J. Baltrimas. Kaip veikia teisė, kai nėra įstatymo?

Šios publikacijos antraštė provokuojančiai implikuoja, kad kartais teisė gali drausti ar leisti tam tikrą elgesį, nors nėra konkretaus įstatymo (įstatymo plačiąja prasme, kaip teisės norminio akto apskritai), kuriame toks draudimas ar leidimas būtų įtvirtintas. Siekdami būti akademiškai preciziški galėtume iškelto klausimo prielaidą pavadinti netikslia – jeigu kyla teisinis ginčas, jam iš tikrųjų, visada atsiras įstatymas? Tai yra daugialypė diskusija (sulaukusi nemažai dėmesio ir teisės teorijoje), bet šiame straipsnyje siūloma pasiremti prielaida, kad kartais įstatyme atsakymo nėra (bent jau, kad jis ne visada yra aiškus), ir skirti dėmesio klausimui – kaip tada yra surandamas atsakymas į klausimą, ar tam tikras elgesys yra teisėtas?

Su moderniomis technologijomis susiję santykiai dažnai neturi jiems skirtos specialios teisės normos, nes reiškinys gali būti tiek naujas, kad įstatymų leidėjas dar nėra spėjęs į jį sureaguoti. Tačiau tokiame kontekste kilę ginčai kartais pasiekia teismus. Šiose bylose priimtuose teismų sprendimuose pasikartoja tam tikri argumentai, iš kurių galima išvesti vertinimo kriterijus. Šie kriterijai gali pasitarnauti būsimose bylose, susijusiose su inovatyviomis technologijomis, kuriose įstatymai aiškiai neapibrėžia teisėto elgesio modelio. Susidūrę su tokio pobūdžio situacija ateityje, teisininkai galėtų apžvelgti šiuos kriterijus ir, radus sąsajų, iškelti naujoje situacijoje galbūt lemiamus argumentus.

Toliau yra pristatoma dalis su šiais klausimais susijusio tyrimo rezultatų, kurių išsamesnė analizė pateikiama netrukus pasirodysiančioje mokslo monografijoje.

Ekonominis interesas

Vienas iš argumentų, į kuriuos teismai atsižvelgia vertindami, ar privatus subjektas (ne)veikė teisėtai, yra tai, ar jis turi ekonominį interesą, kad būtų vykdoma veikla, kuri laikytina pažeidimu – net, jei tą veiklą vykdė tretieji asmenys. Šis argumentas buvo naudotas žymioje Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) išnagrinėtoje byloje Delfi AS prieš Estiją. Šiuo atveju bendrovė „Delfi AS“ Estijoje buvo pripažinta atsakinga už jos interneto svetainėje lankytojų paliktus įžeidžiami ir grasinamus komentarus. Po svetainėje paskelbtu straipsniu lankytojai paliko komentarus, kurie buvo užgaulūs ir grasinami straipsnyje paminėtos įmonės vadovui ir pagrindiniam savininkui. Jis kreipėsi į teismus civilinio proceso tvarka prašydamas iš „Delfi AS“ priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Estijos teismai pripažino „Delfi AS“ atsakinga už minėtų komentarų turinį ir priteisė L. iš „Delfi AS“ neturtinės žalos atlyginimą.

Vertindamas, ar taikant atsakomybę nebuvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, EŽTT, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad „Delfi AS“ interneto portalą valdė ekonominiu interesu. Gausus lankytojų komentavimas prisideda prie pelno siekimo bendrovei. Tai buvo vienas iš argumentų, kuriais remiantis byloje buvo pripažinta, kad bendrovė „Delfi AS“ atsakinga už turinį komentarų, kuriuos paskelbė svetainės lankytojai prie interneto svetainės straipsnių. Ekonominės naudos argumento svarumas šiame kontekste gali būti paaiškinamas keliais aspektais. Pirma, jeigu didelis komentarų kiekis praturtina (šiuo atveju – blogąja prasme) interneto svetainės turinį, jis gali skatinti jos lankomumą. Komentavimo funkcija naujienų interneto svetainei sukuria papildomą paskirtį – diskusijų forumo. Kada lankytojai iš svetainės gauna ne vien naujienas, bet ir įsitraukia į joje vykstančias diskusijas, gali padidėti tikimybė, kad jie svetainėje lankysis dažniau. Vadinasi, jeigu bendrovė tą turėjo omenyje, ji savo straipsniais galėjo skatinti lankytojų komentavimą. Ko gero, šiame kontekste galima ir be tą pagrindžiančių psichologinių eksperimentų padaryti prielaidą, kad stiprias neigiamas skaitytojo emocijas sukeliantis straipsnis komentavimą gali paskatinti labiau, negu neutrali informacinė žinutė. Vadinasi, net nesiimant spekuliuoti dėl to, kokios faktiškai buvo ginčo publikaciją paskelbusių bendrovės „Delfi AS“ darbuotojų intencijos, teisę pažeidžiantys komentarai galėjo būti laikomi tų darbuotojų veiksmų padariniu – jeigu jie būtų nepaskelbę to straipsnio arba galbūt tai padarę kitokia maniera, asmeniui L. grasinamų ir jų žeminamų komentarų galėjo nebūti atsiradę. Nors EŽTT šių svarstymų neplėtojo, tačiau rėmėsi argumentu, kad ginčo komentarai atitiko bendrovės ekonominius interesus.

