E. Šileikis. Įkalintų asmenų darbo apmokėjimas Vokietijoje ir jo svarba Lietuvai
Vokietijoje galiojantis darbuotojų minimalus 12 eurų darbo valandos atlygis negalioja įkalintiems asmenims, tačiau pastarųjų darbo maksimalaus 2,30 eurų valandinio atlygio reglamentavimas Bavarijos ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėse prieštarauja Federacijos Konstitucijai, t. y. 1949 m. Pagrindiniam Įstatymui (vok. Grundgesetz). Tokia normų kolizija, kurios objektyvizavimo pagrindą sudarė kalinių vidutinis uždarbis per valandą nuo 1,37 euro iki 2,30 eurų, turės būti pašalinta vėliausiai iki 2025 m. birželio 30 d. Tai nustatyta Federacijos Konstitucinio Teismo (vok. Bundesverfassungsgericht) antrojo senato 2023 m. birželio 20 d. sprendime Nr. 2 BvR 166/16, 2 BvR 1683/17.[1]
Pagal dviejų įkalintų asmenų, kurių darbo kalėjime valandinis atlyginimas pastaraisiais metais svyravo tarp 1,37 euro ir 2,30 eurų, konstitucinius skundus (vok. Verfassungsbeschwerde) priimtą šešių teisėjų sprendimą sudaro 43 puslapių ir 247 paraštės punktai (vok. Randnummer). Tačiau bylos nagrinėjimo baigtį nulėmė penki pagrindiniai teiginiai (vok. Leitsätze):
1) konstitucinis resocializacijos imperatyvas įpareigoja įstatymų leidėją plėtoti išsamią, veiksmingą ir mokslu grindžiamą resocializacijos koncepciją ir pagal ją nustatyti bausmių vykdymo reguliavimo esmines nuostatas;
2) visuminė konstituciškai numatyto resocializacijos tikslo pasiekimo koncepcija turi išplaukti iš pačio įstatymo, kuriame neprieštaringai nustatyti ir derinami tikslai, kurie turi būti pasiekti kalinių darbo bendro atlyginimo ir ypač monetarinio atlygio dalies (vok. monetären Vergütungsteil) kontekste;
3) įstatymų leidėjas nėra pririštas prie konkrečios reguliavimo koncepcijos ir turi pasirinkimo bei nuožiūros laisvę, tačiau įstatymo nuostatos turi remtis kruopščiai parinktomis prielaidomis ir prognozėmis, o priemonių veiksmingumas privalo būti reguliariai vertinamas moksliškai;
4) jei įstatymų leidėjas nustatė resocializacijos koncepciją ir joje nusprendė, kokiems tikslams skirtas kalinių darbas ir jo atlyginimas, tai atlyginimo konstrukcija ir dydis privalo būti pasvertas taip, kad koncepcijoje įtvirtinti tikslai galėtų būti realiai (faktiškai) pasiekti, taigi atlygio dydžio adekvatumas būtų matuojamas resocializacijos koncepcijoje siekiamais tikslais;
5) įstatymų leidėjas, atlikdamas vertinimą ir pasvėrimą bei balansavimą, turi vertimų ir konstravimų laisvę, kurios konstitucinė kontrolė Konstituciniame Teisme atliekama pagal tinkamumo doktriną.
Visa tai turi arba gali turėti tiesiogines sąsajas su Lietuvos 1992 m. Konstitucijos 48 straipsnio 5 dalies nuostata „Priverčiamuoju darbu nelaikomas <…> įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas.“ Ši konstitucinė nuostata apima aspektus, kurie susiję su tinkamo ir veiksmingo nuteistųjų darbo adekvataus atlygio konstitucine samprata. Ji gali būti palaipsniui kuriama ir plėtojama būtent nuteistųjų resocializacijos doktrininės sampratos pagrindu.
Beje, valstybės tarnautojų, statutinių pareigūnų ir teisėjų atlyginimų mažinimo bei jam prilygstančio „perskaičiavimo“ aspektai ne vieną kartą nagrinėti Lietuvos Konstitucinio Teismo ir kai kurių kitų Europos valstybių konstitucinės justicijos institucijose, ypač ekonomikos krizės ar finansinio sunkmečio metu, pvz., 2009–2013 m. Tačiau kalinių specifinio darbo ir jo maksimalaus apmokėjimo dydžio konstitucinė tematika ir problematika, kaip teisės normų konstitucinės kontrolės reali sritis ir konkrečios „norminės bylos“ perspektyva, buvo ir tarsi turėjo likti sunkiai įsivaizduojama Lietuvoje net teisės teorijos ir filosofijos lygmeniu. Tačiau, pasirodo, net toks finansinis teisinis klausimas ir jo argumentuotas atsakymas priskirtinas „nematomai“ Konstitucijai (invisible constitution), ypač jei joje yra tiesiogiai įtvirtintos arba oficialios doktrinos būdu atskleistos atitinkamos nuostatos dėl priverčiamojo ir laisvai pasirenkamo darbo bei jo apmokėjimo.
