E. Šileikis. Ambasadoriaus kandidatūros atmetimo motyvų reglamentavimas: ar apie viską pagalvota?
„Neskirsiu Valterio ambasadoriumi [„iš savo asmeninio patyrimo“] – ne taip dirbti reikia!“ – maždaug toks legendinis ankstesnės Respublikos Prezidentės suverenumo motyvavimo standartas.[1] Jis gyvavo ir atitinkamai pasikartodavo 2009–2019 m. Pagal jį pirmiausia 2009 m. spalio viduryje užblokuotas URM parinktas ir su Seimo Užsienio reikalų komitetu suderintas bei Vyriausybės pasiūlytas kandidatas į ambasadorius Ispanijoje (nepaisant gauto šios valstybės agremano!),[2] šviesaus atminimo Valteris Baliukonis,[3] kuris daug metų ištikimai dirbo Prezidento Valdo Adamkaus patarėju 2004–2009 m. Toks atmetimo akibrokštas nepatiko, tačiau iš esmės tiko atitinkamos politinės srovės dominavimo nuo 2008 m. lapkričio mėnesio paženklintai Seimo daugumai ir jos palaikomai Vyriausybei su Ministru Pirmininku A. Kubiliumi priešakyje. Ši Vyriausybė ir ją rėmusi parlamento dauguma nepuolė atsirevanšuodama rengti nei naujo įstatymo projekto dėl Lietuvos valstybės atstovavimo Europos Sąjungos Vadovų Taryboje,[4] nei Diplomatinės tarnybos įstatymo[5] pakeitimų, kurie numatytų valstybės vadovo pareigą nurodyti sprendimo nepritarti Vyriausybės siūlomai ambasadoriaus kandidatūrai motyvus, taigi argumentus.
Todėl galima stebėtis, kad analogiškos politinės srovės dominavimo paženklintame dabartiniame Seime 2024 m. vasario 23 d., likus dienai iki vykstančio karo Vidurio Europoje pradžios antrųjų metinių, registruotas Diplomatinės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo projektas Nr. XIVP–3500,[6] sukėlęs susidomėjimą ir kitokį rezonansą žiniasklaidoje.[7] Formalų projekto registravimą galimai nulėmė ar paveikė neformaliai Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko 2024 m. sausio viduryje nustatytas terminas ir juo grindžiamas tarsi ultimatyvus reikalavimas iki 2024 m. sausio 29 d. apsvarstyti URM siūlomą ambasadoriaus Lenkijoje kandidatūrą Prezidentūroje, kuri atsakė, kad toks Komiteto „kišimasis“ yra nepriimtinas „spaudimas“ (A. Lyberytė, ELTA, LRT.lt, 2024 m. sausio 16 d.). Projekto turinys neturi analogų pagal politines organizacines inovacijas ambasadoriaus kandidatūros svarstymo ir derinimo reglamentavime, kuris iki šiol buvo ir yra aptakus, tarsi tradicinis soft law variantas, stokojantis konkretesnių ir besąlygiškų procedūrinių imperatyvų kaip administracinės teisės reguliavimo dalyko elementų. Tokią spragą tarsi pašalinantis minėtas projektas pagal jo aiškinamąjį raštą ir registracijos informaciją grindžiamas jo rengėjo Seimo nario Žygimanto Pavilionio iniciatyva ir valia bei tam pritariančių (25) Seimo narių grupės, kurią sudaro, be kita ko, gerbiamas Emanuelis Zingeris, Andrius Vyšniauskas, Rūta Miliūtė, Raimundas Lopata, Vytautas Raskevičius ir kiti parlamentarai, teikimu.[8] Visa tai suponuoja atitinkamą Seimo Užsienio reikalų komiteto ir pirmiausia šio Komiteto pirmininko autorystę. Ji galėtų materializuotis 2024 m. kovo 10 d. prasidedančioje Seimo pavasario sesijoje gerokai anksčiau nei projekte numatytas siūlomų įstatymo pakeitimų ir papildymų įsigaliojimo laikas, t. y. įgyti teisinę galią anksčiau nei projekte nurodyta data (2024 m. liepos 1 d.), galbūt net iki Respublikos Prezidento rinkimų 2024 m. gegužę[9].
Šio straipsnio eilučių autorius, skirtingai nei jo buvęs ilgametis Fakulteto Katedros kolega prof. Dainius Žalimas ar pastarojo oponentas prof. Ignas Vėgėlė, nėra tarptautinės teisės specialistas, ir todėl iki šiol nebuvo išsamiau nagrinėjęs diplomatinių atstovų skyrimo ir atšaukimo pagrindų, nors yra analizavęs teisėjų ir Vyriausybės narių skyrimo ir atleidimo konstitucinius aspektus.[10] Todėl šis tarpdisciplininis straipsnis neturėtų būti vertinamas kaip ilgamečio ir patyrusio diplomatinės teisės tyrėjo ar dėstytojo kūrinys, juo labiau kaip politologinis indėlis pastarųjų metų Lietuvos ambasadorių kontraversiško atšaukimo ar neskyrimo diskurse. Tokiu indėliu galbūt laikytinas minėtų tarptautinės teisės dėstytojų (vieno iš jų) „kirtis Prezidentui“[11] ir ypač su tuo susijęs egocentrizmo kupinas pažadas „atkurti valstybės vadovo institucijos autoritetą“[12] diplomatinių atstovų skyrimo srityje. Analogiškai galėtų būti vertinamos „prezidentinių dūzgių“ ir egzistencinio skepticizmo „Ar reikia mums TOKIO prezidento?“ sklidinos dr. Alvido Lukošaičio politologinės įžvalgos nacionalinio transliuotojo portale (!),[13] kurioms analizuoti šių eilučių autorius neturi tam reikalingo išsilavinimo (metodinio išprusimo). Antraip tektų esą gebėti konstituciškai analizuoti, pvz., svetainėje „YouTube“ 2013 m. mįslingai paviešintus dviejų Lietuvos ambasadorių Vengrijoje ir Azerbaidžiane pokalbius galimai tarnybiniais mobiliaisiais telefonais apie tuometiniam premjerui A. Butkevičiui itin ciniškai ir užgauliai adresuotus kreivus linkėjimus pasiimti saulėgrąžų sėklų vykstant į tarptautinį renginį Sankt Peterburge,[14] t. y. Respublikos Prezidentės 2013 m. rugpjūčio 29 d. dekretus[15] atšaukti šiuos ambasadorius nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. Vyriausybės teikimu.[16] Visa tai – pirmiausia politinio proceso ir jį tyrinėjančios politologijos (pvz., VU TSPMI dėstytojo Mažvydo Jastramskio įžvalgų) dalykas,[17] kuris neturėtų pernelyg būti jurisprudencijos dalyku. Kitaip tariant, šis straipsnis – teorinis konstitucinių aspektų tyrimas (vertinimas) ir nėra bandymas tendencingai pašiepti ar politiškai sumenkinti analizuojamą įstatymo projektą bei jo autorių ar teikėjus, juo labiau revizuoti žinomų Lietuvos tarptautinės teisės tyrėjų, gerbiamo Vileno Vadapalo, Sauliaus Katuokos, Zenono Petrausko, Skirgailės Žaltauskaitės–Žalimienės publikacijas.[18]
Toliau nesiekiama vertinti ar nagrinėti, be kita ko, gerbiamo kolegos Virgio Valentinavičiaus įžvelgto Prezidentūros „antikonstitucinio veiksmo“ dėl ambasadorių skyrimo tvarkos (M. Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt, 2024 m. vasario 19 d.) ir kitų Prezidentūros kritikų (ypač minėto Žygimanto Pavilionio) Daukanto aikštei adresuojamą „tarptautinių santykių abėcėlės nežinojimą“ (A. Lyberytė, ELTA, LRT.lt, 2024 m. sausio 2 d.) ar kolegės Rimos Urbonaitės keliamą „ambasadorių istorijos“ politologinį klausimą „Kas iš tiesų valdo prezidentūrą?