R. Ruškytė. Dviguba pilietybė: kur link? (II)
Tarptautinės teisės aspektai; ar lojalumas dar yra pilietybės turinio elementas; dvigubos pilietybės atvejų šuolis; kokios yra konstitucinės prielaidos suteikti asmeniui Lietuvos pilietybę už ypatingus nuopelnus.
4. Dvigubos pilietybės ribojimas tarptautinės teisės aktais, teismų sprendimais. Lojalumas.
Ar tarptautinės teisės aktais dviguba pilietybė ribojama labiau nei valstybių teisėje? Kiek tarptautinės teisės aktuose yra ar nėra svarbus asmens lojalumo / ištikimybės valstybei, kurios pilietybę jis turi, principas?
Dvigubos pilietybės ribojimo kryptis, grindžiama lojalumo principu, tarptautinių teismų sprendimuose ir tarptautinės teisės aktuose ilgą laiką buvo aiški. Tokią poziciją galima matyti ir iš parengiamųjų tarptautinių dokumentų projektų aiškinamųjų raštų. Antai Tautų Sąjungos (Tautų Lygos) ekspertų komitetas 1926 m., parengęs Pilietybės konvencijos projektą, savo pranešime nurodė dvigubą pilietybę kaip „absoliučiai nenormalų tarpsnį tarptautiniame gyvenime“, o valstybių delegatai konferencijoje išreiškė nuomonę, kad visos šalys, reguliuodamos pilietybės santykius, turi dėti visas pastangas, kad kiek įmanoma sumažintų dvigubos pilietybės atvejų skaičių. 1930 m. Hagos konvencijoje dėl tam tikrų klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija, yra pabrėžta, kad kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai, ir kartu joje expressis verbis nurodyta naikinti dvigubos pilietybės ir asmenų be pilietybės atvejus.
Tarptautinis Teisingumo Teismas sprendime Nottebom byloje (ICJ Reports, 1955) rėmėsi pilietybės efektyvumo (tikrumo) principu, kuris, jo aiškinimu, reiškia, kad jei asmuo turi dviejų valstybių pilietybę, diplomatinę gynybą gali vykdyti valstybė, su kuria tokį asmenį sieja glaudus ir efektyvus ryšys, reiškiantis ne vien formalų ryšį, bet ir abipusį teisių ir pareigų turėjimą bei jų vykdymą. Taigi, ištikimybė, lojalumas valstybei teismo sprendime apibūdinamas per glaudų ir efektyvų ryšį su ja, abipusį teisių ir pareigų turėjimą ir jų vykdymą.
Tai, kad esminė savybė, kurios reikalaujama iš piliečio santykyje su valstybe, yra jo lojalumas, ištikimybė valstybei, kurios pilietybę asmuo turi, matyti ir iš šio straipsnio I dalyje minėtos 1961 m. JT konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo 8 straipsnio, pagal kurį susitariančioji valstybė išsaugo teisę pripažinti asmenį netekusiu pilietybės, jei asmuo prisiekė arba oficialiai išreiškė savo ištikimybę kitai valstybei arba atitinkamai įrodė savo pasiryžimą atsisakyti būti ištikimas susitariančiajai valstybei. Iš šios Konvencijos 8 straipsnio (3 dalies a ir b punktų) ir kitų jos straipsnių lieka aiški lojalumo pareigos, ištikimybės valstybei (būtent šios dvi sąvokos – „lojalumas“ ir „ištikimybė“ – vartojamos skirtingose nuostatose) principo piliečio santykyje su valstybe svarba.
Neigiamas požiūris į dvigubą pilietybę išlieka ir 1963 m. liepos 6 d. Europos Tarybos konvencijoje „Dėl daugybinės[1] pilietybės atvejų sumažinimo ir karinės prievolės įsipareigojimų asmenims, turintiems kelias pilietybes“[2]. Šioje konvencijoje Europos Tarybos valstybės narės pripažįsta, kad galimybė turėti kelių valstybių pilietybę gali sukelti sunkumų ir kad bendri veiksmai siekiant kuo labiau sumažinti atvejų, kai asmuo turi kelių valstybių pilietybę, atitinka Europos Tarybos tikslus. Joje konstatuota, kad piliečiai, sulaukę pilnametystės ir laisva valia natūralizacijos tvarka ar optacijos būdu įgiję ar susigrąžinę kitos šalies pilietybę, netenka ankstesnės savo pilietybės ir neturi teisės išlaikyti savo ankstesnės pilietybės (1 straipsnis). Šia konvencija reglamentuoti karo tarnybos santykiai: asmuo yra privalomosios karo tarnybos subjektas tos valstybės, kurios teritorijoje jis įprastai gyvena. Tuo atveju, kai sulaukęs 19 metų asmuo vis dėlto turi dvi pilietybes, jis gali pasirinkti, kurioje iš valstybių, kurių pilietybę jis turi, atliks savanorišką karo tarnybą (5, 6 straipsniai). Konvencijos nuostatos savo turiniu daugybinės pilietybės aspektu iš esmės nesiskiria nuo minėtos 1930 m. Hagos konvencijos nuostatų.