Todėl Vokietijos ir Lietuvos bausmių vykdymo teisės šaka, kurią Vilniaus universitete yra dėstę ir nagrinėję tokie baudžiamosios teisės korifėjai kaip šviesaus atminimo Vladas Pavilonis ir dabartinis jo mokinys profesorius Gintaras Švedas, po minėto Federacijos Konstitucinio Teismo sprendimo dar labiau įgavo A. Abramavičiaus ir E. Jarašiūno aprašytą „konstitucinę dimensiją“,[2] t. y. didesnį Konstitucijos svarbos potencialą Gintauto Sakalausko tyrinėjamoms „kalinių resocializacijos prielaidoms“.[3]
Lietuvoje galiojančio Bausmių vykdymo kodekso atitiktis Konstitucijai kartą jau buvo nagrinėjama Lietuvos Konstituciniame Teisme. Jo 2015 m. vasario 26 d. nutarimas, kurį rengiant buvo „apklaustas“ specialistas profesorius Gintaras Švedas,[4] atskleidė nesusituokusių nuteistųjų kaip galimai ankstesnės faktinės šeimos narių, atliekančių laisvės atėmimo bausmę atitinkamose įstaigose, susirašinėjimo draudimo problemą. Jos objektyvizavimas ir kvalifikavimas, nustatant prieštaravimą Konstitucijai, tuomet neapėmė pareiškėjo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) neakcentuoto diskriminavimo pagal santuokinės ir nesantuokinės šeimos kriterijus nagrinėjimo, nors jis dabartiniame diskurse neabejotinai būtų temų tema Nr. 1. Tuomet apsiribota tyrimo neišplėtimu ir tokia nutarimo rezoliucija: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2002, Nr. 73-3084) 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai (paryškinta mano – aut.), tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.“
Galima stebėtis, kad tame 2015 m. nutarime nebuvo ir net dabar iki 2023 m. birželio nėra sukurta oficialioji lietuviška konstitucinė doktrina, kurioje būtų vartojama resocializacijos sąvoka ir pabrėžiamas konstitucinis resocializacijos imperatyvas.
Tiesa, sąvoka „resocializacija“ tame 2015 m. nutarime pavartota net keturis kartus, tačiau du kartus Seimui atstovavusio Seimo nario Vitalijaus Gailiaus rašytinių paaiškinimų nuorodose ir du kartus – Latvijos Konstitucinio Teismo doktrinos nurodymuose: „Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad <…> tarpusavio susirašinėjimas galėtų būti laikomas resocializacijos elementu, ypač tais atvejais, kai laisvėje nesama asmenų, su kuriais nuteistasis galėtų susirašinėti; resocializacijos tikslas nėra apriboti nuteistųjų tarpusavio ryšius, jeigu šie ryšiai nekelia grėsmės bausmių vykdymo tikslams“.
Beje, pats pirmasis minėtos sąvokos pavartojimas Lietuvos konstitucinės justicijos aktuose turėtų būti aptinkamas garsiajame 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime dėl mirties bausmės prieštaravimo Konstitucijai, tačiau ne teismo konstitucinės argumentacijos lygmenyje, bet viso labo mokslininko Aleksandro Dobrynino paaiškinimų nurodymuose: „A. Dobrynino teigimu, <…> Respondentų buvo klausiama, ar jie pritartų mirties bausmei, jeigu pavojingas nusikaltėlis būtų deramai izoliuotas arba resocializuotas“.
Galbūt tik laiko klausimas, kada ir kaip Vilniuje Gedimino prospekto 36 bus gauti ir, pirmininkaujant baudžiamosios teisės profesoriui Gintarui Godai, išnagrinėti Lietuvoje įkalintų asmenų konstituciniai skundai dėl galimai dviprasmiško ir prieštaringo kalinių darbo apmokėjimo reglamentavimo atitikties Lietuvos Konstitucijai (konstituciniam atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principui resocializacijos veiksmingumo aspektu).
Galbūt ne tarnyba ar departamentas prie Lietuvos Teisingumo ministerijos, bet Lietuvos įstatymų leidėjas turėtų patvirtinti tokią Vokietijos Konstitucinio Teismo pabrėžiamą resocializacijos koncepciją, pagal kurią Lietuvos teismai galėtų veiksmingai tikrinti ir konstituciškai vertinti, ar joje nurodyti resocializacijos tikslai tinkamai suderinti su nuteistųjų darbo kalėjimuose apmokėjimu bei jo veiksmingu įgyvendinimu konkrečiose situacijose.