“ (LRT.lt, 2023 m. gruodžio 29 d.). Pakanka apsiriboti minimaliu ir santūriu konstituciniu požiūriu, kad: 1) parlamentinė respublika kaip valdymo forma su tam tikrais pusiau prezidentinio valdymo formos ypatumais (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas; žr. toliau) savaime negali būti universaliu viską apimančiu pagrindu išvedinėti detalias „institucinio mandagumo“ ar diplomatinio protokolo taisykles (gaires), pagal kurias nelanksčiai sprendžiama, kas yra „didysis ir mažasis brolis“ esant 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinam valstybės vadovo, įgalioto spręsti „pagrindinius užsienio politikos klausimus“ ir kartu su Vyriausybe vykdyti „užsienio politiką“, ypatingam institutui, kurio analogiško atitikmens nebuvo 1990 m. kovo 11 d. priimtame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas, kuria negatyviai pažymėta: „yra sudarytos teisinės prielaidos […] 1990–1992 m. […] institutą prilyginti konstituciniam Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, institutui ir taip paneigti individualų, nuo visų kitų valstybės pareigūnų statuso besiskiriantį Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinį statusą“); 2) tarptautinių santykių pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 ir 3 punktus „abėcėlė“ pastaraisiais metais nebuvo ir nėra išplėtota Konstitucinio Teismo naujausioje jurisprudencijoje (žr. toliau), kurios pirminis ir gana senyvas atspirties precedentinis „taškas“ – (a) 1995 m. spalio 17 d. nutarimas dėl Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ (šiame nutarime atitinkamai išaiškinta, kad Konstitucijoje nenumatyta ir nesuponuojama, kad Vyriausybė ar kokie nors kiti valdžios subjektai turi teisę teikti Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis, ir tuo remiantis konstatuota, kad tuometinė įstatymo nuostata, įtvirtinusi, jog Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis […], prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas „teikia jas Seimui ratifikuoti“) ir (b) 1995 m. sausio 24 d. išvada dėl EŽTK, o naujausias daug žadantis doktrinos modernizacijos ar išplėtojimo postūmis (veiksnys) – Seimo 2023 m. rusėjo 28 d. nutarimas Nr. XIV-2183 ir kartu prašymas pateikti naują išvadą (dėl Stambulo konvencijos atitikties Konstitucijai), kurioje ta gerbiamo Žymanto Paviliono akcentuojama „diplomatinių santykių abėcėlė“ galbūt, tebūnie šalutinių išaiškinimų lygmeniu ir obiter dicta būdu, bus aiškesnė ir tvaresnė kaip konstitucinės teisės tam tikras šaltinis plačiąja prasme; 3) valstybės institucijų, įskaitant „Prezidentūrą“ (ar „Vyriausybės kanceliariją“ arba „Seimo kanceliariją“), administracinius resursus ir biudžetinius asignavimus valdo jų kancleriai ir (ar) juos prižiūrintys jų viršininkai (aukštesni vadovai), o pastariesiems vykdyti jų įgaliojimus padeda etatiniai (ne tik vyriausieji) patarėjai, įskaitant ambasadoriais dirbusius ar URM struktūriniams padaliniams vadovavusius patarėjus, kuruojančius užsienio politikos klausimus, bei visuomeniniai konsultantai, jei pastarų prireikia, pvz., gausėjant ir įsismaginant oponentams socialiniuose tinkluose ar kitose Seimo komitetų prieigose.
Grįžtant prie įstatymo projekto turinio, svarbu pažymėti, kad jame nėra detalizuota, ar Respublikos Prezidento motyvuotas sprendimas turi būti „įformintas“ dekretu ar kitokiu įstatymuose numatytu dokumentu, taigi įgauti ar „pasiekti“ oficialų rašytinį lygmenį tam tinkamos raštvedybos ir jos registravimo, promulgavimo bei archyvavimo aspektu. Žinoma, jei yra „diplomatinės teisės iššūkiai skaitmeniniame amžiuje“,[19] tai tiek Respublikos Prezidento užtikrinamas „atmetimo motyvų“ pranešimas Ministrui Pirmininkui ir Užsienio reikalų ministrui, tiek šio ministro atliekamas Respublikos Prezidento „informavimas“ apie diplomatinio atstovo kandidatūros teikimą Seimo komitetui, galėtų būti įgyvendinamas SMS žinute, juo labiau, kad toks minėtų subjektų šalto techninio bendravimo būdas jau buvo praktikuojamas 2021–2023 m., nors sukėlė rezonansinius viešus nesusipratimus, kai žiniasklaidoje, regis, paaiškėjo, kad tam tikros SMS žinutės (ar elektroniniai laiškai) neatėjo ar pasimetė arba netyčia išsitrynė.[20]
Tačiau projekte reikalaujamas sprendimo motyvų atskleidimas, sprendžiant pagal projekto rengimo ir registravimo dvasią ir juo labiau Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos 2024 m. vasaryje kontekstą, iš esmės neturėtų būti įsivaizduojamas kaip viso labo vykdomas žodžiu ar telefonu. Kodėl? Todėl, kad paprastai neįmanoma žodžiu pranešti motyvus Vyriausybei, nebent: a) visi Vyriausybės nariai tuo tikslu atvyktų į Prezidentūrą, tačiau tai, deja, paprastai vyksta gana retai ir ypatingomis progomis, pvz., naujai paskirtam Ministrui Pirmininkui pristatant ir valstybės vadovui patvirtinat naujos Vyriausybės suderintą sudėtį pagal Konstitucijos 84 straipsnio 4 punkto nuostatą „tvirtina jos sudėtį“ ir 92 straipsnio 3 dalies nuostatą „Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę“; b) Respublikos Prezidentas tuo tikslu apsilankytų Vyriausybės posėdyje ir gal net jam pirmininkautų, tačiau šis variantas nenumatytas ir nesuponuojamas Lietuvos 1992 m. Konstitucijoje, nors buvo atitinkamai numatytas ir suponuojamas Lietuvos 1928 m. ir 1938 m. konstitucijose bei yra įtvirtintas galiojančioje Lenkijos 1997 m. konstitucijoje ir net įgyvendintas Lenkijoje 2024 m. vasaryje, kai šios valstybės prezidentas A. Duda pasikvietė naujo Ministro Pirmininko D. Tusko vadovaujamos Vyriausybės narius ir, regis, pirmininkavo bendram posėdžiui.[21] Be to, įmanoma paskambinti Premjerui ir Užsienio reikalų ministrui, tačiau neįmanoma „paskambinti“ Vyriausybei in corpore, nebent tai būtų: a) visų individualių skambučių kiekvienam Vyriausybės nariui visuma (visetas); b) tiesioginė Respublikos Prezidento kreipimosi telekomunikacijos ryšiu transliacija Vyriausybės posėdžio metu, o tai mažai tikėtina nesat tam reikalingų tvarių tradicijų (precedentų) 1993–2024 m. Taigi tenka rimtai ir atsakingai įsivaizduoti bei modeliuoti Respublikos Prezidento pasirašytą ir gal net antspaudu užtvirtintą oficialų raštą (tebūnie nebūtinai dekretą) su visais jam būtinais kanceliariniais rekvizitais.
Toks motyvuotas raštas, kaip raštu argumentuotas sprendimas, nepaisant jo politinės prigimties ir paskirties, iš esmės galėtų būti laikomas „Respublikos Prezidento aktu“ Konstitucijos 102 ir 105 bei 106 straipsnių prasme, taigi teismingu („žinybingu“) Konstituciniam Teismui pagal ne mažiau kaip 29 Seimo narių ar Seimo in corpore arba teismų prašymą ištirti šio rašto (sprendimo) ir jo motyvų atitiktį Konstitucijai (žr. pirmąją išvadą šio straipsnio pabaigoje). Vyriausybė pagal Konstitucijos 106 straipsnį neturi konstitucinių galių ginčyti Respublikos Prezidento aktus, tačiau ji galėtų tai netiesiogiai daryti per Seimo Užsienio reikalų komiteto, kuris pritarė ambasadoriaus kandidatūrai, narius ir jų kolegas. Kaip ten nebūtų, įstatymo projekte abstrakčiai numatyta Respublikos Prezidento nauja pareiga motyvuoti sprendimą: a) negalėtų būti tinkamai įvykdoma viso labo minėtu 2009 m. lakonišku paaiškinimu „neskirsiu [„iš savo asmeninio patyrimo“] – ne taip dirbti reikia“ arba Prezidento patarėjo užuominomis apie nepriimtiną kandidato priklausomybę prieštaringai vertinamam valstybininkų klanui;[22] b) galėtų būti Respublikos Prezidento patraukimo konstitucinėn atsakomybėn apkaltos proceso tvarka pagrindų dalis (žr. toliau).
