B. Mozūraitienė. Pareigūnų bendravimas su įtariamaisiais – kaip neperžengti leistinų ribų?

Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktika kelia griežtus reikalavimus įtariamo asmens apklausai jo teisių į gynybą kontekste ir draudžia „neformalias“, procesiniuose dokumentuose nefiksuojamas įtariamųjų apklausas. Vis tik neretai susidaro tokios situacijos, kai pirminius duomenis apie galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes pareigūnai išgirsta iš įtariamųjų, pavyzdžiui, sulaikymo metu ar po jo ir juos užfiksuoja savo tarnybiniuose pranešimuose ir (arba) nurodo apklausiami liudytojais. Paprastai, vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose įtariamieji savo pirminių teiginių nepatvirtina. Kad tokių „neformalių“, t. y. įtariamojo apklausos protokole neužfiksuotų, pokalbių metu gauti duomenys negali būti pripažinti kaltės įrodymais, būna dažnas apeliacinių bei kasacinių skundų argumentas, todėl teismams tenka vertinti šių duomenų atitiktį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 straipsnio 4 dalies, numatančios, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, reikalavimams. Tokiais atvejais teismai turi nustatyti, kur yra riba tarp efektyvaus pareigos rinkti bylai reikšmingą informaciją įgyvendinimo ir tinkamo įtariamojo teisių užtikrinimo.

Pirmiausia, pažymėtina, kad įtariamuoju yra laikomas asmuo: 1) sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba 2) apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba 3) į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas pranešimas apie įtarimą (BPK 21 straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 4 dalyje yra numatytos įtariamojo teisės. Be kita ko, įtariamasis turi teisę nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, taip pat duoti parodymus arba tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Teisė pasirinkti – kalbėti ar tylėti – padeda užtikrinti nekaltumo prezumpcijos kaip pamatinio teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principo bei vienos svarbiausių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos garantijų įgyvendinimą. Juk baudžiamajame procese įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet turi tokią teisę – viskas priklauso nuo pasirinktos gynybos pozicijos. Įtariamojo apklausos kaip itin svarbaus proceso veiksmo, kurio metu jis gali tokią savo gynybos poziciją išreikšti, tvarka yra detaliai reglamentuota baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 188 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad prieš pradedant įtariamojo apklausą jam turi būti išaiškinama jo teisė atsisakyti duoti parodymus, o tokios apklausos metu turi būti rašomas įtariamojo apklausos protokolas. Toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad tarp įtariamojo ir pareigūnų vykstantis pokalbis apie nusikalstamos veikos aplinkybes turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas, fiksuojamas procesiniuose dokumentuose, ir negali būti suprantamas kaip „neformali“ apklausa, tokiu būdu užtikrinant įtariamojo teisės tylėti ir teisės į gynėją tinkamą įgyvendinimą bei siekiant garantuoti, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl pareigūnų įtariamajam galimai taikyto neteisėto spaudimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje taip pat yra pabrėžęs, kad įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas, o „neformalūs“ pareigūnų pokalbiai su įtariamuoju negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-788/2016, Nr. 2K-9-719/2021, Nr. 2K-58-719/2022 ir kt.). Vienoje iš bylų kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tuo metu, kai asmuo jau yra sulaikytas, jis turi būti laikomas įtariamuoju, įgijusiu šio procesinio statuso suteikiamas teises ir pareigas, todėl įtariamojo po pastarojo sulaikymo policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje pasakytą frazę pripažįstant įrodymu, turi būti vertinama, ar tokie duomenys gauti teisėtu būdu ir ar nebuvo pažeistos įtariamojo teisės tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-719/2022). Kitoje byloje šių įtariamojo teisių pažeidimas buvo nustatytas, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas pateikė prašymus įtariamajam, kad šis duotų teisingus parodymus, nurodydamas, kad įtarime nurodyto nusikaltimo faktas yra akivaizdus, taip duodamas suprasti, kokie parodymai, jo manymu, būtų teisingi, o visa tai vyko nedalyvaujant gynėjui, kuomet įtariamasis po pranešimo apie įtarimą įteikimo išreiškė poziciją, kad pasinaudos savo teise tylėti. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad bet kokie prašymai ar įtikinėjimai įtariamajam duoti parodymus, ypač užuominos apie tai, kokie tie parodymai turėtų būti, vertintini kaip neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2021). Įstatymų nenumatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus. Teismas, remdamasis anoniminiais asmens parodymais apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas iš kitų sulaikytųjų ar suimtųjų, be kita ko, turi įsitikinti ir dėl to, kad toks asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Nepašalinus abejonių dėl to, kad taip galėjo būti, tokio liudytojo parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-788/2016). Taigi, šiose ir daugelyje kitų bylų kasacinės instancijos teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad įtariamojo apklausa turi būti vykdoma nustatyta tvarka (BPK 188 straipsnis), paisant įtariamo asmens teisių (BPK 21 straipsnio 4 dalis).