Žinoma, nepalyginamai paprasčiau ir greičiau tokią koncepciją tvirtinti ne audringoje Seimo plenarinių posėdžių salėje, bet hipotetiškai tyliame ramiame Kalėjimų departamento ar kitaip pavadintos tarnybos direktoriaus kabinete. Jame 2021 m. sausio 7 d. priimtu įsakymu V-5 patvirtinta 2020 m. rugpjūčio 14 d. sudarytos Darbo grupės parengta Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme resocializacijos reformos Lietuvoje koncepcija.[5] Toks aktas pagal jį priėmusį teisėkūros subjektą, deja, neteismingas Konstituciniam Teismui, kas sudaro papildomos konstitucinės problematikos subtilų aspektą, kurio kritiškas vertinimas turėtų būti grindžiamas Vokietijos Konstitucinio Teismo taikyta argumentavimo technika (metodika).
Beje, dabartinės Lietuvos Vyriausybės programoje, kuri patvirtinta Seimo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu, ne tik abstrakčiai nurodyta „Orientacija į resocializaciją ir elgesio korekcijos programas“, bet ir ambicingai pabrėžiama: „Peržiūrėsime ir tobulinsime resocializacijos ir darbo su nuteistaisiais programas, kurios leis užtikrinti tinkamą nuteistųjų parengimą grįžti į visuomenę ir padės spręsti pakartotinio kalinimo problemą“ (193.2 punktas).[6]
Visa tai politiškai siejasi su ypatinga Vokietijos Federacijos Konstitucinio Teismo padėtimi šalies teisinėje ir politinėje sistemose bei viešosios nuomonės formavimo procese. Ši institucija įsikūrusi ir veikia ne valstybės sostinėje Berlyne ar šios milijoninės metropolijos pirmtake kelis pokario dešimtmečius buvusioje Bonoje, bet palyginti mažame ir atokiame Karlsruhe mieste. Provinciali ramybė apgaulinga ne tik tuo aspektu, kad miesto futbolo komanda „Karlsruhe SC“ prieš kelis dešimtmečius žaidė šalies aukščiausioje lygoje (Bundesliga) ir dabar galbūt tik laikinai tenkinasi antrąją (prieš tai regionine trečiąja) lyga. Derėtų stebėtis, kad ne „rašytinio proceso tvarka“, bet „žodinio bylos nagrinėjimo tvarka“ (vok. mündliches Verfahren) dažnai vykstantys Konstitucinio Teismo posėdžiai neretai sausakimši, nes sulaukia ne tik pagarbių bylos dalyvių, bet ir akylų ginčo stebėtojų iš Miuncheno, Berlyno ar Hamburgo gausos (kitaip nei Vilniaus Gedimino prospekte 36). Todėl šalies žiniasklaidos priemonės 2023 m. birželio 21 d. natūraliai ir dėsningai pasipuošė antraštėmis „Federacijos Konstitucinis Teismas kvestionuoja nuteistųjų darbo mažus atlygius“, „Karlsruhe patenkino dviejų nuteistųjų konstitucinius skundus: per mažas atlygis už darbą kalėjimų dirbtuvėse“.
Nebuvo ir tikriausia nebus tokio garbingo ilgamečio Bundestago nario, kuris būdamas ypatingo operatyvinės veiklos (žvalgybos) institucijų parlamentinės priežiūros padalinio vadovu ir atitinkamo Seimo nario kritiškosios filosofijos pasekėju, nacionalinio radijo ir televizijos transliuotojo internetinėje svetinėje publikuotų teisinio nihilizmo kupiną straipsnį apie tai, kaip šalies Konstitucinis Teismas pasitiko atlyginimais kalėjime nepatenkintus nuteistuosius kalinius „su duona ir druska.“[7]
Dr. Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius
[1] https://www.bundesverfassungsgericht.de/SharedDocs/Entscheidungen/DE/2023/06/rs20230620_2bvr016616.html
[2] A. Abramavičius, E. Jarašiūnas. Konstitucinė dimensija baudžiamojoje teisėje. Teisė, 2004, t. 53, p. 7-26.
[3] G. Sakalauskas. Kalinimo sąlygos ir kalinių resocializacijos prielaidos. Teisės problemos. 2015. Nr. 2 (88), p. 5-53 (https://teise.org/wp-content/uploads/2023/01/G.Sakalauskas-2015_2.pdf).
[4] Tame nutarime nurodyta: „Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui apklaustas specialistas – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Gintaras Švedas ir gauta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Juozo Bernatonio rašytinė nuomonė“.
[5] Resocializacija ir reintegracija į visuomenę – Lietuvos kalėjimų tarnyba (kalejimudepartamentas.lt)
[6] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/973c87403bc311eb8c97e01ffe050e1c?positionInSearchResults=1&searchModelUUID=d22ef86f-7c70-4a48-ac56-91111b5708d9
[7] https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/2014826/kestutis-masiulis-konstitucinis-teismas-isardytu-pasienio-tvora-ir-kviestu-migrantus-su-duona-ir-druska (2023 m. birželio 19 d.; žiūrėta tą pačią dieną).
