K. Jakovleva. Tarptautinė humanitarinė teisė ir baudžiamoji atsakomybė: Izraelio operacijos Gazos Ruože vertinimas

Izraelio ir Palestinos ginkluoto konflikto kontekste 2025 m. sausio 19 d. turėjo tapti reikšmingu lūžio tašku – „Hamas“ ir Izraelio vyriausybė buvo pasiekusi susitarimą dėl paliaubų Gazos Ruože. Šis diplomatiniu proveržiu laikomas įvykis turėjo apimti tris etapus: šalys palaipsniui apsikeistų įkaitais ir kaliniais, būtų nutraukti kovos veiksmai, o Izraelio ginkluotosios pajėgos pasitrauktų iš užimtų Gazos teritorijų, kol galiausiai visiškai apleistų nuo 1967 m. okupuotas teritorijas. Vis dėlto net ir sudarius susitarimus, valstybės bei ginkluoti subjektai nepraranda pareigos laikytis tarptautinės humanitarinės teisės (THT) normų ir atsakyti už padarytus pažeidimus. Todėl dokumentų, kuriuose numatomos paliaubų ar ugnies nutraukimo sąlygos, veiksmų planai (pvz., 1993 ir 1995 m. Oslo susitarimai) ar net taikos sutartys neeliminuoja šalių atsakomybės už galimai padarytus tarptautinius nusikaltimus. 2025 m. kovo 18 d. Izraeliui surengus oro smūgius, paliaubų susitarimas buvo nutrauktas, o ginkluota konfrontacija atsinaujino visu pajėgumu. Šis įvykių posūkis dar labiau išryškino probleminį THT ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą ginkluotų konfliktų metu. Atsižvelgiant į tai, tolesnėje šio straipsnio analizėje svarbiausia tampa tikslus Gazos Ruože vykstančio konflikto rūšies kvalifikavimas bei jo reikšmė THT normų taikymui ir galimos baudžiamosios atsakomybės nustatymui.

1. Ginkluoto konflikto rūšies nustatymas

Tarptautiniame diskurse netrūksta diskusijų dėl ginkluoto konflikto tarp Izraelio vyriausybės ir Palestinos valstybės bei „Hamas“ grupuotės rūšies kvalifikavimo. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) ir dauguma mokslininkų mano, jog šiuo metu vyksta netarptautinis ginkluotas konfliktas tarp Izraelio ir „Hamas“, tačiau tarptautinis ginkluotas konfliktas tarp Izraelio ir Palestinos. [1] Šis situacijos dualizmas gali būti paaiškintas ta aplinkybe, jog de facto Palestina yra okupuota, o okupacijai (visiškai ar dalinei) galioja tarptautinio ginkluoto konflikto situacijai taikytinos normos (1949 m. IV Ženevos Konvencijos 2 straipsnis) [2]. Iš kitos pusės, nuo 2023 m. spalio 7 d. prasidėję ginkluoti veiksmai tarp Izraelio ir „Hamas“, remiantis vėliau išdėstytais kriterijais, atitinka netarptautinio ginkluoto konflikto požymius (1949 m. Ženevos Konvencijos 1977 m. Papildomo II protokolo 1 straipsnis) [3]. Be to, faktinis okupacijos statusas neužkerta kelio lygiagrečių netarptautinių ginkluotų konfliktų egzistavimui, t. y. nepaisant okupacinės valdžios buvimo, teritorijoje gali veikti vietinė ginkluota grupuotė (pvz. „Hamas“), kovojanti prieš okupacinę jėgą, taip sukurdama papildomų smurto protrūkių. Visgi, nepaisant besikertančių ginkluotų konfliktų kvalifikacijos klausimo, tiek minėta Ženevos konvencija, tiek jos atitinkami Papildomi protokolai užtikrina bent minimalias žmogaus teisių gerbimo ir paisymo garantijas. Todėl net ir netarptautinio ginkluoto konflikto kontekste, kuriame kombatanto statusas nėra pripažįstamas, ir su kovos veiksmais susiję asmenys (kovotojai), ir civiliai turi būti saugomi pagal THT ir pagrindinių žmogaus teisių normas.