Nemažą požiūrio į dvigubą pilietybę pokytį jau stebime 1977 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės[3]. Konvencija expressis verbis nepanaikina anksčiau galiojusios taisyklės, kad konvencijos šalys pačios nustato, ar jos piliečiai, kurie įgyja arba turi kitos valstybės pilietybę, išlaiko originalią konvencijos šalies pilietybę (15 straipsnio b punktas). Tačiau šioje konvencijoje jau nėra raginimo vengti daugybinės pilietybės ar aiškaus siekio kuo labiau sumažinti atvejų, kai asmuo turi kelių valstybių pilietybę, skaičių, o jos 7 straipsnis nustato baigtinį sąrašą konkrečių atvejų (iš viso jų yra septyni), kada asmuo gali neišsaugoti originalios pilietybės, kai įgyja kitą pilietybę. Vieną iš šių atvejų – nebuvimą autentiško/ nuoširdaus ryšio su piliečiu, gyvenančiu kitoje valstybėje, kurios pilietybę jis taip pat turi, galime sieti su originalios valstybės pilietybę turinčio asmens lojalumo / ištikimybės jai stoka, t. y. lojalumo valstybei svarba. Konvencijos 14 straipsnyje numatytas ir privalomas pilietybės išsaugojimas valstybių įstatymais tuo atveju, kai vaikas automatiškai įgijo pilietybę gimdamas arba kai kitos valstybės pilietybę asmuo automatiškai įgijo santuokos metu. Be to, numatytas draudimas valstybei reikalauti, kad asmuo atsisakytų arba netektų kitos valstybės pilietybės, kad įgytų ar išlaikytų šios valstybės pilietybę tuo atveju, jeigu toks pilietybės atsisakymas ar netekimas yra neįmanomas ar nepagrįstas (16 straipsnis). Nepagrįstą reikalavimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) 2022 m. sausio 18 d. sprendime byloje JY prieš Austriją aiškino per suderinamumą su proporcingumo principu dėl pareiškėjos padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų, kai ji siekdama įgyti Austrijos pilietybę neteko Estijos pilietybės, bet Austrijos pilietybės dėl padarytų pažeidimų neįgijo, o neturėdama ES valstybės narės pilietybės, kartu neteko ir Europos Sąjungos pilietybės.
Kiek vėliau, 1993 m., Antruoju protokolu[4] (įsigaliojo 1995 m. kovo 24 d.) keičiant minėtą 1963 m. Europos Tarybos konvenciją jos 1 straipsnis buvo papildytas trimis esminiais punktais, kuriais plečiamas daugybinę pilietybę turinčių asmenų skaičius. Pagal šiuos punktus leidžiama, įgijus Europos Tarybos valstybės narės pilietybę, turėtą kilmės pilietybę palikti trijų kategorijų asmenims: antros kartos migrantams – vaikams, kai jie gimė priimančiojoje valstybėje narėje arba tam tikrą laiką iki 18 metų gyveno joje; mišrių santuokų sutuoktiniui – kai jis savo valia (ne automatiškai, kaip buvo anksčiau) įgyja kito sutuoktinio pilietybę; vaikams, kurių tėvai (sutuoktiniai) turi skirtingas pilietybes, – kai jis įgyja vieno iš tėvų pilietybę. (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyta vienuolika tokių atvejų, kai Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, ir Projektu Nr. XIVP-3783[5] ketinama numatyti dvyliktą atvejį). Konvencijos Antrojo protokolo priėmimą, kaip nurodyta pačiame protokole, lėmė augantis pabėgėlių srautas Europos Tarybos valstybėse narėse, ir šalys, siekdamos pabėgėlių integraciją užbaigti priimančiosios valstybės pilietybės įgijimo būdu, skatina suteikti tokiems asmenimspilietybę, kartu leidžiant išsaugoti jų turėtą originalią (kilmės) valstybės pilietybę. Svarstytina, ar puikus tikslas – užbaigti imigrantų integraciją pilietybės suteikimo būdu, sudarant galimybę išsaugoti kilmės valstybės pilietybę, žvelgiant į pastarųjų dviejų dešimtmečių įvykius, susijusius su imigrantais kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, tapo paveikiu galingu instrumentu, skatinančiu jų integraciją.
Apibendrinant tarptautinių dokumentų nuostatas, reikėtų pripažinti, kad nors pilietybės santykių reglamentavimas yra konkrečios valstybės diskrecija, pastaraisiais dešimtmečiais ji kiek siaurėja ne tik dėl pirma aptartose konvencijose kintančio požiūrio į dvigubą (daugybinę) pilietybę, bet ir dėl ES pilietybės kaip papildomos pilietybės, kuri kartu leidžia į šių santykių reguliavimą ES valstybėse narėse tam tikra apimtimi per ES sutarčių nuostatų aiškinimą įsiterpti ESTT, nepaisant to, kad pilietybės teisė, kaip teigia Peteris Spiro, yra paskutinis bastionas valstybės suvereniteto tvirtovėje.
Kita vertus, prisijungimas prie tarptautinių konvencijų nėra privalomas ir Lietuva kai kurių iš jų nėra ratifikavusi, nors iš esmės visos jų nuostatos yra atspindėtos Pilietybės įstatyme, o kai kada ir daugiau nei numatyta konvencijoje, kaip minėta dėl atvejų, kai Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija[6] ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau tekste – ir KT) rodo priešingą nei įstatymas kryptį – dviguba pilietybė galima tik atskirais išimtiniais atvejais. Svarbu pažymėti ir tai, kad pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą, be kita ko, nuo pagrindinių konstitucinių jų struktūrų. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnio 1 dalį „Sąjunga sukuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje gerbiamos pagrindinės teisės bei skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos“. Lietuvos Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias nuostatas, savo 2017 m. spalio 20 d. sprendime padarė išvadą, kad Europos Sąjunga gerbia valstybių narių konstitucines ir teisines tradicijas, inter alia nacionalines konstitucines tradicijas, susijusias su dvigubos (daugybinės) pilietybės santykių reglamentavimu.
Pabrėžtina, kad ir užsienio valstybių teismų, tarptautinių teismų sprendimuose dvigubos pilietybės institutas nuo pat jo atsiradimo buvo laikomas nesuderinamu su lojalumo principo laikymosi koncepcija. Antai lojalumo principo taikymo aktualumą jau 1954 m. byloje vertino Vokietijos Federacijos Konstitucinis Teismas. Vokietijoje dviguba pilietybė visuomet buvo laikoma nesuderinama su lojalumo koncepcija ir ištikimybe Vokietijai. Paminėtina, kad ir Lietuvos Konstitucinis Teismas aiškindamas konstitucines nuostatas, susijusias su Seimo nario priesaika, pabrėžė lojalumo svarbą valstybei: “Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus. Tai suprantama, nes valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad jeigu Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija taptų dviprasmiška“ (KT 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas).