Nieko panašaus nebuvo išplėtota nei įstatymų leidėjo teisėkūroje, nei akademinėje jurisprudencijoje 1993–2023 m., įskaitant šviesaus atminimo prof. Gedimino Mesonio redaguotą 2011 m. monografiją „Prezidentas valstybinės valdžios institucijų sistemoje“ (MRU) ar šių eilučių autoriaus 2001 m. straipsnį „Valstybės vadovo statusas: teoriniai ir praktiniai klausimai“ (Teisė, 2001, Nr. 38). Net minėtą Premjero A. Kubiliaus vadovaujamą Vyriausybę analizuojanti ir galbūt perdėtai girianti 2015 m. išleista kolektyvinė monografija,[23] kuri tarsi „įrašė“ tą Vyriausybę į „istorijos vadovėlius“ pagal tai numačiusio Premjero ambicingą ankstesnę pranašystę,[24] neanalizavo ir nesuponavo nei kritiško priešiškumo minėtam Respublikos Prezidentės suverenumui atmenat Valterio Baliukonio ar kito diplomato kandidatūrą į ambasadorius, nei palankumo būtinybei stiprinti Vyriausybės konstitucinius įgaliojimus užsienio politikos srityje, tuo tikslu suvaržant Respublikos Prezidento nuožiūrą būtent pareigos motyvuoti sprendimą revoliucingo įtvirtinimo būdu.
Todėl svarbu sukonkretinti, kad įstatymo projekto rengėjas ar rengėjai įdėjo daug pastangų ir preciziškos juridinės technikos reikalaujančio darbo galbūt kilniu ir nuoširdžiu tikslu tam, kad būtų veiksmingai reglamentuoti: 1) tam tikri terminai, pagal kuriuos iš anksto planuojama ir organizuojama Užsienio reikalų ministro nustatyta tvarka atrenkamų diplomatinių atstovų karjera, apimanti kandidatūrų pranešimus Prezidentūrai ir su tuo siejamus tokių kandidatūrų vėlesnius svarstymus Seimo Užsienio reikalų komitete bei Vyriausybėje; 2) Užsienio reikalų ministro atrinktų kandidatų į diplomatinių atstovų pareigas duomenų išankstiniai pateikimai (informacijos apie tokius kandidatus adresavimai) Prezidentūrai, kurios atstovas dalyvauja Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje svarstant tokių kandidatų tinkamumą; 3) diplomatų padarytų jų veiklos ir tarnybinės etikos pažeidimų, kurie konstatuoti Užsienio reikalų ministro nustatyta tvarka, prilyginimai nepriekaištingos reputacijos neturėjimo kriterijams; 4) užsienio valstybių sutikimų priimti diplomatinius atstovus (agremanų) pateikimai Vyriausybei kartu su Seimo Užsienio reikalų komiteto sprendimais; 5) diplomatinių atstovų skyrimo dirbti į diplomatines atstovybes orientaciniai terminai (paprastai 4 metai), neviršijantys maksimalaus termino (5 metų).
Daugiausia reguliavimo detalumo ir išsamumo – dviejuose įstatymo projekto straipsniuose („48¹“ ir „48²“), kuriuose atitinkamai numatyti reikalavimai: 1) Užsienio reikalų ministerijos skelbiamoje atrankoje dalyvaujantiems kandidatams į diplomatinio atstovo pareigas, kaip antai, „ne mažesnė kaip 15 metų darbo diplomatinėje tarnyboje patirtis“ ir „ne mažesnė kaip 4 metų vadovavimo <…> Užsienio reikalų ministerijos struktūriniam padaliniui patirtis“ (48¹ straipsnis); 2) diplomatinio atstovo kandidatūros svarstymui Seimo Užsienio reikalų komitete (48² straipsnis).
Rimtesnės konstitucinės abejonės dėl viso to tarsi nekyla iš pirmo žvilgsnio. Tačiau galima ir derėtų santūriai diskutuoti, ar konstituciškai pakankamai „tobulas“ ir Niccolo Machiavelli intrigų nekupinas projekto rengėjo sumanymas: a) įpareigoti Respublikos Prezidentą motyvuoti sprendimą nepritarti Vyriausybės siūlomai diplomatinio atstovo kandidatūrai, kuri sulaukė Seimo Užsienio reikalų komiteto palankaus apsvarstymo ir pritarimo (projekto 49 straipsnio 4 dalis); b) įgalioti Užsienio reikalų ministrą, suderinusį Seimui svarstyti teikiamo diplomatinio atstovo kandidatūrą su Ministru Pirmininku, viso labo pranešti tokios kandidatūros teikimo Seimui svarstyti faktą Respublikos Prezidentui, t. y. „informuoti“ jį apie vykstantį teikimą Seimo Užsienio reikalų komitetui (projekto 48² straipsnio 1 dalis). Jei konkrečiau, tai rimtesnės konstitucinės abejonės bendrai galėtų kilti dėl tokių trijų siūlomų įstatymo normų (taisyklių):
pirma, „Užsienio reikalų ministras, teikdamas diplomatinio atstovo kandidatūrą apsvarstyti Seimo Užsienio reikalų komitetui, kandidatūrą prieš tai suderina su Ministru Pirmininku ir apie teikiamą kandidatūrą informuoja Respublikos Prezidentą“ (siūlomo naujo 48² straipsnio 1 dalis). Ši nuostata diskutuotina ne dėl joje numatyto Užsienio reikalų ministro Seimui teikiamos kandidatūros pranešimo Respublikos Prezidentui, bet dėl valstybės vadovo „informavimo“ formalumo, kuris gali būti įgyvendintas kurjerio pristatytu laišku, nors ministras, prieš teikdamas kandidatūrą minėtam Seimo komitetui svarstyti (ir net atrinkdamas kandidatūrą), iš esmės turėtų derinti su Respublikos Prezidentu tokio teikimo Seimo komitetui turinį. Tačiau projekte nereikalaujama, kad toks derinimas įvyktų Daukanto aikštėje, t. y. reikalaujama, kad ministras derintų kandidatūrą tik su Ministru Pirmininku. Todėl gerbiamas Seimo narys M. Lingė, prisimindamas darbą patarinėjant ankstesnei Respublikos Prezidentei, galbūt pasakytų, kad valdantieji bando paversti valstybės vadovą viso labo notaru;[25]
antra, „Respublikos Prezidento sprendimas neskirti Vyriausybės pateikto kandidato diplomatiniu atstovu turi būti motyvuotas ir pateiktas Vyriausybei ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo“ (siūloma nauja įstatymo 49 straipsnio 4 dalis). Ši nuostata diskutuotina ne dėl joje numatyto 10 darbo dienų termino, kuris analogiškas Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalyje numatytai Respublikos Prezidento apsisprendimo pasirašyti ar vetuoti Seimo priimtą įstatymą trukmei, bet dėl jos nuostatos „turi būti motyvuotas“. Ši nuostata suponuoja tai, kad Respublikos Prezidentas (a) turi ne teisę, bet pareigą motyvuoti sprendimą ir (b) yra ne įgaliojamas pagal savo nuožiūrą, bet įpareigojamas pagal imperatyvų reikalavimą motyvuoti sprendimą. Visa tai galbūt galima pagrįsti konstitucine analogija tuo aspektu, kad Respublikos Prezidentas pagal minėtą Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalį „motyvuotai grąžina“ Seimui pakartotinai svarstyti įstatymą, jį vetuodamas, o tai visiškai logiškai suprantama, nes įstatymo vetavimu siekiama tam tikro reglamentavimo pakeitimo arba įstatymo nepriėmimo. Tačiau viso to niekaip negalima pagrįsti pagal platesnę ir gerokai tinkamesnę konstitucinę analogiją tuo aspektu, kad Respublikos Prezidentas pagal Konstitucinio Teismo doktriną turi diskreciją teisėjųskyrimo ar neskyrimo srityje ir todėl neprivalo dekretu ar kitokiu būdu motyvuoti sprendimo neskirti net tokio teisėjo, kurio kandidatūrai pritarė Teisėjų taryba. Viską, ką valstybės vadovas daro pagal konstitucinius įgaliojimus vykdomosios valdžios srityje, yra politika (valstybinės valdžios vykdymas, o ne viešasis administravimas pagal ABTĮ),[26] todėl administraciniai teismai pagal pareiškėjų (pvz., nepaskirtų kandidatų į teisėjus ar diplomatinius atstovus) skundus galėtų nagrinėti ir vertinti tik tokią Respublikos Prezidento veiklą, iš kurios tiesiogiai kyla materialinė ar moralinė žala,[27] neteisėtai padaryta atitinkamų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, jei būtų įrodytos tokios žalos atlyginimo teismo tvarka sąlygos (ypač neteisėtumas ir betarpiškumas);
