J. Baltrimas. Politikų apkalta: pareiga įrodyti, kad paslaptis neišsaugota, o melas ne baltas

Šiuo metu žiniasklaidos priemonėse plačiai aptariami įtarimai, kad kažkas iš Seimo narių galbūt atskleidė nusikaltimais įtariamam Seimo nariui Kristijonui Bartoševičiui apie Generalinės prokuratūros ketinimą kreiptis į Seimą dėl jo teisinės neliečiamybės panaikinimo. Įtarimuose dėl šios informacijos atskleidimo nurodoma, kad informacija buvo atskleista, kai prokuratūros ketinimas dar nebuvo viešai paskelbtas, ir ja remdamasis K. Bartoševičius pateikė Vyriausiajai rinkimų komisijai pareiškimą, kuriuo atsisakė Seimo nario mandato.

Reiškiamuose įtarimuose dėl informacijos atskleidimo (viešojoje erdvėje vadinamo „nutekinimu”) svarstoma, kad tai atlikusios Seimo narės ar nariai (šiuo metu viešojoje erdvėje tuo yra įtariamos Seimo pirmininkė ir K. Bartoševičiaus Seimo frakcijos seniūnė) galėjo sulaužyti savo priesaiką ir šiurkščiai pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Toliau yra pateikiamas komentaras, kuriame pristatoma Lietuvos konstitucinė teisė šiuo klausimu.

Faktai ir įrodymai

Apkaltos tvarka Seimo nario mandatas gali būti panaikinamas, jeigu Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad Seimo narys sulaužė savo priesaiką, šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Tačiau prašymas pateikti tokią išvadą teisme yra priimamas nagrinėti tik, jeigu jis yra motyvuotas – pareiškėjai turi pareigą įvardyti ir įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes. Konstitucinis Teismas savo 2010 m. spalio 27 d. išvadoje, 2016 m. gegužės 10 d. sprendime yra pasisakęs, kad:

„Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai, kurių atitiktį Konstitucijai prašoma ištirti, turi būti nurodyti arba Seimo nutarime, arba atskirai surašytame paklausime, patvirtintame Seimo nutarimu; paklausime dėl išvados, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, inter alia turi būti nurodyti tik tie veiksmai, kurių atitiktį Konstitucijai prašoma tirti; turi būti nurodytos šių veiksmų atlikimo aplinkybės, taip pat Konstitucijos nuostatos, kurioms, pareiškėjo nuomone, prieštarauja nurodyti konkretūs veiksmai, pareiškėjo argumentai, kuriais grindžiamas atitinkamo pareigūno konkrečių veiksmų prieštaravimas Konstitucijai <…> paklausime nurodyti konkrečius veiksmus, kurių atitiktį Konstitucijai prašoma ištirti, ir jų atlikimo aplinkybes, taip pat kartu pateikti tai patvirtinančius įrodymus yra būtina tam, kad Konstitucinis Teismas galėtų įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus teikti išvadą“

Viešai prieinamoje informacijoje yra atkreipiamas dėmesys į stebėtiną sutapimą, kad Seimo narys K. Bartoševičius atsisakė Seimo nario mandato tik kelios dienos prieš Generalinės prokuratūros kreipimąsi į Seimą; prokuratūros atstovai nurodo, kad K. Bartoševičius iš teisėsaugos institucijų nežinojo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą (kuriame jis vėliau gavo įtariamojo statusą); Seimo pirmininkė ir K. Bartoševičiaus Seimo frakcijos seniūnė taip pat nurodo šios informacijos jam neatskleidusios (berods, ir nežinojusios). Kai kurie politikai ir visuomenės veikėjai pastarųjų Seimo narių pasisakymais netiki.

Tam tikrų susijusių aplinkybių yra ir daugiau, bet plačiai prieinamoje viešojoje informacijoje nėra įvardyta jokių įrodymų, kurie patikimai patvirtintų, jog kažkas iš Seimo narių K. Bartoševičiui atskleidė ginčijamą informaciją.

Galima svarstyti, kad sutapimai neįtikėtini, bet kol kas jie nėra pagrįsti tokiais įrodymais, kokie yra reikalingi teisme. Jeigu nebus rasta daugiau įtarimus Seimo narėms pagrindžiančių įrodymų, galima prognozuoti, kad atitinkamą apkaltos prašymą pateikti išvadą Konstitucinis Teismas tiesiog atsisakys priimti. Antra vertus, tie sutapimai nėra neįtikėtini, tikrovėje galėjo būti susiklostę ir daug kitų scenarijų, kurie galėjo būti daug paprastesni. Tačiau padarykime hipotetinę prielaidą, kad Seimo narės minėtą informaciją išties atskleidė Seimo nariui K. Bartoševičiui.

Padarius tokią prielaidą kaltinimo faktiniu pagrindu viešojoje erdvėje įvardijama (1) pats informacijos atskleidimas ir (2) tariamas melavimas, kad informacija nebuvo atskleista.

Rolando Pakso precedento taikymas

Viešose diskusijose yra išsakomas pastebėjimas, kad galbūt nagrinėjamu atveju galėtų būti aktualus Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvados precedentas – šioje išvadoje teismas pripažino, kad R. Paksas sulaužė Prezidento priesaiką atskleisdamas ikiteisminio tyrimo duomenis nusikalstama veika įtartam asmeniui.