Ekonominio intereso argumentas panašiame kontekste taip pat buvo minimas Airijos apeliacinio teismo išnagrinėtoje Sony Music Entertainment ir kiti prieš UPC Communications byloje, Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo teismo išnagrinėtoje byloje Cartier International AG ir kt. prieš British Telecommunications Plc ir kt., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išnagrinėtoje Google Spain SL ir Google Inc. prieš Agencia Española de Protección de Datos ir kt. byloje Nr. C-131/12. Toks argumentas nėra naujas atradimas, kita forma jis buvo minėtas dar senovės Romoje lotyniška fraze „cui bono?“ – pasak Cicerono, teisėjas Liucijus Kasijus, kurį Romos žmonės laikė sąžiningu ir išmintingu teisėju, turėjo įprotį teisiniuose ginčuose pakartotinai kelti klausimą „kam tai gali būti naudinga?“. Nors gaunamos naudos argumentas savaime negali būti lemiantis išvadą sprendžiant dėl asmens elgesio teisėtumo, bet teismai jį naudoja įvairiose su technologinėmis inovacijomis susijusiose bylose ir jam gali būti būdingas universalus pobūdis. Juo vadovaujantis, aplinkybė, kad subjektas gauna naudos iš kitų asmenų elgesio, kuris yra neteisėtas, ar net pats tokį elgesį skatina, gali pagrįsti išvadą, kad šis subjektas yra atsakingas už tuos pažeidimus.

Universaliausia ekonominės naudos argumentu grindžiamo kriterijaus formuluotė galėtų būti, kad asmens atsakomybę už sukeltą žalą ir (ar) tam tikros pareigos (pvz., imtis priemonių išvengti žalos atsiradimo) priskyrimą jam, be kita ko, pagrindžia aplinkybė, kad iš žalą sukėlusio reiškinio jis gauna ekonominės naudos. Teismo sprendimas privalo sukurti tolygią ginčo šalių interesų pusiausvyrą – daug ekonominės naudos iš sprendimo gausiančiai šaliai gali būti priimamas kitais atžvilgiais mažiau palankus teismo sprendimas arba, apskritai, ginčo šalies reikalavimų atmetimas gali būti pateisinamas tuo, kad tai nepaneigtų jos interesų absoliučiai.

Išsireiškiant paprasčiau ir mažiau tiksliau – atsakingas yra tas, kas iš žalą sukėlusio incidento gavo naudos. Tokio kriterijaus naudojimo pateisinamumas gali būti siejamas su tuo, kad jis iš dalies leidžia daryti išvadas apie asmens kaltės formą, kas gali būti aktualu tais atvejais, kada prie kitiems asmenims kilusios žalos prisidėjo daugiau negu vienas subjektas. Jeigu asmuo iš elgesio, kuris sukėlė žalą gavo naudos, tai leidžia įtarti, kad jis to elgesio siekė. Toliau, atsižvelgiant į tai, ar asmuo suvokė (galėjo, turėjo suvokti), kad tas elgesys sukels žalą kitiems asmenims, gali būti reikšminga ir subjekto padėtis – didelei korporacijai gali būti keliami aukštesni apdairumo standartai, negu eiliniam vartotojui. Privatinės teisės klausimuose kartu su kitomis bylomis aplinkybėmis tai padėtų įvertinti, ar asmuo siekė kilusių neigiamų padarinių ir, ar suvokė (galėjo, turėjo suvokti), kad jie gali kilti.

Tikslai

Aptariamo pobūdžio bylose teismai neretai atsižvelgia į aktualaus teisinio reguliavimo tikslus. Tačiau šiems tikslams gali būti būdinga įvairovė:

– Teismų sprendimuose būna svariai atsižvelgiama į tai, koks yra svarstomos taikyti teisės normos tikslas – jei šios normos taikymas naujame kontekste pasitarnautų jos tikslui, tada yra pagrindas ją taikyti ir, jeigu ne – priešingai. Kada teisėje sąvoka tiksliai neapibrėžta, jos prasmė ir apimtis gali būti nustatoma atsižvelgiant į įstatymu siekiamus tikslus. Pastaruosius tikslus teismai išveda kiek spekuliatyviai, kaip racionaliai priskirtinus, bet kartais gali būti reikšmingi ir autentiškieji normos kūrėjo tikslai – atsižvelgiama į tai, ar išleisdamas taikytiną normą įstatymų leidėjas turėjo tikslą (ketinimą) sureguliuoti ir dėl modernios technologijos atsiradusį naują teisinį santykį. Vienoje iš nagrinėtų bylų buvo iškeltas panaudotas įdomus kriterijus – ar teisinė taisyklė buvo sukurta jau tada, kai moderni technologija (kuri vertinama nagrinėjamoje byloje) buvo išrasta ir paplitusi – tokiu atveju tai taip pat gali būti vienas iš jos taikymą pagrindžiančių argumentų;

– Teismai taip pat kelia klausimą, ar vertinamo elgesio (potencialaus teisės pažeidimo) arba ginčo objekto tikslas, paskirtis yra tokia pati, kaip ir elgesio (arba ginčo objekto), kuris buvo reguliuojamas anksčiau sukurtomis normomis. Vadinasi, vertinant, ar teisė draudžia elgesį, kuris yra naujas (nes jis įgyvendinamas pasitelkiant naujai sukurtą technologiją), gali būti reikšminga, ar praeityje priimtos teisės normos uždrausto elgesio tikslas ir naujo elgesio tikslas yra toks pats (jeigu jų tikslas skiriasi, tai gali būti argumentas senos teisės netaikyti naujai susiformavusiam elgesiui).

– Kai kuriais atvejais teismai neatsižvelgia į technologinę proceso pusę (būdą, kuriuo įvykdomi veiksmai), o reikšmingesniu laiko galutinį rezultatą – ar nagrinėjamas pažeidimas sukelia tokio paties pobūdžio žalą kaip ir pažeidimas, kuris buvo draudžiamas ir baudžiamas praeityje. Taip pat būna vertinama, ar pažeidimas dėl naujos technologijos netapo itin plačiai paplitusiu – jeigu taip, naujoje byloje gali būti įžvelgiamas pagrindas imtis griežtesnių priemonių, negu buvo taikomas ankstesniame kontekste.

Padariniai

Argumentuodami savo išvadas teismai ne tik samprotauja ar konkreti įstatymo taisyklė privalo būti taikoma, bet ir vertina dėl teismo sprendimo kilsiančius padarinius – koks teismo pasirinkimas turėtų optimalų poveikį ne tik šioje byloje ar vėlesniuose analogiškuose teisminiuose procesuose, bet ir visuomeniniuose santykiuose. Paprastai, kada teisinis reguliavimas aiškiai neatsako kaip privalo būti išspręsta teismo nagrinėjama byla, ją išnagrinėjęs teismas sukuria naują precedentą (kartu – kuria teisę). Dėl to sprendimai tokiose bylose plačiai veikia kaip elgesio reguliatoriai visuomenėje ir neatsižvelgimas į kilsiančius padarinius (o tik siauras susikoncentravimas į nagrinėjamą bylą) galėtų būti nesuderinamas su bendraisiais visai teisei ir specifiniais konkrečiai teisinio reguliavimo sričiai priskiriamais tikslais.

Atsižvelgiant į kilsiančius padarinius būna vertinama kokius žalingus netiesioginius padarinius gali sukelti vienas ar kitas bylos išsprendimas – tai yra, ne tik, ar teismo sprendimas (ne)pasitarnautų byloje vertinamų interesų apsaugai, bet ir ką nulemtų tai, kad tie interesai nėra apginami (pavyzdžiui, kad visiškai neužtikrinant autorių teisių apsaugos ateityje makro-lygmeniu ženkliai nukentėtų kūrybiškumas).

Šiuo atžvilgiu kartais gali būti laikomi reikšmingais dėl teismo sprendimo galintys kilti šalutiniai padariniai su byla nesusijusiems asmenims bei tai, ar teismo sprendimas bus efektyvi priemonė apginant nukentėjusio asmens interesus.

Apžvelgtose bylose kilsiančių padarinių argumentas naudojamas skirtingais būdais: (1) vertinami padariniai visuomeniniams santykiams, ar nebūtų iškreipiama interesų pusiausvyra situacijose, kurios yra visiškai analogiškos tai, kuri susiklostė nagrinėjamoje byloje; (2) vertinami padariniai, kurie gali kilti iš teismo precedento kiek kitokioms situacijoms – į formuojamo precedento taikymo sritį gali patekti įvairios situacijos, kuriose šioje byloje pasirinktas kelias gali būti netinkamas (nors pastarasis argumentas yra kiek abejotino svarumo, nes šito pavojaus nesunkiai galima išvengti precedentiniame teismo sprendime jį įvardijant, galbūt nurodant jo taikytinumo sritį, kaip, pavyzdžiui, buvo padaryta EŽTT sprendime Delfi AS prieš Estiją teismui nurodžius, kad šis sprendimas netaikomas interneto socialiniams tinklams); (3) vertinami teismo sprendimo padariniai ne juo vadovaujantis kaip precedentu, o įgyvendinant kaip individualų teisės aktą bylos šalių atžvilgiu.