trečia, „Kai diplomatinio atstovo funkcijos baigiasi <…> atšaukus diplomatinį atstovą iš pareigų <…>, naujas diplomatinis atstovas skiriamas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo buvusio diplomatinio atstovo funkcijų vykdymo pabaigos“ (siūloma nauja 49 straipsnio 3 dalis, tiksliau jos 1 ir 2 sakinys). Ši nuostata diskutuotina ne dėl joje numatyto 6 mėnesių termino, bet dėl jos priežastinio konteksto, t. y. dėl to, kad ši nauja organizacinė nuostata akivaizdžiai skirta sureguliuoti unikalią ir garbės diplomatinė tarnybos konstituciniam tvarumui nedarančią 2023 m. spalio 16–19 d. prasidėjusią situaciją, kai užsienio reikalų ministras, neturėdamas Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte nurodyto pagrindinio užsienio reikalų sprendimų subjekto dekreto ar bent konkliudentinio pritarimo, žinybine tvarka – ne Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte nurodytu Respublikos Prezidento atliekamo diplomatinių atstovų užsienio valstybėse atšaukimo pagrindu (!) – 2023 m. spalio 16 d. pasirašytu įsakymu atšaukė diplomatinį atstovą Jungtinėje Karalystėje ekstraordinarinėms (diplomato karjerai itin nepalankioms) ir ilgai užsitęsti determinuotoms „konsultacijoms“, regis, nuo 2023 m. spalio 19 d.,[28] tuo: a) tarsi „pastatydamas“ valstybės vadovą – Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte nurodytą pagrindinį užsienio reikalų sprendimų subjektą – prieš įvykusį neterminuoto atšaukimo itin negatyvaus pobūdžio „konsultacijoms“ (dėl mobingo) faktą; b) konstituciškai tarsi ignoruodamas Respublikos Prezidento 2022 m. rugpjūčio 30 d. dekreto Nr. 1K–1113[29] skirti asmenį, kurį neterminuotai atšaukė ministerija, ambasadoriumi Londone tolesnį galiojimą, kuris konstituciškai lemia (taigi ne vien pagal Darbo kodekso principus ir Diplomatinės tarnybos įstatymą suponuoja), kad neterminuotai ir tarsi „galutinai“ atšauktas bei ministerijoje Vilniuje dirbantis diplomatinis atstovas, netekęs ambasadoriaus funkcijų vykdymo Londone, toliau lieka tuo galiojančiu Respublikos Prezidento dekretu paskirtu ambasadoriumi būtent Jungtinėje Karalystėje, gaunančiu būtent tokio ambasadoriaus atlyginimą, nors realiai (faktiškai) dirba ne ambasadoje Londone, bet jį atšaukusioje ministerijoje Vilniuje 2023 m. lapkričio gruodžio ir 2024 m. sausio vasario mėnesiais. Taigi įstatymo projektas numato ir suponuoja, kad Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė bei Užsienio reikalų ministras bus kartu racionaliai suvaržyti nauju organizaciniu reikalavimu paskirti naują diplomatinį atstovą „ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo buvusio diplomatinio atstovo funkcijų vykdymo pabaigos“.
Akcentuotina, kad antroji ir trečioji naujovės sudaro vientisą sistemą. Motyvuoti privalu ir tą Vyriausybės siūlomo diplomatinio atstovo kandidatūros atmetimą, kuris neviršija ar dėl ypatingų objektyvių veiksnių viršija 6 mėnesių terminą, per kurį vietoje atšaukto ir „funkcijų vykdymą baigusio“ diplomatinio atstovo turi būti paskirtas jo įpėdinis. Vadinasi, prezidentinio diskrecinio atmetimo teisė pagal projektą naujai susaistoma numatant ne tik sprendimo motyvavimo pareigą, bet ir minėtą 6 mėnesių terminą sprendimui priimti (ir kontrasignuoti).
Išeitų, kad siūlomų minėtų dviejų naujų teisnių reikalavimų nepaisantis (nevykdantis) Respublikos Prezidentas, kuris laikytųsi jo galiojančio ir premjerės parašu kontrasignuoto (!) minėto 2022 m. rugpjūčio 30 d. dekreto Nr. 1K–1113, tebūnie suniveliuoto Užsienio reikalų ministro pagal Diplomatinės tarnybos įstatymą atliktu (o ne Respublikos Prezidento pagal Konstitucijos 84 straipsnio 3 punktą įgyvendintu) tame dekrete nurodyto ambasadoriaus neįprastu atšaukimu,[30] galėtų būti: 1) traktuojamas ir kvalifikuojamas kaip nesantis „visiems lygiai teisingas“ (ko pasigenda ir ko siekia vienas iš minėtų politikuojančių teisės profesorių:, „Laisvės partiją kelia […] D. Žalimą, šis žada būti teisingu visiems“ // 15.min.lt, 2023 m. lapkričio 14 d.); 2) užsitęsus konfliktui netgi Seimo traukiamas konstitucinėn atsakomybėn apkaltos proceso tvarka už minėtą gerbiamo kolegos Virgio Valentavičiaus atskleistą „antikonstitucinį veiksmą“, t. y. už tai, kad nevykdo Diplomatinės tarnybos įstatyme naujai nustatytų ir suponuojamų imperatyvių reikalavimų nutraukti ne tik nemotyvuotus, bet subjektyviai ar neišsamiai motyvuotus kandidatūrų atmetimus besibaigiant ar pasibaigus minėtam 6 mėnesių terminui, t. y. „trukdo“ paskirti Vyriausybės siūlomą ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pritarimo (pagal Užsienio reikalų ministro teikimą) sulaukusį naują diplomatinį atstovą, kaip ambasadoriaus pareigas de jure vis dar einančio ambasadoriaus Londone įpėdinį, „ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo buvusio diplomatinio atstovo funkcijų vykdymo pabaigos“.
Beje, įstatymo projekto aiškinamajame rašte, kuriame akcentuojamas Ministro Pirmininko atliekamas Respublikos Prezidento dekreto dėl diplomatinio atstovo skyrimo papildomas pasirašymas (kontrasignavimas), šiek tiek detalizuota, kad „projektu siūloma detaliau reglamentuoti diplomatinio atstovo kandidatūros svarstymo Seimo Užsienio reikalų komitete procesą, kartu Įstatyme numatant išankstinę kandidatūros suderinimo pareigą iki jos pateikimo komitetui (paryškinta – aut.)“. Tačiau aiškinamajame rašte nesukonkretinta, ar „išankstinė kandidatūros suderinimo pareiga“ apima Užsienio reikalų ministro pareigą suderinti kandidatūrą ne tik su Ministru Pirmininku, bet ir su Respublikos Prezidentu, kuriam pagal projektą pakanka viso labo minėto pranešimo („informavimo“) apie kandidatūros, suderintos su Ministru Pirmininku, teikimą Seimo komitetui. Išeina, kad derinti būtina su dekretą kontrasignuojančiu premjeru, bet ne dekretą išleidžiančiu ir pirmiausia pasirašančiu Respublikos Prezidentu.