Lojalumo principo svarba pilietybės santykiuose aiškiai matyti ESTT bylose. 2010 m. kovo 2 d. sprendimo Rottmann byloje 51 punkte jis pažymėjo, jog yra teisėta, kad valstybė narė siekia apsaugoti ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį su savo piliečiais bei teisių ir pareigų abipusiškumą, kurie yra pilietybės santykių pagrindas[7]. Tai pabrėžta ir vėlesnėse 2019, 2022 m. ESTT nagrinėtose bylose, susijusiose su dviguba pilietybe.
Pažymėtina, kad nuo XIX a. iki XX a. antros pusės, o kai kuriose valstybėse – dar kurį laiką ir vėliau, kaip matyti iš šioje ir I dalyse aptarto valstybių pilietybės santykių teisinio reguliavimo, susiformavusios tradicijos ne tik JAV, bet ir Europos šalių tradicijų, dvišalių tarptautinių susitarimų, tarptautinių sutarčių, teismų praktikos lojalumo / ištikimybės stoka, jo praradimas buvo siejamas su asmens, turinčio dvigubą pilietybę, vienos iš pilietybių praradimu.
Nepaisant aptartų dvigubos pilietybės konkrečiose valstybėse nustatytų buvusių ir (arba) esamų apribojimų (apribojimai dėl kitos pilietybės įgijimo, gresiant prarasti originalią pilietybę; reikalavimas natūralizuotam piliečiui neišvykti apsigyventi į kitą valstybę ilgesniam laikotarpiui, nei leista įstatymų leidėjo; reikalavimas tėvams / vienam iš tėvų gyventi valstybėje iki gimstant vaikui, taip siekiant, kad jis gimdamas įgytų tos valstybės pilietybę; reikalavimas pragyventi atitinkamą skaičių metų nustatytu laikotarpiu, kai artėja pilnametystė, ar sulaukus pilnametystės apsigyventi toje valstybėje nustatytam laikotarpiui; reikalavimas sukakus nustatytą atitinkamą amžių pasirinkti vieną iš dviejų pilietybių; nustatytas ilgas pragyvenimo laikotarpis pilietybei įgyti natūralizacijos tvarka; kt.), taip pat atsargaus požiūrio tarptautinės teisės aktuose (išskyrus minėtą 1995 m. Antrąjį protokolą), atskirų valstybių ir tarptautinių teismų sprendimuose aptinkamo valstybių siekio apsaugoti ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį su savo piliečiais bei teisių ir pareigų abipusiškumą, dvigubos pilietybės atvejų skaičius per pastaruosius dešimtmečius sparčiai augo.
5. Dvigubos pilietybės atvejų šuolis
Kodėl ne tik auga dvigubos pilietybės atvejų skaičius įprastais jos įgijimo būdais, bet valstybės nustato ir naujus pilietybės įgijimo būdus? Ryškus nepakantumas dvigubai pilietybei pradėjo švelnėti XX a. viduryje, kai daug valstybių dvišaliais susitarimais numatė pareigą asmenims, turintiems dvigubą pilietybę, tarnauti tos šalies, kurioje gyvena, kariuomenėje, o XX a. antroje pusėje kai kurios valstybės savo teisės aktais švelnino ir kitus dvigubos pilietybės apribojimus. Išimtimi iki 1999 m. išliko Vokietijos Federacija, kuri laikėsi pozicijos neleisti dvigubos pilietybės, kai antroji įgyjama natūralizacijos tvarka: iš asmens, norinčio Vokietijos pilietybę įgyti tokia tvarka, buvo reikalaujama įrodyti, kad jis atsisako savo originalios pilietybės. Net ir vaikai, kurių seneliai buvo imigravę į Vokietiją, neįgydavo Vokietijos pilietybės gimdami Vokietijoje. Pažymėtina, kad dvigubos pilietybės santykių reguliavimas Vokietijoje dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių buvo dar ir skirtingas: antai Graikijos pilietis, įgydamas Vokietijos pilietybę, galėjo išsaugoti savo originalią pilietybę, bet Turkijos pilietis negalėjo[8]. Vokietija pilietybės santykių reguliavimą pradėjo keisti vėliau ir palaipsniui naikindama dvigubos pilietybės apribojimus: pakeistu teisiniu reguliavimu, kuris įsigaliojo 2000 m. sausio 1 d., buvo leista dvigubą pilietybę turėti tiems asmenims, kurie gimė Vokietijoje po 1990 m., jei jų tėvai ne mažiau kaip septynerius metus teisėtai gyveno Vokietijoje, t. y. buvo pradėta taikyti jus soli principą. ES ir Šveicarijos piliečiams, kurie natūralizavosi Vokietijoje, nuo 2007 m. rugpjūčio 28 d. buvo leidžiama išsaugoti originalią pilietybę. Kitas reikšmingas Pilietybės įstatymo pakeitimas padarytas 2014 m. ir jis leido turėti dvigubą pilietybę tiems asmenims, kurie gimdami įgijo dvigubą pilietybę, jeigu iki jiems sukako 21 metai Vokietijoje gyveno ne mažiau kaip aštuonerius metus. Įstatymo pakeitimu 2019 m. buvo nustatyta, kad Vokietijos pilietybę praras kiekvienas pilietis, kuris užsienyje aktyviai dalyvaus kovodamas teroristų organizacijoje. Šis pakeitimas, mažinantis dvigubos pilietybės atvejų skaičių, pirmiausia grindžiamas siekiu užkardyti pavojingas veikas ir kartu rodo siekį užtikrinti kiekvieno Vokietijos piliečio lojalumą / ištikimybę Vokietijos valstybei. Labai svarbūs pakeitimai padaryti prieš kelis mėnesius – 2024 m. birželio 27 d. Jais Pilietybės įstatyme įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmenys, įgiję kitos valstybės pilietybę, išsaugo Vokietijos pilietybę (nėra svarbu, kurios šalies pilietis įgyja Vokietijos pilietybę ir kiek metų jis yra pragyvenęs Vokietijoje). Vokietijos pilietybės netekimas siejamas tik su tarnyba užsienio kariuomenėje neturint leidimo, su dalyvavimu užsienio teroristinės organizacijos kovose (17, 28 straipsniai), taip pat nustačius, kad asmens natūralizacija Vokietijoje buvo neteisėta (28, 35 straipsniai) [9].