Bene pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti ginkluoto konflikto rūšį yra jo šalių (subjektų) identifikavimas. Minėtas 1977 m. Papildomo II protokolas 1 straipsnis aiškiai apibrėžia netarptautinius konfliktus kaip kovas tarp valstybės ir nevalstybinės grupuotės (pvz. tarp Izraelio ir Gazos Ruože aktyviai veikiančio „Hamas“ politinio darinio). Todėl akivaizdu, kad nuo 2023 m. spalio 7 d. tarp „Hamas“ ir Izraelio vykstantis konfliktas atitinka netarptautinio ginkluoto konflikto požymius. Tokios išvados pagrįstumą stiprina ir susiformavusi THT praktika. Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai Tadić byloje pateikė ganą konstruktyvų ir logišką išaiškinimą, kuriame teigiama, jog netarptautiniu ginkluotu konfliktu apibūdinama situacija, kai vyksta „užsitęsęs ginkluotas smurtas tarp valdžios institucijų ir organizuotų ginkluotų grupuočių arba tarp tokių grupuočių valstybės viduje.“ [4] Kitaip tariant, vidinio ginkluoto konflikto kvalifikavimui yra būtinos dvi sąlygos: 1) organizuotos ginkluotos grupės dalyvavimas ir 2) didelio intensyvumo ginkluoti veiksmai [5]. Akivaizdu, jog „Hamas“ nėra valstybė, tačiau yra ginkluota grupuotė, kovojanti prieš Izraelį ir formuojanti islamišku šariato įstatymu grindžiamą ideologiją. Be to, „Hamas“ pasižymi aukščiausio lygio organizuotumu – tai rodo jos gebėjimas surengti sudėtingus ir netikėtus išpuolius prieš kariniu atžvilgiu pajėgų Izraelį, o konflikto veiksmų lygis buvo (straipsnio rašymo metu – ir yra) neabejotinai viršijęs visas įmanomas intensyvumo pakopas.

Tokia konflikto kvalifikacija turi esminės reikšmės taikytinų THT ir tarptautinės baudžiamosios teisės normų apimčiai, nes ji lemia, kokie pažeidimai galėtų būti kvalifikuojami kaip karo nusikaltimai, nusikaltimai prieš žmoniškumą ar – atitinkamiems požymiams egzistuojant – net genocidas. Kadangi nuo 2023 m. spalio 7 d. būtent Gazos Ruožas tapo labiausiai nuniokota sritis, patyrusia daugiausia smūgių ir sunaikinimo, toks nelaimių mastas regione ne tik sukelia humanitarinę krizę, bet ir kelia esminius klausimus dėl atsakomybės už susidariusią situaciją pritaikymo.

1. Atsakomybės už veiksmus aspektai

Teisinis konflikto identifikavimas nėra vien teorinis klausimas – nuo jo priklauso, kaip bus vertinami konflikte padaryti nusikaltimai ir kokios pasekmės gresia atsakingiems subjektams. Šio straipsnio analizės ribose ypatingai svarbu pabrėžti baudžiamosios atsakomybės aspektus tarptautinių nusikaltimų kontekste: 1998 m. TBT statute (Romos statutas) [6] išskiriami karo nusikaltimai, padaryti tarptautinio ginkluoto konflikto metu, ir karo nusikaltimai, padaryti netarptautinių ginkluotų konfliktų metu. Ir nors šiuo atveju egzistuoja daug panašumų, tačiau yra ir keletas skirtumų. Galimų nusikaltimų, padarytų tarptautinio ginkluoto konflikto metu, sąrašas yra platesnis (Romos statuto 8 straipsnio 2 dalies b punktai), tuo tarpu netarptautinio ginkluoto konflikto metu nusikaltimų sąrašas yra siauresnis (Romos statuto 8 straipsnio 2 dalies e punktai). Pavyzdžiui, badas, kaip kovos būdas, įvardijamas kaip karo nusikaltimas tik tarptautinio ginkluoto konflikto metu (Romos statuto 8 straipsnio 2 dalies b 15 punktas). Tačiau baudžiamosios atsakomybės kontekste svarbus ne tik nusikaltimo pobūdis, bet ir atsakomybės subjekto kriterijus. Viena iš esminių Romos statuto ypatybių – tai, kad jo 25 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, jog statutas taikomas tik fiziniams asmenims. Tuo tarpu, Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) jurisdikcija apsiriboja tik ginčais tarp valstybių (TTT statuto 34 straipsnio 1 dalis) [7]. Kadangi Gazos Ruožo situacija atitinka netarptautinio ginkluoto konflikto požymius, atsakomybė už jo metu padarytus veiksmus diferencijuojama atsižvelgiant į subjektus: pagal 1977 m. Papildomą II protokolą – valstybei (Izraeliui), o pagal Romos statutą – fiziniams asmenims, t.y. aukščiausio rango šalies lyderiams bei kariniams vadams.

