Straipsnyje analizuojama problematika, susijusi su garso įrašo leistinumu Lietuvos civiliniame procese ir arbitraže. Tyrime kritiškai įvertinama statutinė teisė, teismų praktika ir teisės doktrina, susijusi su garso įrašo leistinumu. Atliktas tyrimas atskleidžia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika garso įrašo leistinumo klausimu tobulinta garso įrašo leistinumo kriterijų ir privatumo apsaugos aspektais. Tuo tarpu Lietuvos arbitražo teisėje siūlytina atsisakyti arbitražo teismo diskrecijos nuspręsti dėl galimų požiūrių į neteisėtai padaryto garso įrašo leistinumą ir išimtinai vadovautis požiūriu, kad neteisėtai padarytas garso įrašas yra per se neleistinas.