Teigiamas požiūris į dvigubą pilietybę Prancūzijoje įsivyravo gerokai anksčiau nei Vokietijoje. Prancūzija jau 1889 m. taikė jus soli principą, o 1973 m. leido išsaugoti Prancūzijos pilietybę jos piliečiui natūralizavusis kitoje valstybėje. Jungtinė Karalystė 1981 m. jus soli principą dar taikė ribotai, reikalaudavo, kad nors vienas iš tėvų būtų Britanijos pilietis arbagyventų Britanijoje; taisyklės taikymas priklausė nuo vaiko gimimo datos ir nuo to, ar tėvai buvo sudarę santuoką[10]. Meksika, griežtai ribojusi dvigubos pilietybės atvejų skaičių, 1998 m. leido, natūralizacijos tvarka įgijus kitos valstybės pilietybę, išsaugoti turėtą Meksikos pilietybę, tačiau žymiai padidėjus imigrantų skaičiui, ji 2019 m. reikalavimus įgyti Meksikos pilietybę sugriežtino. Nors Lietuvos Konstitucija nustato griežtas dvigubos pilietybės ribas, pagrindai, leidžiantys išlaikyti dvigubą pilietybę,Pilietybės įstatymu daug kartų buvo plečiami. Lietuvos teisinio reguliavimo pokyčiai dvigubos pilietybės klausimu detaliau matyti iš atlikto lyginamojo tyrimo GLOBALCIT[11].
2020 m. sausio 1 d. iš 28-ių ES valstybių 16-oje nebuvo trijų pagrindinių dvigubos pilietybės apribojimų: 1) originalios pilietybės atsisakymo įgijus kitos valstybės pilietybę; 2) nuostatos, nustatančios automatinį arba neautomatinį pilietybės netekimą įgijus užsienio valstybės pilietybę; 3) nuostatos, nustatančios pilietybės netekimą išsaugojus užsienio valstybės pilietybę. Kitose 12-oje valstybių buvo vienas arba visi trys apribojimai[12]. Šiuo metu dėl pirmiau aptarto pakitusio pilietybės reguliavimo Vokietija jau turėtų būti priskirta pirmai valstybių grupei, t. y. būtų 17 valstybių, kuriose nėra trijų pagrindinių dvigubos pilietybės apribojimų. Nuo 2010 iki 2020 m. devynios valstybės keitė dvigubos pilietybės reglamentavimą ir tik dvi iš jų (Slovakija, Nyderlandai) nustatė naujus dvigubos pilietybės įgijimo ar jos išsaugojimo apribojimo pagrindus[13].
Kinta ir natūralizacijos, kuri turi nemažą įtaką dvigubos pilietybės skaičiaus augimui, sąlygų švelninimas. Iki šiol egzistuojanti natūralizacijos samprata pradėjo formuotis XVI a. Britanijoje, kai ten atsirado pavieniai natūralizuoti piliečiai. Du šimtmečius buvo individualiai vertinami asmens nuopelnai, procedūra buvo brangi ir natūralizuotų asmenų skaičius buvo itin mažas; ženklaus augimo nebuvo ir po to, kai 1709 m. Parlamentas patvirtino bendras natūralizavimo procedūras. JAV pagal 1790 m. aktą iš įgyti pilietybę siekiančio asmens buvo reikalaujama demonstruoti „gerą moralinį charakterį“. Šis reikalavimas JAV dar XX a. pradžioje buvo suprantamas kaip draudimas būti padarius bet kokį teisės pažeidimą, įskaitant kelių eismo taisyklių pažeidimus. JAV teismai konkrečiose bylose pareiškėjo negebėjimą išlaikyti savo nesantuokinį vaiką vertino kaip gero moralinio charakterio nebuvimą, o 2017 m. JAV federalinis teismas paliko galioti atsisakymą suteikti pilietybę asmeniui, kuris nuolat girtauja; geras moralinis charakteris aiškinamas kartu ir su JAV Konstitucijoje įtvirtintais principais. Gero moralinio charakterio reikalavimas asmeniui, siekiančiam natūralizacijos, numatytas šiandien ir Slovakijoje. Tačiau dauguma valstybių reikalavimus natūralizacijai tiek dėl pragyventų metų skaičiaus, tiek kitus ženkliai mažina, išskyrus Suomiją, kurioje nuo 2024 m. spalio 1 d. pragyvenimo laikotarpis šalyje nuo buvusių 5 metų atitinkamai asmenų kategorijai padidintas iki 8 metų.[14]
6. Kodėl valstybės plačiai atveria vartus daugybinei pilietybei?
Veiksnių, veikiančių daugybinės pilietybės atvejų skaičiaus augimą, be nedidelę įtaką darančių tarptautinės teisės aktų kintančių nuostatų, įskaitant ES teisės aktus[15], yra įvairių ir juos būtų galima sugrupuoti taip: 1) išaugusi migracija ir kartu su ja didėjantis mišrių santuokų skaičius; 2) kartų generacija, kai vis daugiau tėvų turi skirtingas pilietybes; 3) skirtingų principų jus soli ir jus sanguinis taikymas valstybėse; 4) pilietybės įgijimas natūralizacijos tvarka sumažinant būtinų pragyventi toje valstybėje metų skaičių[16]; 5) kitų natūralizacijos sąlygų švelninimas arba atsisakymas; 6) pilietybės įgijimas, taip pat ir natūralizacijos tvarka, vis rečiau reikalaujant atsisakyti turėtos originalios pilietybės[17], 7) naujų neįprastų pilietybės įgijimo būdų nustatymas arba jų plėtra.