1. Izraelio atsakomybės dėl galimai vykdyto genocido Gazos Ruože analizė

Pastaruoju metu tarptautinėje erdvėje vis dažniau pasigirsta kaltinimų Izraelio vadovybei dėl galimai vykdyto genocido Gazos Ruože. Paminėtina, jog genocidas yra viena iš tarptautinių nusikaltimų apraiškos formų (Romos statuto 5 straipsnio 1 dalis). Tačiau įrodyti jo egzistavimą yra ganėtinai sunku. Nepavykus to padaryti, Izraelio valdžios subjektų atsakomybė turėtų būti kvalifikuojama pagal Romos statuto 7 straipsnį (nusikaltimai žmogiškumui) ir 8 straipsnį (karo nusikaltimai).

Norint objektyviai įvertinti tokių kaltinimų pagrįstumą, būtina remtis galiojančiu tarptautinės baudžiamosios teisės reguliavimu, apibrėžiančiu genocido sudėtį. 1948 m. priimta JT konvencija „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“ (Genocido konvencija), kuri įtvirtina aiškią šio nusikaltimo sudėtį (Genocido konvencijos 2 straipsnis) [8]. Pažymėtina, jog analogiškas šios veikos kvalifikavimas yra įtvirtintas ir Romos Statuto 6 straipsnyje. Taigi minėtų normų dispozicijos numato, kad genocidas yra sąmoningai vykdoma veika, kuria siekiama visiškai arba iš dalies sunaikinti tam tikrą nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Ypatingas dėmesys skiriamas ketinimo elementui (dolus specialis), kuris ir leidžia atskirti šį nusikaltimą nuo, pavyzdžiui, karo nusikaltimų. Pažymėtina, kad išskiriami net penki veiksmai, iš kurių bent vieno darymas veikiant tiesiogine tyčia, leidžia identifikuoti genocido sudėtį: a) grupės narių žudymas; b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų padarymas grupės nariams; c) tyčinis tokių gyvenimo sąlygų sudarymas, kurios fiziškai sunaikintų grupę visiškai ar iš dalies; d) priemonės, kuriomis siekiama riboti grupės gimstamumą; e) prievartinis grupės vaikų perdavimas kitai grupei. Genocido konvencija ir Romos statutas numato platų atsakomybėn traukiamų subjektų spektrą – nuo aukščiausių valstybės vadovų iki jiems pavaldžių pareigūnų. Be to, genocido atveju senatis nėra taikoma (Romos Statuto 29 straipsnis), todėl net ir konfliktuojančioms valstybėms (subjektams) sudarius taikos sutartį, atsakomybė už minimą veiką nedingtų.

Šie teoriniai genocido apibrėžimai įgauna ypatingą reikšmę dabartiniame situacijos Gazos Ruože kontekste. Turbūt viena pirmųjų apie galimai Izraelio vadovybės nuo 2023 m. spalio 7 d. įvykių vykdomą genocidą Gazoje užsiminė Amnesty International organizacija. Jos 2024 m. gruodžio 5 d. ataskaitoje Izraelio valdžios institucijos kaltinamos net pagal tris anksčiau minėtus genocido apraiškos būdus: a) grupės narių žudymą, b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų padarymą grupės nariams ir c) tyčinį tokių gyvenimo sąlygų sudarymas, kurios fiziškai sunaikintų grupę visiškai ar iš dalies [9]. Organizacijos skelbiami skaičiai rodo, kad per kiek daugiau nei metus žuvo daugiau nei 42 000 palestiniečių, tarp jų – apie 13 300 vaikų. Akivaizdu, jog minimam konfliktui ir toliau besitęsiant, aukų skaičius tik didėja. Vis dėlto ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės teisiniam situacijos vertinimui: pagal tarptautinę jurisprudenciją pripažįstama, jog genocido atveju pakanka vien draudžiamų veiksmų, atliktų veikiant vieningu ketinimu sunaikinti visą ar dalį grupės, atlikimo – galutinis tikslo realizavimas nėra būtinas [10].