Stebinti ir net gluminti gali tai, kad aiškinamajame rašte pabrėžiama projekto atitiktis Valstybinės kalbos įstatymui, Teisėkūros pagrindų įstatymui, Terminų banko įstatymui ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijai bei „Europos Sąjungos dokumentams“, tačiau nenurodoma projekto atitiktis Konstitucijai, tarsi ji būtų antraeilis ir mažesnės teisinės galios aktas palyginti su Teisėkūros pagrindų įstatymu ar minėta Konvencija. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, ar įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems unikalaus ir individualaus Respublikos Prezidento statuso pagrindams bei juos atskleidžiančiai (plėtojančiai) oficialiajai konstitucinei doktrinai: Valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, jis skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso; Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso; Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinių įgaliojimų yra susiję su galimybe formuoti kitas valstybės valdžią įgyvendinančias institucijas ir (arba) daryti poveikį jų veiklai, priimamiems sprendimams; šiame procese Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką; įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat toks įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kad Respublikos Prezidento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą; įstatymuose gali būti suformuluoti papildomi Respublikos Prezidento įgaliojimai, tačiau tokių naujų funkcijų pobūdis neturi disonuoti ar konkuruoti su konstituciniais Respublikos Prezidento įgaliojimais, prieštarauti konstituciniam Lietuvos valstybės vadovo statusui (Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).[31]
Doktrinoje, beje, atitinkamai pabrėžiama, kad Konstitucija netoleruoja, pvz., a) Seimo įstatymu sukurtos Respublikos Prezidento naujos pareigos sudaryti specialią valstybės instituciją sovietinio laikotarpio slaptųjų tarnybų kadrinių darbuotojų liustracijai vykdyti; b) įstatyme numatyto nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymo Respublikos Prezidentui.[32]
Pažymėtina, kad Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai Vyriausybės teikimu skirti „Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų“, taip pat Konstitucijos 85 straipsnyje (kartu su 84 straipsnio 3 punktu) numatytas Ministro Pirmininko arba „atitinkamo ministro“ atliekamas Respublikos dekreto dėl diplomatinio atstovo skyrimo pasirašymas (kontrasignavimas), iki 2024 m. nebuvo išsamiai išplėtoti Konstitucinio Teismo doktrinoje. Kodėl? Todėl, kad iki šiol nebuvo tam palankaus (dėkingo) konstitucinio ginčo ir jam skirtos konstitucinės justicijos bylos. Tokia byla perspektyvi 2024 m. ir todėl prognozuotina, jei Seimas priimtų minėtą įstatymo projektą, o opozicinė Seimo narių grupė, kuri palaiko ar siekia palaikyti gerus politinius santykius su valstybės vadovu, dėl to kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, argumentuodama, kad naujas įpareigojimas Respublikos Prezidentui motyvuoti sprendimus dėl diplomatinių atstovų kandidatūrų atmetimo nesuderinamas su visuminiu valstybės vadovo konstituciniu statusu, ypač panašių kitų konstitucinių įgaliojimų – neskirti Teisėjų tarybos pritarimo sulaukusias teisėjų kandidatūras – kontekste.[33]
Sprendimo motyvai (argumentai), kaip neabejotinai žino ar jaučia kiekvienas advokatas arba kitas praktikuojantis teisininkas, gali būti ne tik politinių debatų, bet ir teismo ar administracine tvarka nagrinėjamų ginčų esminis dalykas. Jei sprendimo motyvų (argumentų) nėra, tai iš esmės nėra ką veiksmingai ginčyti, nes Respublikos Prezidentas – politikas ir ne viešojo administravimo subjektas, kuris neprivalo pagal Viešojo administravimo įstatymo ir Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos reikalavimus užtikrinti kandidato į ambasadorius teisę į gerą valdymą[34]būtent jo kandidatūros atmetimo motyvų atskleidimo (sužinojimo) būdu. Jei sprendimo motyvai (argumentai) yra, tai savaime reiškia, kad yra ką paneigti, įrodinėjant sprendimo autoriaus savivalę ar sabotažą arba piktnaudžiavimą ir kitokį prieštaravimą įstatymui ar net Konstitucijai.
Todėl galima ir derėtų akcentuoti, kad įstatymo projektas iš esmės silpnina (riboja) Respublikos Prezidento teisinę politinę padėtį ir stiprina (itin išplečia) Seimo Užsienio reikalų komiteto svarbą bei įtaką tiek, kiek iš lakoniškos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto nuostatos „[Seimas] ratifikuoja <…> sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus (paryškinta mano – aut.)“ išsikristalizuoja penkios nelakoniškos 48² straipsnio („Diplomatinio atstovo kandidatūros svarstymas“ [Seimo Užsienio reikalų komitete]) dalys. Be to, derėtų įžvelgti, kad projektas stiprina Užsienio reikalų ministro, kuris minėtame aiškinamajame rašte akcentuojamas kaip Diplomatinės tarnybos vadovas, politinę padėtį, kadangi sudaro prielaidas (leidžia) šiam ministrui apsiriboti jo atrinktos diplomatinio atstovo kandidatūros, kuri suderinta su Ministru Pirmininku, tik minėtu pranešimu Respublikos Prezidentui (viso labo valstybės vadovo informavimu apie kandidatūros teikimą Seimo komitetui).
Visa tai dar labiau sutvirtina jau galiojančias ir taikomas minėto ministro konstituciškai diskutuotinas kompetencijas taip subtiliai (a) atšaukti diplomatinį atstovą[35] ir net juo esančiu ambasadorių, kad toks atšaukimas vėliau būtų laikomas „diplomatinio atstovavimo funkcijų pasibaigimu“ net galiojant Respublikos Prezidento dekretui dėl asmens skyrimo į diplomatinio atstovo (pvz., ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje) pareigas, arba (b) paskirti laikiną diplomatinį atstovą Europos Sąjungoje[36] (ar prie kitų tarptautinių organizacijų), kuris turi teisę eiti pareigas anaiptol ne du ar tris mėnesius,[37] nors Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte vienareikšmiai reikalaujama, kad diplomatinius atstovus skirtų ir atšauktų Respublikos Prezidentas Vyriausybės teikimu.
Beje, įstatymo projekto aiškinamajame rašte atitinkamainurodyta, kad siūlomi įstatymo pakeitimai ir papildymai būtini, be kita ko, tam, „kad būtų sklandžiai pasiruošta diplomatinių atstovų kaitos procesams ir nesusidarytų situacijų, kuomet <…> nėra paskirtas diplomatinis atstovas, iš pareigų atšaukus prieš tai pareigas ėjusį diplomatinį atstovą <…>“. Nors toliau nurodomas atšaukto diplomatinio atstovo skyrimo termino pasibaigimas ir galimybių jį pratęsti nebuvimas, tačiau potekstėje ar tarp eilučių, matyt, įžvelgtinas, be kita ko, ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje atšaukimas Užsienio reikalų ministro sprendimu, tuo vėliau sukuriant šio diplomatinio atstovo „diplomatinio atstovavimo funkcijų pasibaigimą“, nepaisant galiojančio Respublikos Prezidento dekreto skirti diplomatinį atstovą ir kartu įgalioti jį eiti ambasadoriaus pareigas, kurios net po minėto atšaukimo ir mistinio „diplomatinio atstovavimo funkcijų pasibaigimo“ konstituciškai vis dar einamos ir dosniai atlyginamos pagal tą dekretą tiek 2023 m. lapkričio gruodžio, tiek 2024 m. sausio ir vasario mėnesiais.
Dėl pernelyg „įsakmaus tono“ ir mobingo pavaldiniams apkaltinto[38] bei dėl vadovo savybių neturėjimo paaiškėjimo pasmerkto,[39] tačiau Respublikos prezidento dekretu neatšaukto ambasadoriaus Londone teisių ir interesų gynimo perspektyvoms URM slopinti galimai tinka įstatymo projekto aiškinamojo rašto paaiškinimas: „diplomatas <…>, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jei užsienio reikalų ministro tvarka yra pripažintas pažeidusiu diplomatų veiklos ir tarnybinės etikos principus, nustatytus Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje“ (aiškinamojo rašto 4 punkto 6 pastraipa). Deja, įstatymo pakeitimai ir papildymai pagal Konstituciją negali turėti „grįžtamosios“ teisinės galios, kuri būtų nukreipta į praeitį ir joje susiklosčiusius santykius, kylančius iš keletą metų galiojančio minėto Respublikos Prezidento dekreto Nr. 1K–1113.
