitikimas galimoms ginčo sprendimo alternatyvoms išsiaiškinti ir aptarti. Privalomas yra mediacijos inicijavimas  bendro abiejų šalių arba kurios nors vienos šalies prašymo pateikimas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (VGTPT). Žinoma, kai prašymą teikia abi šalys ir kai teikia viena iš šalių yra skirtingos situacijos, tačiau abiem atvejais pats susitikimas šeimos ginčo sprendimo alternatyvoms išsiaiškinti ir aptarti, juo labiau mediacijai, po prašymo pateikimo VGTPT, nebėra privalomas.

Prisiminkime, kad kalbama apie ginčo šeimos bylas, kurias dažnai inicijuoja kažkuri viena šalis. Šiems atvejams dėl „privalomosios mediacijos” yra aiškiai numatyta: „Jeigu per penkiolika darbo dienų nuo VGTP pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma … kad ginčo šalis [kuri pateikė prašymą VGTP] įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija.” Telieka papildyti ieškinio teismui priedų sąrašą atitinkamais dokumentais, kad buvo išlaikyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

Žinoma, teisėmis ir pareigomis reikia naudotis sąžiningai. Įstatyme yra įtvirtinta teismo teisė nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, jeigu šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus (LR CPK 93 str. 4 d.).

Vis dėlto, šiuo atveju norisi kelti turinio esmės klausimą: šeimos ginčo bylose privaloma yra mediacija ar išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka?

Ar nėra taip, kad sutapatinus mediacijos ir privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos sąvokas, iškreipiame plačiosios visuomenės supratimą apie mediaciją (savanoriškumas, lygiateisiškumas, neutralumas, konfidencialumas), iš ko ilgainiui gali sekti nusivylimas, skeptiškumas, atmetimas, priešiškumas mediacijai, kaip vienam iš daugelio alternatyvių šeimos ginčo sprendimo būdui?

Mindaugas Vaičiūnas yra advokatų profesinės bendrijos „Vaičiūnas ir Vaičiūnas” šeimos bendradarbiavimo advokatas

Back to top button