Pastebėtina, kad organizacijos pranešime itin akcentuojamas genocido sudėties subjektyvusis kriterijus: esą Amnesty International tikrino vaizdo ir garso įrašus, kuriuose galimai pasireiškia „Izraelio karių raginimai „ištrinti“ Gazos Ruožą arba padaryti jį negyvenamą“, taip pat palestiniečių namų, mečečių, mokyklų ir universitetų naikinimo šventimas. Autorės nuomone manytina, jog tokie teiginiai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti genocido ketinimo sąmoningumą. Pavyzdžiui, išanalizavus Benjamin‘o Netanyahu oficialius pranešimus, pastebėtina, jog premjero retorika yra nukreipta į „Hamas“, o ne palestiniečių sunaikinimą [11]. Izraelio poziciją ginantis teisininkas Christopher Staker pabrėžia, jog bet kokio konflikto metu aukos yra neišvengiamos, tačiau tai savaime neįrodo genocidinio ketinimo [12]. Visgi Amnesty International ataskaitoje atmetami visi Izraelio pasiteisinimai. Organizacija nurodo, jog „Hamas“ kovotojų buvimas netoli tankiai apgyvendintų teritorijų ar jose, neatleidžia Izraelio nuo pareigos imtis visų įmanomų atsargumo priemonių, kad būtų apsaugoti civiliai gyventojai ir išvengta beatodairiškų ar neproporcingų atakų.“ [9]

Autorės nuomone, neabejotina, kad Izraelio veiksmai padarė neapskaičiuojamą žalą Gazos gyventojams, tačiau komplikuota rasti patikimų oficialių įrodymų, leidžiančių identifikuoti Izraelio valdžios siekį „ištrinti“, „sunaikinti“, „visiškai/iš dalies pašalinti“ būtent palestiniečius, kaip nacionalinę grupę. Tokia pozicija dalijasi ir vienas iš TTT teisėjų, kuris savo atskiroje nuomonėje pabrėžė būtinumą genocidinį ketinimą kildinti būtent iš valstybės lyderių, ar jiems pavaldžių asmenų perspektyvos [13]. Tuo tarpu manytina, kad realybėje pagrindinis Izraelio karinės operacijos tikslas yra nukreiptas būtent prieš „Hamas“, o ne palestiniečius. Nors ir  genocido sudėčiai konstatuoti trūksta subjektyviojo požymio, neneigiamas faktas, jog Izraelio atsakomieji veiksmai į 2023 m. spalio 7 d. įvykdytą „Hamas“ ataką pažeidė Ženevos Konvencijos 27 straipsnį ir 1977 m. Papildomo II protokolo 13 straipsnį, kurie atitinkamai užtikrina civilių apsaugą nuo smurtinių veiksmų bei aiškiai draudžia tiesioginius išpuolius prieš civilius ir užtraukia atsakomybę valstybei pažeidėjai. Paraleliai, vadovaujantis Romos Statuto 7 ir 8 straipsniais, už vykdytus nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus, kurių egzistencija įmanoma ir netarptautinių ginkluotų konfliktų metu, gali būti teisiami ir juos darę fiziniai asmenys.

Pridurtina, jog kaltinimus Izrealiui ir jo lyderiams pareiškė ne tik tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, bet ir valstybės. 2023 m. gruodžio 29 d. Pietų Afrika kreipėsi į TTT, teigdama, jog Izraelis, t.y. valstybė, pažeidė Genocido konvencijos normas [14]. Pareiškime teismui kaltinimai pasireiškia būtent: a) neužkirtimu kelio genocidui, jo vykdymui ir nebaudimui už genocido kurstymą, b) pateikiami faktai dėl humanitarinės krizės situacijos ir bado, kurie, pasak Pietų Afrikos, atitinka genocido kvalifikaciją, c) tyčiniu bado sukėlimu ir humanitarinės pagalbos ribojimu. 2024 m. birželio 6 d. Ispanija prisijungė prie Pietų Afrikos iškeltos bylos, taip tapdama pirmąja Europos šalimi, prisidėjusia prie oficialių kaltinimų. Pažymėtina, kad nuo pat šios bylos iškėlimo datos, t.y. 2023 m. gruodžio 29 d., TTT ne kartą įpareigojo Izraelį sustabdyti jo vykdomus veiksmus Gazos Ruože. Pastebėtina, kad tokios teismo formuluotės savaime nereikalauja visiškai nutraukti visų karinių veiksmų, bet draudžia tik puolamąsias atakas. Tai reiškia, kad jei Izraelis ginasi nuo konkrečių atakų ir tai daro pagal tarptautinės teisės taisykles (laikantis būtinumo ir proporcingumo principų), tokie veiksmai negali būti uždrausti. Tačiau nepaisant teisinių argumentų ir formuluočių, niūri Gazos Ruožo realybė rodo, jog šių principų laikymasis kelia rimtų abejonių.

