Straipsnyje apžvelgiamas principinis ES vartotojų teisės ir aplinkosaugos suderinamumas, tai daroma atliekant konkretaus pavyzdžio – Pirkimo–pardavimo sutarčių direktyvos nuostatų – analizę. Įvertinus ES vartotojų ir aplinkos apsaugos dichotomiją ir ES pirminės teisės įpareigojimą šias sritis derinti, analizuojamos šios direktyvos nuostatos, atspindinčios (ar kaip tik – nepaisančios) aplinkosaugos tikslą, ir argumentuojama, kad direktyvoje iš esmės ignoruojamas Sąjungos tvarumo siekis. Nors pavienės direktyvos nuostatos gali būti taisomos tikintis, kad taip jos bent iš dalies padės kovoti su ekologinėmis problemomis, norint iš tiesų atliepti ekologinius iššūkius per vartotojų teisę prireiks esminių jos pagrindų pokyčių, o ne kosmetinio atskirų nuostatų tobulinimo.PDF