Pirmi du dvigubos pilietybės atvejų skaičiaus augimą skatinantys veiksniai (mišrios santuokos, kartų generacija, kai tėvai, seneliai jau turi skirtingas pilietybes) yra objektyvūs, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad migracija iš trečiųjų šalių šiuo metu menkai valdoma, nors migracijos procesai, atskirais atvejais reikalauja valstybių sutarimo, tačiau ir atskiros valstybės vis dar turi plačią diskreciją.
Šiame kontekste paminėtina, kad 2016 m. buvo 250 milijonų tarptautinių migrantų, t. y. skaičius žmonių, kurie galėjo tapti Vakarų valstybių piliečiais[18]. Terminas, reikalaujamas pragyventi šalyje siekiant natūralizuotis Rytų ir Vakarų Europoje, kaip nurodyta 2017 m. atlikto tyrimo išvadose, buvo nuo 3 iki 10 metų[19], taigi visi jie jau turėjo realią galimybę būti įpilietinti pragyvenę iki 7 metų (vidutiniškai) konkrečioje Europos valstybėje ir retais atvejais tokią galimybę dar turi, jei valstybėje nustatytas pragyvenimo reikalavimas siekiant natūralizuotis yra 10 metų. Kartu pažymėtina, kad šie terminai kai kuriose Rytų ir Vakarų Europoje valstybėse šiuo metu yra trumpesni nei buvo 2016 m., taip pat nemažėja skaičius migrantų, atvykstančių į aukštesnį pragyvenimo lygį turinčias valstybes.
Kitų veiksnių įtaką valstybė visiškai arba iš dalies (tiek, kiek tai neriboja tarptautiniai įsipareigojimai) gali mažinti savo nuožiūra (jie iš dalies aptarti šioje ir I straipsnio dalyse). Papildomai pastebėtina, kad 6 punkto veiksnio – pilietybės įgijimo, nereikalaujant atsisakyti turėtos originalios pilietybės – veikimą iki minimumo pastaruoju metu sumažino Nyderlandai. Gerokai išaugus dvigubą pilietybę turinčių piliečių skaičiui (iki 2020 m. daugiau nei 1,3 milijono gyventojų, t. y. 7 proc. visų gyventojų, jau turėjo dvigubą straipsnio pilietybę), kurį, be kita ko, lėmė didelė imigracija, grįžtama prie griežtesnio dvigubos pilietybės atvejų skaičiaus ribojimo. Šiuo metu pagal Pilietybės įstatymą, Nyderlandų pilietis, savanoriškai įgijęs kitos valstybės pilietybę, automatiškai praranda Nyderlandų pilietybę nepriklausomai nuo to, kur gyvena – šioje šalyje ar užsienyje. Nustatytos tik trys išimtys: jei Nyderlandų pilietis gimė valstybėje, kurioje dabar įgyja pilietybę ir joje gyvena; Nyderlandų pilietis nepertraukiamai penkerius metus iki pilnametystės gyveno kitoje valstybėje, kurios pilietybę įgyja; Nyderlandų pilietis įgyja savo sutuoktinio arba registruotos partnerystės asmens pilietybę. Kelios išimtys dėl Nyderlandų pilietybės išsaugojimo turint kitos valstybės pilietybę yra numatytos asmenims, tam tikrą laikotarpį užsienyje gyvenantiems dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, dėl piliečio ar jo sutuoktinio darbo Nyderlandų Vyriausybės siuntimu).
Kas pilietį skatina rūpintis „pilietybių kolekcionavimu“, o įstatymų leidėjus sudaryti prielaidas augti daugybinės pilietybės atvejų skaičiui? Pilietybė padidina galimybę sulaukti įvairios naudos (privilegijų), įskaitant ekonominę, kaip minėta šio straipsnio I dalyje, tačiau ne visais atvejais to siekiama. Šiandien lietuvės pilietės, kurios sutuoktinis yra užsienietis, sūnus, gimęs, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur taikomas jus soli principas, įgyja tris pilietybes (tėvo, mamos ir Prancūzijos), o jei vaiko seneliai iš tėvo ir mamos pusės yra mišri šeima – ir ketvirtą bei penktą pilietybę be papildomų pastangų, o jeigu kuris nors iš senelių turėtų dvigubą pilietybę, tokio vaiko turimų pilietybių skaičius atitinkamomis sąlygomis galėtų išaugti dar dviem pilietybėmis. Be to, pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnį, aiškinant jį kartu su 9 straipsnio 2 dalimi, provaikaitis, nesvarbu kiek pilietybių jis turi, jei jis yra palikuonis asmens, kuris (pavyzdžiui, prosenelis) išvyko arba buvo ištremtas iš Lietuvos iki 1991m. kovo 11 d., gali vienu metu turėti daugybinę pilietybę ir Lietuvos pilietybę įgyti papildomai ją atkuriant bet kuriuo metu nesvarbu kurioje valstybėje jis nuolat gyvena. Lietuvos piliečių vaikų, turinčių penkias pilietybes, jau šiandien yra, ir šis skaičius neišvengiamai augs, atsižvelgiant į tai, kad kai kurie Lietuvos piliečiai šiuo metu turi ne dvi, o daugybinę pilietybę, ir norinčiųjų atsisakyti Lietuvos pilietybės, kai gimimu įgyta kitos valstybės pilietybė, Lietuvoje yra ypatingai mažai.