1. Apibendrinimas

Apskritai, Izraelio ir Palestinos (bei „Hamas“) konfliktas yra sudėtinga situacija, reikalaujanti ne tik išsamios regiono padėties analizės, tačiau ir gilių istorinių bei viešosios tarptautinės teisės žinių. Šis konfliktas dar kartą parodė, kaip sudėtinga praktikoje užtikrinti THT normų laikymąsi. Be to, tarptautinių institucijų sprendimų priėmimo procesas paprastai yra ilgas ir reikalauja laiko dėl sudėtingų procedūrų, todėl sunku užtikrinti operatyvų reagavimą į žmogaus teisių pažeidimus.

Genocido kaltinimų pateikimas yra viena, tačiau jų įrodymas – kur kas sudėtingesnis ir reikalaujantis griežtų teisinių kriterijų procesas. Kadangi TTT ir TBT veiklos nėra tarpusavyje susijusios, net jei TTT nuspręstų, jog Izraelis nėra atsakingas už galimą genocidą Gazoje, vadovaujantis Romos statute numatyta tvarka, atitinkami asmenys vis tiek galėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus. Šiai dienai Gazos Ruožo situacija tebelieka ne tik išbandymas THT, bet ir moralinis testas visai tarptautinei bendruomenei.

Tekstą parengė VU Teisės fakulteto 4 kurso Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės šakos studentė Kristina Jakovleva. Autorės konsultantė – doc. dr. Indrė Isokaitė-Valužė.

Šaltiniai:

1. Judicature International. The Israel-Hamas Conflict: International Law, Accountability, and Challenges in Modern Warfare: https://judicature.duke.edu/articles/israel-hamas-conflict-international-law/.
2. Convention (IV) relative to the Protection of Civilian Persons in Time of War. Geneva, 12 August 1949: https://ihl-databases.icrc.org/en/ihl-treaties/gciv-1949?activeTab=1949GCs-APs-and-commentaries.
3. Protocol Additional to the Geneva Conventions of 12 August 1949, and relating to the Protection of Victims of International Armed Conflicts (Protocol II), 8 June 1977: https://ihl-databases.icrc.org/en/ihl-treaties/apii-1977?activeTab=1949GCs-APs-and-commentaries.
4. International Criminal Tribunal for the former Yugoslavia, Decision On The Defence Motion For Interlocutory Appeal On Jurisdiction, 2 October 1995, paragraph 70 : https://www.icty.org/x/cases/tadic/acdec/en/51002.htm.
5. International Criminal Tribunal for Rwanda, The Prosecutor v. Jean-Paul Akayesu, 2 September 1998, paragraph 619: https://www.un.org/en/preventgenocide/rwanda/pdf/AKAYESU%20-%20JUDGEMENT.pdf.
6. Rome Statute of the International Criminal Court, 17 July 1998: https://www.icc-cpi.int/sites/default/files/2024-05/Rome-Statute-eng.pdf.
7. International Court of Justice. Statue of the International Court of Justice, 26 June, 1945: https://www.icj-cij.org/statute.
8. Convention on the Prevention and Punishment of the Crime of Genocide, 9 December 1948: https://www.un.org/en/genocideprevention/documents/atrocity-crimes/Doc.1_Convention%20on%20the%20Prevention%20and%20Punishment%20of%20the%20Crime%20of%20Genocide.pdf.
9. Amnesty International. You Feel Like You Are Subhuman’: Israel’s Genocide Against Palestinians in Gaza (2024): https://www.amnesty.org/en/latest/news/2024/12/amnesty-international-concludes-israel-is-committing-genocide-against-palestinians-in-gaza/.
10. International Criminal Tribunal for the former Yugoslavia, Prosecutor v. Radislav Krstic, 19 April, 2004, paragraph 32: https://www.icty.org/x/cases/krstic/acjug/en/.
11. Statement by PM Netanyahu, December 20, 2023: https://www.gov.il/en/pages/spoke-statement201223 ; Statement by PM Netanyahu, November 11, 2024: https://www.gov.il/en/pages/spoke-statement261124.
12. Dr Christopher Staker, The Provisional Measures Requested by South Africa are Unwarranted and Prejudicial, January 12, 2024: https://www.gov.il/en/pages/the-provisional-measures-are-unwarranted-and-prejudicial.
13. International Court of Justice, Separate Opinion of Judge ad hoc Barak, paragraph 36: https://www.icj-cij.org/sites/default/files/case-related/192/192-20240126-ord-01-05-en.pdf.
14. Application Of The Convention On The Prevention And Punishment Of The Crime Of Genocide In The Gaza Strip (South Africa V. Israel), December 29, 2023, paragrapgh 8 and 12: https://www.un.org/unispal/wp-content/uploads/2024/03/192-20240306-wri-01-00-en.pdf.