Be to, visi esminiai žmogaus teisių ir pareigų bei atsakomybės klausimai, įskaitant diplomatų ar teisėjų teisių ir pareigų bei atsakomybės esminius klausimus, pagal Konstitucinio Teismo doktriną gali būti pirmiausia reglamentuojami tik įstatymu, t. y. jo materialinėmis reguliacinėmis, o ne blanketinėmis nuostatomis, kurios numato ministro teisės aktus. Todėl ne Užsienio reikalų ministras savo aktu, bet Seimas įstatymu pirmiausia turi reglamentuoti „diplomato pripažinimą pažeidus diplomatų veiklos ir tarnybinės etikos principus“, taigi „pripažinimo tvarkos“ pagrindus, kuriais nėra vien tie principai, nustatyti įstatymu.[40] To kažkodėl nėra įstatymo projekte Nr. XIVP–3500. Matyt, laikomasi pozicijos, kad pakanka vien to, kad „Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje“, kaip akcentuojame aiškinamajame rašte, nustatyti „diplomatų veiklos ir tarnybinės etikos principai“. Jei jie nustatyti įstatymu, tai kam esą dar reikia įstatymu nustatyti tvarkos pagrindus, pagal kuriuos diplomatas pripažįstamas pažeidęs tokius principus, pvz., mobingu.
IŠVADOS
Konstitucinis neaiškumas ir dviprasmiškumas dėl Seime inovatyviai projektuojamo Respublikos Prezidento politinio sprendimo atmesti Vyriausybės teikiamą (Seimo komiteto pritarimo sulaukusią bei Užsienio reikalų ministro atrinktą) diplomatinio atstovo kandidatūrą privalomo motyvavimo iš esmės gali ir turėtų būti vertinamas tiek (a) apkaltos valstybės vadovui proceso dėl nemotyvuotų sprendimų, tiek (b) motyvuotų sprendimų apskundimo Konstituciniam Teismui inicijavimo teisinių prielaidų hipotetinio projektavimo kontekste. Antrasis variantas galbūt galėtų būti atitinkamai (mutatis mutandis) paneigiamas pagal Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarime suformuluotą doktriną: „vien tai, kad Respublikos Prezidento motyvai, kuriais remiantis Seimo priimtas įstatymas grąžinamas jam pakartotinai svarstyti, kieno nors (inter alia Seimo narių) gali būti vertinami kaip neteisingi, negali būti dingstis kvestionuoti atitinkamo Respublikos Prezidento dekreto atitiktį Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylą)“.
Tačiau Respublikos Prezidento pareigos motyvuoti politinio kandidatūrų atmetimo sprendimus, priimamus pagal Konstitucijos 84 straipsnio 3 punktą, sukūrimas („įteisinimas“ įstatymu) gali būti vertinamas kaip sudarantis dviprasmiškas teisines ir politines prielaidas Seimui patraukti konstitucinėn atsakomybėn apkaltos proceso tvarka tokį svarbiausius užsienio politikos klausimus pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą pernelyg suvereniai sprendžiantį Respublikos Prezidentą, kuris siūlomais terminais pagrįstai ir išsamiai nemotyvuoja sprendimo atmesti Vyriausybės teikiamą diplomatinio atstovo kandidatūrą, taip pat ilgą laiką nepriima sprendimo, blokuodamas teikimo procedūrą, arba politinio sprendimo „neįformina“ atitinkamu raštu (aktu), kuriame išdėstyti motyvai.
Diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų konstitucinis statusas, įskaitant jų skyrimo ir atšaukimo (Respublikos Prezidento aktais) tvarkos konstitucinius pagrindus, nepalyginti siauresnis ir lakoniškesnis nei apylinkių, apygardų teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo bei administracinių teismų teisėjų konstitucinis statusas, įskaitant jų skyrimo ir atleidimo (Respublikos Prezidento aktais) tvarkos konstitucinius pagrindus. Jei pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto ir 112 straipsnio nuostatas negali būti tokių Respublikos Prezidento dekretais skiriamų ir atleidžiamų teisėjų, kuriuos pagal Teismų įstatymą išimtiniais atvejais galėtų paskirti ir atleisti Teisingumo ministras (ar Teisėjų taryba, Seimas, Vyriausybė, kitas įstatyme nurodytas subjektas), tai analogiškai derėtų teigti, kad pagal Konstitucijos 84 straipsnio 3 punktą negali būti tokių Respublikos Prezidento dekretais skiriamų ir atšaukiamų diplomatinių atstovų, kuriuos pagal Diplomatinės tarnybos įstatymą išimtiniais atvejais galėtų paskirti ir atšaukti (neterminuotai iškviesti ir nulemti diplomatinio atstovo „funkcijų baigtį“) Užsienio reikalų ministras.
Sisteminiu požiūriu diskutuotina ir abejotina tokia įstatymų leidėjo teisėkūra, kuri Diplomatinės tarnybos įstatyme sudaro prielaidas Konstitucijoje nenurodytam Užsienio reikalų ministrui (a) skirti „laikiną“ diplomatinį atstovą prie tarptautinės organizacijos (juo labiau Europos Sąjungos) anaiptol ne tik dviem trims mėnesiams ir (b) iškviesti (iš esmės atšaukti) ambasadorių užsienio valstybėje neterminuotoms konsultacijoms tokiu būdu, kad neterminuotai atšauktas ambasadorius dėl padaryto „diplomatų veiklos ir tarnybinės etikos principų“ pažeidimo traktuojamas kaip „baigęs vykdyti funkcijas“ užsienio valstybėje, nors galioja Respublikos Prezidento dekretas dėl asmens skyrimo diplomatiniu atstovu ir kartu (tuo pačiu) jo įgaliojimo vykdyti tokio atstovo funkcijas užsienio valstybėje.
Taigi konstitucinės abejonės gali kilti dėl įstatymų leidėjo sudarytų galimybių tarsi „apeiti“ Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte įtvirtintus išimtinius Respublikos Prezidento konstitucinius įgaliojimus skirti ir atšaukti „diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų“ ir juo labiau Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte įtvirtintą valstybės vadovo prerogatyvą spręsti „pagrindinius užsienio politikos klausimus“ (o nusprendus – „ir kartu su Vyriausybe“ vykdyti „užsienio politiką“) tokiais atvejais: pirma, Užsienio reikalų ministro aktu skiriant laikiną diplomatinį atstovą prie Europos Sąjungos anaiptol ne vos dviem ar trims mėnesiams, nors Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte vienareikšmiai reikalaujama, kad tai darytų Respublikos Prezidentas Vyriausybės teikimu; b) antra, ministro sprendimu iš esmės atšaukiant (formaliai – iškviečiant neterminuotoms ir negatyviais padariniais gresiančioms konsultacijoms) ambasadorių ir vėliau, remiantis nustatytais ambasadoje jo padarytais etikos pažeidimais, jį traktuojant kaip baigusį „vykdyti diplomatinio atstovo funkcijas“ minėtoje užsienio valstybėje, nepaisant galiojančio Respublikos Prezidento dekreto, pagal kurį tas diplomatinis atstovas vis dar eina diplomatinio atstovo toje valstybėje pareigas (ir gauna joms numatytą išskirtinį atlyginimą).