Panašiu atžvilgiu teisiškai reikšminga gali būti ir elgesio suderinamumo su įstatymu veiksnio konkurencija su realaus elgesio žalingumo veiksniu. Įprastai teisės baudžiamam elgesiui būdinga, kad jis yra ir (1) neatitinkantis įstatymo, ir (2) keliantis realią žalą. Bet kartais situacija gali visiškai ar iš dalies neatitikti vienos iš šitų sąlygų. Tokiais atvejais teismų sprendimams būdingos šios tendencijos:

– Teismai yra dažniau linkę didesnę reikšmę suteikti ne formaliam elgesio suderinamumui su teisinio reguliavimo nuostatomis, bet realiai juo keliamai žalai. Tam tikra prasme tuo yra įgyvendinama turinio viršenybė prieš formą;

– Ši turinio viršenybė prieš formą gali lemti ne tik pripažinimą, kad tam tikras žalingas elgesys yra neteisėtas, nors iš pažiūros formaliai leidžiamas, bet ir, kad tam tikras žalos nekeliantis elgesys yra teisėtas, nors iš pažiūros prieštarauja teisiniam reguliavimui;

– Kartu, vertinant iš pažeidimo kylančios žalos reikšmingumą gali būti atsižvelgiama į tai, kiek plačiai visuomenėje yra paplitę tokio pobūdžio pažeidimai (didelis paplitimas gali pateisinti proporcingai griežtesnį įsiterpimą į žmogaus teises).

Tipiškas klausimas ginčuose dėl inovatyvių technologijų yra kurį teisinį režimą taikyti naujai susiklosčiusiam teisiniam ginčui – ar kažkurį iš anksčiau teisėje įtvirtintų (reguliavusių panašius santykius bet be naujojo inovatyvaus elemento), ar galbūt ieškoti visai naujo modelio (pvz., pripažįstant, kad klausimas nesureguliuotas ir civilinėje srityje veikiama vadovaujantis principu „leidžiama viskas, kas nėra uždrausta“). Ši dilema ne visada būna visiškai vienoda ir su ja susijusios bylos gali būti skirstomos į dvi stambias grupes: (1) bylas, kuriose reikėjo išrinkti ginčo santykiui taikytiną teisinį režimą (yra teisė ir naujai veiklai, ir senai, reikia tiesiog išrinkti kuri taikytina); (2) bylas, kuriose nebuvo jokios naujam santykiui specialiai skirtos teisės normos ir teismai arba užpildė spragą taikydami panašius santykius reguliuojančią seną taisyklę, arba pripažino, kad naujas santykis privalo būti reguliuojamas kitaip ir iš teisinio reguliavimo išvedė naują taisyklę.

Komikas Jerry Seinfeld‘as yra apibūdinęs teisininkus kaip žmones, kurie žaidžiant stalo žaidimą su draugais vieninteliai yra perskaitę žaidimo taisykles. Kilus neaiškumui dėl to, kokie veiksmai yra leistini, visi kreipiasi į tą žmogų tikėdamiesi atsakymo. Tai yra taiklus palyginimas, tačiau apibūdina ne visus teisinius ginčus – kartais teisininkas nebūna perskaitęs žaidimo taisyklių, nes jų tiesiog nėra. Žaidimų kūrėjas kartais sukuria naują įdomų žaidimą ir visi jį čiumpa, nors dar nėra išleistos to žaidimo taisyklės. Ginčai tokiose situacijose neišvengiami ir tada visų akys nukrypsta į teisininką. Tada jam tenka išspręsti ginčą, be kita ko, remiantis kai kuriais klasikiniais principais (pavyzdžiui, metant kauliukus žaidėjo figūra perkeliama per atitinkamą skaičių langelių pirmyn, o ne atgal). Vienas iš teisės mokslo uždavinių yra pažinti, kaip šie principai yra perkeliami į situacijas, kuriose teisinės „žaidimo“ taisyklės dar neišleistos. Tikimasi, kad jų analizė padės tiksliau nuspėti teisės veikimą ir prisidės prie teisinio argumentavimo technikos tobulinimo.

Dr. Johanas Baltrimas yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros lektorius

Šiame straipsnyje pristatyti tyrimo rezultatai buvo pasiekti vykdant Vilniaus universitete įgyvendinamą projektą „Technologinių inovacijų iššūkiai teisinės atsakomybės principams“ (Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0111). Mokslinis tyrimas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (priemonė Nr. 09.3.3-LMT-K-712 „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).