Ar daugybinė pilietybė reiškia, kad pirminė/originali pilietybė devalvavo?Pilietybės klausimus tiriantys mokslininkai teigia, kad daugybinė pilietybė sulaužo tradicinį politinės narystės supratimą ir lojalumą / ištikimybę konkrečiai valstybei. Nepaisant pirma apibūdintos faktinės situacijos, manau, kad originali / kilmės pilietybė kol kas dar gali būti pirminis asmens teisių šaltinis, suteikiantis, be kita ko, ir teisę į dvigubą pilietybę, o daugeliu atvejų ji vis dar reiškia lojalumą / ištikimybę valstybei, kurios pilietybę asmuo turi. Ištikimybė valstybei gali skleistis įvairiomis formomis, viena iš jų – pareiga atlikti karo tarnybą. Tai galima matyti ir iš šiuo metu Europos valstybių pilietybę reglamentuojančių teisės aktų, pavyzdžiui, Suomijoje asmuo, sulaukęs 22 metų, gali išlaikyti dvigubą pilietybę,jei turi pakankamus ryšius su Suomija ir gali juos patvirtinti, vienas iš tokio ryšio patvirtinimo atvejų – atliko arba atlieka karo tarnybą Suomijoje. Pagal Nyderlandų pilietybės įstatymą, pilietis, kai jis savanoriškai tarnauja užsienio valstybės kariuomenėje turėdamas 16 metų, praranda Nyderlandų pilietybę.
Tačiau reikia pripažinti, kad tam tikri daugybinės pilietybės įgijimo būdai, nustatyti arba plėtojami per pastaruosius dešimtmečius, beveik neturi arba visiškai neturi lojalumo / ištikimybės valstybei požymių. Tai – vadinamoji investavimo pilietybė, taip pat garbės pilietybė, nuopelnų pilietybė, olimpinė pilietybė.
7. Ypatingos pilietybės
Investavimo pilietybės ištakos siekia Renesanso laikus, kai Prancūzijoje ir Anglijoje norintiesiems patekti į aristokratų luomą buvo parduodami titulai. Tokį garbės pardavinėjimą Anglijos karaliaus James I laikais senoji aristokratija sustabdė kaip įžeidžiamą ir neleistiną veiksmą – atviroje rinkoje pardavinėti orumą[20]. Toks kadaise egzistavęs titulo pardavimas atgijo pilietybės pardavimo forma. Svarstytina, ar jis neturėtų būti dar labiau neleistinas, nes šiuo atveju yra nusiperkama ne tik titulą (statusą), bet ir pilietybės statuso suteikiamas teises, įskaitant teisę keliauti, dirbti ir gyventi bet kurioje ES valstybėje. Šiuo metu pilietybės pirkimas–pardavimas Europoje yra paplitęs Maltoje, o Grenlandija tokį pilietybės įgijimo būdą taikė nuo 1984 m. Pilietybei įgyti Maltoje būtina sumokėti 600 000 Eur į nacionalinį vystymo fondą, įsigyti turto už ne mažiau kaip 700 000 Eur ir skirti 10 000 Eur dotaciją kuriai nors Maltoje registruotai nevyriausybinei organizacijai. Jokių draudimų daugybinei pilietybei Malta netaiko. Esama pavyzdžių, kai pilietybės suteikimas pirkimo būdu nebūtinai siejamas su apsigyvenimu pilietybę parduodančioje valstybėje[21]. Maltos atveju trečiųjų šalių pilietis paprastai turi siekį pasinaudoti beviziu režimu visoje ES.
Garbės pilietybė suteikiama už ypatingus asmens pasiekimus, padariusius ar darančius pokyčius didelėje pasaulio dalyje, ir kai asmens gyvenimas rodo jo kilnumą, tarnavimą kitiems. JAV garbės pilietybę Kongreso aktu yra suteikusi aštuoniems asmenims, tarp jų Winstonui Churchilliui, vienuolei Motinai Teresei (Agnesei Gonxhai Bojaxhiu). Kanados parlamentas garbės pilietybę yra suteikęs septyniems asmenims, tarp jų yra keturi Nobelio premijos laureatai, vienai iš jų, Malalai Yousafzai, – už nuopelnus darant įtaką Afrikos ir Azijos valstybių valdžios požiūrio keitimui užtikrinant mergaičių teisę į švietimą. Garbės pilietybė JAV ir Kanadoje ją įgijusiam asmeniui nesuteikia su pilietybe siejamų teisių ar privilegijų, priešingai nei Airijoje, kur suteikus garbės pilietybę asmuo įgyja visas teises. Reikia pažymėti, kad garbės pilietybė gali būti atšaukiama paaiškėjus, kad asmens veikloje buvo koks nors nepateisinamas veiksmas – nestabdyti nusikaltimai, nepasirūpinimas atskirų grupių teisės į orų gyvenimą užtikrinimu. Kanados parlamentas 2018 m. yra atšaukęs garbės pilietybę vienam asmeniui. Kai kuriose Europos valstybėse (Italijoje, Prancūzijoje) garbės pilietybė gali būti suteikiama už ypatingą talentą, išskirtinės drąsos parodymą,bet tai daroma itin retai. Pavyzdžiui, Malio piliečiui 2015 m. suteikta Prancūzijos pilietybė už kelių pirkėjų paslėpimą nuo pavojingo užpuolėjo Paryžiaus prekybos centre. Šiuo būdu įgyta pilietybė, kaip ir investavimo pilietybės įgijimas, gali nebūti susijusi su lojalumu ar ištikimybe tokią pilietybę suteikiančiai valstybei.
Nuopelnų pilietybės įgijimo būdas panašus į investavimo pilietybės įgijimą, bet jam netapatus, šis būdas vadinamas Fast-track (pagreitinta, supaprastinta tvarka[22]). Tai ypatingas būdas, kai pilietybė suteikiama už esamus nuopelnus (kai kuriose valstybėse – ir už būsimus nuopelnus). Pagal Čekijos pilietybės įstatymą, Čekijoje gyvenantys asmenys, kurie turi reikšmingų pasiekimų mokslo, švietimo, sporto, kultūros ir kitose srityse[23], gali kreiptis dėl Čekijos pilietybės suteikimo. Vienintelė ribojamoji sąlyga – nebūti buvus teistam už jokį nusikaltimą. Panašus reguliavimas yra Brazilijoje, Indonezijoje, Maroke[24] – ten talentingam asmeniui suteikiama pilietybė nereikalaujant kalbos, istorijos, kultūros išmanymo, o tam tikrais atvejais – ir gyvenimo valstybėje, kurios pilietybė įgyjama. Kitaip tariant, netaikomos natūralizacijai būdingos sąlygos. Pagal Prancūzijos Pilietybės įstatymą (21straipsnio 14 dalies 1 punktas), pilietybė suteikiama Prancūzijos armijoje tarnaujantiems asmenims, sužeistiems misijoje, jei jie to prašo. Jei asmuo misijoje žūsta, tuomet pilietybė suteikiama jo nepilnamečiams vaikams. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio 18 dalį, pilietybė gali būti suteikta talentingiems asmenims, jei jų talentu buvo suteiktos ar gali būti ateityje suteiktos ypatingos svarbos paslaugos Prancūzijai. Kroatijoje ir Vengrijoje pagrindas suteikti pilietybę už nuopelnus yra specialus valstybės interesas.