2022 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė dar vieną nutartį Nr. 2K-170-628/2022, kurioje pateikiami išsamūs išaiškinimai aptariamame „neformalių“ pareigūnų pokalbių su įtariamaisiais kontekste. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė duomenų rinkimo tvarkos baudžiamojo proceso metu laikymosi svarbą tokių duomenų pripažinimui įrodymais, dar kartą pakartojo, kad renkant duomenis neturi būti atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltininko teisės, vis dėlto, šiuo atveju teismas akcentavo ir tai, kad ne kiekvienas pareigūno pokalbis su įtariamuoju savaime turi būti pripažįstamas faktine įtariamojo apklausa. Nutartyje pažymėta, kad, tirdami nusikalstamas veikas, policijos pareigūnai privalo aiškintis pirmines įvykio aplinkybes, rinkti pirminę bylai reikšmingą informaciją, o kai asmenys sulaikomi nusikaltimo vietoje, tai vyksta ir užduodant pirminius klausimus nusikalstamos veikos padarymu įtariamiems asmenims. Vertinimas, kad visais atvejais tai jau yra faktinė įtariamo asmens apklausa, anot kasacinės instancijos teismo, nėra teisingas. Kiekvienu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius. Svarbu nustatyti ir tai, ar asmuo nebuvo kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymų, ar nebuvo klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan.

Šioje kasacinės instancijos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas liudytojais apklaustų įtariamųjų sulaikyme dalyvavusių ir su jais bendravusių pareigūnų duotų parodymų pripažinimo įrodymais klausimas. Išanalizavęs visą susidariusią situaciją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, dalies pareigūnų teismo posėdyje duotus parodymus apie įtariamųjų sulaikymo ir automobilio apžiūros aplinkybes pripažindami įrodymais, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų nepažeidė, kadangi bendravimo su sulaikytaisiais trukmė buvo epizodiška, nebuvo gauta jokių duomenų apie tai, jog įtariamiesiems sulaikymo metu buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis, jie buvo verčiami kalbėti ar atsakinėti į klausimus. Tuo tarpu vieno liudytoju apklausto pareigūno parodymais, kasacinės instancijos teismo vertinimu, teismai vadovavosi nepagrįstai, šio liudytojo parodymai kaip įrodymas buvo pašalinti iš byloje surinktų ir įvertintų įrodymų viseto, kadangi liudytojas su įtariamuoju bendravo vėliau nei sulaikyme dalyvavę pareigūnai, pokalbis buvo pakankamai išsamus, informatyvus, pats pareigūnas savo bendravimą su įtariamuoju įvardino kaip „neformalų pokalbį“, kas kasacinės instancijos teismui neleido daryti išvados, kad tai buvo tik pirminių klausimų uždavimas, todėl buvo konstatuotas tokio bendravimo su sulaikytuoju neteisėtumas.

Taigi, akivaizdu, kad procesiniuose dokumentuose neužfiksuotas pareigūno kontaktas su įtariamuoju savaime negali būti pripažįstamas neteisėtu ir laikomas faktine įtariamojo apklausa. Diskusijų dėl įtariamojo pasirinkimo (kalbėti ar tylėti) laisvės pažeidimo nekyla tokiais atvejais, kai institucijos imasi gudrybių, siekdamos išgauti asmens prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, kurių negali gauti oficialios apklausos metu. Vis tik kitais atvejais, susidūrus su priešingais gynybos ir kaltinimo argumentais dėl duomenų rinkimo tvarkos pažeidimo, raktas į objektyvaus sprendimo priėmimą yra visapusiškas situacijos įvertinimas, atsižvelgiant į pareigūnų įtariamajam užduotų klausimų (renkamos informacijos) pobūdį, bendravimo su įtariamuoju trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį, proceso stadiją, tai, ar įtariamasis suprato savo teisinę padėtį ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius.

Božena Mozūraitienė yra Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo padėjėja