Gerbiamo minėto kolegos Virgio Valentinavičiaus pabrėžiama parlamentinės respublikos svarba ir jos ignoravimu Prezidentūroje esą padaroma „antikonstitucinė“ veika ar akcija („Parlamentinėje respublikoje aiškinti, kad prezidentas yra svarbiausias, yra antikonstitucinis veiksmas“; M. Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt, 2024 m. vasario 19 d.) skatina akcentuoti, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje išplėtota parlamentinės respublikos kaip Lietuvos valstybės valdymo formos (su tam tikrais pusiau prezidentinės respublikos požymiais) samprata nėra ir negali būti pagrindu aiškinti Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte vienareikšmiai įtvirtintus išimtinius Respublikos Prezidento įgaliojimus Vyriausybės teikimu skirti ir atšaukti „diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų“ ir juo labiau Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte įtvirtintą valstybės vadovo prerogatyvą spręsti „pagrindinius užsienio politikos klausimus“ (o nusprendus – „ir kartu su Vyriausybe“ vykdyti „užsienio politiką“) pagal tokią metodiką (metodologiją), kuria remiantis būtų daroma konstituciškai abejotina išvada, jog tam tikrais Diplomatinės tarnybos įstatymo nustatytas atvejais esą neabejotinai konstituciškai galimi Konstitucijoje nenurodyti Užsienio reikalų ministro individualūs aktai, kuriais: a) dėl ministro nesutarimų su Respublikos Prezidentu dėl ambasadoriaus prie tarptautinių organizacijų (Europos Sąjungos) kandidatūros, ministras skiria tokį „laikiną“ diplomatinį atstovą Briuselyje (prie Europos Sąjungos), kurio įgaliojimų maksimali trukmė – anaiptol ne du trys mėnesiai; b) dėl Respublikos Prezidento dekretu paskirto ambasadoriaus, kaip diplomatinio atstovo užsienio valstybėje, padaryto „diplomatų veiklos ir tarnybinės etikos principų“ pažeidimo, konstatuoto Užsienio reikalų ministro nustatyta tvarka, ministras iškviečia (iš esmės atšaukia) tokį ambasadorių negatyviais padariniais gresiančioms konsultacijoms neterminuotai ir vėliau jį, remiantis nustatytais ambasadoje jo padarytais etikos pažeidimais bei sensacingu jo esą „įsakmaus tono“ ir neturimų vadovo savybių (anksčiau turėtų ambasadoriaujant Stokholme ir Maskvoje!) paaiškėjimu, traktuoja kaip baigusį vykdyti „diplomatinio atstovo užsienio valstybėje funkcijas“, nors galioja Respublikos Prezidento dekretas dėl tokio diplomatinio atstovo paskyrimo, taigi jis konstituciškai vis dar „eina pareigas“ toje valstybėjeir nėra pagal Konstitucijos 84 straipsnio 3 punktą atšauktas iš pareigų tam skirtu Respublikos Prezidento dekretu. Tokius atvejus suponuojantis įstatymas ir jo pakeitimų projektas gali būti vertinamas kaip galbūt nekorektiškai įsiterpiantis į Konstitucijos 84 straipsnio 3 punktą. Tačiau tik Konstitucinis Teismas galėtų oficialiai įvertinti ir konstatuoti, ar nepaneigiama Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte nustatyto konstitucinio reglamentavimo esmė.
Be motyvų ar su netinkamais motyvais nepaskirti kandidatai į diplomatinius atstovus, kaip ir Užsienio reikalų ministro negatyviais padariniais gresiančioms „konsultacijoms“ neterminuotai atšaukti ambasadoriai, ypač tie, kurių „diplomatinio atstovavimo funkcijas užsienio valstybėje“ ministras laiko pasibaigusiomis net galiojant Respublikos Prezidento dekretui dėl diplomatinio atstovo paskyrimo užsienio valstybėje, pagal minėtą Konstitucinio Teismo doktriną (2010 m. gegužės 13 d. nutarimą) galbūt galėtų teismo tvarka veiksmingai ginčyti jei ne Respublikos Prezidento politinę veiklą, tai bent viešojo administravimo subjektu esančio Užsienio reikalo ministro individualią nenorminę teisėkūrą (įsakymų leidybą), iš kurios tiesiogiai kyla Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta materialinė ir moralinė žala, kuri galimai neteisėtai padaryta minėtų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, jei būtų įrodytos tokios žalos atlyginimo teismo tvarka sąlygos (ypač betarpiškumas ir konstitucinis neteisėtumas).
Dr. Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius
[1] Žr.: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/d.grybauskaite-sako-neskirsianti-v.baliukonio-ambasadoriumi-ispanijoje-56-60362 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[2] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prezidente-vbaliukonio-tikrai-niekur-nesiruosiu-skirti-24752513; https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vusacko-nenustebino-vbaliukonio-neskyrimas-ambasadoriumi-ispanijoje-24775471 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[3] https://lt.wikipedia.org/wiki/Valteris_Baliukonis; https://www.urm.lt/default/lt/naujienos/netekome-kolegos-diplomato-valterio-baliukonio (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[4] Daugiau žr., pvz.: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2191842/ts-lkd-grizta-prie-santykius-su-nauseda-astrinusio-klausimo-pateiks-atstovavima-evt-numatancias-pataisas; https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vytautas-sinkevicius-kas-turi-vaziuoti-i-europos-vadovu-taryba-86458199; https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2024/02/13/news/a-skaisgiryte-apie-konservatoriu-keliama-klausima-del-atstovavimo-evt-valdantieji-vel-pasirinko-konfrontacini-kelia-30533578 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[5] Seimo 1998 m. gruodžio 29 d. priimtas Diplomatinės tarnybos įstatymas Nr. VIII-1012 // Valstybės žinios, 1999, Nr. 7-140; nauja 2018 m. birželio 29 d. redakcija // TAR, 12064.
[6] Diplomatinės tarnybos įstatymo Nr. VIII–1012 6, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir papildymo 48¹, 48² straipsniais įstatymo projektas Nr. XIVP–3500, registruotas 2024 m. vasario 23 d. Žr.: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/20a4b870d24011ee9269b566387cfecb?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=fe38b2a0-c38c-4eb8-9c45-5c0006325f64 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[7] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2204705/seime-registruotos-pataisos-del-ambasadoriu-prezidentas-turetu-motyvuoti-jei-neskiria (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[8] Seimo duomenų bazėje nurodoma, kad minėtą įstatymo projektą teikia Seimo narių grupė. Jos priešakyje – Seimo narys Žygimantas Pavilionis, Emanuelis Zingeris, Andrius Vyšniauskas, Rūta Miliūtė, Raimundas Lopata, Vytautas Raskevičius ir kiti Seimo nariai.
[9] Minėtame įstatymo projekte numatyta, kad „Šis įstatymas įsigalioja 2024 m. liepos 1 d.“ (6 straipsnio 1 dalis). Tačiau negalima atmesti, kad Seimas, priėmęs projektą 2024 m. pavasario sesijos pradžioje, galėtų nustatyti gerokai ankstesnę įstatymo įsigaliojimo dieną, pvz., iki Respublikos Prezidento rinkimų 2024 m. gegužę.
[10] Žr., pvz.: E. Šileikis. Podstawy statusu Rządu Litwy i aktualnosci konstytucyjne z lat 2016–2018 // Wokot rządu w polskim i litewskim prawie konstytucyjnym. Pod redakcją Dariusza Goreckiego. Lodz, 2019, p. 151–197; https://www.zurnalai.vu.lt/open-series/article/view/34045; https://www.tf.vu.lt/news/naujas-leidinys-vu-teises-fakultete-konstitucine-justicija-lietuvoje-trys-veiklos-desimtmeciai/.
[11] Žr.: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2024/02/20/news/g-nausedai-d-zalimo-kirtis-neturetu-jaustis-nei-monarchu-nei-virsininku-nei-dvaro-ponu-30649218 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[12] Žr.: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2176068/laisves-partijos-kandidatas-zalimas-tikiuosi-atkurti-prezidento-institucijos-autoriteta (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[13] Dr. Alvidas Lukošaitis, politologas. Prezidentinių „dūzgių“ diskusijoms: ar reikia mums TOKIO prezidento? // www.LRT.lt, 2024 m. vasario 28 d.
[14] Žr., pvz.: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a-butkevicius-supykes-diplomatai-zino-kokiu-nuomoniu-neturi-demonstruoti-62128183; https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a-butkevicius-apie-ambasadorius-paskleista-informacija-nepuosia-lietuvos-62116245 (žiūrėta 20324 m. vasario 25 d.).
[15] Respublikos Prezidentės 2013 m. rugpjūčio 29 d. dekretai Nr. 1K–1552 ir Nr. 1K–1553 // Valstybės žinios, 2013, Nr. 93-4641; 93-4642.
[16] Žr., pvz.: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/po-pokalbiu-paviesinimo-internete-prezidente-dalia-grybauskaite-atsauke-artura-zurauska-ir-renata-juska-is-ambasadoriu-pareigu-56-364640 (žiūrėta 20324 m. vasario 25 d.).