Nors iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad pilietybės suteikimo dėl nuopelnų (kurie kai kur gali būti ir tik ateityje) pagrindai yra gana įvairūs, kartu pažymėtina, kad faktinis tokiu būdu suteikiamų pilietybių atvejų skaičius labai mažas. Daugiau yra atvejų, kai asmens ypatingas talentas siejamas su asmens sporto pasiekimais, kai jis vyksta rungtyniauti už kitą šalį olimpinėse ar kitose tarptautinėse varžybose. Nuopelnų pilietybė už sporto pasiekimus kartais vadinama olimpine pilietybe. Galima teigti, kad tokį pilietybės suteikimą labiau nulemia olimpinių ar kitų tarptautinių žaidynių taisyklės, pagal kurias reikalaujama turėti pilietybę tos valstybės, už kurią asmuo ar komanda rungtyniauja, nevertinant kada ir kokiu pagrindu pilietybė suteikta.
Aptartų pilietybės įgijimo naujų būdų atsiradimas arba jų plėtra nedaro reikšmingos įtakos dvigubos pilietybės atvejų skaičiaus augimui, nes jų nėra daug, teisinį reguliavimą valstybės taiko atsargiai ir tikėtina, kad toks požiūris išliks ir ateityje. Augimą gali lemti nebent investavimo pilietybės skaičiaus augimas, jei ji būtų pradėta taikyti daugelyje valstybių. Tačiau tikėtina, kad saugant konkrečios valstybės garbę pilietybės suteikimas ją parduodant nebus masinis reiškinys. Jei vis dėlto taip įvyktų, tai reikštų pagrindinio pilietybės turinio elemento – lojalumo / ištikimybės paneigimą, ir turėtume sutikti su nuomone, kad vyksta visiška pilietybės devalvacija. Nebent, tuomet tektų laipsniuotipilietybes pagal tai, ar ji suteikia visas teises ir pareigas ar tik jų dalį? Tačiau tai neatitiktų šimtmečiais formuotos teismų praktikos, kiltų ir nediskriminavimo principo, įtvirtinto valstybių konstitucijose, laikymosi problema.
8. Pilietybė už ypatingus nuopelnus Lietuvai
Lietuvoje, kol Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis ir konstitucinė doktrina saugo Lietuvos Respublikos pilietybę, dviguba pilietybė – ypač reti (išimtiniai) atvejai[25]. Iš pirma nurodytų keturių neįprastų pilietybės suteikimo būdų Pilietybės įstatymas numato tik vieną būdą – pilietybės suteikimą išimties tvarka, kuris numatytas Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje; 21 straipsnio 5 dalyje kaip atskiras pilietybės įgijimo būdas nurodytas ir pilietybės grąžinimas ypatingų nuopelnų turinčiam asmeniui, tačiau jis šioje dalyje neaptariamas, nes pilietybės susigrąžinimo esmė yra ta pati – asmens ypatingi nuopelnai.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo formuluotė „išimties tvarka“ reiškia, jog atitinkami užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuopelnai Lietuvai turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti ir neabejotinai turimi (ne būsimi). Šis būdas apima ir vadinamąją olimpinę pilietybę. Sąlygos gauti šią Lietuvos Respublikos pilietybę pagal KT doktriną yra keturios: 1) ypatingi nuopelnai; 2) nuolatiniai faktiniai ryšiai su Lietuvos valstybe; 3) integracija į Lietuvos visuomenę; 4) tinkamas visų tokį asmenį apibūdinančių aplinkybių įvertinimas[26].
Kokie nuopelnai Lietuvos valstybei laikytini ypatingais, nepaprastais, išimtiniais? KT juos apibūdino kaip tokią asmens veiklą, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, t. y. kaip išskirtinius darbus, kuriems buvo reikalingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie Lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo sritims buvo ypač naudingi. Pastebėtina, kad reikalavimai nuopelnų aspektu iš dalies atspindi Prancūzijos teisinį reguliavimą.
Aptariamai Lietuvos pilietybei įgyti įstatymu gali būti nustatyta kitokia nei natūralizacijos atveju reikalaujama asmens nuolatinio faktinio ryšio su Lietuvos valstybe ir integracijos į Lietuvos visuomenę nustatymo tvarka. Tačiau būtina „nustatyti, kad asmens veikla rodo, jog jis suvokia Tautos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, yra susipažinęs su Tautos ir valstybės istorija ir kultūra, pasirengęs kaip visuomenės narys dalyvauti sprendžiant Tautos ir valstybės reikalus“. Valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, negali nerūpėti, kokie asmenys tampa jos piliečiais (KT 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).
Konkretus asmens nuolatinio faktinio ryšio su Lietuvos valstybe ir integracijos į Lietuvos visuomenę vertinimas – Respublikos Prezidento diskrecija (tiek, kiek jos neriboja Konstitucija, įstatymas) ir atsakomybė, kaip ir pareiga įvertinti, ar nuopelnai Lietuvos Respublikai iš tikrųjų yra ypatingi, ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekyla abejonių, taip pat privalu vertinti asmenį apibūdinančias kitas reikšmingas aplinkybes. KT yra pažymėjęs, kad Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, todėl Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.