Teismų precedentų taikymo teorija yra plati ir skaitytojas čia nebus ja apkraunamas, paminėtini tik keli aspektai: teismų precedentai griežtai saisto teismus vėlesnėse bylose, kurių teisiškai reikšmingos aplinkybės yra panašios. Tam, kad atsakytume į klausimą, ar aplinkybės yra panašios, geriausia yra iškelti kitą klausimą – ar bylų skirtumai yra (ne)reikšmingi.

Taip pat yra reikšminga įvertinti, kiek plačią taisyklę implikuoja Konstitucinio Teismo precedentas. Galbūt informacijos atskleidimą R. Paksas atliko telefonu, tad kodėl negalima teigti, jog jis iš pareigų pašalintas už kalbėjimą telefonu? O gal už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą? Ar už specifinių konkrečių ikiteisminio duomenų atskleidimą – asmens informavimą, kad teisėsaugos institucijos dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę?

Būtent pastarąją aplinkybę Konstitucinis Teismas įvardijo kaip vieną iš lemiančių savo 2004 m. kovo 31 d. išvados pagrindą.

Šiandien diskutuojamu atveju galbūt atskleista informacija buvo kitokio pobūdžio. Vadovaujantis Seimo statutu, kada yra teikiamas prašymas dėl Seimo nario teisinės neliečiamybės panaikinimo, šis Seimo narys privalo būti informuojamas ir apklausiamas. Tik tai privaloma atlikti vėliau. Ar draudžiama tai atlikti anksčiau, kol kas lieka neaišku – tai reglamentuojančios teisės normos kaltinančioji pusė neįvardijo, tad klausimą išaiškinti liktų teismams.

Tokia situacija būtų reikšmingai besiskirianti nuo minėto R. Pakso precedento, nes pastarajame informacijos atskleidimas kėlė realią riziką, kad dėl R. Pakso veiksmų bus sunkiau išaiškinti nusikaltimą. Dabartiniu atveju informacijos atskleidimas (jeigu jis įvyko) sukėlė padarinį, kad įtariamasis Seimo narys pats operatyviai paprašė panaikinti jo mandatą, kas tik pagreitino ikiteisminį tyrimą.

Mindaugo Basčio precedento taikymas

Kitas kaltinančiosios pusės nurodomas galimas taikyti precedentas yra Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. išvada, kurioje nuspręsta, jog „Seimo nario Mindaugo Basčio veiksmas – atsakydamas į Klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 55 punkto klausimą „Ar pažįstate (pažinojote) asmenis, kurie dirba (dirbo) kitų valstybių žvalgybos, saugumo tarnybose ar su jomis susijusiose institucijose? Jei taip, pateikite informaciją apie tai“ nuslėpė savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika ir taip, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 11 punkto reikalavimą nenuslėpti duomenų apie savo ryšius, turinčius įtakos sprendimo dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo priėmimui, elgdamasis nesąžiningai, siekė gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kurį įgijęs, dėl savo ryšių galėjo sukelti grėsmę valstybės paslapčių saugumui, – prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiuo veiksmu Lietuvos Respublikos Seimo narys Mindaugas Bastys šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir sulaužė priesaiką“. Dėl šio precedento yra svarstoma, kad jis suponuoja, jog melas yra laikomas priesaikos sulaužymu.

Tokia plati taisyklė iš šio precedento negali būti išvedama, taip pat kaip ir negalėtų būti išvedama taisyklė, jog anketos pildymas savaime yra priesaikos sulaužymas. Antra vertus, sunkus melas neabejotinai gali būti laikomas priesaikos sulaužymu. Tad, kaip atskirti, ar: (1) melas yra baltas, už kurį konstitucinė atsakomybė nekyla; (2) melas nėra baltas, bet ne tiek nesąžiningas ir sunkus, kad už jį kiltų konstitucinė atsakomybė; (3) melas yra juodas ir dėl jo Seimo narys privalo netekti mandato?

Kol kas Konstitucinis Teismas nėra atskleidęs tam išsamių kriterijų, bet vienas, kurį suponuoja minėta citata iš M. Basčio apkaltos išvados yra tai, ar Seimo narys, „elgdamasis nesąžiningai, siekė gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kurį įgijęs, dėl savo ryšių galėjo sukelti grėsmę valstybės paslapčių saugumui“. Galbūt iš šios formuluotės galima išvesti taisyklę, kad melas galėjo sukelti grėsmę teisės ginamoms vertybėms. Konstitucinis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad „iš Seimo nario priesaikos, Seimo nario konstitucinio statuso kyla reikalavimas, kad Seimo narys elgtųsi sąžiningai, bendraudamas su rinkėjais, visuomenės atstovais pateiktų teisingus faktus apie savo pareigų vykdymą, vengtų elgesio, žeminančio Seimo – Tautos atstovybės reputaciją ir autoritetą“.

Klausimas, kuriai kategorijai Konstitucinis Teismas priskirtų aptariamą galbūt įvykusį melą šiame tekste paliekamas atviras, bet autoriaus intuicija, kuri susiformavo apžvelgus konstitucinės jurisprudencijos visumą, kužda, kad labiausiai būtų tikėtinas vidurinysis atsakymas ir Konstitucinis Teismas nepripažintų priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo.

Dr. Johanas Baltrimas yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros asistentas