[17] https://www.tspmi.vu.lt/komentarai/mazvydas-jastramskis-prezidentas-kaip-institucija-lietuvoje-ne-dalyvauja-politikoje-o-atlieka-arbitro-vaidmeni/; https://www.tspmi.vu.lt/komentarai/mazvydas-jastramskis-is-pagarbos-prezidento-institucijai/; https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mazvydas-jastramskis-komunistai-lietuvos-prezidenturoje-93010263 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[18] Z. Petrauskas, D. Žalimas, S. Žaltauskaitė–Žalimienė. Diplomatinė teisė. Vilnius, 2003 (apie Lietuvos konstitucinę teisę žr., pvz., p. 39–41); V. Vadapalas. Tarptautinė teisė. Vilnius, 2006 (apie Lietuvos konstitucinę teisę žr., pvz., p. 56–70); XXI amžiaus iššūkiai tarptautinei teisei. Liber Amicorum Sauliui Katuokai. Vilnius, 2020. Plg.: P. Kūris, M. Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius, 1985.
[19] G. Makauskaitė–Samuolė. Diplomatinės teisės iššūkiai skaitmeniniame amžiuje // XXI amžiaus iššūkiai tarptautinei teisei. Liber Amicorum Sauliui Katuokai. Vilnius, 2020, p. 233–266.
[20] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/g-nauseda-sako-informaves-g-landsbergi-apie-antraji-a-merkel-ir-a-lukasenkos-pokalbi-56-1599972 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[21] Daugiau žr., pvz.: https://www.faz.net/aktuell/politik/ausland/polen-wie-das-treffen-von-duda-und-tusk-verlief-19517074.html (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[22] Daugiau žr., pvz.: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2161621/jansonas-vel-prakalbo-apie-valstybininku-sarasa-tikina-esa-jame-buvo-ir-pavilionis ; https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2023/12/21/news/f-jansonas-apie-valstybininku-klano-veikla-akivaizdu-kad-sistema-veikia-29677333 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[23] Kada reformos virta pokyčiais? Politinis dėmesys, palaikymo koalicijos ir lyderystė A. Kubiliaus Vyriausybės veiklos 2008-2012 m. laikotarpiu. Moksliniai redaktoriai V. Nakrošis, E. Barcevičius, R. Vilpišauskas. Vilnius, 2015.
[24] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/a-kubilius-apie-vyriausybes-darba-bus-rasomi-vadoveliai-ir-disertacijos-56-93334 ; https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/akubilius-zadejo-vadoveli-apie-krize-lietuvoje-o-latviai-parase-47098557 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[25] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/linge-apie-valdanciuju-keslus-prezidenta-nori-paversti-notaru-83297865 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[26] „Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) formuluotė „Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ reiškia tokią veiklą, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima Administracinių bylų teisenos įstatyme vartojama sąvoka „viešasis administravimas“ (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).
[27] „<…> administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo. Konstatuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <…>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <…> veiklos <…>“ neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos, įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą“ (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).
[28] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/landsbergis-atsaukia-ambasadoriu-bajaruna-konsultacijoms-94810201 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[29] Respublikos Prezidento 2022 m. rugpjūčio 30 d. dekretas Nr. 1K–1113 „Dėl Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje skyrimo“ (TAR, 17864; galiojantis 2024 m. vasario 25 d.; žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.), kurio 1 straipsnyje nustatyta: „Skiriu nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. Eitvydą Bajarūną Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje“.
[30] Daugiau žr., pvz.: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/landsbergis-atsaukia-ambasadoriu-bajaruna-konsultacijoms-94810201 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[31] Daugiau žr., pvz: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos 1993-2009. Sudarytojai K. Jankauskas, E. Jarašiūnas, V. Staugaitytė. Vilnius, 2010, p. 722–746.
[32] Ten pat, p. 724, 726 (atitinkamai Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).
[33] Ten pat, p. 918–935.
[34] Daugiau žr., pvz.: A. Andruškevičius, L. Paškevičienė. Viešojo administravimo teisės pagrindai. Vilnius, 2011; G. Kuncevičius, V. Kosmačaitė. Viešasis administravimas kaip Lietuvos administracinės teisės reguliavimo dalykas: kai kurie probleminiai aspektai // Jurisprudencija. 2014, 21(1), p. 141-163; Viešasis administravimas ir privatūs asmenys. Mokslinis redaktorius V. Valančius. Europos Tarybos leidinio (pranc. „L‘administration et les personnes privées“) vertimas lietuvių kalba. Vilnius, 2004.
[35] Galiojančio Diplomatinės tarnybos įstatymo 54 straipsnyje „Diplomatinio atstovo atšaukimas“ nustatyta, kad „Iš anksto apsvarsčius diplomatinio atstovo atšaukimo iš pareigų klausimą Seimo Užsienio reikalų komitete, diplomatinį atstovą Vyriausybės teikimu atšaukia Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas“ (1 dalies 1 sakinys).
[36] Daugiau žr., pvz.: https://de.wikipedia.org/wiki/Simonas_Šatūnas; https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1599566/lietuvos-diplomatai-tampa-politiniu-kovu-ikaitais-net-pakso-prezidentavimo-laikais-nebuvo-tokio-vieso-apatiniu-skalbimo; https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/briuselis-ambasadoriaus-nesulaukia-atsalti-siustas-r-karoblis-zvalgosi-kitu-toliu-56-1629164; https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1598606/virginijaus-sinkeviciaus-komandai-vadovaus-laikinasis-ambasadorius-prie-es-simonas-satunas; https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/lietuva-briuselyje-lieka-be-akiu-ir-ausu-ambasadoriumi-nepaskirtas-s-satunas-pereina-i-v-sinkeviciaus-komanda-56-1633628 (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[37] Galiojančio Diplomatinės tarnybos įstatymo 15 straipsnyje „Diplomatinė atstovybės vadovas“ nustatyta, kad „Diplomatinei atstovybei vadovauja diplomatinis atstovas arba Lietuvos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis (paryškinta mano – aut.)“ (1 dalis). Šio įstatymo 55 straipsnyje „Laikinojo reikalų patikėtinio skyrimas“ nustatyta, kad „Jeigu diplomatinėje atstovybėje nėra <…> paskirto diplomatinio atstovo, kuris vadovautų diplomatinei atstovybei, užsienio reikalų ministras skiria laikinąjį reikalų patikėtinį užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos. Laikinasis reikalų patikėtinis skiriamas ir tada, kai diplomatinis atstovas laikinai negali eiti savo pareigų. Šiuo atveju laikinąjį reikalų patikėtinį ne ilgiau kaip vienam mėnesiui gali paskirti pats diplomatinis atstovas, o ilgesniam laikotarpiui – užsienio reikalų ministras (paryškinta mano – aut.) <…>“. Šio įstatymo 56 straipsnyje „funkcijos“ nustatyta, kad „Vadovaudamas diplomatinei atstovybei, laikinasis reikalų patikėtinis turi tokias pačias teises ir pareigas kaip ir diplomatinis atstovas“ (2 sakinys).
[38] Žr., pvz.: Indrė Jurčenkaitė. Apie Bajarūno elgesį liudijo 13 darbuotojų: grasinimai atleisti, įsakmus tonas ir prievolė skaitytis su sutuoktine // www.Delfi.lt, 2023 m. spalio 4 d.
[39] Žr., pvz.: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000317334/pavilionis-isitikines-bajarunas-negali-grizti-ambasadoriauti-i-jk-isvados-aiskios ; https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2102974/bajaruno-likimas-toliau-augina-itampa-tarp-prezidenturos-ir-urm-sutaria-tik-del-vieno-kencia-lietuvos-interesai-ir-reputacija ; https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2116480/urm-atmeta-prezidenturos-kritika-del-dvigubu-standartu-tiriant-ambasadoriu-elgesi (žiūrėta 2024 m. vasario 25 d.).
[40] Kitaip tariant, ambasadoriaus ar kito diplomatinio atstovo mobingu pavaldiniams padaromas „diplomatų veiklos ir tarnybinės etikos principų“ pažeidimas (jo esminių materialinių teisnių aspektų visetas) pirmiausia turi būti Įstatymu sureguliuotas ir tik po to galėtų būti ministro aktu techniškai sukonkretintas neesminiais procedūriniais aspektais.