Allison Reed 2024 m. lapkričio 20 d. suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka už ypatingus nuopelnus, kiek galima spręsti iš viešai skelbtos informacijos, buvo vertinami jos nuopelnai Lietuvai ir faktiniai ryšiai su Lietuvos valstybe, be kita ko, ilgalaikis, daugkartinis lankymasis Lietuvoje, taip pat jos integracija į Lietuvos visuomenę, inter alia į jos dalį išeivijoje ir kitos šią aukšto meistriškumo dailiojo čiuožimo sportininkę apibūdinančios aplinkybės (jos santykis su Lietuvos valstybe, jos kultūra, lietuvių kalba).
Lietuvos Respublikos Prezidento 2024 m. lapkričio 20 d. dekretas Nr. 1K-155 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“, kuriuo išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė Allison Reed, neturėtų sudaryti prielaidų kilti abejonėms dėl atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad priešingu atveju būtų iš esmės apribota Lietuvos piliečio konstitucinė teisė užsiimti profesine[27] sportininko veikla nesant tokio aukšto meistriškumo lygį atitinkančios čiuožėjos Lietuvos pilietės.
Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymas neišskiria pilietybės suteikimo už aukštus sporto pasiekimus ir nediferencijuoja pagal tai, ar užsienietis tarptautinėse varžybose dalyvauja vienas, ar komandoje, ar poroje su Lietuvos piliečiu. Manytina, kad vienas iš šių trijų atvejų, kai užsienietis varžybose dalyvauja poroje su Lietuvos piliečiu, yra išskirtinis, nes kai nėra aukšto meistriškumo lygio sportininko Lietuvos piliečio, užsienietis (užsienietė), dalyvaudamas (dalyvaudama) tarptautinėse varžybose poroje su Lietuvos piliečiu, tiesiogiai prisideda prie Lietuvos piliečio konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą (profesiją) įgyvendinimo. Šiuo aspektu Konstitucinio Teismo pozicija jo aktuose dar nebuvo atskleista ir pateikti argumentai yra autorės nuomonė, ne doktrininė nuostata.
Ramutė Ruškytė yra buvusi Konstitucinio Teismo teisėja (2005–2014), EUDO Citizenship projekto dalyvė (2013–2015)
[1] Daugybinė pilietybė šioje konvencijoje suprantama kaip dviejų ar daugiau pilietybių turėjimas vienu metu.
[2] chrome-extension://efaidnbmnnnibpcajpcglclefindmkaj/https://rm.coe.int/168006b659
[3] https://www.coe.int/en/web/conventions/full-list?module=treaty-detail&treatynum=166
[4] https://www.coe.int/en/web/conventions/full-list?module=treaty-detail&treatynum=149
[5] Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2, 7, 21, 26, 33, ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas.
[6] Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“
[7] C‑135/08, EU:C:2010:104, 51; 2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 33 punktas; Sprendimo JY ir Wiener Landesregierung, C‑118/20, 52 punktas.
[8] At Home in Two Countries. The Past and Present of Dual Citizenship. Peter J Spiro. Dual citizenship as human right. New York : New York University, 2016, p. p. 124–125.
[9] https://www.gesetze-im-internet.de/englisch_stag/englisch_stag.html#p0130
[10] https://www.childrenslegalcvienuolikentre.com/wpcontent/uploads/2017/03/Registration.fact_.sheet_.January.2017.pdf
[11] Chrome extension://efaidnbmnnnibpcajpcglclefindmkaj/https://data.globalcit.eu/countryProfiles/Lithuania_citizenship_update_January 2015.pdf
[12] European university institute. Comparative Report: Citizenship in Central and Eastern Europe, Costica Dumbrava; 2017, April.
[13] https://cadmus.eui.eu/handle/1814/67854
[14] https://migri.fi/en/period-of-residence
[15] Pavyzdžiui, Europos Tarybos direktyva, įpareigojanti trumpinti rezidavimo terminus imigrantams gaunant ilgalaikio gyventojo statusą, taip sudarant prielaidas greičiau kreiptis jiems dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka.
[16] Antai, Vokietija šį terminą trumpino nuo 1991 m. nustatytų 15 metų iki aštuonerių metų, nustatytų 1999 m., o 2024 m. Pilietybės įstatymo 10 straipsnis nustatė tik penkerių metų terminą, kuris, įrodžius greitesnę integraciją, trumpinamas net iki trejų metų.
[17] Europoje atlikti tyrimai rodo, kad 1960 m. iš įgijusių kitos valstybės pilietybę asmenų turėtą originalią pilietybę automatiškai prarado 63 proc. jų, o 2020 m. – tik 24 proc.
[18] The Oxford Handbook of Citizenship. Naturalization. Liav Orgad. Oxford university press 2017; p. 354.
[19] European university institute. Comparative Report: Citizenship in Central and Eastern Europe, Costica Dumbrava; 2017, p. 4.
[20] The Ethics of Multiple Citizenship. Ana Tanasoca. Multiple Citizenship by Investment. Cambridge University Press, 2018, p. 59.
[21] Citizenship. Peter J. Spiro. What everyone needs to know. Oxford university press, 2020, p. 45.
[22] Pilietybės įgijimas supaprastinta tvarka Lietuvoje pagal Pilietybės įstatymą taikomas kiti atveju – lietuvių kilmės asmenims.
[23] https://www.migrace.com/cs/poradna/en/citizenship-new-regulations
[24] https://adala.justice.gov.ma/api/uploads/2024/10/17/Code%20la%20nationalit%C3%A9%20marocaine-1729173321512.pdf
[25] KT 2003.12.30, 2006.11.13 nutarimai ir KT 2013.03.13, 2017.10.20 sprendimai.
[26] Viena iš jų – pagal Pilietybės įstatymo 22 straipsnį jokiais atvejais neleidžiama suteikti Lietuvos pilietybę asmeniui už padarytus labai sunkius nusikaltimus.
[27] Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d.).
